Pietų Korėjos istorija: nuo seniausių laikų iki šių dienų
Pietų Korėjos istorija - tai pasakojimas apie tautą, kuri, nepaisant nuolatinių iššūkių ir užsienio įtakos, sugebėjo išsaugoti savo unikalų identitetą ir tradicijas. Nuo senovės karalysčių iki modernios respublikos, Korėjos istorija yra kupina dramatiškų įvykių, kultūrinių transformacijų ir ekonominių stebuklų.
Seniausi laikai ir pirmosios valstybės
Pirmieji įrašai, minintys Korėją, siekia daugiau nei 4000 metų. Jau tada Korėjos pusiasalyje gyvenantys žmonės buvo apibūdinami kaip taikūs, o jų elgesys - paremtas etiketo normomis, kurių pagrindas yra harmonija, visuomenė. Vietinis šamanizmo tikėjimas kontroliavo kasdienį gyvenimą bei agrikultūrines normas, nuo santykių tarp lyčių iki privalomų įsipareigojimų valdovui.
Pasak legendos, Čosono (Chosŏn) valstybę, buvusią Korėjos pusiasalio šiaurės vakaruose, Tedonggango upės baseine, 2333 pr. Kr. įkūrė pusdievis Tangunas, bet archeologiniai radiniai (važiuoklės, geležiniai ginklai) leidžia spėti, kad ši valstybė susikūrė apie 4 a. prieš Kristų. 108 pr. Kr. ją nukariavo Kinija.
Trijų karalysčių laikotarpis
Šiek tiek vėliau susidarė kelios genčių sąjungos, kurių teritorijoje 1 a. pr. Kr.-4 a. po Kr. susiformavo trys karalystės: Kogūrija, Pekčė ir Šila. 7 a. 4-6 a. šių valstybių oficialia religija tapo per Kiniją pusiasalį pasiekęs Mahajanos budizmas, ėmė plisti konfucianizmas, kinų hieroglifai. Pekčė ir Šila palaikė ryšius su Japonija.
Viskas ėmė keistis, kai iš Kinijos maždaug 109 m. pr. Kr. ėmė sklisti menas bei kinų kultūros pasiekimai, kurie supažindino su budizmu ir konfucianizmu, lėmusiais Pietų Korėjos etiketo susiformavimo pagrindą.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Šilos karalystės suvienijimas ir Gorjo dinastija
660-668 Šila, Tangų Kinijos remiama, nukariavo Pekčę, Kogūriją ir suvienijo visą pusiasalį. 676 kinus pavyko išstumti, Mandžiūrijoje susikūrė korėjietiška Bohai valstybė. Šila tapo kinų pavyzdžio monarchija: buvo sukurta centrinė kanceliarija, valdininkams aristokratams mokamas atlyginimas ir skiriama žemė, kuria jie galėjo naudotis tik tol, kol ėjo valstybines pareigas, t. y. susidarė Rytų šalims būdingas reiškinys - valstybė-nuosavybė.
Šamanizmo tradicijos pradėjo silpnėti, kai budizmas tapo pagrindine išpažįstama religija Gorjo (고려 Goryeo) laikotarpiu, nuo 918 m. iki 1392 m. Budizmo ritualai bei filosofija tapo pagrindiniu normų rinkiniu, kuriuo buvo vadovaujamasi visose gyvenimo srityse. Tiesa, šamanizmas buvo ir toliau išpažįstamas tarp klanų narių, todėl netgi iki šiol ritualai ir šventės paremtos senuoju tikėjimu yra išlikusios iki šių dienų.
936 Koriaus valdovas Vang Konas vėl suvienijo pusiasalį ir po kelių karų su kidaniais išplėtė valstybės teritoriją į šiaurės nuo Jaludziango upės. Sostine tapo Kegionas (dabar Kesongas). Buvo atkurta centralizuota valdymo sistema, kurios svarbiausia biurokratine institucija tapo Karališkasis sekretoriatas (Čungčhuvon), kartu su kitomis įstaigomis sudaręs Aukščiausiąją valstybės tarybą. Valstybės centrinė administracija veikė Tangų Kinijos pavyzdžiu, sudarytas žemės kadastras. Dauguma gyventojų buvo laisvieji valstiečiai (janinai), mokėję mokesčius valstybei. Karo vadai ir civiliai pareigūnai, sudarę valdantįjį jangbanų sluoksnį, valdė tarnybinę žemę, kurią jie įvairiais būdais (dažniausiai paveldėdami pareigas) stengėsi paversti privačiomis valdomis.
