Pietų Osetija: Žemėlapis, Geografija ir Politinė Padėtis
Šiame straipsnyje nagrinėjama Pietų Osetijos geografinė padėtis, istorija ir politinė situacija. Siekiant suprasti dabartinę padėtį, būtina atsižvelgti į regiono istoriją, etninius konfliktus ir tarptautinius santykius.
Istorinis Kontekstas
Dabartinio Sakartvelo teritorijoje žmonės gyvena nuo ankstyvojo paleolito. Neolito laikotarpiu paplito žemdirbystė ir gyvulininkystė. Antrojo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje ir pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje įsisavintas bronzos apdirbimas, o 9-7 a. pr. Kr. - geležies apdirbimas. Šiose teritorijose gyvenusios gentys (kolchai, moschai ir kitos) minimos pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų Asirijos ir Urartu šaltiniuose.
6 a. pr. Kr. dabartinio Sakartvelo teritorijos vakarinėje dalyje susikūrė graikų mituose minima Kolchidės karalystė, kuri vėliau buvo kolonizuota Mileto graikų. 4-3 a. pr. Kr. Kuros slėnyje susiformavo Kartlija. 66-64 pr. Kr. Sakartvelas priklausė Romai. Nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė. Apie 330 ji tapo valstybine religija Kartlijoje (Bažnyčia pavaldi Antiochijos patriarchatui, nuo 471 autokefalinė), o 6 a. - Kolchidėje (Lazikoje; Bažnyčia pavaldi Konstantinopolio patriarchatui). 4 a. sukurtas gruzinų raštas.
4-6 a. dėl Sakartvelo varžėsi ir kariavo Persija su Bizantija. Kartliją 523 užkariavo Persija, Laziką - Bizantija (7 a. 7 a. antroje pusėje Kartliją užkariavo arabai.
Valstybingumo Formavimasis
8 a., silpstant Kalifatui ir Bizantijai, Sakartvelo žemėse susikūrė keletas valstybių: Kachetija, Eretija, Abchazija ir Tao-Klardžetija, valdoma Bagrationų, kurie nuo 888 titulavosi Sakartvelo karaliais. 11 a. pradžioje vienas jų, Bagratas III (valdė 975-1014), suvienijo Vakarų ir dalį Rytų Sakartvelo. Šalį vienyti baigė Dovydas IV Statytojas (valdė 1089-1125), kuris išvijo nuo 11 a. antros pusės puldinėjančius seldžiukus, 1122 atkariavo iš arabų Tbilisį (čia iš Kutaisi perkėlė sostinę).
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Didžiausią galią Sakartvelas pasiekė valdant karalienei Tamarai (1178-1215); jo teritorija driekėsi nuo Juodosios iki Kaspijos jūros, jos vasalais buvo Şirvanas ir Trapezuntas. Šį klestėjimo laikotarpį 1220 nutraukė mongolų įsiveržimas. Sakartvelo rytinė dalis buvo tiesiogiai pavaldi Chulaguidų chanams, vakarinė dalis, Imeretija, išliko nepriklausoma (valdė šalutinė Bagrationų linija).
Valdant Jurgiui V (1314-46) Sakartvelas šiek tiek sustiprėjo, tačiau 1387-1403 ją 8 kartus nusiaubė Timūro kariuomenė. Smuko žemės ūkis (sunaikinti drėkinimo kanalai), amatai, prekyba. Paskutinio vieningo Sakartvelo karaliaus Aleksandro I (valdė 1412-43) sūnūs šalį pasidalijo: 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į Kartlijos, Kachetijos, Imeretijos karalystes ir Gurijos, Megrelijos, Abchazijos, Svanetijos, Samcchės kunigaikštystes.
Osmanų ir Persijos Įtaka
Turkams 1453 užėmus Konstantinopolį, nutrūko Sakartvelo ryšiai su krikščioniškaisiais Vakarais. 1510 Turkija užėmė Imeretijos sostinę Kutaisi. Netrukus Persija nusiaubė Kartliją. 1578 turkai užėmė visą Užkaukazę, bet 17 a. pradžioje Persijos šachas Abasas I Didysis išstūmė juos iš Kartlijos ir Kachetijos. Tūkstančius gruzinų jis iškėlė į Persijos pakraščius.
