Skurdo lygis Pietų Korėjoje: iššūkiai ir realijos
Pietų Korėja, technologiškai pažangi ir ekonomiškai stipri valstybė, pasaulyje užima aukštas pozicijas pagal BVP ir gyvenimo kokybę. Nepaisant šių pasiekimų, šalyje egzistuoja skurdas ir socialinė nelygybė. Šiame straipsnyje aptariamas skurdo lygis Pietų Korėjoje, jo priežastys ir pasekmės, taip pat prostitucijos, kaip skurdo pasekmės, apraiškos.
Ekonominis kontekstas ir gyvenimo kokybė Pietų Korėjoje
Pietų Korėja yra viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, tiek ekonomikoje, tiek kultūroje. Lyginant šalies BVP su kitomis pasaulio šalimis, Pietų Korėja užima tryliktą vietą pasaulyje ir net penktą vietą Azijoje (Tarptautinio valiutos fondo 2007 m. duomenimis). Šalies gyvenimo kokybės lygis yra labai aukštas, todėl didžioji dauguma šalies gyventojų keliasi gyventi iš mažesnių miestų į didmiesčius kur siūlomos didesnės darbo bei laisvalaikio galimybės.
Skurdo samprata ir ribos: lyginamasis aspektas
"Skurdo riba" - frazė, kurią girdime nuolat, tačiau dažnai nesusimąstome, kad lyginti žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius su kitomis šalimis ar praeitimi yra sudėtinga, nes skurdo ribos yra skirtingos. Kiekviena valstybė nustato savo oficialią skurdo ribą, kuri gali skirtis šimtus kartų. Dėl šios priežasties, net turtingiausiose šalyse, nemažas procentas žmonių (dažniausiai nuo 10% iki 30%) gyvena žemiau skurdo ribos. Pavyzdžiui, Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar JAV "žemiau skurdo ribos" gyvena net daugiau žmonių, nei Kinijoje, Rusijoje, Maroke ar Vietname.
JAV skurdo riba yra apie 12 000 JAV dolerių per metus vienam asmeniui, o tai sudaro apie 2600 Lt per mėnesį "į rankas". Lietuvoje skurdo riba yra apie 800 Lt asmeniui per mėnesį. Pragyvenimo lygis pasaulyje skiriasi, ir daugybė afrikiečių, azijiečių, lotynų amerikiečių gali juoktis iš lietuviškos skurdo ribos, panašiai, kaip lietuviams gali atrodyti juokingas skurdas JAV ar Didžiojoje Britanijoje.
Skurdo lygis Pietų Korėjoje: Gini koeficientas ir kitos priemonės
Pietų Korėja pasižymi vienu mažiausių nedarbo lygių tarp turtingų šalių - darbo neturi vos 3,7 proc. šalies darbingų gyventojų. Tačiau didelę pajamų nelygybę šalyje lemia tai, kad net 17,4 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Pietų Korėjos Gini koeficientas yra 0,36 (neatskaičiavus mokesčių - 0,41). Gini koeficientas matuoja pajamų nelygybę nuo 0 iki 1, kur 0 reiškia visišką lygybę, o 1 - didžiausią nelygybę.
Rytų Azijos socialinės apsaugos modeliai: Pietų Korėjos atvejis
Rytų Azijos šalys, įskaitant Pietų Korėją, per pastaruosius dešimtmečius ekonomiškai vystėsi itin greitais tempais su dideliu valstybių ekonomikos reguliavimu. Tačiau socialinė plėtra, ypač socialinės apsaugos srityje, nesuspėjo su sparčiu ekonomikos augimu. Šių valstybių atveju galima teigti, kad ekonomikos vystymasis ilgą laiką buvo savitikslis ir neatsižvelgė į socialinį žmogaus saugumą.
Ilgą laiką Rytų Azijoje nebuvo nei socialinės apsaugos sistemų, kaip atitinkamų valstybinių struktūrų įgyvendinimo, nei pakankamo jų finansavimo, dažnai apsiribojant tik profesinio draudimo schemomis. Faktiškai Rytų Azijos šalyse susiformavo atskiri liberalaus-marginalinio modelio atvejai, kurie žymiu mastu skyrėsi nuo liberalaus anglo-saksiškojo modelio pirmiausia savo nevyriausybinio sektoriaus atsilikimu, labdaros nepakankamumu, silpnesne demokratija, arba visišku jos nebuvimu, kaip Kinijoje, bet pasižymėjo išsivysčiusiais "šeimos ryšiais", kurie nėra stiprioji anglo-saksiškojo modelio pusė.
