Neraugintos duonos diena: atrask biblinę prasmę, tradicijas ir paslaptis!

Kristaus kančios ir mirties pasakojimą evangelistas Lukas pradeda įvykiais prieš pat Velykas. "Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis," - sako jis. Ši šventė, glaudžiai susijusi su Pascha, turi gilias istorines ir religines šaknis, kurias verta išnagrinėti.

Neraugintos duonos šventės ištakos ir reikšmė Senajame Testamente

Velykos Senajame testamente buvo švenčiamos minint žydų išėjimą iš Egipto nelaisvės. Faraonui atsisakius paleisti tautą į laisvę, Dievas siuntė Egiptui tokias rykštes, kaip galvijų marą, votis, skėrius. Galiausiai Dievas tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Iš tikrųjų, leisdamas jums išeiti, jis iš čia jus varyte išvarys!“

Dievas paskelbė, kad tą naktį bus Viešpaties „praėjimas“, hebrajiškai „pascha“ („pesach“), kurio metu mirs visi Egipto žmonių ir gyvulių pirmagimiai. Žydams Dievas nurodė papjauti Paschos avinėlį ir paženklinti jo krauju durų staktas ir sąramas. „Kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto kraštą.“

Egiptą ištiko didelis klyksmas. Naktį faraonas pasišaukė Mozę ir Aaroną, ir tarė: „Tučtuojau palikite mano žemes … ! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte … Nešdinkitės!“. Pascha, avinėlio paaukojimo šventė, buvo pirmoji Neraugintos duonos šventės diena, kuri tęsėsi septynias dienas. Kiekviena šeima saulei nusileidus turėjo iškepti avinėlį ir valgyti su nerauginta duona. Minint išėjimą iš Egipto, Dievas nurodė: „Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje,“ lyg pasiruošę kelionėn. Po to tęsėsi šešios likusios neraugintos duonos dienos.

Prieš neraugintos duonos šventę kiekviena šeima turėjo atsisakyti nuodėmės simbolio - visa kas rauginta. Lukas rašo: „Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį.“ Jėzaus nurodymu apaštalai parengė Paschos vakarienę. Tai buvo paskutinė Jėzaus vakarienė. "Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.

Taip pat skaitykite: Neraugintos duonos tradicijos

Neraugintos duonos savaitė, hebrajiškai vadinama Chag HaMatzot, yra svarbi žydų religinė šventė, glaudžiai susijusi su Pascha (Pesach). Jos pagrindinis simbolis - nerauginta duona, vadinama maca, kuri primena skubų tautos išėjimą iš Egipto.

Ši savaitė, trunkanti septynias dienas Izraelyje (arba aštuonias diasporoje), minima pavasarį ir pabrėžia izraelitų išvadavimą iš Egipto vergovės. Neraugintos duonos savaitė yra biblinė šventė, minima pagal Senojo Testamento nurodymus (Išėjimo 12:15-20, Kunigų 23:6-8). Šventės pavadinimas kilęs iš pagrindinio jos elemento - neraugintos duonos (macos), kuri valgoma visą savaitę, o raugintas maistas (chametz) yra griežtai draudžiamas.

Dvasinė šventės reikšmė

Neraugintos duonos savaitė yra ne tik Paschos tęsinys, bet ir savarankiška šventė, pabrėžianti izraelitų skubų išėjimą iš Egipto, kai jie neturėjo laiko rauginti duonos (Išėjimo 12:34). Ši savaitė taip pat simbolizuoja nuolankumą, dvasinį apsivalymą ir laisvės džiaugsmą, nes išvadavimas iš vergovės laikomas Dievo malonės įrodymu.

Kai Dievas dešimčia bausmių privertė faraoną paleisti izraelitus, jie turėjo išeiti taip greitai, kad nespėjo paruošti įprastos duonos. Vietoj to jie kepė neraugintą duoną - plokščius paplotėlius, kurie tapo laisvės simboliu. Biblijoje Dievas įsakė izraelitams švęsti šią savaitę kaip „amžiną įstatą“ (Išėjimo 12:17), kad jie ir jų palikuonys prisimintų Dievo išvadavimą.