Laikui bėgant vyko daug neramumų su kaimyninėmis šalimis bei vidiniai valdžios nesutarimai. Be to, budizmo vienuoliai ir visa struktūra tapo korumpuota ir nebe efektyvi, todėl pradėta neigiamai žvelgti į iki tol gerbtą filosofiją.
Džiosono dinastija ir konfucianizmo įtaka
Kai budizmo galybė pradėjo mažėti ir iškilo nauja valdžia, kuri įkūrė Džiosono dinastiją (대조선국 Joseon dynasty), kuri gyvavo nuo 1392 m. iki 1910 m., konfucianizmas buvo pasirinktas kaip pagrindas naujos valdžios kūrimui bei kasdienio gyvenimo normų suformavimui. Griežtas ir struktūrizuotas konfucianizmas tapo politine ir socialine ideologija, nustūmusia į šalį budizmo idėjas. Pagarbios kalbos naudojimas, nusilenkimai ir asmeninio elgesio specifika pradėjo priklausyti nuo socialinės padėties. Be to, protėvių garbinimas buvo paskelbtas korėjiečių visuomenės pagrindu.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1392 nepatenkinti savo statusu kariškiai ir neokonfucianistinių pažiūrų valstybės tarnautojai, vadovaujami I Songge (Li Song Gė), nuvertė karalių. Į valdžią atėjo Li dinastija (valdė 1392-1910). Ji valstybės valdymą vėl pertvarkė Kinijos pavyzdžiu: grąžino egzaminus valstybės tarnautojams, centralizuotą valdymo sistemą, įtvirtino neokonfucianistines vertybes, sudarė įstatymų kodeksą. Sostinė iš Kegiono buvo perkelta į Hansongą (dabar Seulas). Ankstyvosios Li laikais, ypač valdant Sedžongui Didžiajam (1418-50), Korėjos kultūra ir mokslas suklestėjo: buvo leidžiamos medicinos, astronomijos, istorijos, geografijos ir kitų mokslų knygos, 1403, panaudojus metalines raides, išrastas knygų spausdinimas, įsteigta Čipchiondžon akademija (1420), įvesta fonetinė 28 raidžių abėcėlė hangeul (1443), bet oficialiai raštvedybai ir toliau buvo vartojama kinų hieroglifai ir kalba.
Etiketo normos giliai įsitvirtino į Korėjos kultūrą Džiosono dinastijos metu, todėl iki šiol visi tuo laikotarpiu suformuoti dalykai yra svarbūs kiekvienam korėjiečiui.
Japonijos okupacija ir Korėjos padalijimas
Netgi Japonijos okupacijos metu (1910-1945 m.) žmonės neprarado savo įsitikinimų ir konfucianizmu paremtas gyvenimo stilius pradėjo keistis tik nuo 1952 m., kai prasidėjo sparti industrializacija ir urbanizacija. Užsienio įtaka pakeitė vyravusias visuotines kalbos, apsirengimo, gyvenimo normas. Tačiau dauguma etiketo taisyklių iki šiol vis tiek yra išlikusios.
1910 Japonija, siekdama palaužti pasipriešinimą, pašalino Korėjos imperatorių (Kodžongo sūnų Sungdžongą), paleido kariuomenę ir šalį formaliai aneksavo. Korėjos partizanai pasitraukė į Mandžiūriją, daug gyventojų emigravo.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Korėja buvo padalinta į dvi dalis palei 38-ąją lygiagretę: šiaurinę dalį okupavo Sovietų Sąjunga, o pietinę - Jungtinės Amerikos Valstijos. Šis padalijimas įtvirtino skirtingas politines ideologijas ir sukūrė prielaidas Korėjos karui.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1945 07, per Potsdamo konferenciją, SSRS įsipareigojo Sąjungininkams stoti į karą su Japonija. 08 09 jos kariuomenė įsiveržė į Mandžiūriją ir Korėjos šiaurinę dalį. 08 11 JAV suformulavo Japonijos kapituliacijos sąlygas - buvo numatyta, kad Japonijos karinės pajėgos Korėjoje į šiaurę nuo 38‑osios lygiagretės turės pasiduoti SSRS, į pietus - JAV karinėms pajėgoms (taip JAV siekė, kad SSRS neužimtų visos Korėjos). 09 08 Korėjoje išsilaipino JAV kariuomenė ir 09 09 Seule priėmė japonų kapituliaciją. Korėjiečiai tikėjosi, kad jų šalis bus suvienyta.