Tačiau šachų vardu Bagrationų valdomoje Kartlijoje trumpam įsigalėjo taika; Vachtangas VI (valdė 1711-24) kodifikavo įstatymus, atkūrė drėkinimo kanalų sistemas, skatino kultūros plėtrą (išspausdintos pirmosios knygos). 1722 Persijoje žlugus Sefevidų dinastijai į Sakartvelą vėl įsiveržė turkai. Juos išvijo Persijos šachas Nadyras, kuris perdavė valdyti Kartliją Teimurazui II (valdė 1744-62). Jo sūnus Iraklijus II (valdė 1744-98) suvienijo Kartliją ir Kachetiją. Šalyje pradėjo kurtis manufaktūros. Išaugo Tbilisis (18 a. antroje pusėje buvo apie 25 000 gyventojų), Kutaisi ir kiti miestai.
Santykiai Su Rusija
Nuolatinių karų sukelti ūkio sunkumai bei Dagestano kalniečių puldinėjimai vertė Sakartvelo valdovus ieškoti Rusijos paramos. 1783 Iraklijus II su imperatore Jekaterina II pasirašė Georgijevsko traktatą, kuriuo priėmė Kartlijos-Kachetijos nepriklausomybę garantuojančios Rusijos globą, tačiau per 1795 Persijos antpuolį Sakartvelui pagalbos nesuteikė.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1801 Rusija, nepaisydama Georgijevsko traktato, užėmė Kartliją-Kachetiją, o Bagrationus nušalino nuo valdžios. 19 a., daugiausia po karų su Persija bei Turkija, Rusija užėmė ir kitas Sakartvelo žemes: 1810 Imeretiją ir Abchaziją (1864 vietoj kunigaikštystės įkurta Suchumio apygarda), 1829 - Guriją, 1857 - Megreliją, 1858 - Svanetiją, 1878 - Poti ir Batumi uostus. Sakartvelą iškart imta rusinti: valstybinėse įstaigose įvesta rusų, bažnytinėje liturgijoje - bažnytinė slavų kalba.
Karus nutraukusi Sakartvelo aneksija sudarė palankesnes sąlygas ūkio plėtrai. 1864 buvo panaikinta baudžiava. 1872-83 nutiesti geležinkeliai sujungė Tbilisį su Poti, Batumi, Baku. Imta plėtoti kasybą, tekstilės, mašinų gamybos pramonę (daugumos įmonių savininkai buvo rusai arba armėnai). Stiprėjant viduriniam sluoksniui 19 a. antroje pusėje susiformavo šiuolaikinė gruzinų tauta.
Tautinis Atgimimas
Imperatoriaus Aleksandro III valdymo metais (1881-94) sustiprėjęs Sakartvelo rusinimas (mokyklose įvesta rusų kalba, nustota vartoti Sakartvelo vardą) skatino tautinį judėjimą (vadovas I. Čavčavadze), kuris siekė ginti gruzinų kalbos teises, stiprinti tautinę savimonę, plėtoti kultūrą. 19 a. Per 1905-07 Rusijos revoliuciją (buvo susirėmimų su kariuomene) kelti ne tik socialiniai ekonominiai, bet ir tautiniai reikalavimai (tarp jų - Sakartvelo autonomija).
Per I pasaulinį karą Sakartvelas buvo Rusijos-Turkijos fronto užnugaris. Po Vasario revoliucijos Rusijoje 1917 05-11 Sakartvelą valdė Tbilisyje veikiantis Užkaukazės ypatingasis komitetas. Po Spalio perversmo (1917) armėnų, gruzinų ir azerbaidžaniečių partijų 1917 11 Tbilisyje įkurtas Užkaukazės komisariatas 1918 02 sušaukė Užkaukazės seimą (jo pirmininkas buvo gruzinas N. Čcheidze), kuris 1918 04 22 paskelbė Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos įkūrimą.
Nepriklausomybės Laikotarpis
Tą pačią dieną vakare sušaukta Sakartvelo nacionalinė taryba paskelbė Sakartvelo Demokratinę Respubliką. Jos vyriausybę (iki 1918 06 24 ministras pirmininkas N. Ramišvili, vėliau N. Žordanija) sudarė daugiausia socialdemokratai (Sakartvelo socialdemokratų darbininkų partija). 1918 05 28 Sakartvelo Demokratinę Respubliką pripažino Vokietija (1918 06-11 Sakartvelas buvo jos globojamas), vėliau Turkija, Argentina. Į šalį buvo įvesta Vokietijos kariuomenė.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1918 12 kilo Sakartvelo ir Armėnijos ginkluotas konfliktas dėl buvusios Tbilisio gubernijos Achalkalaki ir Borčalinsko (dabar Marneuli) apskričių. Britai ginčijamą teritoriją padalijo abiem šalims, patys liko jos pietinėje dalyje sukurtoje neutralioje zonoje. 1920 01 Paryžiaus taikos konferencijoje Sakartvelą de facto pripažino Antantės valstybės (de jure - 1921 01), 1920 05 07 sutartimi - ir Sovietų Rusija.