Be istorinės reikšmės, šventė turi ir dvasinę prasmę:

Taip pat skaitykite: Neraugintos duonos gaminimo būdai

Apsivalymas: Rauginto maisto atsisakymas simbolizuoja nuodėmės ir egoizmo pašalinimą iš gyvenimo, nes raugas kartais siejamas su puikybe ar moraliniu sugedimu.
Dėkingumas: Valgydami macą, žydai išreiškia dėkingumą už Dievo apsaugą ir ištikimybę.
Tapatybė: Šventė stiprina žydų tautos vienybę ir ryšį su jų istorija.

Neraugintos duonos savaitė taip pat siejama su pavasario atgimimu, nes ji sutampa su javų derliaus pradžia Palestinoje. Todėl kai kurie mokslininkai mano, kad šventė galėjo turėti ir agrarinių šaknų, kurios vėliau buvo sujungtos su išėjimo iš Egipto istorija.

Neraugintos duonos diena Jėzaus laikais

Jėzaus laikais (I a.) Neraugintos duonos savaitė buvo neatsiejama Paschos šventės dalis, viena didžiausių piligrimystės švenčių, pritraukdavusi tūkstančius žydų į Jeruzalę. Pagal Toros nurodymus (Kunigų 23:6), šventė prasidėdavo nisano 15-ąją, iškart po Paschos Seder vakarienės, ir tęsdavosi septynias dienas.

Pagrindiniai šventės elementai buvo šie:

Nerauginta duona (maca): Visą savaitę žydai valgė tik macą ir vengė bet kokio rauginto maisto. Namuose prieš šventę būdavo atliekamas kruopštus valymas, pašalinant visus chametz pėdsakus.
Aukos Šventykloje: Jeruzalės Šventykloje buvo aukojamos padėkos ir javų derliaus aukos, įskaitant omer - pirmųjų miežių derliaus auką antrąją šventės dieną (Kunigų 23:10-14).
Šventiniai susirinkimai: Pirmąją ir paskutiniąją savaitės dienas žydai rinkdavosi į šventas sueigas, nedirbdavo ir meldėsi, kaip nurodyta Toroje.

Biblijoje matome, kad Jėzus šventė Paschą, o kartu ir Neraugintos duonos savaitę. Evangelijos pagal Joną (19:14) nurodo, kad Jėzaus nukryžiavimas įvyko Paschos pasiruošimo metu, taigi Neraugintos duonos savaitės kontekste. Jėzus taip pat naudojo neraugintos duonos simboliką savo mokymuose, pavyzdžiui, įspėdamas mokinius saugotis „fariziejų raugo“ - veidmainystės (Mato 16:6).

Žaliąjį arba Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia paskelbė Šventosios vakarienės įsteigimo diena, nes mes laiką skaičiuojame nuo vidurnakčio. Tačiau pagal biblijinį laiko skaičiavimą, naujoji diena prasideda nusileidus saulei. Tą naktį Jėzaus asmenyje pildėsi visos Senojo Testamento pranašystės. Velykų avinėlis yra tiesioginė nuoroda į Dievo Sūnų Jėzų Kristų, nes jis ir yra tas "Dievo avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę." Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Naująjį testamentą arba Naująją sandorą. Vietoje paschos vakarienės jis mums davė naująjį valgį - Šventąją vakarienę, kurioje mes pašventintoje duonoje ir taurėje priimame tikrąjį Velykų avinėlį - Dievo Sūnų. Evangelistas rašo: "Paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas‘.

