Ačiū ant duonos kilmė: istorija, tradicijos ir simbolika
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje, lydintis žmogų nuo seniausių laikų. Ji ne tik kasdienis maistas, bet ir gilių tradicijų, kultūros bei emocijų simbolis. Lietuvoje duona visada buvo ypatingas maistas, turintis gilias tradicijas ir simbolinę reikšmę. Duona buvo laikoma gerovės, šeimos šilumos ir atsidavimo simboliu. Lietuvių liaudies dainose, pasakose ir patarlėse dažnai minimas duonos motyvas, pabrėžiant jos svarbą žmogaus gyvenime.
Duona vaikų poezijoje: paprastumas ir nuoširdumas
Vaikų eilėraščiuose apie duoną dažnai vyrauja paprastumas ir nuoširdumas. Duona čia vaizduojama kaip kasdienis, lengvai prieinamas dalykas, tačiau kartu ir kaip ypatingas, mylimas ir gerbiamas maistas.
Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių šią temą:
- Pavyzdys 1: "Duonelė šilta, kvapni, Mama iškepė ją pati. Su sviestu valgysim kartu, Skanaus, sakysim, ačiū tau!"
Šis eilėraštis pabrėžia duonos šilumą, kvapnumą ir ryšį su šeima. Jis moko vaikus dėkingumo už maistą ir meilės artimiesiems. Tokie eilėraščiai padeda vaikams suprasti, kad duona nėra tik maistas, bet ir šeimos šilumos simbolis.
- Pavyzdys 2: "Rugelio duona, juoda kaip žemė, Skani ir stipri, mums labai reikalinga. Ji auga laukuose, auksinė varpa, Ir virsta duona, ant mūsų stalo."
Šiame eilėraštyje duona siejama su gamta ir žemės derliumi. Jis moko vaikus apie duonos kelią nuo lauko iki stalo, skatina pagarbą žemdirbiams ir gamtai. Tokie eilėraščiai ugdo vaikų supratimą apie maisto kilmę ir jo vertę.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti meduolinį tortą
Mįslės apie duoną
Mįslės apie duoną taip pat yra populiarus būdas supažindinti vaikus su šiuo maisto produktu. Jos skatina vaikus mąstyti, analizuoti ir ieškoti atsakymų. Štai keletas mįslių pavyzdžių:
- Peiliais pjausto, o kraujo nei lašo. (Duona)
- Pati nieko nevalgo, o žmogų maitina. (Duona)
- Į kluoną - iš laukų, iš kluono - tarp akmenų, iš akmenų - vandenin ir kaitron, iš kaitros - alkanon burnon. (Duona)
- Esu balta ir visai nekalta, bet šeimininkė vis mane kumščiuoja. (Duona)
Duona suaugusiųjų poezijoje: gilumas ir simbolika
Suaugusiųjų poezijoje duona įgauna gilesnę prasmę ir simbolinę reikšmę. Ji gali būti siejama su darbu, vargais, atsidavimu, tradicijomis, prisiminimais ir netgi dvasiniais dalykais. Eilėraščiuose apie duoną suaugusiems dažnai atsispindi žmogaus gyvenimo kelias, jo vertybės ir santykis su pasauliu.
Štai keletas pavyzdžių:
- Pavyzdys 1: "Duona kasdienė, vargais uždirbta, Kiek prakaito lašų į ją įkrito. Kiek rankų ją minkė, su meile ir rūpesčiu, Kad ant stalo atsirastų, šilta ir gardi."
Šis eilėraštis pabrėžia duonos ryšį su sunkiu darbu ir žmogaus atsidavimu. Jis primena, kad duona nėra savaime suprantamas dalykas, o reikalauja didelių pastangų ir atsidavimo. Tokie eilėraščiai skatina pagarbą darbui ir žmonėms, kurie jį dirba.
- Pavyzdys 2: "Duona - tai atmintis senų laikų, Kai močiutė kepdavo ją krosny. Kvapą prisimenu, šiltą ir jaukų, Kai visa šeima susėsdavo prie stalo."
