Valgomosios sodo ir daržo augalų dalys

Sodo ir daržo augalai yra ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir vertingi maisto šaltiniai. Šiame straipsnyje aptarsime įvairių augalų valgomąsias dalis - nuo egzotinių vaisių iki gerai pažįstamų daržovių, atskleisdami jų maistines savybes ir panaudojimo būdus.

Egzotiniai vaisiai

Duonvaisis

Duonvaisis (lot. Artocarpus altilis) - atogrąžų vaisius, kilęs iš Naujosios Gvinėjos ir Pietryčių Azijos. Tai didelis, ovalo arba apvalios formos vaisius, sveriantis nuo 1 iki 25 kilogramų. Jo paviršius yra padengtas žalsvai geltonais spygliukais.

Duonvaisiai gali būti valgomi tiek neprinokę, tiek prinokę. Neprinokęs vaisius dažniausiai naudojamas kaip daržovė - troškinamas arba keptas, o jo skonis primena bulves ar ankštinius augalus. Prinokusio duonvaisio skonis primena kitų atogrąžų vaisių skonius, tokius kaip bananai, mangai ar ananasai.

Duonvaisis yra maistingas vaisius, turintis daug angliavandenių, skaidulų, vitaminų ir mineralų. Jame gausu vitaminų C, B grupės vitaminų (B6, B3, B2, B9) bei mikroelementų, tokių kaip kalis, kalcis, fosforas ir geležis. Tyrimai rodo, kad duonvaisio valgymas gali sumažinti širdies riziką, nes kalio, antioksidantų ir skaidulų derinys gali būti naudingas širdies sveikatai. Be to, duonvaisiuose gausu vitamino C, kuris, kaip rodo tyrimai, gali padėti išvengti uždegimo, taip pat flanvonoidų ir lignanų - augalinių junginių, kurie padeda kovoti su uždegimu. Dėl gausaus angliavandenių kiekio duonvaisis yra puikus energijos šaltinis.

Duonvaisio traškučiai yra patogus užkandis, tinkamas įsidėti į darbą, į kelionę ar išvyką į gamtą.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Moliūginės daržovės

Šviežios daržovės - puikus komponentas, kurio sumanūs virėjai niekad nepamiršta ruošdami gardžiausius patiekalus ar kurdami naujus, pikantiškus receptus. Tam tinka ne tik pas mus užaugintos, bet ir iš šiltesnių kraštų atvežtos daržovės, vis labiau populiarėjančios ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl to, kad pagrįstai laikomos sveikatos šaltiniu.

Mūsų kavinėse bei restoranuose dar gana retai vartojamos puikias maistines savybes turinčios moliūginės daržovės. Gal todėl, kad tai gana neįprasta „žaliava“ gurmaniškiems patiekalams ir mūsų fantazija apsiriboja tik blyneliais. Jose ne tik daug vitaminų, mineralinių medžiagų bei kitų komponentų, reikalingų žmogaus organizmui, bet jos yra ir mažai kaloringos, padeda geriau virškinti kitus maisto produktus. Jau ir Lietuvoje yra auginamos moliūginės daržovės šiltnamiuose. Savaime jos auga tropinio ir subtropinio klimato juostose. Yra žinoma daugiau kaip šimtas moliūgų veislių. Jų būna įvairių formų ir spalvų. Dauguma jų atkeliavo iš Pietų Amerikos.

Maistui daugiausia auginami šie moliūgų giminės atstovai: aguročiai, agurkai, patisonai, cukinijos. Prie moliūginių daržovių priskiriami ir pas mus dažniausiai desertui vartojami arbūzai bei melionai.

Senovės Meksikos gyventojai moliūgus valgydavo dar prieš tris tūkstantmečius iki Kristaus gimimo. Iš Amerikos, dabartinės Teksaso valstijos, kur jie buvo auginami, moliūgai pateko į Europos žemyną. XIX a. šis augalas pasiekė net Sibirą. Moliūgai buvo vartojami ir mityboje, ir kaip pašaras gyvuliams. Iš moliūgų gaminama daug įvairiausių patiekalų, nes valgomas ne tik šio puikaus augalo minkštimas, bet ir sėklos. Reikėtų paminėti ir tai, kad moliūgai, o ypač jų sėklos, vartojami įvairioms ligoms gydyti.