Taip pat skaitykite: Neraugintos Duonos Diena: ką reikia žinoti

Neraugintos duonos savaitė šiandien

Šiuolaikiniame judaizme Neraugintos duonos savaitė išlieka svarbi šventė, glaudžiai susijusi su Pascha. Nors Jeruzalės Šventykla sunaikinta, o aukojimo apeigos nebevyksta, pagrindinės tradicijos išliko ir pritaikytos dabartiniam gyvenimui:

Rauginto maisto pašalinimas: Prieš šventę žydų namuose atliekamas ritualinis valymas, vadinamas bedikat chametz. Chametz (raugintas maistas, pvz., duona, makaronai, alus) pašalinamas arba simboliškai „parduodamas“ ne žydams. Šis procesas simbolizuoja dvasinį pasiruošimą šventei. Nisano 13 dienos vakarą, sutemus, namų šeimininkas, laikydamasis Mišnoje nurodytų priesakų, atlieka raugo namuose ieškojimo apeigas. Gerai matomoje vietoje padedamas raugintos duonos gabalėlis. Skaitoma malda, kurioje minimas priesakas per Pesachą atsisakyti bet kokio raugo. Produktų, turinčių raugo, likučiai susemiami samteliu, galiausiai - ir minėtas duonos gabalėlis. Visa surišama ir padedama apšviestoje vietoje. Nisano 14 dieną surinkti produktai sudeginami. Nuo nisano 14 iki 22 dienos draudžiama vartoti raugo turinčių produktų.
Maca kaip pagrindinis maistas: Visą savaitę valgoma tik maca - ploni, traškūs nerauginti paplotėliai, gaminami iš miltų ir vandens, kepami per 18 minučių, kol nepradeda raugti. Šiuolaikinė maca gaminama pagal griežtus košerinius standartus ir yra įvairių rūšių, įskaitant rankų darbo ar mašinomis keptą.
Seder vakarienė: Nors Seder oficialiai yra Paschos dalis, ji pradeda Neraugintos duonos savaitę. Per Seder valgoma maca, skaitoma Hagada ir atliekami kiti ritualai, primenantys išėjimą iš Egipto. Nisano 14 dieną pirmagimiai sūnūs (vyresni nei 13 metų) privalo pasninkauti, taip prisimenami izraelitų pirmagimiai. Šios dienos vakare vyrai meldžiasi sinagogoje. Jiems grįžus pradedama šventinė vakarienė, vadinama sederu (sederiu), kurios tvarka yra griežtai reglamentuota. Valgomi simboliniai valgiai: maca, kepta ėriuko arba vištos šlaunelė (simbolizuoja Jeruzalės šventykloje Pesacho išvakarėse aukotą avinėlį), specialiai paruošti kiaušiniai, saldus patiekalas charošetas, kartieji prieskoniniai augalai (pvz., krienai, petražolės), jie simbolizuoja žydų gyvenimą, kurį apkartino egiptiečiai (Iš 1, 14). Išgeriama 4 taurės vyno (tai simbolizuoja keturis Dievo posakius Išėjimo knygoje: aš jus išvedžiau iš Egipto; aš jus išgelbėjau; aš jus išvadavau iš nelaisvės; padariau jus savo tauta). Dengiant stalą, taurė padedama ir pranašui Elijui. Išgėrus pirmą taurę vyno namų šeimininkas nusiplauna rankas ir pamirkęs sūdytame vandenyje suvalgo karčiųjų prieskoninių augalų. Jų valgyti duoda ir šeimos nariams. Atlaužia neraugintos tešlos duonos gabalėlį (vadinamas afikomenu) ir paslepia jį po pagalve. Kiekvienas šeimos narys atsistoja, paima neraugintos tešlos paplotėlį, iškelia jį ir sako: Tai sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipte. Šiais metais čia, kitais - Jeruzalėje. Šiais metais vergovėje, kitais - laisvėje. Visiems susėdus jauniausias sūnus klausia, kodėl šią naktį jie valgo neraugintą duoną ir kartumynus. Aiškinama, kad žydų protėviai garbino stabus, kol Dievas išsirinko Abraomą. Pagrindžiamas žydų tautos ir religijos gimimas, už izraelitams padarytus stebuklus šlovinamas Dievas. Pirmoji šventinės vakarienės dalis baigiama perskaičius 112 ir 114 psalmes ir išgėrus antrą taurę vyno. Valgoma sriuba, žuvis, tradiciniai virtiniai kneidlachai ir kiti patiekalai, pavalgius vienas vaikų pavagia duoną iš po pagalvės, kiti šeimos nariai turi ją išpirkti ir pasidaliję suvalgyti. Išgeriama trečia taurė vyno. Pripilama ir Elijui skirta taurė ir atidaromos durys (nes jis laikomas mesijo pranašu ir, tikima, pasirodys prieš jam ateinant). Skaitoma psalmės ir fragmentai iš Raudų knygos, taip išreiškiamas sielvartas dėl netikinčiųjų.
Sinagogų pamaldos: Pirmąją ir paskutiniąją savaitės dienas (Izraelyje - tik pirmąją) vyksta šventinės pamaldos, skaitomos specialios maldos ir Halelio psalmių ciklas. Darbas šiom dienom paprastai nevykdomas, išskyrus būtinuosius darbus.
Omer skaičiavimas: Antrąją šventės dieną pradedamas omer skaičiavimas - 49 dienų laikotarpis iki Šavuot šventės, primenantis javų derliaus auką ir dvasinį pasiruošimą Toros gavimui.

