Neraugintos duonos dienos data: žvilgsnis į istoriją ir tradicijas
Neraugintos duonos dienos data yra reikšminga žydų religinėje tradicijoje, glaudžiai susijusi su Pėsacho švente. Šiame straipsnyje panagrinėsime Neraugintos duonos dienos datą, jos ryšį su Pėsachu, istorinį kontekstą ir reikšmę tiek žydų, tiek krikščionių tradicijose.
Pėsachas: Išvadavimo iš Egipto simbolis
Pèsachas (hebr. פֶּסַח), dar vadinamas Perėjimo švente (hebrajiškai pesach - pereiti) arba Neraugintos duonos švente (hebr. Hag Ha-Macot), yra viena svarbiausių žydų švenčių. Ji skirta paminėti išvadavimą iš Egipto nelaisvės.
Pėsachas prasideda nisano (kovo-balandžio) mėnesio 15 dieną. Izraelyje ši šventė trunka 7 dienas, o diasporoje - 8 dienas.
Pasiruošimas Pėsachui: Raudotojų paieška ir atsisakymas
Pasiruošimas Pėsachui prasideda dar prieš šventę. Nisano 13 dienos vakarą, sutemus, namų šeimininkas, laikydamasis Mišnoje nurodytų priesakų, atlieka raugo namuose ieškojimo apeigas. Gerai matomoje vietoje padedamas raugintos duonos gabalėlis. Skaitoma malda, kurioje minimas priesakas per Pesachą atsisakyti bet kokio raugo.
Produktų, turinčių raugo, likučiai susemiami samteliu, galiausiai - ir minėtas duonos gabalėlis. Visa surišama ir padedama apšviestoje vietoje. Nisano 14 dieną surinkti produktai sudeginami. Nuo nisano 14 iki 22 dienos draudžiama vartoti raugo turinčių produktų.
Taip pat skaitykite: Bibliografinis Neraugintos duonos dienos kontekstas
Pėsacho išvakarės: Pirmagimių pasninkas ir šventinė vakarienė (Sederas)
Nisano 14 dieną pirmagimiai sūnūs (vyresni nei 13 metų) privalo pasninkauti, taip prisimenami izraelitų pirmagimiai. Šios dienos vakare vyrai meldžiasi sinagogoje. Jiems grįžus pradedama šventinė vakarienė, vadinama sederu (sederiu), kurios tvarka yra griežtai reglamentuota.
Valgomi simboliniai valgiai:
- Maca (nerauginta duona)
- Kepta ėriuko arba vištos šlaunelė (simbolizuoja Jeruzalės šventykloje Pesacho išvakarėse aukotą avinėlį)
- Specialiai paruošti kiaušiniai
- Saldus patiekalas charošetas
- Kartieji prieskoniniai augalai (pvz., krienai, petražolės), simbolizuojantys žydų gyvenimą, kurį apkartino egiptiečiai (Iš 1, 14).
Išgeriama 4 taurės vyno (tai simbolizuoja keturis Dievo posakius Išėjimo knygoje: aš jus išvedžiau iš Egipto; aš jus išgelbėjau; aš jus išvadavau iš nelaisvės; padariau jus savo tauta). Dengiant stalą, taurė padedama ir pranašui Elijui.
Išgėrus pirmą taurę vyno namų šeimininkas nusiplauna rankas ir pamirkęs sūdytame vandenyje suvalgo karčiųjų prieskoninių augalų. Jų valgyti duoda ir šeimos nariams. Atlaužia neraugintos tešlos duonos gabalėlį (vadinamas afikomenu) ir paslepia jį po pagalve.
Kiekvienas šeimos narys atsistoja, paima neraugintos tešlos paplotėlį, iškelia jį ir sako: Tai sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipte. Šiais metais čia, kitais - Jeruzalėje. Šiais metais vergovėje, kitais - laisvėje. Visiems susėdus jauniausias sūnus klausia, kodėl šią naktį jie valgo neraugintą duoną ir kartumynus. Aiškinama, kad žydų protėviai garbino stabus, kol Dievas išsirinko Abraomą. Pagrindžiamas žydų tautos ir religijos gimimas, už izraelitams padarytus stebuklus šlovinamas Dievas. Pirmoji šventinės vakarienės dalis baigiama perskaičius 112 ir 114 psalmes ir išgėrus antrą taurę vyno.