Agurkai

Populiariausia ir dažniausiai Lietuvoje auginama moliūginė daržovė - agurkai. Tai vienas seniausių žmonių vartojamų augalų. Agurkai auginami jau daugiau kaip 6000 metų. Jų gimtine laikoma Indija. Dabar Šiaurės vakarų Indijoje aptinkama laukinių šio augalo brūzgynų. Agurkų buvo rasta ir senovės Egipto kapavietėse. Gal iš Indijos, gal iš Egipto agurkai pasiekė senovės Graikiją ir buvo deramai įvertinti gyventojų bei medikų, o vėliau pasidarė populiarūs ir visame pasaulyje.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Į Lietuvą agurkų sėklos kartu su manta atsivežtos atvykėlių. Šios aromatingos daržovės iš karaimų daržų netruko paplisti į kitas bajorų ar karalių žemes. Beje, manoma, kad iš Trakų ir Panevėžio daržų agurkai pradėjo savo pergalingą žygį link Krokuvos, Stokholmo, Rygos.

Yra susiklosčiusios tam tikros agurkų vartojimo tradicijos. Antai, Anglijoje populiarūs sumuštiniai su agurkais, Vokietijoje - agurkų salotos su varške, o Lenkijoje mėgstami medalionai iš agurkų… Iš agurkų dažnai gaminami originalūs ir skanūs pirmieji patiekalai: sriubos, šiupininės ir pan.

Aguročiai ir patisonai

Aguročių ir patisonų tėvynė - Amerika, iš kur jos XIX a. buvo atvežtos į Europą. Agurotis - artimiausias moliūgo „giminaitis“. Mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiu agurotis beveik nesiskiria nuo moliūgų. Patisonas - prancūziškas žodis, reiškiantis augalinį pyragą. Iš tiesų pavadinimas nusako tikslią vaisiaus formą. Patisonų ir aguročių maistingumas beveik vienodas, tačiau patisono minkštimas kietesnis ir skanesnis, turi malonų grybų ar agurkų skonį.

Cukinijos

Cukinijos - itališki aguročiai. Jos taip pat plačiai auginamos Lietuvoje ir yra daugelio patiekalų sudėtinė dalis, rečiau gaminamos kaip pagrindinis patiekalas. Dėl mineralinių komponentų gausos ir šarminio poveikio medžiagų apykaitai šios daržovės nepakeičiamos mūsų mityboje. Jos valgomos keptos, troškintos, žalios, taip pat marinuojamos ir rauginamos.

Arbūzai ir melionai

Kaip desertas Lietuvoje dažniausiai mėgstami yra melionai ir arbūzai. Melionas, kilęs iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, vėliau paplito kitose šalyse. Jis turi daug cukraus, azotinių ir aromatinių medžiagų, riebalų ir pan. Melionas yra malonaus skonio, todėl labai mėgstamas daugelyje šalių. Anglai melioną valgo per pusryčius, JAV neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos ar žuvies, Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina. Lietuvoje jis dažniausiai valgomas desertui.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Arbūzas yra kilęs iš Pietų Afrikos. Kalachario pusdykumėje jis iki šiol auga savaime. Žydai ir arabai arbūzus augino dar 1500 m. prieš Kristų. Vakarų Europoje jis atsirado tik XI-XII a. kryžiuočių riterių dėka. Į Rusiją arbūzus atvežė totoriai. Jie ir paplito Žemutinės Volgos rajonuose. Rusiškas augalo pavadinimas kilo iš iraniečių kalbos žodžio charbiuza, reiškiančio melioną arba didelį agurką. XVII a. viduryje arbūzai pradėti auginti ir Ukrainoje. Įvairios arbūzų rūšys auginamos pietiniuose ir pietrytiniuose europinės dalies rajonuose. Paprastai prinokę arbūzai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertas, jis labai gerai malšina troškulį. Labai skanūs sūdyti arbūzai. Kai kuriose vietovėse gaminamos arbūzų sultys ilgesniam laikymui. Virinant arbūzų sultis, galima pasigaminti tam tikros koncentracijos arbūzų „medų“. Iš arbūzo žievės gaminamos labai skanios cukatos. Žievė paprastai sušeriama gyvuliams. Iš arbūzo sėklų galima išspausti gero aliejaus.