Korėjos karas ir padalijimo įtvirtinimas
1950 m. birželį Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją, pradėdama Korėjos karą. Šiame kare dalyvavo Jungtinės Tautos, remiančios Pietų Korėją, ir Kinija, remianti Šiaurės Korėją. 1953 m. buvo pasirašytos paliaubos, tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta, todėl abi Korėjos formaliai vis dar yra karo būklėje. Karas įtvirtino Korėjos padalijimą ir sukėlė didžiulius nuostolius abiem šalims.
1950 06 Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja), siekdama suvienyti Korėją į vieną komunistinę valstybę, užpuolė Korėjos Respubliką (Korėjos karas 1950-53). 1953 Korėjos Respublikos ir JAV tarpusavio karinės pagalbos sutartimi šalyje buvo dislokuoti JAV kariniai junginiai. Karo nuniokotas ūkis buvo gana sparčiai atkurtas ir modernizuotas.
Pietų Korėjos ekonominis stebuklas ir demokratijos įtvirtinimas
Po Korėjos karo Pietų Korėja patyrė didžiulį ekonominį augimą, vadinamą "Han upės stebuklu". Šalis tapo viena iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų, garsėjančia savo technologijomis, automobilių pramone ir kultūrine produkcija.
Korėjos Respublikos politinei raidai būdinga netolygumas - nuo demokratinių pagrindų į autoritarinį karinį režimą ir vėl į demokratinę sistemą. Li Singmano civilinis režimas dėl įtemptos padėties Korėjos pusiasalyje, kairiųjų maišto pavojaus ir Korėjos karo faktiškai tapo pusiau karinis autoritarinis.
Devintajame dešimtmetyje Pietų Korėjoje prasidėjo demokratizacijos procesas, kuris baigėsi laisvais rinkimais ir civilinės valdžios įtvirtinimu. Šiandien Pietų Korėja yra stipri demokratija su klestinčia ekonomika ir gyvybinga kultūra.
Konfucianizmo įtaka Pietų Korėjos kultūrai
Konfucianizmas, paremtas Konfucijaus mokymu, kinų išminčiumi, gyvenusiu maždaug 500 m. pr. Kr., turėjo didžiulį poveikį Korėjos kultūrai ir visuomenei. Konfucijus gimė sumaišties metu. Matydamas šeimas ir asmenis, kenčiančius dėl socialinės netvarkos, jis suprato, kad visuomenė tinkamai funkcionuos tik tada, jei žmonėms bus nuolat diegiamos teisingos gyvenimo dorybės. Jis norėjo kurti visuomenę su puikiais žmonėmis, kurie galėtų būti lyderiais, ir šiuo būdu norėjo sukurti harmoningą visuomenę. Jis tikėjo, kad valstybės ir paties individo pasisekimai bei pranašumas gali būti pasiekti tik per nuolatinį to individo dorybių ugdymą ir aukštą intelektą. Todėl šioje filosofijoje švietimas yra labai svarbus. Konfucijui tai reiškė daugiau nei žinios. Tai taip pat buvo svarbu poezijos įgūdžių lavinimui, muzikai, meno pripažinimui, manieroms ir religiniams ritualams. Jis taip pat tikėjo, kad socialinė harmonija gali būti pasiekta tik tuomet, kai kiekvienas žmogus tinkamai atlieka savo socialinį vaidmenį. Dėl šio įsitikinimo, Konfucijaus sukurta gyvenimo filosofija siekė individams nubrėžti teisingą ir tinkamą tarpusavio bendravimo būdą, padėsiantį sukurti gerai sutvarkytą, veiklią visuomenę. Jo idėjos skelbė, kaip svarbu laikytis ir palaikyti struktūras, vaidmenis ir hierarchiją. Tad, konfucianizmo mokymai apibrėžia asmens poziciją visuomenėje. Tai elgesio ir etikos sistema, pabrėžianti įsipareigojimus vienas kitam priklausomai nuo tarpusavio santykių.