Sovietinė Okupacija
Formaliai pripažinusi Sakartvelo nepriklausomybę Sovietų Rusija neatsisakė imperinių siekių. 1921 02 bolševikams sukursčius valstiečių sukilimą Armėnijos pasienyje, Raudonoji armija 1921 02 16 įžengė į Sakartvelą, 02 25 užėmė Tbilisį; čia buvo paskelbta sovietų valdžia (šalies vyriausybė persikėlė į Batumi, 03 18 emigravo).
Turkijos vyriausybė 02 21 pareikalavo Artvino ir Ardachano miestų; juos ir kai kurias kitas teritorijas Turkija gavo pagal 03 16 Maskvoje pasirašytą Sovietų Rusijos ir Turkijos sutartį. Iki 03 19 Sovietų Rusija užėmė visą Sakartvelą.
Pietų Osetija Sovietų Sąjungos Sudėtyje
Sakartvelo sovietinėje respublikoje 1921 07 sudaryta Adžarijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika, 1921 12 - Abchazijos Sovietų Socialistinė Respublika (nuo 1931 Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika), 1922 04 - Pietų Osetijos autonominė sritis. 1922 12 Sakartvelas, kaip Sovietų Rusijos 1922 03 sukurtos Užkaukazės Federacijos dalis, buvo įtrauktas į SSRS.
Sakartvelas patyrė visus sovietų valdžios vykdomus politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius pertvarkymus bei represijas (1931-38 Sakartvelo komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto I sekretoriumi buvo vėlesnis SSRS saugumo organų vadovas L. Berija), per 4 dešimtmečio prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją - masinius trėmimus. Panaikinus Užkaukazės federaciją 1936 Sakartvelas tapo SSRS sąjungine respublika. Per II pasaulinį karą Vokietijos kariuomenė 1942 vasarą buvo priartėjusi prie Abchazijos, bet į Sakartvelą neįsiveržė. 1944 apie 100 000 meschų-džavachų (gruzinų etninė grupė, musulmonai) buvo ištremta į Vidurinę Aziją.
Tautinis Sąjūdis ir Nepriklausomybės Atkūrimas
Nepaisant rusinimo išliko stipri gruzinų tautinė savimonė, plėtota švietimas, kultūra. 20 a. 8 dešimtmetyje Sakartvele sustiprėjo disidentų judėjimas, 1975 įkurta Sakartvelo Helsinkio grupė (vadovai Z. Gamsachurdija, M. Kostava). 9 dešimtmetyje SSKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo pradėta pertvarka šiek tiek liberalizavo sovietinį režimą, sudarė prielaidas vėl sustiprėti gruzinų, abchazų ir osetinų tautiniams siekiams. 1989 04 09 Tbilisyje vykusią manifestaciją išvaikė SSRS kariuomenė (žuvo 21 žmogus; Kastuvėlių naktis). 1989 11 Sakartvelo Aukščiausioji Taryba paskelbė Sakartvelo suverenitetą SSRS sudėtyje. 1990 02 leista veikti politinėms partijoms.
1990 10 rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjo demokratinė koalicija Apskritasis stalas - Laisvasis Sakartvelas. Šalis pavadinta Sakartvelo Respublika, koalicijos vadovas Z. Gamsachurdija išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku (nuo 1991 05 prezidentas). 1991 04 09 Aukščiausioji Taryba paskelbė Sakartvelo nepriklausomybę (už ją gruzinai balsavo per 1991 03 referendumą; Sakartvelas).
Konfliktai ir Politinė Nestabilumas
1992 01 ginkluota opozicija nuvertė autoritariniais valdymo metodais kaltinamą Z. Gamsachurdiją, kuris pasitraukė į Vakarų Sakartvelą ir siekė susigrąžinti valdžią. 1992 03 į Sakartvelą sugrįžo E. Ševardnadze (1972-85 Sakartvelo komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius, nuo 1985 - SSRS užsienio reikalų ministras). Jis ėmėsi vadovauti tuomet sudarytai Valstybės tarybai, po 1992 10 rinkimų tapo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
1992 Sakartvelas kariavo su atsiskirti nuo jos ir susijungti su Šiaurės Osetija siekiančia Pietų Osetija (1992 07 sudarytos paliaubos) bei dar 1990 nepriklausomybę paskelbusia Abchazija (Rusijos kariuomenės remiama ši išstūmė Sakartvelo pajėgas iš savo teritorijos). 1993 09 atsinaujino kovos su Z. Gamsachurdijos šalininkais. 1993 12 Sakartvelas įstojo į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, 1994 02 pasirašė Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su Rusija. Abchazijoje dislokuoti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos taikdariai ir Jungtinių Tautų stebėtojai.
