Pirmieji Lietuviški Palydovai: Mokslo Sriuba Apžvalga
Įvadas
Žmonių veržimasis į kosmosą visada buvo kupinas iššūkių ir pavojų. Tačiau robotai, neturėdami žmogiško smalsumo, bet pasižymėdami dideliu atsparumu kosminėms sąlygoms, tapo nepakeičiamais Saulės sistemos tyrinėtojais. Nuo 1959 metų, kai pirmieji žmonių sukurti aparatai paliko Žemės orbitą, robotiniai zondai aplankė daugybę Saulės sistemos objektų. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias kosmines misijas, susijusias su Saulės sistemos tyrinėjimu, pradedant Saule ir baigiant Mėnuliu.
Saulės Tyrimai
Saulės tyrimai yra vieni iš svarbiausių kosminių tyrimų, nes jie tiesiogiai veikia mūsų planetą ir technologijas. Stebėjimų programas galima skirstyti į tris grupes: antžemines observatorijas, teleskopus orbitoje aplink Žemę ir palydovus, skriejančius orbita aplink Saulę.
Antžeminės Observatorijos
Seniausia vis dar veikianti yra Kodaikanalo Saulės observatorija pietų Indijoje, pastatyta britų dar 1901 metais. Visame pasaulyje panašių teleskopų veikia bent kelios dešimtys. Viena iš žinomiausių Saulės observatorijų - Einšteino bokštas Potsdame. Ji pradėjo darbą 1924 metais ir veikia iki šiol.
Teleskopai Orbitoje Aplink Žemę
Šie teleskopai dažnai skirti ne tik Saulės, bet ir Žemės stebėjimams. Svarbiausi iš jų - NASA valdoma Saulės dinamikos observatorija (Solar Dynamics Observatory) ir Japonijos kosmoso agentūros (JAXA) projektas Hinode.
Palydovai Skriejantys Orbita Aplink Saulę
Šiuo metu veikia šeši arba septyni tokie palydovai, priklausantys NASA arba Europos kosmoso agentūrai (ESA). Seniausias iš jų yra dar 1994 metų pabaigoje paleistas WIND, skirtas Saulės vėjo stebėjimams. Jis skrieja Saulės-Žemės pirmajame Lagranžo taške - pusantro milijono kilometrų nuo Žemės, Saulės link. Aplink tą patį tašką skraido ir SOHO (nuo 1996 gegužės) bei ACE (nuo 1997 rugpjūčio), taip pat skirti Saulės vėjo stebėjimams, bet ne tik jiems. SOHO dar atlieka helioseismologinius stebėjimus, kitaip tariant, tyrinėja Saulės vibracijas ir taip padeda geriau suprasti jos gelmių struktūrą. ACE nagrinėja Saulės vėjo ir tarpplanetinės erdvės dalelių cheminę sudėtį, taip atskleisdamas netgi Saulės sistemos formavimosi istoriją.
Taip pat skaitykite: Cepelinų konstrukcija
2006 metų gruodį paleista misija STEREO, susidedanti iš dviejų palydovų - A ir B. Atsiplėšę nuo Žemės, jie ėmė skristi orbita aplink Saulę - A šiek tiek arčiau, nei Žemė, B šiek tiek toliau. Tokia konfigūracija leido gerokai pagerinti prognozes apie Saulės žybsnius ir vainikinės masės išmetimus. Deja, 2014 metais STEREO-B ėmė nekontroliuojamai suktis, ryšys buvo prarastas, o ketverius metus trukę bandymai pataisyti situaciją - bevaisiai. Paskutinis kontaktas su palydovu trumpam užmegztas 2016-ųjų pabaigoje, jo misija oficialiai nutraukta 2018-aisiais.