Konfucianizme į žmones žvelgiama ne kaip į pavienius asmenis, tačiau kaip į vieną bendrą visumą, kurioje yra susipynę daugybė tarpusavio santykių. Socialinės atsakomybės jausmas Konfucijaus mokymuose yra pagrįstas penkiais skirtingais santykių tipais: 1) valdovo ir pavaldinio; 2) vyro ir žmonos; 3) tėvų ir vaikų; 4) brolių ir seserų; 5) draugo ir draugo. Konfucianizmo tradicijoje tėvas yra šeimos galva, jo atsakomybė yra suteikti maistą, rūbus, būstą savo šeimos nariams. Vyriausias sūnus taip pat turi savas pareigas: pirmiausia savo tėvams, tada broliams ir seserims, tuomet sūnums, savo žmonai ir dukrai. Kitaip sakant, ši filosofija diegė mintį, jog „sūnus tepaklūsta tėvui, žmona - vyrui, jaunesnysis brolis - vyresniajam, o vyras - valstybei“. Tačiau kaip bebūtų, šie santykiai nėra tolygūs vienas kitam. Santykių lygis gali būti nustatomas pagal asmeninius veiksnius, tokius kaip draugystę ar šeimos ryšius, arba daugiau formalius, socialinius faktorius, pavyzdžiui, kito asmens amžių ar socialinį ir ekonominį statusą.
Konfucianizmo paveiktose visuomenėse, žmonės mato vienas kitą atsižvelgiant į jų santykius ir socialinius vaidmenis, todėl, kad šeima yra pagrindinis modelis visoms grupėms, o amžius lemia padėtį. Dėl šios priežasties, konfucianizmas pabrėžia pareigą, lojalumą, pagarbą vyresniesiems ir nuoširdumą. Todėl, Pietų Korėjos ir, be abejo, daugelyje kitų Azijos šalių visuomenėse šeimos gerovė ir socialinis aprūpinimas yra daug svarbesnis, nei vieno asmens poreikiai. Konfucianizmas sudarė filosofinį pagrindą griežtai hierarchijai, vyraujančiai kasdieniame šalies gyvenime ir iškelia vyresnybės, rangų, titulų, garbės, reputacijos ir nuolankumo bei nusižeminimo svarbą.
Kiekvienoje Kinijos įtakos šalyje, galime pastebėti, kad Konfucijaus dorybių ir elgesio sistema vis dar gyvuoja ir šiais laikais. Nors Pietų Korėja ir perėmė daug naujovių iš Vakarų, ši šalis išlaikė savą etiką, kuriai padėjo susiformuoti konfucianizmas. Todėl organizacinės struktūros ir hierarchija yra nepaprastai svarbūs visuose lygmenyse Pietų Korėjos visuomenėje: namie, mokykloje, karinėje struktūroje ir versle. Konfucijaus filosofiniai teiginiai, suformavo asmens elgseną ir įpročius, kaip elgtis ir su kuo bendrauti. Pietų Korėjoje taisyklės reikalauja rodyti tinkamą pagarbą asmenims pagal jų rangą ir užimamas pareigas. Griežtas hierarchijos laikymasis pateisina socialinę ir tarpusavio santykių nelygybę: vyrauja samprata, jog kažkas turi vadovauti, o kiti - vykdyti nurodymus; turintys galią - valdo, o kiti paklūsta; vyresnieji turi būti gerbiami jaunesniųjų.