Pietų Korėja, kartu su Honkongu, Singapūru ir Taivanu, pradėjo diegti europietiškos gerovės sistemai būdingus elementus: naujas socialinės ir sveikatos apsaugos priemones, pavyzdžiui, paramą būsto įsigijimui ir išlaikymui, ar minimalią senatvės apsaugą. 1987 metais Japonijos socialinės išlaidos sudarė 10,9 proc. nacionalinių pajamų, o JAV - 8,8 proc. Pietų Korėjoje buvo sukurta valstybinė sveikatos apsaugos sistema.
Prostitucija kaip skurdo pasekmė Pietų Korėjoje
Nepaisant ekonominės pažangos, Pietų Korėja vis dar susiduria su prostitucijos problema. Prostitucijos kilmė Korėjoje siekia dar Silos (Shilla) laikotarpį, Džosono dinastiją, kai buvo įkurta Kisaeng sistema. Kiseang namuose gyvenančios moterys buvo linksmybių instrumentas, kuris atlikdavo įvairius pasirodymus: dainuodavo, šokdavo, grodavo, išsilavinusiems šalies vyrams, kurie atvykdavo pasilinksminti. Moterys buvo oficialiai sankcionuotos valdančiojo elito atlikti visas šias paslaugas įskaitant ir lytinius santykius. Korėjos karaliaus Jonsangun valdymo metais buvo įkurta net 1000 Kisaeng moterų mokykla, tik dėl karaliaus seksualinių tikslų, kad jos būtų tinkamai išmokytos, kaip reikia elgtis ir patenkinti savo klientus.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
1960-1970 metais valdant Park Čiunghy, po II Pasaulio karo, prostitucija buvo ypač skatinama, kad padėtų generuoti reikalingas pajamas šaliai atsigauti, ypač iš JAV karių, kurie buvo dislokuoti šalyje, toli nuo artimųjų ir savo šeimų. Net ir XXI a. P. Korėjoje sunku išnaikinti prostitucijos pėdsakus.
Viena dažniausiai pasitaikančių prostitucijos rūšių yra savanoriška vyresnio amžiaus moterų prostitucija, vadinama Bakchas Poniomis (박카스 할머니). Pavadinimas kilo nuo Bakchas energetinio gėrimo, kurį gerdavo susirinkę vyresni vyrai parke. Šios moterys pardavinėja energetinius gėrimus netoli parkų ir aikštelių, viliodamos vyrus. Moterų amžius siekia nuo 40 iki 80 metų, o prostitucija jos užsiima dėl įvairių priežasčių: norėdamos užsidirbti pinigų, kad pasirūpintų savo senyvomis motinomis, neįgaliu vaiku, kitos moterys yra Kinijos emigrantės, kurios atvyko į Korėja ieškodamos geresnio gyvenimo. Didžioji dauguma moterų dirbančių kaip Bakchas ponia, slepia tai nuo savo šeimų bei draugų. Paprastai kaina su šiomis prostitutėmis siekia nuo 18 iki 26 dolerių, įskaičiuojant ir motelio mokesčius. Kainos priklausomai kinta nuo to, ar klientas yra nuolatinis, bus mokama daugiau jei moteris yra savimi pasitiki bei jaunesnė.
P. Korėjoje senoliai yra labai gerbiami asmenys, tačiau dėl staigiai besikeičiančios visuomenės požiūrio, nebėra jokios rūpybos sistemos, kuri efektyviai veiktų, todėl tos moterys neturi nei santaupų, nei realios pensijos, nei šeimos, kuria galėtų pasikliauti. Skurdo lygis pas moteris, kurių amžius yra daugiau nei 65 metai siekia daugiau nei 47.2% Seule, o jei jos yra vienišos - net 76,6%. Per mėnesi Bakchas moteris gali užsidirbti apie 250 dolerių parduodama save.