Šiame eilėraštyje duona siejama su prisiminimais ir šeimos tradicijomis. Jis primena apie senus laikus, kai duona buvo kepama namuose ir tapdavo šeimos susibūrimo priežastimi. Tokie eilėraščiai skatina branginti šeimos tradicijas ir prisiminimus.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai obuolių kompotai
Duona kaip gyvybės simbolis
Duona dažnai simbolizuoja gyvybę, maistą ir pragyvenimą. Ji gali būti siejama su dvasiniu maistu ir žmogaus dvasios stiprybe. Eilėraščiuose apie duoną dažnai atsispindi žmogaus troškimas prasmingo gyvenimo ir dvasinio tobulėjimo.
Pavyzdys: "Duona - tai gyvybės šaltinis, Ji maitina kūną ir sielą. Ji suteikia jėgų ir stiprybės, Kad galėtume eiti per gyvenimą."
Šis eilėraštis pabrėžia duonos svarbą žmogaus gyvenime. Jis primena, kad duona maitina ne tik kūną, bet ir sielą, suteikia jėgų ir stiprybės įveikti gyvenimo iššūkius. Tokie eilėraščiai skatina vertinti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena diena.
Eilėraščiai apie duoną: tarp tradicijos ir modernumo
Šiuolaikinėje poezijoje apie duoną dažnai susipina tradiciniai motyvai su moderniomis temomis. Eilėraščiai gali nagrinėti duonos vietą šiuolaikinėje visuomenėje, jos ryšį su globalizacija, vartojimu ir aplinkosauga. Taip pat gali būti nagrinėjami duonos kepimo amato išsaugojimo klausimai ir jo reikšmė kultūros paveldui.
Pavyzdys: "Duona - tai tiltas tarp kartų, Ji jungia praeitį su dabartimi. Ji primena mums apie mūsų šaknis, Ir skatina kurti ateitį."
Taip pat skaitykite: Gardus varškės apkepas
Šis eilėraštis pabrėžia duonos svarbą kultūros paveldui ir jos ryšį su ateitimi. Jis primena, kad duona yra ne tik maistas, bet ir kultūros dalis, kurią turime saugoti ir puoselėti. Tokie eilėraščiai skatina domėtis savo kultūros paveldu ir prisidėti prie jo išsaugojimo.
Duonos reikšmė lietuvių kultūroje
Lietuvoje duona visada buvo ypatingas maistas, turintis gilias tradicijas ir simbolinę reikšmę. Duona buvo laikoma gerovės, šeimos šilumos ir atsidavimo simboliu. Lietuvių liaudies dainose, pasakose ir patarlėse dažnai minimas duonos motyvas, pabrėžiant jos svarbą žmogaus gyvenime.
"Be duonos - nė prie stalo." Ši patarlė rodo, kad duona buvo laikoma būtinu maistu, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas stalas.
Duonos kilmė ir istorija
Duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų.
Archaninės sakmės sako, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstindavo Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti - palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą.
Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai - II tūkstantmetyje pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Didelis duonos kiekis (22 kg.) rastas Šveicarijoje - Rotenhausene. Vakarų Šveicarijoje iškastas kepalėlis duonos, iškeptas 4000-3500 ppr.m.e.
Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų atkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Tačiau Gabrieliškių - Naukaimio piliakalnyje (II - IIIa.) drauge su grūdais rasta suanglėjusių duonos gabalų. Iš jų matyti, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: neakyta, t.y. nerauginta ir akyta - rauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų. B. Kuzminsko tyrinėjimai rodo, kad abi duonos rūšys Gabrieliškių ir kitų apylinkių gyventojų buvo vartojamos mažiausia prieš kelis tūktančius metų. Duona buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Jų rasta Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse.
Duona senovės lietuvių gyvenime
Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Antai Minsko gubernijoje kaimelyje prie Beržūnos upės, kur gyveno asimiliavęsi su baltarusiais lietuviai, net 1888m. vienas valstietis laikė žalvarinę statulėlę, kurią apylinkės gyventojai senoviniu papročiu garbino kaip dievaitį. Prie jo kojų buvo laikoma „duona“ (akmenėlis, nutekintas kaip bandelė), kurią žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių lygų. Dvasininkai, sužinoję apie šį pagonišką paprotį, dievaitį ir jo duoną norėjo konfiskuoti. Tačiau valstietis suspėjo statulėlę paslėpti tarp akmenų. Dvasininkai surado tiktai „dievaičių duoną“, kurią atėmė ir atidavė Taturo muziejui Minske. Iš ten ją Jonas Luckevičius ir šitą istoriją papasakojo J.
Duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose ir kt. Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes.
Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas. Vienoje pasakoje sakoma: beardamas artojas pavargo, išalko. Sustabdė lauke arklį, pats atsisėdo, išsiėmė iš maišelio duonos ir valgo. Artojas nešykštus, atlaužia gabalą ir duoda velniui. Šis valgydamas gardžiuojasi, stebisi jos nepaprastu skoniu ir prašo išmokyti jį pasidaryti duonos. Žmogus sutinka ir pradeda pasakoti. Pirmiausia reikia suarti žemę, paskui ją suakėti. Po to atvežti iš tvarto mėšlo, jį iškratyti, vėl suarti, tada atsivežti iš svirno rugių, pasėti, pasėtus suakėti ir laukti, kada grūdai sudygs. Sudygusius rudenį ir pavasarį prižiūrėti, kad dirvose neatsirastų vandens. Jei atsiranda, reikia iškasti griovelius ir jį nuleisti. Kai rugiai noksta, reikia juos prižiūrėti, kad nepernoktų ir neišbyrėtų grūdai. Prinokusius rugius nupjauti pjautuvais, surišti į pėdus, sustatyti į gubus, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius suvežti į kluoną, sukrauti į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškulti, iškultus, išvėtytus sunešti į svirną ir supilti į aruodus. Ruošiantis kepti duoną reikia atnešti rugių į pirkią, papilti ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiūvusius sugrūsti piestoje, išsijoti per rėtį arba išvėtyti niekotėlėje (geldoje). Šitaip apdorotus rugius sumalti girnomis. Kepant duoną reikia pašildyti vandens, atsinešti duonkepę, užmaišyti tešlą ir pastatyti rūgti. Išrūgusią tešlą išminkyti ir palaikyti kol pakils. Kai krosnis išsikūrens, padaryti duonos kepalus ir juos pašauti į krosnį. Iškepusią duoną galima valgyti. Velnias klausė klausė, galvojo galvojo ir jam pasirodė, kad padaryti duoną labai ilgas, sunkus ir varginantis darbas.
Duonos kepimo būdai
Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švenčių apeigų papročiuose dar XIXa. - XXa. Pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas. Dar XXa. Pradžioje kai kur Dzūkijoje piemenys lauže kepdavo aplipdytą moliu seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą košę.
Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai nustatyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau buvo akmens amžiuje. Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį. Keturkampiame pastate Dūkšto piliakalnyje aptiktas II - I tūkstantmečio pr.m.e. židinys (1×1,5 m. dydžio). Lietuvoje mezolitinės kultūros židinių aptikta Eiguliuose (Kauno raj.), Kuršių nerijoje ir kt.
Krosnys ant medinio pagrindo statytos ir vėlesniais laikais. XIII - XIVa. Duonkepė krosnis atkasta Vilniuje, Dainų slėnyje. Ji pastatyta ant pamato vakariniame pirkios kampe prie lauko durų, panašiai kaip ir mūsų laikų tradicinės krosnys. Lygiagrečiai su šiaurės vakarų siena buvo padėti trys apie 25cm. Storio rąstai, ant jų uždėtos 6 - 8cm. Storio plačios tašytos pliauskos, dėl to krosniai susidarė apie 35cm. aukščio pamatas, kuris buvo sujungtas su siena. Čia, kaip Sarnatės name, virš pamato buvo užpiltas centimetrų storio smėlio sluoksnis, o virš jo pastatyta krosnis, plūkta iš molio su smulkiais akmenukais. Rytų Prūsijos senkamių keramikoje, daugiausia ant urnų, į kurias buvo pilami mirusiųjų pelenai. Ant jų matyti išraižyti nameliai. Remiantis rašytiniais ir etnografiniais šaltiniais, seniausia duonkepe krosnimi mūsų krašte reikėtų laikyti pirčių krosnis, sukrautas iš stambių ir smulkių akmenų. Seniausios Lietuvos pirtys buvo žeminės ar pusiau žeminės. Gerokai vėliau pradėta statyti antžeminės pirtis. Paprastai jos buvo statomos prie upelio ar ežero. Pirmiausia buvo iškasama duobė, jos dugnas plūkiamas moliu ar išklojamas medžio pliauskomis. Paskui iš stačių stulpų renčiamos sienos, dengiamos lubos ir stogas. Panašiu būdu pirtys buvo statomos nuolaidžiuose kalneliuose, įkasant į jo statų šoną. Tokių pusiau žeminių pirčių sienų didesnė dalis buvo žemėje, o mažesnė - virš žemės.