Kibun ir Nunči: harmonijos išsaugojimas
Nors pagal daugelį taisyklių hierarchija primetama iš viršaus, vis dėlto pagrindinis kontroliuojantis veiksnys Pietų Korėjos visuomenėje priklauso individų tarpusavio ryšiams. Tokie svarbūs ryšiai, kontaktai ir jų nulemti įsipareigojimai, tampa varomąja jėga Pietų Korėjos žmonių kasdienybėje. Nepaprastai svarbu, kad tarp organizacijų ir darbuotojų susidarytų geri tarpusavio santykiai, kurie darytų įtaką bendrai harmonijai ir stabilumui. Todėl, norint tai pasiekti, yra pasitelkiama kibun samprata. Ši sąvoka neturi tikslaus ar tiesioginio vertimo, tačiau yra siejama su tokiais terminais kaip - jausmas, nuotaika ar proto būsena. Tai yra neapibūdinamas elementas, neturintis nieko bendra su racionaliu veiksmingumu, veikiau sietinas su pasitikėjimu ir intuityvia logika. Vienintelis pastovus dydis nenuspėjamame pasaulyje yra pažintys, tarpusavio santykiai ir įsipareigojimų tinklas, kiekvieno susikuriamas su draugais ir šeima. Ši idėja yra sutinkama kiekviename korėjiečių gyvenimo aspekte, todėl glaudžiai siejasi ir su etiketu. Pietų Korėjoje žmonės nuolatos stengiasi išlaikyti tiek savo, tiek kitų žmonių stabilų kibun asmeniniame gyvenime ar verslo pasaulyje. Tuo tarpu, didelė nepagarba būtų kaip nors jį pažeisti ir sutrikdyti. Korėjiečių etikete kibun pusiausvyra išsaugojama, kuomet asmuo stebėdamas gali perskaityti kito asmens jausmus ir tinkamai elgtis.
Nunči (눈치 nunchi) yra ir intuicija, ir sugebėjimas tinkamai įvertinti kito žmogaus kibun. Todėl korėjiečiai yra mokomi kontroliuoti savo emocijas ir paslėpti savo tikruosius jausmus. Pietų Korėja yra hierarchinė visuomenė, todėl labai svarbu mokėti išlaikyti savo jausmus, atsižvelgiant į žmones, užimančius aukštesnį statusą. Galima išskirti keletą pavyzdžių, kuomet pasireiškia kibun. Pavyzdžiui, kai asmuo vengia pasakyti žodį „ne“, pranešti kokią bloga naujieną arba nenori įskaudinti pašnekovo, sumeluoja. Taip pat kibun yra ypač svarbus verslo pasaulyje ir tarpusavio santykiuose tarp kolegų. Asmens kibun yra išlaikomas, kai žmogus stengiasi būti mandagus, draugiškas ir gerai atlikti visus darbus. Kita vertus, gali būti pažeidžiamas, kai pavaldinys nerodo tinkamos pagarbos savo vadovui, arba kai vadovas viešai kritikuoja savo pavaldinius. Kibun yra esminė Pietų Korėjos kultūros dalis, todėl užsieniečiai ar užsienio partneriai norėdami geriau bendradarbiauti, turėtų išmokti ir suprasti šią sąvoką, žinoti kaip reaguoti į šią unikalią kultūrą.
Etiketas ir tradicijos šiuolaikinėje Pietų Korėjoje
Iš konfucianizmo išlaikyta pagarba vyresniam žmogui ir socialinių sluoksnių suskirstymas visuomenėje, jaučiamas net kasdieniniame pasisveikinime. Šiuolaikinėje visuomenėje, pasisveikinimo etiketas yra labai svarbus. Yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Pietų Korėjoje priimtina sveikinantis nusilenkti, o nusilenkimo laipsnis ir specifika priklauso nuo socialinio sluoksnio, darbo pareigų ir amžiaus. Ypatingomis progomis bei per šventes, atliekamas tradicinis viso kūno nusilenkimas, vadinamas „Kindžiol“ (큰절 Keunjeol) . Taip pat, norint pasisveikinti verslo susitikimuose, paspaudžiama dešinė ranka. Tačiau, norint išlaikyti tam tikrą mandagumo laipsnį, derėtų savo kairiąja ranka prilaikyti dešinę. Taip išreiškiama pagarba kitam asmeniui išlaikant kibun ideologijos subtilybes. Remiantis harmonijos suvokimu, Pietų Korėjoje labai svarbu nusiauti batus įeinat į namus iš lauko erdvės.
Etiketo taisyklės, taipogi, ryškiai matomos šventėse, ceremonijose. Viena iš seniausių pasaulio ceremonijų yra laidotuvės. Todėl ir Pietų Korėjoje yra išlikusios taisyklės iš senų laikų, kaip derėtų elgtis per jas. Daugiausiai įtakos šioms apeigoms turi religija. Laidotuvių specifika labai priklauso nuo to, kokią religiją išpažino mirusysis ir pagal tai vyksta visa procesija. Pietų Korėjoje nuo senų laikų yra priimtina nusilenkti mirusiojo nuotraukai ir jo artimiems žmonėms, taip išreiškiant užuojautą ir pagarbą dėl netekties. Mirusiojo šeimai priimtina dėvėti juodus drabužius, moterys dažniausiai rengiasi hanboką (한복 hanbok), tradicinį kostiumą, o vyrai - juodą kostiumą. Be to, artimieji turi segėti skiriamąjį gedėjimo ženklą: moterys - baltą kaspinėlį, o vyrai raištį ant dešinės rankos. Kitose korėjiečių kultūros šventėse bei apeigose yra lygiai tokios pat ryškios etiketo taisyklės, kurios yra paremtos konfucianizmu ar budizmu.