Tenka pastebėti, kad tik nedaugelis viešojo maitinimo įstaigų gamina patiekalus iš moliūginių daržovių. Vienas iš tokių restoranų yra Vilniuje - „Olimpyc Gym“. Jame gal dar galite paskanauti patiekalo „Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis“. Moliūginių daržovių patiekalus gamina ir Kauno viešbučio „Perkūno namai“ restoranas. O Šiaulių viešbučio „Šaulys“ restorane galite rasti originalų patiekalą - lašišą su įdomiu moliūgų sėklų padažu.

Pateikiame kelis receptus iš moliūginių daržovių:

  • Pikantiškas lašišos kepsnys (Restoranas „Šaulys“, Šiauliai): lašiša ištrinama garstyčių, kiaušinio trynio ir prieskonių mišiniu, ant viršaus dedami pievagrybių griežinėliai, užpilamas likęs mišinys ir kepama konvekcinėje krosnyje 10 min. Supjaustyti baklažanai pakepinami kartu su paprika. Iš miltų, grietinėlės, citrinų sulčių bei medaus pagaminamas citrininis padažas. Sudedamos moliūgų sėklos, dar pakaitinama. Ant pakepintų daržovių dedamas lašišos kepsnys, aplink pilamas padažas.
  • Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis (Restoranas „Olimpic Gym“, Vilnius): vištos krūtinėlė be odos ir kaulų sukapojama, palaistoma grietinėle arba pienu, dedama truputėlis druskos ir maltų baltųjų pipirų. Formuojami lapelio formos kepsneliai, kurie apvoliojami moliūgo sėklose. Verdama garuose, konvekcinėje krosnyje. Baigiant virti, į krosnį dedamos garnyrui skirtos daržovės. Tai gali būti šparagai, cukinijos, morkos, Briuselio ar žiediniai kopūstai ir kt. Daržovės neturi būti suvirusios, o kepsnelis - per daug perkepęs.
  • Salotos melione „Pažadėtoji žemė“ (Restoranas „Perkūno namai“, Kaunas): meliono vidus šiek tiek išskobiamas, minkštimas pjaustomas kvadratėliais. Greipfrutas nulupamas, išpjaunamas minkštimas be baltų pertvarėlių, supjaustomas kvadratėliais. Keletas gabalėlių paliekama papuošimui. Švieži nevirti pievagrybiai, paprikos, cukinija, kriaušės pjaustomos kvadratėliais, alyvuogės - griežinėliais. Užpilui majonezas sumaišomas su šampanu, smulkintais rožiniais pipirais. Visos sudėtinės dalys sumaišomos su užpilu, dedamos į išskobtą melioną.

Kiti vaisiai ir uogos

Abrikosai

Abrikosai - ne tik vertingiausi iš Lietuvoje auginamų kaulavaisių, turintys geriausią skaidulų ir cukrų santykį, bet ir vaistines savybes turintys vaisiai, o jų prinokę kauliukai vertingesni už migdolus, kuomet mėgaujamasi saikingais jų kiekiais. Abrikosai turtingi flavonoidų, antioksidantų, fosforo, kalio, beta-karotenoidų (vit. A). Abrikosai, palyginti su obuoliais turi mažiau kalorijų, jūs galite suvalgyti net šešis abrikosus ir gausite mažiau kalorijų nei yra viename obuolyje. Taip pat tai vieni gražiausių sodo medžių, unikalių savo vainiko forma, žiedų ir žievės spalva. Lietuvoje abrikosai auginami ne vieną dešimtmetį, o šylant klimatui jie pritaikomi vis įvairesnėmis auginimo sąlygomis. Net ir Rytų Lietuvoje, laikantis rekomendacijų, galima ne tik sėkmingai užsiauginti abrikosų derlių, bet ir išlaikyti ilgaamžį medį, kuris nežus po pirmos ekstremalios žiemos. Yra kelios taisyklės, kurių reikia paisyti dar prieš įsigyjant augalą, kad po kelių metų netektų gailėtis dėl padarytos klaidos ir prarasti ne tiek augalo vertę, bet laiką ir energiją, kurią skyrėte pasirinkimui ir sodinimui. Taigi, per keliolika metų mūsų ir mūsų pirkėjų stebėjimų, išrinkome kelis svarbiausius faktorius, lemiančius, kad abrikosas išgyvens ir derės ekstremaliausiomis Rytų Lietuvos sąlygomis:

  1. Sodinkite abrikosą toje vietoje, kur nėra didelių temperatūros svyravimų. Vasario mėnesį iš rytinės pusės į augalo kamieną iki metro aukščio neturi šviesti saulė. Jei abejojate ar vieta tinka - sodinkite vakarinėje namo pusėje arba kampe tarp rytinės ir pietinės tvoros/gyvatvorės.
  2. Jokiu būdų neriškite nieko prie kamieno, abrikosų žievė jautresnė iššutimui nei bet kurio kito kaulavaisio. Jei norite sudaryti saugią dirbtinę užuovėją žiemos metui, įsmeikite prie medžio kelis kuoliukus ir apjuoskite juos audiniu (pvz agroplėvele).
  3. Sodinkite abrikosus tik užuovėjose nuo sausų rytų ir šiaurės krypčių vėjų, jei norite išvengti apšalimų šakų galuose ar viso augalo iššalimo ekstremalią žiemą. Komforto temperatūra dažnai skiriasi nuo termometro parodymų, jei yra vėjelis.
  4. Niekuomet nesodinkite abrikoso sunkiame dirvožemyje, kokį pakenčia slyvos ar vyšnios. Abrikosai mėgsta tik pralaidų dirvožemį, priesmėlį, lengva priemolį, mažai molio turinčią daržo žemę. Taip pat nesodinkite ten, kur aukšti gruntiniai vandenys.
  5. Galiausiai, juk jums rūpi vaisiai, o ne tik pats medis, todėl parinkite vieta „antkalniau“, jokiu būdų ne dauboje ar šalčio kišenėje, kur minimali stiprių šalnų tikimybė.. Gera mintis sodinti prie pat pastato pietinės ar pietvakarinės sienos.
  6. Taipogi, abrikosai gan anksti nubunda. To dažnai nesimato, nes pumpurai delsia išsprogti, bet vėlyvoji gegužės šalna dažnai nepastebimai pražudo jauną medį ar vyresnio medžio žiedpumpurius. Tai dar viena priežastis nesodinti ten, kur aktyvi ryto saulė žiemos pabaigoje nutirpdo sniegą.

Abrikoso veislės pasirinkimas - ANTRAEILIS faktorius prieš vietos sodinimui parinkimą, todėl lengvai pasirinksite iš keliolikos mūsų siūlomų veislių. Jei gyvenate Rytų Lietuvoje - privenkite ankstyvų, anksti žydinčių veislių (pvz. Early Orange). Beje, visi šiuolaikiniai abrikosai yra savidulkiai, todėl derės net ir vienas medis nedidelame sode. Taipogi, iš grunto kasami tik vienerių metų augalai, kurių šaknys gebės išmaitinti storus kamienus ir antžeminę vainiko dalį persodinimo metu, ir kategoriškai nerekomenduojama iš grunto kasti dviejų metų augalų, bet geriau rinktis saugiam prigijumui vyresnį augalą vazone.

Agrastai

Agrastų sodinukai vazonuose ir atviromis šaknimis. Kamieninės ir krūminės vaismedžių formos.

Aziminos

Aziminos tinka auginti ir vazone, balkone ar terasoje.

Aronijos

Vaisinis, vaistinis, gražiai ir ilgai žydintis, kompaktiškas ir puošnus, lengvai formuojamas, visiškai atsparus ir abosoliučiai nereiklus - toks svajonių augalas tiesiog privalomas kiekviename šiuolaikiškame sode. Pasak mokslininkų, juodavaisė aronija yra vertingesnė už šilauoges. Ji atspari šalčiams, jos nepuola kenkėjai, nebijo oro užterštumo, nereikia rūgštinti ar kaip nors specialiai ruošti dirvos.