Visų rūšių pirtyse buvo iš akmenų kraunamos krosnys. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų namuose esančios krosnys kartais vadinamos pečiais, o pirčių visuomet ir visur - krosnimis. Pirties kaip ir pirkios krosnys paprastai buvo įrengiamos pastato kairėje pusėje prie durų. Seniausio tipo krosnims buvo kasama negili duobė, iš šonų suremiami dideli plokšti akmenys, kurie sudarė angą; toks pat plokščias akmuo dedamas ant viršaus ir iš galo. Po to kraunami mažesni akmenys, kad sudarytų kūgio formą.
Pirtis buvo seniausia pirkia, nes joje dar ir XXa. Pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Pirtyje žmonės atlikinėdavo šeimos švenčių apeigas. Paauglės mergaitės pirtyse apeigomis buvo įšventinamos į merginas. Šis paprotys greičiausiai siekia motininės-gimininės santvarkos laikus. Paauglius berniukus įšventindavo į bernus dažniausiai jaujose, prie besikūrenančios krosnies.
Kad pirtis žiloje senovėje buvo gyvenamasis būstas, rodo ir tai, jog ilgą laiką lietuvės ir latvės moterys gimdydavo pirtyse. Ten buvo atliekamos ir gimimo apeigos, aukojama gimdymo ir likimo lėmėjai deivei Laimai, atnešančiai kūdikius. Pirtyse kūdikiui buvo suteikiamas vardas. M. Proterijus rašo, kad gimdymo dieną pribuvėja su kita sena moterimi eidavo į pirtį. Ten rasdavo išvirtą seną gaidį ar vištą, kuriuos valgydavo, užgerdamos alumi, ir prašydavo deivės Laimos, vėliau - Marijos, kad kūdikis sėkmingai gimtų. Suvalgyto ir paaukoto maisto likučius su kaulais slapta užkasdavo žemėje. Po gimdymo moteriai 40 dienų buvo neleidžiama eiti į pirtį praustis, vaikščioti per lauką, kad nepakenktų žmonėms ir pasėliams. Pirmoji gimdyvės pirtis senovėje buvo vadinama „Laimos pirtimi“. Atėjusią į pirtį, moterys ją pasitikdavo, bėgdamos į lauką ir šaukdamos „vilkas avelę neša“ bei pravardžiuodamos ją meška, vilke ir pan. Šitaip buvo siekiama nukreipti blogųjų dvasių dėmesį. Gimdyvė atsinešdavo į pirtį dovanų rankšluostį ar juostą, kurią padėdavo ant krosnies, paskui ką nors dovanodavo moteriai, kūrenusiai pirtį. Po aukų ir dovanų duonos rūgšties ragavimu prasidėdavo moterų vaišės.
Pirmosios krosnys buvo pailgos. Panašios ir dabar yra šių apylinkių klojimų pirtyse. Tokių krosnių pakuros buvo nedidelės, žemos. Viršun duonkepės krosnies kaktos buvo skylė dūmams išeiti. Dažniausiai jų buvo 2. Kurui sudegus, speltės buvo uždaromos kamščiais, o pakura buvo uždengiama plokščiu akmeniu. Taip darydavo, kad krosnis greitai neatvėstų. Vėliau, apie XVIIIa. Vidurį, priemenėje buvo pastatytas lengvas asimetriškas kaminas iš 4 - 6cm.