Maistas ir komunikacija: kultūros atspindžiai
Konfucianizmo, kibun sampratos ir budizmo įtaka pastebima maisto bei komunikacijos srityje. Pietų Korėja - paremta kolektyvinės visuomenės pagrindu, todėl stalo etikete vyrauja savitos nuostatos. Korėjiečiai niekada nevalgo vieni. Yra tikima, kad valgant kartu gerinami tarpusavio santykiai, kuriama harmonija. Tai paremta kibun idėjos pagrindu. Taip pat šioje srityje, kaip ir kitose korėjiečių gyvenimo aspektuose, nepamirštama pagarba vyresniam žmogui ir hierarchija, kuri buvo ypač akcentuojama konfucianizmo filosofijoje. Puikus pavyzdys būtų tai, jog susėdus prie stalo galima pradėti valgyti tik tada, kai vyriausias kambaryje esantis žmogus pakelia valgymo įrankius. Valgant su gerokai vyresniu žmogumi yra svarbu prižiūrėti savo valgymo tempą, nes pabaigus anksčiau už vyresnį galima pasirodyti nemandagiu. Lygiai taip pat, geriant alkoholį būtina nusisukti nuo vyresnio žmogaus, tokiu būdu išreiškiama pagarba. Gėrimo metu žmogus niekada nepila gėrimo sau ir niekada neatsisako išgerti, kai siūlo aukštesnio socialinio statuso bendradarbis arba gerokai amžiumi pralenkiantis kitas asmuo. Tokio susibūrimo metu, korėjiečiai aktyviai bendrauja vieni su kitais ir tai yra ne mažiau svarbi tarpusavio ryšio kūrimo dalis.
Tačiau jų komunikacijai ir jos formoms, taip pat įtakos darė dar senovėje, Korėją pasiekusios ideologijos. Korėjiečių kalboje yra net septyni mandagumo lygiai, kurių tris korėjiečiai naudoja dažniausiai. Tai - aukščiausias, naudojamas žinių vedėjų, kalbant su klientais parduotuvėse ir nepažįstamais žmonėmis bei tais, kurie gerokai vyresni už jus. Vidurinis - naudojamas dažniausiai. Tai formalus draugiškas lygis, kuriuo kalbant parodoma pagarba, tačiau ji išreiškiama draugiška maniera. Taip pat yra žemiausias, neformalus lygis, vartojamas kalbant su vaikais, artimais draugais, jaunesniais žmonėmis ir tuomet, kai vyresnis asmuo leidžia numesti formalumus. Kalbos lygiai Korėjos kultūroje yra svarbūs, nes remiantis įsišaknijusiomis nuostatomis, pagarba turi būti išreiškiama visais gyvenimo atvejais. Korėjiečių kalboje yra nemandagu kreiptis į asmenį vien tik vardu - tam prie vardo pridedami kreipiniai. Oni (언니 Eonni) yra žodis, vartojamas moterų, kai kreipiamasi į vyresnę seserį ar draugę, opa (오빠 Oppa) moterys vartoja besikreipdamos į vyresnį vyrą, tuo tarpu vyresnioji jaunesnę/jaunesnį draugą ar draugę/seserį ar brolį vadins dongseng (동생 dongsaeng). Pastarasis žodis yra vartojamas abiejų lyčių. Kai vyras kreipiasi į vyresnį draugą ar brolį, vartojamas žodis hjong (형 hyeong), tačiau kreipiantis į vyresnę sesę ar draugę, jau vartojamas nuna (누나 nuna). Visi žodžiai ir mandagumo lygiai yra vartojami norint deramai išreikšti pagarbą ir nesupykdyti ar neįžeisti kito asmens. Tokiu būdu yra palaikomi draugiški tarpusavio santykiai ir harmonija, kuri yra svarbi, kuriant draugišką ir pa…
Turizmas Pietų Korėjoje: nuo Seulo iki Čedžu salos
Pietų Korėja šiandien yra populiari turizmo kryptis, siūlanti įvairias patirtis - nuo modernių miestų iki gamtos paminklų ir istorinių vietų.