Nauja Konstitucija ir Prezidentinė Valdymo Sistema
1995 08 Aukščiausioji Taryba patvirtino naują konstituciją, kuria įvesta prezidentinė valdymo sistema. 1995 11 prezidentu išrinktas E. Ševardnadze (2000 04 perrinktas), parlamento rinkimus laimėjo jo įkurta Sakartvelo piliečių sąjunga. 1995 ir 1998 į E. Ševardnadzę buvo kėsintasi. Dalyvavimu rengiant pasikėsinimus apkaltinti opozicijos vadovai (T. Kitovani, D. Joseliani ir kiti) buvo nuteisti kalėti. Ūkio padėtis išliko prasta, ją komplikavo apie 280 000 pabėgėlių iš Abchazijos (čia 1998 buvo atsinaujinusios kovos) ir Pietų Osetijos. 1999 dar kurį laiką vyko kovos su 1994 pradžioje žuvusio Z. Gamsachurdijos šalininkais. 1999 Sakartvele lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
Pietų Osetija XXI Amžiuje
Nuo 21 a. pradžios Sakartvelas siekė labiau suartėti su Vakarų valstybėmis. 2001 buvo uždarytos (pagal 1999 pasirašytą susitarimą) dvi iš keturių šalies teritorijoje buvusių Rusijos karinių bazių. Santykiai su Rusija pablogėjo, nes Sakartvelas buvo kaltinamas priglaudęs savo teritorijoje čečėnų kovotojus. 2002 Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai apmokė Sakartvelo karines pajėgas antiteroristinių veiksmų.
2003 10 parlamento rinkimus vėl laimėjus Sakartvelo piliečių sąjungai, opozicija apkaltino valdžią suklastojus rinkimų rezultatus. Šalyje prasidėjo masiniai neramumai. 2003 11 02 Sakartvelo Aukščiausiasis Teismas anuliavo parlamento rinkimų rezultatus; E. Ševardnadze atsistatydino (šie įvykiai vadinami Rožių revoliucija). Didžiausiomis Sakartvelo vidaus problemomis ir toliau buvo ūkio raida ir santykiai su Abchazija bei Pietų Osetija. Sakartvelo valdžios spaudžiamas 2004 05 atsistatydino (ir išvyko į Rusiją) Adžarijos prezidentas A. Abašidze. 2004 11 Sakartvelas pasiuntė apie 300 karių į Iraką.
Karas Su Rusija ir Pasekmės
2008 08 Sakartvelas pamėgino karine jėga atkurti savo suverenitetą Pietų Osetijoje; dėl to kilo Sakartvelui nesėkmingai susiklostęs karas su Rusija (ši įvedė kariuomenę į Pietų Osetiją ir pradėjo bombarduoti Sakartvelo miestus). 2008 08 18 Sakartvelo užsienio reikalų ministerija specialia nota Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Vykdomajam komitetui pranešė, kad Sakartvelas išstoja iš šios sąjungos (išstojimo procedūra užbaigta 2009 08 18). Sakartvelas ėmė dar aktyviau siekti narystės NATO.
2013 12 prezidento rinkimus M. Saakašvili pralaimėjo G. Margvelašvili (prezidentas iki 2018), kuris, nors ir buvo laikomas nuosaikesniu politiku, tęsė pirmtako pradėtą Sakartvelo integracijos į Europos Sąjungą ir NATO kursą (Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikime Vilniuje 2013 11 parafuota Asociacijos sutartis); santykiai su Rusija iš esmės nepagerėjo - Rusija tebekontroliuoja Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas. 2018-24 Sakartvelo prezidente buvo S. Zurabišvili.
Dabartinė Poltinė Situacija
Šiandien Pietų Osetija išlieka viena iš pagrindinių Sakartvelo politinių problemų. Regionas de facto yra nepriklausomas, tačiau tarptautinės bendruomenės pripažintas kaip Sakartvelo dalis. Rusijos karinė parama Pietų Osetijai ir Abchazijai ir toliau kelia įtampą regione ir trukdo normalizuoti santykius tarp Sakartvelo ir Rusijos.
tags: #pietu #osetija #žemėlapis #geografija #politinė #situacija