Taip pat skaitykite: Neraugintos duonos gaminimo būdai
Valgoma sriuba, žuvis, tradiciniai virtiniai kneidlachai ir kiti patiekalai, pavalgius vienas vaikų pavagia duoną iš po pagalvės, kiti šeimos nariai turi ją išpirkti ir pasidaliję suvalgyti. Išgeriama trečia taurė vyno. Pripilama ir Elijui skirta taurė ir atidaromos durys (nes jis laikomas mesijo pranašu ir, tikima, pasirodys prieš jam ateinant). Skaitoma psalmės ir fragmentai iš Raudų knygos, taip išreiškiamas sielvartas dėl netikinčiųjų.
Neraugintos duonos šventės reikšmė
Neraugintos duonos šventė simbolizuoja skubų izraelitų išėjimą iš Egipto, kai jie neturėjo laiko laukti, kol pakils duona. Valgant neraugintą duoną, prisimenamas protėvių išgyventas sielvartas ir sunkumai.
Neraugintos duonos dienos data ir Pėsachas Biblijoje
Biblijoje, Išėjimo knygoje, aprašomas žydų išėjimas iš Egipto ir tapimas laisvais žmonėmis. Pasak Biblijos, žydų tautą buvo pavergęs Egipto faraonas. Kad ir kaip prašomas pranašo Mozės, faraonas nesutiko paleisti žydų į laisvę, taip egiptiečiams užtraukdamas dešimt nelaimių - Dievo bausmių.
Per Pesachą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona maca, iškepta greitosiomis ir be mielių. Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto. Tradiciškai visas raugintas maistas prieš Paschą turi būti sudeginamas.
Pėsacho šventimas Jeruzalėje Jėzaus laikais
Nuo VII a. pr. m. e. Pesachas vykdavo tik Jeruzalėje. Jėzaus laikais Jeruzalės gyventojų skaičius (apie 40 000 žmonių) šios šventės metu, užplūdus maldininkams, padidėdavo iki 150 000. Pesachas prasidėdavo nisano mėnesio (pagal dabartinį kalendorių nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio) 14 dienos išvakarėse. Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas, kaip tikima, įvykęs prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto.
Taip pat skaitykite: Neraugintos Duonos Diena: ką reikia žinoti
Pėsacho simboliai ir apeigos
Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos. Šventės metu ant stalo dedamas sūrus vanduo, į jį mirkomos ir valgomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas - jų kančias.
Per sederį hebrajų kalba skaitoma Hagada, kurią sudaro Toros fragmentai, jų aiškinimai, pasakojimai, maldos ir kiti tekstai, skirti išėjimui iš Egipto prisiminti. Kadangi vakaras neretai užsitęsia, į jį stengiamasi kuo labiau įtraukti ir sudominti vaikus. Vakarienės pabaigoje jie pakviečiami ieškoti iš anksto paslėpto maco gabalėlio - afikomano, kurį suradusio laukia apdovanojimas.
Paskutinė Jėzaus vakarienė ir Eucharistijos įsteigimas
Krikščionybėje Pėsachas įgauna naują reikšmę, susijusią su Paskutine vakariene. Evangelijose pasakojama, kad Jėzus Kristus Paskutinės vakarienės metu, kuri buvo švenčiama Pėsacho metu, įsteigė Eucharistiją. Luko evangelijoje rašoma: „Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ […] Nuėję jie […] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ […] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7-20; kiti tekstai Mt 26, 17-29; Mk 14, 12-25; 1 Kor 11, 23-25).
Taigi, Eucharistijos įsteigimas įvyko per žydų Velykas. Šitaip „Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimas pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, tos naujosios Velykos, iš anksto įvyko Paskutinės vakarienės metu ir buvo švenčiamos Eucharistijoje, kuri užbaigia žydų Velykas ir jau pradeda galutinių laikų Bažnyčios Velykas dangaus karalystės garbėje“. (KBK nr.