Seulas - sostinė, senosios ir naujosios Korėjos mišinys, karališkųjų rūmų ir rezidencijų miestas. Mjongdongas su prabangiausiais prekybos centrais, ofisais ir kostiumuotais sistemos sraigteliais. Insadongas su visais rūmais, šventyklomis ir link jų skubančiais turistais. "Gangnam Style" išgarsintas Kangnamas su "auksinio jaunimo" klubais, iki nakties veikiančiais hagvonais (korepetitorių mokyklomis), superautomobiliais ir plastikos chirurgų reklamomis. Hongdae su universitetu ir alternatyvesniu nei kitur jaunimu. Itevonas, "Čainataunų" priešingybė, kur šalia JAV karo bazės tokioje Balio kurorto atmosferoje linksminasi baltaodžiai ir juodaodžiai "ekspatai" ir nė nesijauti būnantis Azijos sostinėje. Seongbukas, Seulo "brodvėjus" su visais teatrais ir artistais. Jouido sala, kur susiduria aukščiausi dangoraižiai, didžiausia pasaulio bažnyčia ir poilsio parkas palei Hano upę. O kur dar visi priemiesčiai, oficialiai nesantis Seulo dalis. Kaip Songdo - naujai pastatytas išmanus miestas prie Inčeono. Ar Seongnamas, ~1960-1970 m. statybos pirmasis Seulo priemiestis, persmelktas ano meto Azijos atmosfera. Inčeono centras su paplūdimiui, lentų taku ir lunaparku.
Kjongdžu miestas - miestas, vadinamas „muziejumi be sienų“. Busanas - tai paplūdimio miestas, į kurį vasaros metu plūsta tiek užsienio, tiek vietiniai turistai. Soraksano nacionalinis parkas - be galo jaukus gamtos kampelis. Parkas visame pasaulyje išgarsėjo kriokliais ir geizeriais, budistų šventyklomis, kurių amžius yra daugiau nei vienas šimtmetis. Čia stūkso ir trečias pagal aukštį Pietų Korėjoje Soraksano kalnas (1708 m). Nuo 1982 m. Jeju sala - ši vulkaninės kilmės sala vadinama tiesiog „rojumi žemėje“. Čia nuostabus kraštovaizdis, auksinio smėlio paplūdimiai ir daugybė pramogų keliautojams.
Didžiausia Korėjos sala Čedžu negali būti vadinama nei Korėjos Kanarais, nei Korėjos Kipru ar dar kuo. Turizmo mastais ji pranoksta juos visus. Ko vertas vien faktas, kad lėktuvų maršrutas Seulas-Čedžu - pats populiariausias pasaulyje (juo skrenda 3 kartus daugiau keleivių nei populiariausi Amerikos reisu Niujorkas-Los Andželas ir 6 kartus daugiau nei populiariausiu Europos reisu Madridas-Barselona). Iš Suelo į Čedžu ir atgal kasdien vyksta keli šimtai skrydžių, o vasaros savaitgaliams jais suskrenda šimtai tūkstančių keleivių. Turi Čedžu ir "viskas įskaičiuota" tipo kurortą Čeongdongą, ir kiek nepriklausomesnį Seogvipą. Turi Čedžu ir ypatingą matriarchališką kultūrą, kurios pažiba - hėnijo narės, be jokių ten deguonies balionių nardydamos rinkdavusios moliuskus. Ir savo simbolius - akmeninių senių skulptūras Hareubang (tiesa, daugelis tų, kurias matysitė, nėra autentiškos). Ko neturi tai ilgo sezono: paplūdimiuose gelbėtojai čia budi tik liepą-rugpjūtį.
Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) - tai tradicinis Korėjos kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2010 m. Šis kaimas, garsėjantis gerai išsaugotais tradiciniais namais ir konfucianizmo kultūra, yra puikus Džosono (kor. 조선 Choson) dinastijos (1392-1897) yangbano (kor. 양반 yangban) (kilmingos klasės) gyvenvietės pavyzdys.
tags: #pietų #korėjos #istorija