Pietų Azijos šalių budistų šventyklos
Įvadas
Pietų Azija - regionas, kuriame susipina įvairios kultūros ir religijos. Budizmas, kilęs iš Indijos, paliko gilų pėdsaką šio regiono kraštovaizdyje, ypač architektūroje. Budistų šventyklos Pietų Azijoje yra ne tik religiniai centrai, bet ir meno, kultūros bei istorijos paminklai. Šiame straipsnyje apžvelgsime budistų šventyklas Pietų Azijos šalyse, atkreipdami dėmesį į jų architektūrines ypatybes, istoriją ir reikšmę.
Budizmas ir jo atšakos
Budizmas, įkurtas Budos (Sidharta Gautama, dar žinomo kaip Šakjamunis) maždaug VI a. pr. Kr., yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Budistai tiki, kad gyventi reikia saikingai, vengiant kraštutinumų. Jie taip pat tiki reinkarnacija - atgimimu po mirties, ir karma - veiksmais, kurie lemia būsimą gyvenimą. Geriausia karma leidžia pasiekti nirvaną - išsilaisvinimą iš atgimimų ciklo.
Pagrindinės budizmo atšakos yra Teravados ir Mahajanos budizmas. Teravados budizmas, paplitęs Pietryčių Azijoje, akcentuoja Budos, darmos (pasaulio tvarkos) ir vienuolių gerbimą. Mahajanos budizme svarbios ir Bodisatvos - nušvitę žmonės, kurie pasilieka žemėje padėti kitiems siekti nušvitimo. Taip pat egzistuoja vadžrajana, ezoterinė budizmo forma, paplitusi Tibete ir Mongolijoje.
Budistų šventyklos: Wat
Šventyklos (wat) statymas reiškė rūpinimąsi metafizine gerove. Jas projektavo monarchų pasamdyti architektai, o meistrai dekoruodavo medžio ir dramblio kaulo inkrustacijomis, auksu ar sidabru. Nemažai statybos darbų atlikdavo patys vienuoliai, kuriuos išlaikyti tradicinė visuomenė laikė garbės reikalu. Iki šiol manoma, kad šelpdami ir maitindami vienuolius žmonės pelnys malonių būsimame gyvenime.
Pagrindinis sakralinio komplekso statinys - susirinkimų ir įšventinimų salė (sim), iš vidaus ir išorės paprastai gausiausiai dekoruota raižiniais, inkrustacijomis, lipdiniais ir freskomis. Sim statoma ant akmeninių pamatų, kuriuos dengia baltai dažytas plytų mūras.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Labai svarbus religinės architektūros elementas - veranda priekiniame fasade, o kartais ir priešingoje pusėje. Jos langai ir durys stulbina auksuotų figūrinių medžio raižinių gausa - jie įmantrūs, grakštūs, preciziškai atlikti. Šventyklų puošybai atsidėję medžio drožėjai šiame krašte ypač gerbiami, iš kartos į kartą puoselėja savo amatą, veikiausiai todėl religinis menas toks tobulai subtilus.
Monarchijos klestėjimo laikais šventyklas puošdavo tikro aukso luobu, kurį atplukdydavo upe. Šiandien aukso plokšteles pakeitė auksiniai dažai. Ir vienu, ir kitu atveju auksas naudotas ne tiek dėl to, kad ši medžiaga visais laikais buvo itin brangi, kiek dėl simbolinių savo prasmių - aliuzijų į aukščiausią šviesą, dieviškumą, saulę… Dažus šventyklų dekorui gamindavo iš natūralių pigmentų. Ypač išradinga buvo stiuko gamybos technologija - be kitų ingredientų, naudota ir buivolo oda, iš kurios virdavo klijus.
Sakraliniam kompleksui, apjuostam siena, be susirinkimų ir įšventinimų salės priklauso biblioteka (hor tai), vienuolių trobelės (kutis), įvairaus dydžio stupos (that), būgno koplyčia (hor kong) su įspūdingo dydžio mušamuoju instrumentu.
Luang Prabango šventyklos
Luang Prabango šventyklos išsiskiria žemais keleto (iki penkių) sluoksnių stogais, beveik siekiančiais žemę. Sakralinei architektūrai būdingos kelios variacijos. Dvi centrinės kolonos, remiančios fasadą, kartais būna gerokai aukštesnės už šonines. Tokio tipo salę sudaro keturios sekcijos, iš vidaus stogą remia kolonos, ant pjedestalo užkelta Budos statula paprastai statoma salės gilumoje prie sienos. Kitais atvejais visos kolonos būna vienodo aukščio, viduje jų nėra. Tokios šventyklos gerokai aukštesnės, tačiau ne tokios grakščios. Jos priklauso vėlesniam periodui - daugiausia statytos XIX a., ir tai rodo tam tikrą stilistinį sakralinės architektūros nuosmukį.