Kita itin populiari prostitucija - paauglių prostitucija. Pasak P. Korėjos vyriausybės, 200 000 paauglių kasmet pabėga iš namų dėl problemų su tėvais, smurto šeimoje, o dažniausiai dėl didelio akademinio spaudimo. Dauguma merginų bėga, nes nenori mokytis, o tiesiog nori linksmai leisti laiką su draugais, niekino netrukdomos pramogauti ar vartoti psichotropines medžiagas. Deja, to pasėkoje daugelis iš jų patenka į prekybos seksu liūną kai baigiasi santaupos ir maistas, o šeima jų nebepriima. Vienos jų tai daro savanoriškai, negalėdamos rasti kito finansiškai stabilaus pragyvenimo būdo. Stoviniuodamos raudonosios šviesos rajonuose - rajonai, kuriuose itin plati prostitucijos paklausa, yra įsikūrusios sekso parduotuvės, striptizo klubai bei suaugusiųjų teatrai, jos laukia potencialių klientų praeinančių gatve, kad užsidirbtų.
Šiuolaikinės technologijos tik padidina prostitucijos mastą. Dabar seksą galima pirkti ir internetu. Paauglių seksas internetu vilioja daugelį vyrų, kurie turi vidinių svajonių ir kurias slepia nuo savo šeimų, taip pat vyrus, kurie yra vieniši ir ieško atokvėpio savo rutinoje bei senus vyrus, kurie dar kartą nori pajusti gyvenimo džiaugsmą bei jaunatvę. Daug paauglių merginų seksą pardavinėja internetu: virtualių pokalbių metu arba gyvų vaizdo skambučių metu, taip nesukeldamos sau didelio pavojaus ir palaikydamos atstumą su klientais.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Prekyba moterimis skurdesnėse užsienio šalyse kaip Tailandas, Filipinai, Vietnamas, taip paverčia P. Korėją viena iš didžiausių sekso pardavėjų regione. Taip pat daug merginų kasmet yra išsiunčiama į JAV bei Vakarų Europą. Nepaisant to, kad dauguma korėjiečių yra išvežama į užsienio valstybes, dauguma merginų, ypač iš skurdesnių šalių, kaip Filipinai, plūsta į Pietų Korėją dirbti prostitutėmis ir „Baro merginomis“. Dažniausiai jos būna suviliojamos pažadais, kad dirbs padavėjos arba pramogų pasaulyje. Kitos moterys atvyksta iš Šiurės Korėjos. Pabėgusios iš savo šalies, ir iškentėjusios atkaklias keliones per trečias pasaulio šalis dažnai nusileidžia iki prostitucijos lygio, kad išgyventų, nes negali susirasti darbo, kadangi yra nelegaliai atvykusios.
Prostitucijos verslas yra labai pavojingas. Daug moterų, kurios verčiasi prostitucija, žūva nuo kliento ar sutenerio rankos, daug jų suserga venerinėmis ligomis seksualinio akto metu. Dėl blogo maitinimosi ir gyvenimo sąlygų, moterys dažnai suserga paprastomis ligomis, kaip gripas, kuris gali peraugti į rimtesnę plaučių ligą, o dėl didelių kainų gydymo įstaigose, prostitutės negali leisti sau gydytis, todėl miršta.
Pajamų nelygybė ir valstybės vaidmuo
Didelė pajamų nelygybė atskleidžia netolygų sukurto produkto paskirstymą. Lietuvoje kartu su nelygybe labai paplitęs ir skurdas. Pajamų nelygybė daro įtaką sveikatai, išsilavinimui, skatina nusikalstamumą, psichikos ligas, savižudybes. Skurstančių žmonių galimybės, palyginti su aukštesniojo sluoksnio gyventojų galimybėmis, yra labai apribotos.
Valstybė gali mažinti socialinę atskirtį tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų savo piliečių perskirstydama pajamas. Perskirstymas Lietuvoje yra mažesnis, nes valstybė surenka mažiau pinigų, tad ir žmonių rėmimo galimybės mažesnės. Pensijų sistema taip sukonstruota, kad liktų lėšų mažai uždirbančiųjų pensijoms. Lietuvoje mokesčių perskirstymas yra labai nedidelis, o tai reiškia, kad, valstybei sumokant mokesčius, iš jos atgaunama maždaug tiek pat. Didelės pajamos nuslepiamos, tuo tarpu nedideles pajamas gaunantieji moka per didelius mokesčius.
tags: #pietų #korėjos #skurdo #lygis