Šiuo metu Saulės link skrenda dar du zondai: NASA misija Parker Solar Probe ir ESA misija Solar Orbiter. „Parker Solar Probe“ išskrido 2018-aisiais ir netrukus pasiekė labai elipsinę orbitą, kurios metu priartėja per mažiau nei septynis milijonus kilometrų prie Saulės paviršiaus, o nutolsta 109 milijonus kilometrų, kiek daugiau, nei Venera. „Solar Orbiter“ nepriskris taip arti Saulės, kaip „Parker Solar Probe“. Bet jos orbita išskirtinė kitu aspektu - ji gerokai nutols nuo ekliptikos plokštumos. Tai leis jam pažvelgti į žvaigždės ašigalius ir patikslinti Saulės aktyvumo modelius bei pagerinti prognozes. Be to, priešingai nei „Parker Solar Probe“, „Solar Orbiter“ turi fotokamerą, kuria darys Saulės nuotraukas iš mažesnio atstumo, nei bet kuris kitas zondas.
Merkurijaus Tyrimai
Merkurijus kelia savitų iššūkių tyrimams. Iki jo sudėtinga nuskristi, sunku įeiti į orbitą ir ten išlikti, o ir stipri Saulės šviesa reikalauja gerų aušinimo technologijų. Iki šiol Merkurijus sulaukė tik dviejų dedikuotų svečių - „Mariner 10“ ir MESSENGER. Abu jie buvo NASA zondai. Mariner 10, veikęs 1973-1975 metais, praskriedamas fotografavo Venerą, o paskui įėjo į orbitą aplink Saulę, kuri jam leisdavo reguliariai praskristi arti Merkurijaus. MESSENGER, išskridęs 2004-aisiais, buvo pirmasis zondas, įėjęs į orbitą aplink Merkurijų. Šiuo metu į Merkurijų skrenda jungtinė Europos (ESA) ir Japonijos (JAXA) misija BepiColombo. Išskridusi 2018 pabaigoje, ji tikslo link irgi keliauja septynerius metus, iki 2025-ųjų. Misijos tikslai panašūs į MESSENGER, tačiau naujesni instrumentai bei kitokia orbita leis papildyti ir patikslinti senesnius duomenis.
Veneros Tyrimai
Pirmasis žmonių prietaisas, praskridęs šalia Veneros, buvo sovietų zondas Venera 1 1961-ųjų pradžioje. Pirmuosius duomenis iš Veneros apylinkių atsiuntė amerikiečių Mariner 2 1962-ųjų pabaigoje. Iš viso Venerą aplankė 23 sėkmingos dedikuotos misijos, dar keli prietaisai praskrido šalia jos pakeliui į kitas vietas Saulės sistemoje. Šaltojo karto metais Venerą daug daugiau tyrinėjo sovietai, tuo tarpu NASA koncentravosi į Marsą. Paskutinė dedikuota NASA misija į šią planetą buvo Magellan, dirbusi 1990-1994 metais. Ji sudarė pirmąjį visą planetą apimantį venerlapį. Pastaraisiais dešimtmečiais Venerą daugiau tyrinėjo Europa ir Japonija. ESA zondas „Venus Express“ sėkmingai dirbo 2006-2014 metais; jis daugiausiai nagrinėjo Veneros atmosferą ir jos ilgalaikius pokyčius. JAXA zondas Akatsuki turėjo pasiekti Venerą 2010 metais, bet jam nepavyko įeiti į orbitą; po penkerių metų pakartotas bandymas buvo sėkmingas, ir zondas dirba iki šiol. Šiuo metu dėmesys Venerai vis didėja. Įvairios kosmoso agentūros ir netgi viena privati kompanija vysto septynias Veneros misijas - orbitinius, atmosferinius ir nusileidžiančius zondus. Artimiausia iš jų yra kompanijos Rocket Lab misija tyrinėti Veneros atmosferą ir ieškoti ten galimai esančios gyvybės. Ji turėtų išskristi 2023 metais.