Luang Prabango šventyklų stupos (that) - įvairaus dydžio ir formų. Nors dauguma jų ne itin didelės, tačiau kai kurios siekia kelias dešimtis metrų aukščio. Garsioji That Pathum, arba Lotoso stupa prie Visunarat šventyklos pastatyta XVI a. pradžioje, yra trisdešimt penkių metrų aukščio. Kadaise joje būta auksinių, krištolinių ir bronzinių Budos statulų, kurias pavyko išsaugoti net per kinų įsiveržimą, kai šventykla buvo apiplėšta. 1914 m. stupą suskaldžius žaibui, paaiškėjo, kad joje paslėpta ir daugiau brangenybių. Restauruojant rasti 179 artefaktai, kurie vėliau buvo perkelti į nacionalinį šalies muziejų.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pak Ou urvai
Į visoje šalyje plačiai žinomus urvus Pak Ou (išvertus reikštų Ou nasrai) iš Luang Prabango veda įvairūs keliai. Pavadinimas kilęs iš tajų ir laosiečių kalbų žodžių junginio Mae Nam Khong ir reiškia „upių motiną“ (mae - motina, nam - vanduo) arba visai pažodžiui išvertus - Gangą, vandens motiną (žodis Khong yra kilęs iš sanskrito ganga). Didžiausia Pietryčių Azijos upė, prasidedanti Tibete, teka per Kiniją, Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Skirtingose vietose ji skiria Laosą nuo dviejų kaimyninių šalių - Tailando ir Birmos.
Spėjama, kad Pak Ou urvus XVI a. atrado karalius Sethathiratas, valdęs šalį 1520-1548 m. Nuo seniausių laikų Laose, kaip ir kitose budizmo šalyse, kalnų urvai laikomi ypatingomis, metafizine aura apgaubtomis vietomis, kuriose gyvena dvasios (phi). Karalius su svita čia kasmet atvykdavo naujųjų metų išvakarėse. Tačiau garbinti dvasių kultą Pak Ou pradėta gerokai anksčiau, nes urvuose rasta įvairių iškasenų iš ankstesnio periodo. Daugelis laosiečių ir dabar čia atvyksta garbinti Budos, nusilenkti kalnų ir upės dvasioms, juo labiau kad Laose dvasių kultas, susipynęs su budizmu, senesnis negu kurioje nors kitoje Pietryčių Azijos šalyje. Pak Ou šventyklą sergsti akmeniniai liūtai.
Abu urvai žiojėja aukštoje stačioje uoloje, viršutinysis, gerokai gilesnis, skendi visiškoje tamsoje. Šiek tiek orientuotis toje ertmėje padeda klaidžiojančios kišeninių žibintuvėlių švieselės. Įspūdingiausia čia kelių šimtų įvairaus dydžio Budos statulėlių rikiuotė. Jos sukurtos daugiausia iš medžio, dengto raudonu arba juodu laku, auksuoto, bet pasitaiko ir bronzinių, keraminių, išskaptuotų iš gyvulio rago statulėlių. Jas visas čia atgabeno piligrimai, atvykstantys iš įvairių šalies vietų. Dažniausiai vaizduojamas Buda, „prašantis lietaus“ (stovintis ir rodantis rankomis į žemę), retsykiais - Buda, „kviečiantis deivę žemę liudyti“ (sėdi lotoso poza, vienos rankos delnu rodo į žemę).
Didelių (apie metrą) ir mažų (vos sprindžio ar keleto centimetrų aukščio) Budos skulptūrų gausa primena miniatiūrinę armiją. Sakoma, kad abiejuose urvuose jų yra daugiau kaip keturi tūkstančiai. Dauguma statulėlių urvuose atsidūrė XVIII ir XIX a., nors gausu ir vėlesnių. Deja, dalį senesnių ir brangesnių skulptūrėlių jau pasiglemžė vagys. Kai kurios buvo pakeistos naujomis, tiesa, iš gerokai kuklesnių medžiagų, nemažai šiuolaikinių atvaizdų pagaminta iš plastiko.