Nuskinti vaisiai gali būti saugomi vėsiai iki 2 mėnesių, o geriausiai laikosi drėgnesniame rūsyje ar uždengtame inde šaldytuve. Tinka šaldyti. Palaikyti ar pašalę vaisiai skanesni už šviežiai nuskintus, saldesni, turi mažiau taninų. Džiovinti ir sumalti vaisiai labai tinkami konditerijos gaminiams spalvinti ir suteikti maistinės vertės. Daugiausia vitaminų išsaugosite jei šviežiai skintas uogas sutrinsite lygiomis dalimis su cukrumi. Turi daug pektino, todėl aronijos labai tinka kaip priedas uogiėnėms. Nepakartojamas ir aronijų vynas, aronijas galite naudoti kaip priedą kitų uogų ir visų vynams. Jos turi daug antocianinių ir polifenolių, kas privalu kokybiškam sausam raudonam vynui.

Gausu vitaminų, mikroelementų, fosforo ir geležies, askorbo rūgšties, vitaminų K, E, o P vitamino turi rekordiškai daug. Uogų arbata tinka peršalimo ligoms gydyti. Tyrimais patvirtinta, kad antioksidantų aronijos turi tiek pat kiek šilauogės ir gervuogės, arba 1,5 karto daugiau už serbentus ar spanguoles. Moksliniai tyrimais nėra patebėta šalutinio poveikio vartojant aronijų uogas net ir didesniais kiekiais. Iš krūmo galite nuskinti nuo 5 iki 10 kg uogų, pavertus sultimis gausite apie 4-7 litrus.

Veislinės aronijos labai skiriasi nuo laukinių uogų skoniu, dydžiu ir produktyvumu.

Rytų Europoje išskiriamos trys vertingiausios aronijų veislės, kurių genėtinė kilmė identiška: GALICJANKA, NERO ir VIKING. HUGIN yra kitos kilmės. Jos visos savidulkės, apdulkinamos bičių, žiedai medingi.

  • GALICJANKA - perspektyviausia palyginti nauja veislė, komercinėms pantacijoms, nes uogos ypač stambios, deri ypač gausiai, o svarbiausia - vaisiai sunoksta vienu metu, todėl galima vienodos kokybės sunokusį derlių nuimti vienu metu, mechanizuotai.
  • Tuo tarpu HUGIN, NERO ir VIKING rekomenduojamos būtent sodininkams - mėgėjams.
  • NERO - čekiška veislė, kompaktiškas, iki 2m aukščio, mažesnio nei VIKING augumo, uogos yra dukart didesnės už laukinės juodavaisės aronijos ir turi dukart daugiau vitamino C palyginti su laukinėmis.
  • VIKING - švediška veislė, iki 3m aukščio krūmas, uogos viskuo panašios į NERO. Sultingumas identiškas GALICJANKA, uogos tik truputį mažesnės už Galicjanka.
  • HUGIN - švediška veislė, pasižyminti pačiomis aromatingiausiomis, saldžiausiomis ir pačiomis vertingiausiomis uogomis. Jose daugiausia polifenolių, uogos šviesesnės nei kitų juodavaisių aronijų. Tačiau uogos 4 kartus mažesnės už Galicjanka, Viking, Nero uogas. Sulčių spalva šviesesnė nei kitų juodavaisių. Labiausiai tinkama džiovinti, taip pat kaip priedas minkštiems duonos kepiniams. Labai tinka gyvatvorėms, pavieniui galima formuoti medelio forma. Galima skiepyti į šermukšnio kamieną - medelis bus didesnis.

Krūmas užauga iki 2-3 m aukščio, genimas panašiai kaip serbentai - tik vėliau, nuo 10 metų, pašalinamos seniausios (7-10 metų) šakos. Anksti pradeda derėti - jau 2-3 metais galite tikėtis derliaus. Žiedai paprastai neapšala nuo pavasario šalnų,nes žydi jau po jų. Aronijos nereiklios dirvai, mėgsta šviesias ir saulėtas vietas. Mėgsta normalaus drėgnumo dirvožemius, kurie gali būtų rūgštūs. Paprastai sodinama su 2 metrų tarpais. Augalas produktyvus ir dekoratyvus išlieka kelis dešimtmečius.