Šiuolaikiniame pasaulyje Neraugintos duonos savaitė taip pat įgavo naujų reikšmių. Kai kuriose bendruomenėse ji siejama su asmeniniu apsivalymu ar ekologiniu sąmoningumu, nes atsisakoma perdirbto maisto. Reformuotų ir sekuliarių žydų bendruomenės gali švęsti šventę laisviau, tačiau maca ir chametz vengimas išlieka universaliu simboliu.

Paschos (Pesach) Sederio ritualai

Pagrindinis Paschos ritualas yra Seder - šventinė vakarienė, kurios metu skaitoma Hagada (Paschos pasakojimas), valgomas simbolinis maistas ir giedamos giesmės. Per iškilmingą Pesacho vakarienę - sederį - macai valgomi net tris kartus. "Seder" hebrajų kalboje reiškia "tvarką". Valgomi 7 simboliniai valgiai: macai, kiaušinis, mirkytas sūdytame vandenyje, krienai ir karčiosios žolės, salotos, bulvės. Būtinai - avies ar vištos koja. Charosetas - tai obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė. Ji simbolizuoja medžiagą, iš kurios Egipto vergovėje žydai gamino plytas piramidėms statyti. Karčiosios žolės - tai vergovės ir sunkmečio prisiminimas. Virtą kiaušinį žydai valgo pamirkę sūdytame vandenyje - tai primena žydų ašaras vergijoje.

Pagal tradiciją jauniausias sūnus (ar kitas Sederio dalyvis) turi užduoti keturis klausimus, susietus su Velykų trapezos skirtumais nuo bet kurių kitų žydų trapezų. Trapezos pabaigoje - ,,Birkat HaMazon“ - padėka Aukščiausiajam už trapezą ir Jo dovanotą galimybę dalyvauti joje.

Macą valgo, o vyną geria pusiau gulėdami, nes senovėje taip valgė turtingi laisvi žmonės. Afikomanas - paskutinis macos gabalėlis, kuris valgomas velykinio Sederio metu, kad burnoje pasiliktų macos skonis.

Neraugintos duonos savaitės reikšmė krikščionybėje

Krikščionybėje Neraugintos duonos savaitė tiesiogiai nešvenčiama, tačiau ji turi netiesioginę reikšmę dėl sąsajos su Velykomis. Kadangi Jėzaus Paskutinė vakarienė vyko Paschos metu, o Eucharistija buvo įsteigta valgant neraugintą duoną, maca tapo krikščionių ostijos pirmtaku. Apaštalas Paulius taip pat naudojo neraugintos duonos simboliką, ragindamas krikščionis gyventi „be senojo raugo“ - nuodėmės (1 Kor 5:7-8).