Heinsa šventykla Pietų Korėjoje
Heinsa (해인사 Haeinsa) - tai budistų šventykla Pietų Korėjoje, esanti ant Gaja kalno Pietų Gjongsango provincijoje. Šventyklos pavadinimas kilęs iš budistinių raštų ir reiškia: „nuoširdžiai apšviestas Budos pasaulis ir mūsų iš prigimties nesuterštas protas“. Heinsa labiausiai žinoma kaip Tripitaka Koreana, dar vadinamos Gorjo Tripitaka (고려 대장경 goryeo daejanggyeong), Korėjos budistų raštų kolekcijos, saugykla.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Heinsa šventykla buvo pastatyta trečiaisiais Karaliaus Edžiango (애장왕 Aejang-wang) valdymo metais (802 m.), suvienytos Šilos laikotarpiu. Ją pastatė du korėjiečiai vienuoliai Sunungas (순응, Suneung) ir Idžiongas (이정 Ijeong). Šventyklos kompleksas buvo renovuojamas X amžiuje, 1488, 1622 ir 1644 metais. 1817 metais didelė dalis šventyklos sudegė, bet buvo atstatyta jau kitais metais ir tik per stebuklą ugnis nepalietė čia saugomų budistinių raštų. Per 1964 metų renovaciją šventykloje buvo atrastas karaliaus Kvangheguno (광해군 Gwanghaegun), kuris iniciavo 1622 metų renovaciją, apsiaustas.
1962 metais Heinsa šventykla ir Tripitaka Koreana lentelių saugykla buvo paskelbti nacionaliniu Pietų Korėjos turtu, o 1995 metais - pripažinti UNESCO ir įtraukti į pasaulio kultūrinio paveldo sąrašus.
Tripitaka Koreana Heinsa šventykloje
Tripitaka (skr. त्रिपिटक tripiṭaka) - tai budistinių tekstų rinkinys. XIII a. į Korėją keletą kartų buvo įsiveržę Čingischano vedami mongolai. Karo laikotarpiu korėjiečiams prireikė dvasinės pagalbos. Budistai tikėjo, kad atspausdinę visą Tripitaką jie užsitarnaus dievišką apsaugą nuo mongolų atakų. 1231 m. mongolai sunaikino originalius medinius Tripitakos rinkinius. 1232 m., dėl mongolų įsiveržimo, karalius Kodžiongas (고종 Gojong) ir visa jo karališkoji taryba buvo priversti pasitraukti į Ganghvado (강화도 ganghwado) salą vakarinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Karališkuoju paliepimu, norint apsiginti nuo mongolų, 1236 m. buvo pradėta kurti nauja Tripitaka Koreana.
Raštų sudarinėtojai rėmėsi pačiais geriausiais ir autentiškiausiais autorių raštais korėjiečių, kinų ir mandžiūrų kalbomis. Vienuoliai dirbo iki 1251 metų, kol galiausiai pabaigė šį milžinišką darbą ir išdrožinėjo raštus ant 81 258 medžio lentelių. Šiuolaikiniai mokslininkai išstudijavo lenteles ir teigia, kad iš daugiau nei 52 milijonų kiniškų rašmenų, lentelėse nėra nei vieno išdrožto netaisyklingai.
Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad šį darbą atliko vienas žmogus, tai nėra įmanoma. Korėjiečių nelaimei, budistiniai raštai neapsaugojo jų nuo visą amžių trukusios mongolų priespaudos. Nepaisant to, pati Tripitaka buvo išsaugota Ganghvado saloje. Ji buvo du kartus perkelta į kitą vietą, o nuo 1398 m. Tripitaka buvo saugiai atgabenta į kalnus Korėjos pietryčiuose, į Heinsa šventyklą. Lentelėms buvo pastatyta speciali biblioteka, kuri apsaugo šiuos raštus nuo drėgmės, vasaros karščių ir žiemos šalnų.
Džangjong Pandžionas - Tripitaka saugykla
Budistinė Heinsa šventykla yra įrengta ant kelių skirtingų terasų, iškaltų ant stataus kalno šlaito. Į šventyklą įeinama žemiausiame sklypo lygyje, o bibliotekos kiemas - aukščiausioje terasoje. Biblioteka susideda iš dviejų ilgų medinių paviljonų, vadinamų Džangjong Pandžionu (장경 판전 Janggyeong Panjeon), kurie pastatyti vienas priešais kitą, o juos skiria nedidelis kiemas, kurio kraštuose - dar du mažesni paviljonai.