Krosnių statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Seniausios krosnys statomos iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine.
Duona rašytiniuose šaltiniuose
Duoną, kaip pagrindinį lietuvių maistą, mini rašytiniai šaltiniai. J. Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms, ir pagrindinį žemaičių maistą - duoną ir mėsą. Nederliaus metais mūsų protėviai valgydavo ir bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepdavo ir baudžiavos laikais. Tokią bėralinę Lietuvos baudžiauninkų duoną XVIa. Aprašo A. Gvagninas. Valstiečiai bėralinę duoną valgydavo dar ir XIXa., o kartais ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Pušalote XIXa. Iškultus rugius nevėtytus supildavo į aruodus. Tokį bėralą džiovindavo, grūsdavo piestoje, sumaldavo ir kepdavo duoną.
Su krosnies pirmuoju pakūrimu susiję daug tikėjimų. Naują krosį džiovindami žiūrėjo, kaip ji dega. Jei degdama eižėja, skyla, trūkinėja, tai kas nors iš namų skirsis, mirs arba išvažiuos. Geresnė buvo šliaugtinė duona, kurią kepdavo iš nevėtytų grudų, nes ji turėjo mažiau pelų. Neturėdami bėralo, valstiečiai maišydavo į duoną vasarinių javų miltų, pridėdavo bulvių ar runkelių. Bado metais į duoną dėdavo įvairių javų bei sėmenų pelus, maišydavo balų samanas, žoles bei medžių žieves, ąžuolo giles, lazdynų žiedus, rūgštynių bei viržių sėklas, laukinių morkų šaknis, dobilų sėklas, net beržo pjuvenas ir kt.
Prie nepritekliaus duonos priskiriama „vogtinė“ duona. Ją kepdavo iš neprinokusių rugių varpų. Varpas sudžiovindavo krosnyje, sugrūsdavo piestoje ir sumaldavo. Tokia duona būdavo žalsvos spalvos.
Grūdų apdorojimas duonai
Prieš malimą rugiai ar bėralas buvo džiovinami. Džiovindavo įvairiai. Seniausias būdas - džiovinti javus saulėje ar ant krosnies. Kai džiovindavo pirmuoju būdu, tai saulėtoje vietoje patiesdavo marškas ir papildavo ant jų po 3 - 4 arba 5 - 6 gorčius grūdų, paskirstydavo trijų pirštų storio sluoksniu ir palikdavo.
Išdžiovintų rugių ir kitų javų grūdus smulkindavo piestose ir maldavo girnomis. Piestas darydavo iš eglinės arba ąžuolinės storos kaladės, aukštumo žmogui iki juosmens. Ant kaladės vidurio paberdavo krūvą žarijų ir taip palikdavo. Žarijos pamažu išdegindavo kaladėje įdubimą. įdubimo kraštus išgramdydavo, išdailindavo, į dugną įmušdavo du tris kampuotus akmenis. Tada dailindavo piestos išorę, dažnai nuskaptuodavo ją per vidurį. Grūstuvą paprastai darydavo iš ąžuolo, per vidurį paplonindavo, kad būtų galima apimti delnu. Grūsti tiko abu galai. Kad ne taip būtų sunku grūsti, piestos buvo tobulinamos. Jas pritaisydavo prie svirties, pakabintos prie lubų. Lietuvoje, ypač pietinėje dalyje, buvo naudojama kojinė piesta, kuri niekuo nesiskyrė nuo paprastos rankinės piestos, tik jos piestas (grūstuvas) buvo pritaisytas prie kartelės.
Senovėje javus maldavo akmeninėmis girnomis. Tokiomis girnomis javus malti buvo labai sunku ir tai atimdavo daug laiko. Geležies amžiuje Vidurio ir Rytų Europos atsirado sukamosios girnos. Jas sudarė du apvalūs plokšti akmenys (40 - 60cm. skersmens), kurių apatinis buvo pritvirtintas kokioje nors geldoje ar išskobtoje kaladėje. Viršutinis akmuo buvo pritaisytas ant geležinės ašelės. Prie viršutinio akmens buvo rankena girnoms sukti, o viduryje iškalama apvali skylė grūdams pilti, vadinama prapieste arba kaše. Vėliau jos buvo tobulinamos.