Pagrindiniai skirtumai tarp žydų Paschos ir krikščionių Velykų

Nors Pascha ir krikščionių Velykos yra istoriškai ir teologiškai susijusios, jos skiriasi savo esme ir reikšme:

Prasmė: Pascha švenčia žydų tautos fizinį ir dvasinį išlaisvinimą iš Egipto vergovės, pabrėždama Dievo ištikimybę ir Sandorą su Izraeliu. Velykos krikščionybėje mena Jėzaus Kristaus prisikėlimą, simbolizuojantį pergalę prieš nuodėmę ir mirtį bei naują žmonijos santykį su Dievu.
Laikas: Pascha švenčiama pagal žydų mėnulio kalendorių, pradedant nisano 15-ąją. Velykų data priklauso nuo Paschos, nes Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas, pagal evangelijas, įvyko per Paschos šventę. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.
Ritualai: Paschos metu žydai valgo neraugintą duoną (macą), atsisako rauginto maisto (chametz) ir dalyvauja Seder vakarienėje. Velykos krikščionims dažnai siejamos su bažnytinėmis apeigomis, Eucharistija ir prisikėlimo šventimu, tačiau neturi griežto mitybos režimo kaip Pascha.
Simbolika: Paschoje avinėlis simbolizuoja auką, apsaugojusią izraelitus. Krikščionybėje Jėzus vadinamas „Paschos avinėliu“ (1 Kor 5:7), nes jo auka laikoma nauju išganymo simboliu. Pascha orientuota į tautos istoriją, o Velykos - į asmeninį ir visuotinį išganymą per Kristų.

Košerinio maisto principai (Kašrutas)

Žydai maitinasi tiktai ,,tinkamu“, košeriniu maistu. Pati svarbiausia ypatybė, be kurios tiesiog nebūtų žydų virtuvės - tai pagrindinių religinių ir produktų gaminimo taisyklių laikymasis - Kašrutas. Pirmiausia, reikia paneigti paplitusią nuomonę: rabinai ir kiti žydų religiniai veikėjai nedalyvauja gaminant košerinį maistą.

Galima valgyti tik žolėdžių galvijų mėsą: jautieną, avieną, ožkieną, o taip pat laukinių gyvūnų: briedieną ir stirnieną. Kiauliena ir plėšriųjų gyvūnų mėsa yra uždrausta. Tokios pat nuostatos taikomos ir paukštienai, tik be plėšriųjų maistui draudžiama naudoti egzotinius ir čiulbančius. Košerinėmis laikomos tik tos žuvų rūšys, kurios turi žvynus ir pelekus. Maistui uždraustos naudoti žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos: šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas (beluga) ir kt.

Maistui skirti gyvūnai ir paukščiai turi būti paruošti laikantis ,,šechitos“ - žydiško gyvulio skerdimo proceso taisyklių, t.y. labai greitai, be skausmo, specialiai tam apmokytų žmonių. Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują, nes manoma, kad jame yra gyvūno arba paukščio siela. Todėl nupirkus šviežią arba šaldytą mėsą ir ant jos pakuotės perskaičiuos ,,lo mukšar“ būtina iš jos pašalinti visą kraują. Jeigu leidžiamų naudoti maistui paukščių sudėtame kiaušinyje yra nors lašas kraujo - jo negalima naudoti. Todėl geriau prieš naudojimą jį patikrinti - įmušti į stiklinį indą.

Draudžiama maistui naudoti visų rūšių vabzdžius. Todėl žydės šeimininkės labai didelį dėmesį skiria pirminiam produktų apdorojimui: atidžiai perrenka kruopas, sijoja miltus, apžiūri vaisius, daržoves ir žalumynus. Laikantis Kašruto taisyklių visi patiekalai skirstomi į mėsiškus, pieniškus ir neutralius (,,parve“). Kartu valgyti ir gaminti pienišką ir mėsišką maistą griežtai draudžiama. Skirtumas tarp pieniškų ir mėsiškų produktų valgymo turi būti nemažesnis negu 6 val., jeigu mėsiški patiekalai bus valgomi po pieniškų - pakaks 1 val. Išimtis daroma kietam sūriui - po jo turi būti ne mažesnis 6 val. intervalas. Žuvis, kiaušiniai, visi augaliniai produktai priskiriami ,,parve“ ir gali būti derinami tiek su mėsiškais, tiek su pieniškais produktais. Šis padalinimas taikomas ne tik patiems produktams, bet ir indams, kuriuose jie ruošiami. Plauti tokius indus reikia taip pat atskirai.