Pastatas, kuriame laikoma Tripitaka Koreana, yra neįprasta biblioteka dėl joje esančių knygų formos. Dailiai išrikiuoti objektai lentynose - medinės lentelės, visos vienodo dydžio ir svorio. Lentelės pagamintos iš dešimties skirtingų medžių rūšių. Lentelės buvo verdamos sūriame vandenyje, tuomet paliktos trejiems metams, kad išdžiūtų. Tuomet buvo atrinktos kiečiausios, geriausiai išsilaikę lentelės, joms pritaisomos nugarėlės ir sutvirtinamos metalu ir galiausiai buvo kruopščiai iždrožinėtos, kiekviena iš abiejų pusių.
Džangjong Pandžiono priekis atsuktas į pietvakarių pusę, taip išvengia drėgno pietrytinio vėjo, pučiančio nuo žemiau esančio slėnio, o kalno viršūnė užkerta kelią šaltam šiauriniam vėjui. Skirtingų dydžių langai šiaurinėse ir pietinėse pagrindinių salių dalyse yra skirti vėdinimui. Langai buvo įtaisyti kiekvienoje salėje, kad kiek įmanoma padidintų vėdinimą ir reguliuotų temperatūrą. Molinės grindys buvo pripildytos medžio anglimi, kalcio oksidu, druska, žaliąja citrina ir smėliu. Visa tai sumažina drėgmę po lietaus - drėgmės perteklius susigeria į šias medžiagas ir išsilaiko sausaisiais žiemos mėnesiais. Stogas taip pat molinis, o medinės plokštės neleidžia greitai pasikeisti temperatūrai. Be to, nei viena komplekso dalis nėra atvira tiesioginiams saulės spinduliams.
Sansa - budistų kalnų vienuolynai Korėjoje
Sansa (kor. 산사, 한국의 산지승원, Sansa, Hangug-ui sanjiseung-won) - tai septyni budistų kalnų vienuolynai-šventyklos, esantys Korėjos pusiasalio pietinėse provincijose, 2018 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šios septynios į sąrašą įtrauktos šventyklos yra: Tongdosa (kor. 통도사, Tongdosa), Busoksa (kor. 부석사, Buseoksa), Bongdžongsa (kor. 봉정사, Bongjeongsa), Bobdžusa (kor. 법주사, Beopjusa), Magoksa (kor. 마곡사, Magoksa), Sonamsa (kor. 선암사, Seonam-sa), Dehungsa (kor. 대흥사, Daeheungsa).
Visos šios šventyklos buvo pastatytos tarp VII ir IX a., klestėjo Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos (918-1392 m.) laikotarpiu. Nors šie vienuolynai turi sąsajų su daugeliu skirtingų budistinių atšakų mokymų, bet šias šventyklas sieja bendras, korėjietiškiems vienuolynams būdingas erdvės paskirstymas. Šių pastatų erdves sudaro atviras kiemas, vadinamas madangu (kor. 마당, Madang), apsuptas keturių pagrindinių pastatų: Deungdžonas (kor. 대웅전, Daeungjeon, liet. „Budos salė“), paviljonas, paskaitų salė, vadinama bobdangu (kor. 법당, Beopdang), ir vienuolių gyvenamasis namas.
Septynios Sansa šventyklos
- Tongdo šventykla: Viena iš trijų Pietų Korėjos šventyklų-brangenybių. Ši šventykla taip pat vadinama Bulbo šventykla (kor. 불보사찰, Boolbosachal, liet. „fejerverkų šventykla“), kadangi joje saugomas Budos džinšinsaris (kor. 진신사리, jinsinsari, liet. „teisingas“) - Budos kūno dalis. Šventyklą 646 m. įkūrė Vinajos budizmą Korėjai pristatęs meistras Džadžangas (kor. 자장, Jajang). Ši šventykla neįprasta tuo, kad jos šventovėse nėra garbinamas Budos atvaizdas, tačiau čia eksponuojamos Budos relikvijos.
- Busoko šventykla: Viena iš 10 didžiausių Pietų Korėjos šventyklų. Ją 676 metais įkūrė didysis meistras Uisangas (kor. 의상, Uisang). Busoksa yra istorinis ir dabartinis Amitabos (amžino gyvenimo bei meilės Budos) garbinimo centras.
- Bongdžongo šventykla: 677 m. įsteigta Nungino (kor. 는긴, Neungin), didžiojo meistro Uisango mokinio, Bongdžongo šventykla sujungia ir Šakjamunio (istorinis Buda), ir Tyrosios žemės budizmo atšakas. Dabartinį pavidalą šventykla įgijo XVII a., kai buvo pastatyta Begalinės jūros asamblėja ir Amžinybės paviljonas. Šventykloje yra meditacijos salė ir Avatamsaka paskaitų salė. Bongdžongo šventykla turi du pagrindinius kiemus ir dvi pagrindines sales, datuojamas XIII a. ir XIV a.