Duoną kepdavo iš vidutinio rupumo miltų. Paprastai maišymui maldavo rupiau, o minkymui - smulkiau. Miltų rupumas priklausė nuo viršutinės girnapusės padėties. Malant rupiai, girnos buvo paleliamos, o smulkiai - nuleidžiamos. Smulkiausi miltai krisdavo prie apatinės girnapusės ir buvo vadinami pagirniais. Jie prilygo vėlesniems valcuotiems ar pikliuotiems miltams.
Malėja į kraitę, geldelę ar kitą indą supiltus grūdus pasistatydavo prie girnų taip, kad būtų paranku juos semti ir kaire, ir dešine ranka. Per porą valandų malėja sumaldavo siekelį (16kg.), per 6 - 7 valandas - apie du puspūrius. Grūdus maldavo ne tik prieš duonos kepimą, bet ir atsargai. Rudens ir žiemos rytais, kartais ir vakarais maldavo ir pildavo į kubilus, kad nereikėtų malti vasaros darbymečiu. Sumaltus vasarojaus miltus pildavo atskirai. Jais dažnai atminkydavo duoną. Miltus laikydavo ir pintuose induose, kurių ir šiandieną dar randama įvairiose Lietuvos vietose klėtyse.
Duonos kepimo reikmenys ir tradicijos
Duonos kepimas ilgus šimtmečius buvo ne tik namų šeimininkės pareiga, bet ir garbė. Duonos kepimas priklausė namų šeimininkei - motinai. Kepant duoną buvo vartojami įvairūs reikmenys. Vieni jų buvo skirti duonos tešlai maišyti, kiti suformuoti duonai į krosnį šauti, treti krosniai šluoti ir pan. Duonai maišyti senovėje buvo naudojami skaptuoti kubilai ar geldos. Tobulėjant darbo įrankiams, jie pradėti daryti iš šulelių. Duonkubiliai buvo platėjantys į viršų, maždaug 4 kibirų talpos. Duonkubilyje raugiama tik tešla. Kitiems reikalams jo nenaudodavo bijodami, kad nepagestų įsigėrusi duonos rūgštis, todėl jų niekada neplaudavo, o tik sausai išgramdydavo. Duonkubiliai dengiami specialiais dangčiais, sulaltais iš lentelių arba nupintais iš šiaudų sruogų, surištų lazdynų ar karklo plaušais. Minkant duoną, kubilas buvo statomas ant…
Žodžio "Ačiū" kilmė
Anot kalbininko Juozo Vaišio, ačiū ir dėkui yra sinonimai. "Įprasta teigti, kad jie yra skoliniai iš gudų kalbos. Šiuo klausimu plačiau yra rašęs V. Urbutis savo straipsnyje "Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai" (Baltistica, V/1/, p. 49). Jisai sako, kad DĖKUI yra atkeliavęs iš gudų, bet AČIŪ gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių. Net ir K. "Maždaug prieš 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: "Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Apie "dėkui" Vydūnas samprotavo, jog tai vokiškos kilmės žodis. "Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių kalbos, vokiečiai sako: "Danke". O šis žodis išvestas iš žodžio "denken", vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį "danken", būtent: "Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma".
Mandagumo frazės: ką svarbu žinoti
- Sakyti SKANAUS APETITO netinka, tačiau galima sakyti tiesiog SKANAUS;
- Sakyti DIDELIS DĖKUI/AČIŪ - netinka, tai verstinės konstrukcijos iš rusų kalbos (bolšojė spasibo). Einančiam pietauti bendradarbiui ar bičiuliui sakome: GERŲ PIETŲ! SKANIŲ PIETŲ! GERO APETITO!"
- Užėję kokiam reikalui pas kaimyną ar draugą ir radę valgančius šeimos narius, taip pat linkime gero apetito. Kaimuose seni žmonės, radę valgančius, sakydavo: SKALSU! SKALSĄ! ar SKALSINK, DIEVE! Tai linkėjimas, kad skalsi būtų duonelė ir prie duonelės apsčiai valgymų užtektų.
tags: #aciu #ant #duonos #kilmė