Pasirengimas Pesacho šventei

Pesachas - viena didžiausių žydų švenčių, primenanti apie žydų išsivadavimą iš Egipto nelaisvės ir švenčiama per pirmąją pavasarinę Mėnulio pilnatį. Žydai iš Egipto išėjo 2448 m. (1312 m. pr. m. e.) naktį iš Nisano mėnesio 14 į 15 dieną - štai kodėl ji yra pirmoji Pesacho diena. Toroje nurodoma, kad Pesachas trunka septynias dienas ir pirmą iš jų ruošiamas Sederis. Diasporoje Pesachas tradiciškai tęsiasi aštuonias dienas ir Sederis ruošiamas pirmąją bei antrąją šventės dienas.

Taigi, per Pesachą viskas prasideda nuo Sederio - šventinės trapezos. Tačiau pradėti ją galima tik po to, kai saulė nusileidžia už horizonto ir pasislepia paskutiniai jos spinduliai. Būtinai skaitoma malda, po kurios visi pradeda valgyti. Už stalo giedamos psalmes ir laiminama vienas kitą. Pesacho šventės metu namuose negali būti nieko raugto - duonos, alaus, giros ir t.t. Jeigu šių produktų iki šventės užsilieka, tai po jos jų jau negalima naudoti maistui.

Pasirengimas prasideda iš karto po Purimo šventės. Suplanuojamas ir atidžiai vykdomas visas gyvenamųjų patalpų tvarkymas, kurio tikslas patikrinti ar kur nors nėra užkritusio, užsilikusio raugintos duonos arba raugo (hebr. ,,chamec“) net ir mažiausio gabaliuko. Tora neleidžia namuose per Pesacho šventę laikyti ,,chamec“, bet jeigu dėl kažkokių priežasčių jis užsiliko, siūloma jį sunaikinti, surinkti į vieną vietą (atskirą spintelę) arba sudėti į dėžutę ir parduoti/atiduoti ne žydų tautybės žmogui.

Vakarą iš Nisano mėnesio 13 į 14-ąją (likus parai iki šventės) namai jau paruošti: visas ,,chamec“, tik mažas kiekis, kurį galima suvalgyti 14-osios ryto 10 valandos, išneštas iš namų. Šį vakarą atliekamas ir „bdikat chamec“ - ,,chamec“ likučių patikrinimas. Paprastai šeimos galva ir vaikai taria palaiminimus ir vykdo paskutines paieškas, žvalgydamiesi netgi į slapčiausias namų vietas. Po to mintyse ir širdyje yra išsižadama nuo bet kokio netyčia namuose likusio ,,chamec“.

Sekantį, Nisano mėnesio 14-osios rytą, po 10 valandos, visi jo likučiai sudeginami lauke. Taip pabaigiama simbolinio apsivalymo nuo vidinių trūkumų ir ,,sugedimo“ procedūra, kuri vadinama ,,biur chamec“ - ,,chamec“ sunaikinimu. Nuo šio momento iki vakaro, kai visi susirinks į Sederį, stengiamasi mažiau valgyti (,,chemec“ valgyti jau negalima), o macus bus galima valgyti tik susirinkus į šventinę trapezą.

Visą Nisano mėnesio 14 dieną vyksta baigiamoji pasirengimo Pesacho šventei dalis - gaminama viskas, kas yra reikalinga Sederiui: nepamirštami kauliukai su mėsa, karčios žolelės (salotos, krienai), kietai virtas kiaušinis, charosetas (obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė, simbolizuojanti medžiagą, iš kurios būdami Egipto nelaisvėje žydai gamino plytas piramidžių statybai). Vakarėjant apsirengiami šventiniai rūbai. Prieš leidžiantis saulei namų šeimininkė uždega žvakes. Šventė prasideda.