Žemės Tyrimai
Apskritai aplink Žemę sukasi tūkstančiai palydovų; daugelis jų teikia visiškai kasdienes paslaugas, tokias kaip palydovinė televizija, navigacija ar interneto ryšys. Seniausiai „veikiantis“ Žemės stebėjimams skirtas palydovas yra LAGEOS-1, paleistas dar 1976 metais. Abu rutuliai skrieja maždaug 6000 km aukštyje, kur kitokių palydovų yra labai mažai. Jų orbita - ypatingai stabili, beveik nekintanti per dešimtmečius. Vienintelė jų paskirtis - atspindėti lazerio spindulius, siunčiamus iš įvairių stočių Žemėje, ir taip leisti toms stotims sutikrinti tarpusavio atstumus su mažesne nei vieno centimetro tūkstančiui kilometrų paklaida. LAGEOS-1 yra įmontuota „laiko kapsulė“ - plokštelė su dvinariais skaičiais, Žemės orbita ir žemynų padėtimis prieš šimtus milijonų metų, šiandien ir po 8,4 milijonų metų. Seniausias veikiantis zondas, sudėtingesnis už diskotekos rutulį, yra NOAA-15, besisukantis aplink Žemę ašigaline orbita ir stebintis atmosferos sąlygas, kosminę aplinką bei vandenynus. Jis veikia nuo 1998-ųjų, kaip ir Tarptautinė kosminė stotis. Dauguma kitų Žemės stebėjimų zondų irgi yra panašios paskirties prietaisai - teikia duomenis meteorologinių reiškinių ir klimato modeliuotojams, geologams, okeanologams bei kitiems mokslininkams. Vienas iš įdomesnių Žemės stebėjimų palydovų yra DSCOVR, arba Giliojo kosmoso klimato observatorija (Deep Space Climate Observatory). Paleista 2015 metais, ji skrieja ne aplink Žemę, o aplink Saulę, pirmajame Lagranžo taške. Nuo mūsų planetos nutolusi pusantro milijono kilometrų, ji visada yra beveik tiksliai tarp Saulės ir mūsų, tad mato visą dieninį Žemės pusrutulį. Taip ji nuolatos stebi vandenynų, biosferos, debesų ir atmosferos sandarą bei pokyčius.
Taip pat skaitykite: Kūdikių Keksiukų Patarimai
Mėnulio Tyrimai
Šaltojo karo metais Mėnulis buvo pagrindinis kosminių lenktynių tarp JAV ir Sovietų Sąjungos tikslas. Kiekviena šalis 1958-1976 metų laikotarpiu paleido ne vieną dešimtį zondų palydovo link. Tai buvo ir praskrendantys, ir orbitiniai, ir nusileidžiantys zondai. Šešios misijos sėkmingai Mėnulin nugabeno žmones. Šiuo metu Mėnulį tyrinėja šešios aktyvios misijos. Seniausia iš jų yra NASA Mėnulio apžvalgos zondas (Lunar Reconnaissance Orbiter, LRO). Kita NASA misija, ARTEMIS, susideda iš dviejų zondų, kurie stebi Saulės vėjo poveikį Mėnulio paviršiui. Nuo 2019-ųjų vidurio aplink Mėnulį skrieja Indijos zondas Chandrayaan-2, dešimčia metų ankstesnio „Chandrayaan-1“ įpėdinis. Likusios trys šiuo metu aktyvios Mėnulio misijos priklauso Kinijai. Pirmoji Kinijos Mėnulio misija, „Chang’e 1“, buvo orbitinis zondas, veikęs 2007-2009 metais. Vėliau, 2010-2011 metais, sekė antras orbitinis zondas „Chang’e 2“, o 2013 metų gruodį ant Mėnulio paviršiaus sėkmingai nutūpė „Chang’e 3“, kuris tebeveikia iki dabar. 2015-ųjų pradžioje į orbitą aplink Mėnulį įskrido „Chang’e 5-T1“, technologijų bandymo misija. Pagrindinė „Chang’e 5“ misija įvyko prieš metus - pernai lapkričio pabaigoje pakilęs erdvėlaivis per savaitę nuskrido iki Mėnulio, nusileido, surinkto beveik du kilogramus paviršiaus medžiagų mėginių ir gruodžio viduryje grąžino juos į Žemę. Tuo tarpu 2018 metų gruodį Mėnulyje nusileido „Chang’e 4“, iš kurio išvažiavo Yutu-2. Tai buvo pirmasis, ir kol kas išlieka vienintelis, sėkmingas nutūpimas tolimojoje Mėnulio pusėje.
Taip pat skaitykite: Gardūs lietuviški pyragai: tradicijos ir skoniai
tags: #pirmieji #lietuviški #palydovai #mokslo #sriuba #apžvalga