- Bobždu šventykla: Kadaise buvo didelė, reikšminga šventykla, sudaryta iš daugiau nei 60 pastatų ir 70 ermitažų, bet ji sudegė 1592 m. per japonų invaziją į Pietų Korėją. Šiuo metu šventykloje yra 30 pastatų ir daug kultūros paveldo objektų, įskaitant aukščiausią medinę pagodą Pietų Korėjoje (penkių aukštų, 22,7 m), ji taip pat yra nacionalinis turtas. VIII a. vid. pastatyta Vinajos budizmo meistro Džinpjo (kor. 진표, Jinpyo) ir jo mokinio Jongšimo (kor. 영심, Yeongsim), Bobždu šventykla po Japonijos invazijos į Korėją buvo greitai atkurta. Bobždu šventykla jau XVII a. įgijo dabartinį pavidalą ir iki šiol demonstruoja glaudų Džosono ryšį.
- Magoko šventykla: IX a. pab. įkurta Magoko šventykla yra Šakjamunio garbinimo tvirtovė. Dėl Japonijos invazijos į Korėją padarytos žalos Magoko šventykla savo dabartinį erdvinį vaizdą įgijo XVIII a.
- Sonamo šventykla: Ši Sono budizmo atšakos šventykla, įkurta IX a. pab., skirta Šakjamuniui pagarbinti, ji padalinta į keturias atskiras zonas. Sonamo šventykla yra keletą kartų rekonstruota po japonų invazijos į Korėją ir vėlesnių gaisrų. Šventykla taip pat garsi dėl netoliese augančių laukinių arbatžolių.
- Dehungo šventykla: Pasižymi vaizdingais tankių miškų peizažais, sidabrinės žolės laukais ir vaizdu į Pietų Korėjos vakarinės bei pietinės pakrantės salyną. Istorikai nesutaria, kada šventykla iš tikrųjų pastatyta, tačiau dažniausiai priimtina teorija nurodo, kad šventykla pastatyta prieš Šilos susivienijimo laikotarpį (676 m.). Ši Sono budizmo šventykla, skirta Šakjamuniui pagarbinti.
Borobuduras Javos saloje
Borobuduras - tai be galo didingas budistinis šventyklų kompleksas, esantis Indonezijai priklausančioje Javos saloje. Ši statinys pastatytas VIII-IX a., šalį valdant Šalendrų dinastijai. Borobuduro šventyklos architektūra atspindi budistinės visatos sampratą. Terasas puošia įstabūs reljefai, kurie vaizduoja tiek žemiškąjį, tiek kosmologinį pasaulio lygmenį. Kiekvieną monumento aukštą juosia galerijos, kurias jungia laiptai. Išorines sienas puošia smulkios nišos, o kiekvienoje jų ramiai stūkso Budos skulptūros. Borboduro kompleksas dengia visą kalvą, paversdamas ją į šventąjį kalną.
Prambananas Javos saloje
Prambananas - tai hinduistų šventyklų kompleksas, pastatytas maždaug 850-aisiais mūsų eros metais, tačiau vėliau jis buvo apleistas. Prambananas prisikėlė tik XX amžiuje. Rekonstrukcijos darbai pradėti 1918-aisiais ir tęsėsi iki pat 1953-iųjų metų. Kompleksą sudaro net aštuonios didžiosios šventyklos, iš kurių pagrindinės trys - skirtos pagerbti dievui Šivai, Višnai ir Brahmai. Šalia šių didžiųjų šventyklų stūkso dar maždaug 250 mažesnių šventyklėlių - visos jos turi savo paskirtį. 2006-ais metais kompleksas buvo apgriautas žemės drebėjimo metu.
Plaosan šventykla Javos saloje
Centrinėje Javos dalyje slepiasi dar viena įdomi budistinė šventykla - Plaosan. Įdomu tai, jog nors ši šventykla nutolusi vos kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo Prambanano, šios dvi šventyklos nėra susijusios. Plaosan šventykla užima 2 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Kompleksą sudaro 58 šventyklos, 116 stūpų ir 174 mažesni, pagalbiniai statiniai. Plaosan kompleksas gali pasigirti ne tik įdomia architektūra, bet ir išties originaliomis skulptūromis. Pavyzdžiui, ties šventyklos vartais stūkso didinga sargybinio skulptūra, budistų kultūroje žinoma Dvalaparos vardu.
tags: #Pietų #Azijos #šalių #budistų #šventyklos