Vyrai renkasi sinagogoje pakankamai trumpam vakarinės (šventinės) maldos skaitymui, o po to grįžta namo. Prasideda Sederis, į kurį kviečiamos giminės, draugai ir tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negalėjo trapezos organizuoti savo namuose.

Sederio eiga

Kidušas - kažkokia prasme tai dienos ir jos paskirties deklaravimas. Netilat Jadaim - rankų plovimas prieš atsikandant duoną (duona - pagrindinis žmogaus maistas, todėl trapezą pradedama nuo jos). Tačiau šioje šventėje duona nevalgoma - ji keičiama žalumynais (arba bulvėmis), pamirkant du kartus į sūrų vandenį. Tik po to imama maca, bet vėl gi - ji tik įlaužiama, bet nevalgoma…

Hol a Moed dienos

Pesachas trunka septynias dienas. Pirmoji ir septintoji iš jų vadinasi ,,jom-tov“ - šventė. O kas per dienos nuo antros iki šeštos? Jos vadinamos ,,hol a moed“ ir šiame pavadinime visa esmė. Pirmiausia priminsime tai, kad ,,hol a moed“ per Pesachą galioja įstatymai apie ,,chamec“ - jis visiškai uždraustas. Be to ,,hol a moed“ dienomis, kaip taisyklė, nedirbama ir nesprendžiami dalykiniai klausimai (nors tai neuždrausta). Nedirbami ir kasdieniniai buitiniai darbai - neskalbiama, netvarkomi namai ir pan. Ką gi veikia Pesacho šventinėmis dienomis? Laisvas dienas panaudoja gilesniam Toros mokymuisi, daugiau laiko praleidžia su šeima, vaikšto į svečius.

Septintoji Pesacho diena

Galima sakyti, kad pirmoji Pesacho diena - džiaugsmo žydų tautos gelbėtoju, išvedusiu ją iš egiptiečių vergovės Moše Rabeinu diena, o paskutinė - Mošiacho džiaugsmo diena. Septintoji Pesacho diena - išsivadavimo pabaigos simbolis. Septintoji diena - vėl ,,jom-tov“ - ,,pilna“ šventė.

Į Nisano mėnesio 21-osios naktį, septintąją dieną po išsivadavimo, žydų tauta stovėjo ant Raudonosios jūros kranto. Jai už nugaros buvo gerai ginkluota ir apmokyta faraono vadovaujama Egipto kariuomenė, kuri tik ir laukė aušros, kad susigražintų pabėgėlius vergus. Priekyje - jūra. Žmonių širdys, dar visai neseniai gyvenusios vergišką gyvenimą, sustingo baimėje. O ir vilties buvo mažai: rinktinės kariuomenės dalys žinojo ką daryti. Bet Aukščiausiasis Mošei pasakė: žydai turi pereiti jūrą. O egiptiečiai? Kai saulė pakilo aukščiau, jie pamatė tuos dvylika praėjimų ir puolė vytis žydus. Bet jūros dugnas staiga pasidarė klampus…Ratuoti kariai pradėjo klimpti, o žydai per tą laiką jau pasiekė kitą krantą. Kai jie atsisuko atgal pamatė puikiąją faraono armiją, kuri kovojo su smėliu.

Septynios Pesacho šventinės dienos eina į pabaigą. Atėjus vakarui vykdoma ,,Avdala“ - atskiriama šventinė diena nuo kasdienybės. Lygiai po septynių savaičių žydų tauta jau stovėjo prie Sinajaus kalno ir klausėsi Aukščiausiojo balso. Jis pakvietė žydus garbingai gauti brangenybių brangenybę - Jo Torą. Toros gavimą žydai pažymi Šavuoto švente. Ji skiriama didžiausio įvykio žmonijos istorijoje - Sinajaus Apreiškimo garbei. Šią 2448 m. nuo pasaulio sukūrimo dieną, t.y. 1312 m.

tags: #pirmaja #neraugintos #duonos #diena #datos

Neraugintos duonos diena: biblinis kontekstas, reikšmė ir tradicijos