Avietės

Avietės ir jų hibridai. Vasarinės ir remontantinės veislės. Sodinukai vazonuose internetu su pristatymu į namus visoje Lietuvoje.

Braškės

Braškės - visų mėgstamos sodo uogos, tačiau jos yra dar vertingesnės, nei iki šiol įsivaizdavome. Tai - ne tik vitamino C (100 g uogų net 71% dienos normos), mangano (18%) šaltinis, bet ir turtingas fotocheminių elementų - polifenolių lobynas, jų šiose uogose yra net iki 11-os kartų daugiau, nei daugumoje kitų vaisių ir uogų. Braškės iš tikrųjų nėra tokios saldžios, kaip mes jas įsivaizduojame ir netgi mažiau saldžios nei dauguma kitų uogų. Jų „saldumą“ mes suprantame jausdami jų kvapiąsias medžiagas. Mokslininkų ištirta, kad iš 360-ių šių braškėse esamų medžiagų net 31-a susijusi su skoniu ir aromatu. Braškių veislių selekcija šiuo metu būtent ir susitelkusi ties šių medžiagų atskleidimu naujose veislėse. Kita selekcijos sritis, dar svarbesnė (nes tai žemės ūkio pramonės vystymosi garantas) - yra uogų išlaikymas transportuojant ir sandėliuojant. Būtent taip išvestos pramoninės braškių veislės, visais metų laikais tobulai atrodančios parduotuvių lentynose, nors ir mėnesį laiko keliavusios iš kitos mūsų planetos pusės iki mūsų stalo. Jos visada kietos, tvirtos, stambios, vienodos ir nepatamsėjančios nuo suspaudimo. Pramoninės braškės itin populiarios ir Lietuvoje - juk šaldyti „frigo“ daigai būtent ir skirti pramoniniam auginimui. Tenka pripažinti, kad pramoninės braškės dažnai stokoja minkštumo („tirpimo burnoje“), nors yra turtingos spalvos ir aromato, bet turi mažiau skonio ir yra vandeningos. Ar jums teko apsigauti nusipirkus gražių ir kvapnių braškių indelį ?

Šiuolaikinės sodo braškės atsirado dar XVIII a. Prancūzijoje, kuomet apie 1750-uosius metus busvo sukryžmintos Fragaria virginana iš Šiaurės Amerikos ir Fragaria chilensis iš Čilės Pietų Amerikoje. Šiuo metu jų botaninis pavadinimas - Fragaria x ananassa, taip praminta dėl ananasų poskonio uogose.

Vitaflora medelyne siūlomos Dataflor augintojo iš Belgijos sodininkams ir mėgėjų stalui skirtas braškių veisles, užaugintas vazonuose. Čia rasite tiek seniausias (istorines) veisles, tiek įdomius laukinių braškių ir žemuogių hibridus, baltavaises ir aviečių skonio braškes, vijoklines-besidriekiančias bei tradicines pačių geriausių skoninių savybių braškes. Tai - nepretenzingos veislės, kurias galite auginti tiek atvirame grunte, tiek ir lovelyje balkone. Daugiau nei pusę asortimento sudaro remontantinės veislės, kurių derėjimui neturi įtakos dienos ilgumas, ir derliumi galite mėgautis nuo pavasario pabaigos iki pat rudens šalnų. Dataflor išskirtinumas - kokybė ir ekologija. Braškių serija Bio sodinama tik į perdirbto kartono vazonėlius ir ženklinama popierinėmis etikėtimis. Siunčiame nuo balandžio iki vidurvasario. Kartu su braškių daigiais galime pateikti ir visus kitus augalus, užaugintus vazonuose, tad kviečiame užsakyti viską kartu.

Bruknės

Uogos vartojamos šiežios, pašaldytos ir kitaip perdirbtos: uogienėse, džemuose, saldžiuose ir aštriuose padažuose, rauginamos, džiovinamos ir t.t. Lapai naudojami arbatose, tačiau negalime gerti jų reguliariai. Lapai gali būti džiovinami ir naudojami kaip vaistinė medžiaga.