Eucharistijos reikšmė krikščionybėje
Eucharistija suprantama pirmiausia kaip dėkojimas Tėvui ir jo pašlovinimas. Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentas, taip pat yra ir šlovinimo auka, dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką, dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje […] Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“ (KBK nr.
Kristus patikėjo Bažnyčiai savo eucharistinę auką kaip „savo mirties ir prisikėlimo atminimą“. Tad Eucharistija yra ir Kristaus Velykų atminimas, gyvas kryžiaus aukos atminimas. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinama anamnezė, arba iškilmingas atminimas („memorialas“). Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami (plg. KBK nr. 1362-1363).
Pėsachas ir Sekminės
Sekminės (gr. pentekoste - „penkiasdešimtoji“ diena) krikščionybėje švenčiamos praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų. Sekminių dieną Bažnyčios liturgija užsklendžia penkiasdešimt dienų trukusį Velykų laiką ir įveda į Šventosios Dvasios laiką, kaip ir pirmieji apaštalai, kasmet laukdama naujo Šventosios Dvasios išsiliejimo per liturginį šventimą. Krikščioniškų Sekminių prasmė, įsitvirtinusi Senojo Testamento Sekminių sampratoje, bėgant amžiams pakeitė savo pobūdį.
Sekminės pirmuoju laikotarpiu žydų buvo švenčiamos pasibaigus septynioms savaitėms nuo pirmosios javų pėdo atnašos (Kun 23, 15). Ši šventė dar buvo vadinama „Pjūties švente“ (Iš 23, 16), „Savaičių švente“ (Iš 34,22; Įst 16, 9-13) ir „Pirmienų švente“ (Sk 28, 26).
Priartėjus Naujojo Testamento epochai, Sekminės („penkiasdešimtoji“ diena) įgavo kitą pobūdį - ji jau susieta su Egzodo istorija. Kaip didžiosios agrarinės šventės - Velykos ir Palapinių šventė - buvo susietos su Išganymo istorijos momentais, taip ir Sekminių šventė tapo Sandoros su Dievu ant Sinajaus kalno minėjimu.
Jėzaus kelionė į Jeruzalę prieš Pėsachą
Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutinį kartą į Jeruzalę švęsti Paschos Jėzus patraukė apie 30-ųjų metų kovo vidurį. Užjordanės Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Prieš pat Pėsachą Jėzus įžengė į Jeruzalę, kur buvo sutiktas kaip Mesijas.
Chronologiniai nesutapimai evangelijose
Skaitytojui į akis krinta prieštaringi chronologiniai duomenys evangelijose. Štai sinoptikai sekmadienį įvardija kaip likus „porai dienų“ iki Velykų (plg. 14, 1). Taigi tuo remiantis Paschos šventė turėjo būti jau antradienį. Jėzaus mokiniai „pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis“, teiraujasi Jėzaus, kur paruošti Velykų vakarienę (Mk 14, 12; Mt 26, 17; Lk 22, 7). Labai keistas klausimas, nes žydai Paschos vakarienę, seder, valgo tos šventės išvakarėse. Likusiomis šventinės savaitės dienomis valgoma tik „nerauginta duona“.
Hesemanno akimis, tuos prieštaringus duomenis paaiškinti nesunku.
- Egzistavo Saulės kalendorius, juo naudojosi esenai. Pagal jį kiekvienas mėnuo visada prasidėdavo trečiadienį. duonos šventės diena, visada būdavo trečiadienis, o Paschos vakarienė būdavo valgoma antradienio vakarą.
- Oficialioji Jeruzalė, t. y. šventykla, taikė Mėnulio kalendorių. 15-oji atitikdavo pirmą pavasario pilnatį. 30-aisiais metais nisano 15-oji sutapo su balandžio 8-ąja - šabu. Aukojimo avinėliai šventykloje buvo skerdžiami išvakarėse - penktadienį. Penktadienio vakarą valgyta ir seder vakarienė. Jėzus mokiniams nurodo: „Eikite į mie…
tags: #Pirmosios #neraugintos #duonos #dienos #data