Cidonijos

Figmedžiai

Figmedis - bene lengviausiai auginamas terasos augalas, kuris ne tik dekoratyvus ir praktiškas, bet ir, remiantis naujausiais medicinos atradimais, vertingas vaistinis augalas. Ir ne tik vaisiai, kurių galima lengvai užsiauginti, bet ir lapai. Britų mokslininkai neseniai nustatė, kad džiovintų figmedžių lapų ekstraktas veiksmingai gydo diabetą, o vaisiai, kaip žinoma nuo seno, mažina "blogojo" cholesterolio kiekį kraujyje ir turi įvairių ktų vaistinių savybių. Todėl tikrai verta auginti figmedį.

Gervuogės

Gervuogės: auginti nesudėtinga, joms reikalinga panaši dirva kaip avietėms - rūgšti ir derlinga. Geriausia - saulėta vieta užuovėjoje. Gervuogės būna tiesiastiebės, vijoklinės arba pusiau tiesiastiebės. Visos gervuogės reikalauaja vienokių ar kitokių atramų.

Kriaušės

Kriaušės nuo seno auginamos Lietuvoje, o šiuolaikinės krisušės yra žemesnio augumo. Pristatome net keturių žemaūgių poskiepių kriaušes (viso per 30 veislių ir poskiepių kombinacijų) :

  • S-1 - žemaūgis, derlingas, atsparus šalčiui, tinkamas rūgščioms dirvoms;
  • BA-29 - žemaūgis, itin derlingas, itin atsparus šalčiui, tinkamas sausoms dirvoms;
  • Eline - panašus į cidoniją C poskiepį - nykštukinis, ir kartu gan atsparus šalčiui poskiepis;
  • Pyrodwarf - pusiau žemaūgis, itin atsparus šalčiui, toleruojantis šarmines/kalkėtas dirvas, mažai priežiūros reikalaujantis ir pradedantiesiems sodininkams tinkamas.

Jei sodinate tik vieną kriaušę, rekomenduojame rinktis šeimos (giminės) medį arba dalinai savidulkę kriaušių veislę (Konferencinė, Pepi, Suvenirs), jei dvi - bent vieną dalinai savidulkę ir kitą panašiu metu žydinčią kriaušę, o jei tris ir daugiau skirtingų (pvz. vasarinę, rudeninę ir žieminę) - galite nebesukti galvos dėl apsidulkinimo, visos jos derės jūsų sode.

Medlievos

Medlievų sodinukai internetu su pristatymu visoje Lietuvoje. Desertinės kultūrinės medlievos, vertingos veislės. Dekoratyvinės ir gyvatvorių medlievos.

Nektarinai

Nektarinai: medis augus, žydi vėlai, todėl pavasario šalnos nepažeidžia. Nektarinai, kaip ir kiti kaulavaisiai turi būti auginami pakankamai derlingoje, neužmirkstančioje neutralioje (nerūgščioje ir nešarmingoje) priesmėlio ar priemolio dirvoje.

Persikai

Persikai, kaip ir kiti kaulavaisiai turi būti auginami pakankamai derlingoje, neužmirkstančioje neutralioje (nerūgščioje ir nešarmingoje) priesmėlio ar priemolio dirvoje. Rūgščias dirvas būtina kalkinti, todėl sodinimo metu įterpkite kalkių kartu su organine trąša ir kasmet kalkinkite dirvos paviršių. Derėtų parinkti pačią šilčiausią sodo vietą (jokiu būdu ne dauboje), kuo labiau saulėtą, tačiau apsaugotą nuo vėjų.

Skiepijami į įvairius Prunus genties poskiepius. Atspariausias šalčiui - P. mandshurica, tinkamas šiauriausiems regionams.

Retesni vaismedžiai

Retesni: vaismedžiai kurie pas mus auga, tačiau nėra labai populiarūs, tokie kaip baltažiedė šliandra, cidonijos, lekėčiai.

#

tags: #pietu #krastu #darzoves #valgomos #dalys

Populiarūs įrašai: