Azija: Geografinė apžvalga, demografija, kultūra ir iššūkiai
Azija, didžiausias ir labiausiai apgyvendintas žemynas, pasižymi milžiniškais kontrastais, senovės civilizacijomis ir sparčiai besivystančiomis technologijomis. Šis žemynas apima platų regioną nuo Šiaurės Ledynų vandenyno iki Indonezijos salyno, nuo Artimųjų Rytų iki Tolimųjų Rytų. Azijos šalys išsiskiria ne tik geografine įvairove, bet ir gyventojų skaičiumi, ekonomika, kultūra, religijomis bei politinėmis santvarkomis. Norint pažinti Aziją ar planuoti kelionę, labai svarbu suprasti šio žemyno sudėtingą dinamiką ir šalių skirtumus.
Geografinė padėtis ir plotas
Azija užima apie 44,6 mln. kvadratinių kilometrų, kas sudaro maždaug 30 % viso Žemės sausumos ploto. Žemynas ribojasi su Europa, Afrika (per Sueco kanalą ir Raudonąją jūrą) ir didžiaisiais vandenynais - Ramiojo, Arkties ir Indijos. Azija jungiasi su Europa Eurazijos žemyne. Azijos paviršiaus vidutinis aukštis yra 990 m, ir tai yra antra aukščiausia pasaulio dalis po Antarktidos.
Reljefas
Azijos reljefui būdingas didelis kalnų ir plokščiakalnių paplitimas (apie 75 % viso ploto). Čia yra aukščiausia Žemės viršūnė - Džomolungma (8848,86 m), arba Everestas, žemiausia sausumos vieta - Negyvosios jūros pakrantė (jūros vandens paviršiaus altitudė -423 m) ir giliausias ežeras - Baikalas (didžiausias gylis 1620 metrų).
Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas:
- Viena juosta eina į rytus nuo Egėjo ir Juodosios jūrų per visą Aziją: nuo Mažosios Azijos (Ponto kalnai, Tauro kalnai) per Armėnijos kalnyną, Irano kalnyną (šiaurėje - Elburso kalnai, pietuose - Zagroso kalnai ir Suleimano kalnai), Hindukušą, Karakorumą, Tibeto kalnyną, Himalajus, pasuka į pietus ir pietryčius, Arakano kalnais, Taneno, Bilauktaungo kalnais pereina į Malajų salyno kalnus.
- Kita Azijos kalnų juosta ištįsusi iš pietvakarių į šiaurės rytus nuo Tian Šanio iki Čiukčių pusiasalio; apima Altajų, Sajanus, Jablonovo kalnagūbrį, Stano kalnyną, Stano kalnagūbrį, Džugdžuro kalnus, Kolymos kalnyną. Iš šiaurės vakarų prie šios kalnų juostos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Čerskio kalnagūbris ir Verchojansko kalnagūbris.
Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai. Iš rytų Centrinę Aziją juosia Kinijos-Tibeto, Taihangšano, Janšano, Didžiojo Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Vidurinis kalnagūbris (Kamčiatkoje), Sichote Alinio, Mandžiūrijos-Korėjos kalnai, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas; daug ugnikalnių.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Azijos kalnynų būdingas bruožas - aukšti plokščiakalniai (Anatolijos plokščiakalnis, Mongolijos, Gobio, Tibeto) ir tarpukalnių įdubos (Kašgaro įduba, Džungarijos, Caidamo lyguma, Ferganos slėnis). Apie 25 % Azijos ploto užima lygumos ir žemumos; didžiausios - Vakarų Sibiro lyguma ir Turano žemuma.
Azijos kalnų ir lygumų reljefo pagrindiniai bruožai susiformavo mezozojaus ir kainozojaus kalnodarų metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, Žemės plutos tektoninių judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Senieji denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnynų vidinėse dalyse, Dekano, Arabijos, Vidurio Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero tektoniniai judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Tian Šanyje, Kaukaze, todėl kalnai labai suskaidyti. Intensyvi erozija ir egzaracija daugelį senųjų plokščiakalnių t. p. labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Kaukaze, Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlune, Vakarų Sajane, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Centrinės Azijos plotus (ypač Huanghės baseine) dengia liosas. Šiaurės vakarų Azijoje, į šiaurę nuo 60° šiaurės platumos, reljefas ledyninės kilmės (kvartere buvo ledynmečių). Kitose Azijos dalyse ledyninių reljefo formų yra tik aukštikalnėse.
Didelę įtaką reljefui formuotis turėjo vulkanizmas. Senųjų lavų paviršių ir magminių intarpų (trapų) yra Indostano pusiasalyje ir Vidurio Sibire.
Seniausios Azijos Žemės plutos struktūros yra prekambro platformos: Sibiro platforma (su Aldano ir Anabaro skydais), Kinijos-Korėjos platforma, Pietų Kinijos platforma, Indijos platforma (su Dekano skydu) ir Arabijos plokštė (Afrikos platformos dalis). Šių platformų pamatas yra susidaręs iš prekambro suraukšlėtų metamorfinių ir magminių uolienų. Pamatą dengia vėlyvojo proterozojaus, paleozojaus, vietomis mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinės uolienos. Į paviršių pamatas išeina tik skyduose. Nuosėdinėje dangoje kai kur paviršiuje yra vulkaninių uolienų, trapų (Tunguskos įduba, Dekano plokščiakalnis). Kiti prekambro masyvai (senųjų platformų fragmentai) - Indokinijos, Tarimo, Anatolijos - yra įsiterpę paleozojaus ir mezozojaus raukšlinėse srityse.
Į pietus ir pietvakarius nuo Sibiro prekambro platformos driekiasi vėlyvojo prekambro ir paleozojaus raukšlinės sritys; tai Centrinės Kazachijos, Tian Šanio, Kunluno, Altajaus, Sajanų, Džugdžuro, Didžiojo ir Mažojo Chingano, Jablonovo, Čilianšano, Huaijangšano kalnų grandinės, didesnioji Changajaus ir Tanu Olos kalnų dalis. Šios raukšlinės sritys yra susidariusios iš metamorfinių, magminių ir nuosėdinių prekambro ir paleozojaus uolienų, dislokuotų vėlyvojo proterozojaus ir ankstyvojo paleozojaus metu. Tarpukalnių įlinkiuose (Kuznecko, Minusinsko, Vidurio Tuvos) yra susiklosčiusios devono, karbono ir permo žemyninės bei jūrinės nuogulos, šiek tiek dislokuotos paleozojaus pabaigoje.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Į vakarus nuo Sibiro prekambro platformos plyti paleozojaus plokštės - Vakarų Sibiro ir Turano. Šių platformų pamatą sudaro denuduoti paleozojaus raukšlėkalniai. Vakaruose vėlyvojo paleozojaus raukšlinė juosta išnyra iš po nuosėdinės dangos ir sudaro Uralo kalnų grandinę, šiaurėje - Niaująją Žemę ir Taimyrą. Azijos šiaurės rytuose ir pietuose yra raukšlėkalnių, susidariusių triaso pabaigoje-juros pradžioje. Tai Čerskio, Verchojansko, Čiukčių, Sichote Alinio, Pietų Tibeto, Indokinijos pusiasalio kalnai.
Jauniausia Azijos dalis yra kainozojaus raukšlinės juostos. Jos sudaro 2, kai kur 3 lenktas raukšlėkalnių eiles: vieną - Didžiojo Kaukazo, Turkmėnijos-Chorasano kalnai, Paropamizas, Pamyras, Gisaro Alajus, kitą - Elbursas, Mažasis Kaukazas, trečią - Tauro, Zagroso, Suleimano kalnai, Hindukušas, Himalajai. Jie susidarę daugiausia iš paleozojaus ir mezozojaus uolienų. Šios raukšlinės juostos Pandžabe jungiasi į vieną ištisą Himalajų-Birmos raukšlinę sistemą. Kainozojaus raukšlėkalnių skliautinės dalys yra susidariusios iš prekambro kristalinių ir paleozojaus bei mezozojaus suraukšlėtų nuosėdinių uolienų, o jų šlaitai - iš kainozojaus darinių.
Azijos rytinis pakraštys yra tektoniškai aktyvus, nes įeina į Eurazijos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių sandūros (subdukcijos) zoną. Šioje zonoje Ramiajame vandenyne yra gilių povandeninių lovių (Kurilų-Kamčiatkos, Japonijos, Bonino, Marianų, Filipinų), ties kuriais vandenyno litosferos plokštė stačiu kampu grimzta (7-8 cm per metus) ir panyra po Eurazijos žemyno kraštu iki 600 km gylio. Tai sukelia viso Azijos rytinio pakraščio seisminį ir vulkaninį aktyvumą. Dėl to žemyne formuojasi didžiulės vulkaninių kalnų grandinės, o vandenyne, netoli Azijos krantų - salų lankai. Panašūs tektoniniai ir kalnodaros procesai vyksta ir Azijos pietrytiniame pakraštyje, kur Indijos vandenyno plokštė panyra po Azijos pakraščiu palei Sundos povandeninį lovį.
Klimatas
Azijos klimato įvairovę lemia jos geografinė padėtis, didžiulis kompaktiškas paviršiaus plotas, kalnų grandinių platuminė kryptis, musoninė cirkuliacija, šaltosios Kurilų (Oja Šio) ir šiltosios Kuro Šio srovės įtaka. Vyrauja žemyninis klimatas. Azija įeina į visas Šiaurės pusrutulio klimato juostas: pietryčiuose - į ekvatorinę, pietuose - į subekvatorinę, tropinę ir subtropinę, viduryje - į vidutinio klimato, šiaurėje - į subpoliarinę (subarktinę) ir poliarinę (arktinę).
Pietryčių Azijos salų ir Malakos pusiasalio vidutinė metinė temperatūra daugiau kaip 20 °C, metinis kritulių kiekis 1500-3500 mm; dažni ciklonai. Pietų ir Pietryčių Azijos klimatas musoninis, žiema sausa; kritulių per vasaros pusmetį iškrinta apie 1000 mm, vidutinė metinė temperatūra iki 20 °C (vasarą vidurdienį būna iki 45 °C; aukščiausia temperatūra 58 °C užregistruota Nosratabade, Dešte Luto dykumoje), pavasarį ir rudenį būna taifūnų. Pietvakarių Azijos Viduržemio jūros pakrantėse (Mažojoje Azijoje) klimatas sausas, metinis kritulių kiekis mažiau kaip 250 mm (įdubose mažiau kaip 100 mm), liepos vidutinė temperatūra daugiau kaip 30 °C; žiema šilta, vėjuota, būna dulkių audrų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Didžiųjų kalnynų ir plokščiakalnių klimatas šaltas ir sausas, šlaituose, esančiuose priešais drėgnąsias oro mases, gausu kritulių. Plačiųjų vidinių Azijos regionų klimatas žemyninis, didelė metinė temperatūros amplitudė ir mažas metinis kritulių kiekis (iki 300 milimetrų). Labiausiai žemyninis yra Šiaurės rytų Sibiro klimatas; čia absoliučioji temperatūrų amplitudė daugiau kaip 100 °C (Verchojanske 101,7 °C), sausio vidutinė temperatūra žemesnė nei -40 °C. Oimiakone užregistruota (1939 žiemą) žemiausia Šiaurės pusrutulio temperatūra -77,8 °C, Verchojanske (1892 01 07) -67,8 °C. Šiaurės Azijos šiaurėje vyrauja arktinis klimatas.
Vandens telkiniai
Azijos upės priklauso Arkties, Ramiojo, Indijos, Atlanto vandenyno baseinams ir vidinio nuotėkio sritims. Nenuotakios sritys sudaro daugiau kaip 30 % viso paviršiaus; tai daugiausia Kašgaro, Džungarijos lygumos, Turano žemuma, Gobis, Arabijos pusiasalis. Į Kaspijos jūrą, Aralo ir Balkašo ežerus įteka: Kura, Emba, Amudarja, Syrdarja, Ili. Kai kurios upės (Tarimas, Čiu, Hilmendas) išnyksta dykumų smėlynuose. Vandenskyrą sudaro Centrinės ir Pietų Azijos kalnai.
Kaspijos jūra, Aralo ežeras yra paleogeno ir neogeno jūros likučiai. Tektoninėse įdubose telkšo Baikalas, Balkašas, Isyk Kulis, Chubsugulis, Negyvoji jūra, Vanas, Urmija, Kukunoras. Mongolijos, Kazachijos, Irano plokščiakalnių nenuotakiose srityse gausu druskingų ežerų ir druskožemių. Aliuvinėse žemumose yra didelių seklių ežerų (Chanka, Dongtinghu, Pojanghu, Tonle Sapas). Didelius Azijos plotus (apie 5 % paviršiaus) užima pelkės, ypač Vakarų Sibire, be to, prie Amūro žemupio, Mekongo, Irravaddi, Gangos ir Brahmaputros deltose. Apledėjusios sritys Azijoje užima apie 118 000 km2 (arktinės salos, aukščiausios Himalajų, Karakorumo, Pamyro, Tian Šanio kalnų dalys). Didžiausi ledynai: Siačeno, Baltoro, Hisparo (Karakorumas), Fedčenkos (Pamyras). Sniego ribos aukštis Himalajuose 4500-6000 m, Pamyre 4400-5200 m, Kaukaze vidutiniškai 3200 metrų. Azijos šiaurei būdinga daugiametis įšalas.
Augalija ir gyvūnija
Azija įeina į dviejų floristinių karalysčių plotą - holarktinės ir paleotropinės. Šiaurės Azijos holarktinė augalija sudaro platumines juostas, beveik atitinkančias klimato ir dirvožemio juostas. Šiaurėje yra bemiškė poliarinė (arktinių dykumų ir žolinės-krūminės tundros) juosta. Pietuose ji pereina į miškatundrę ir spygliuočių miškų (taigos) zoną, kurioje daug didžiulių pelkių. Toliau į pietus yra miškastepės augalijos zona, ši pereina į bemiškę stepių zoną (kserofitinės žolės ir puskrūmiai). Azijos vakaruose ir vidurinėje dalyje stepės pereina į pusdykumes ir dykumas. Vidurinės Azijos aukštikalnės yra daugiausia bemiškės, tik jų išoriniai (priešvėjiniai) šlaitai (pvz., Tibeto rytuose, Himalajų pietuose) apaugę daugiausia spygliuočių miškais. Lapus metančiuose Tolimųjų Rytų miškuose daug medžių rūšių, tarp jų daug reliktinių. Mažosios Azijos, Sirijos, Palestinos pakrantėse auga visžaliai makijos ir friganos sąžalynai, pušys.
Paleotropinė karalystė apima Arabijos pusiasalio pietvakarius, Indostano, Indokinijos pusiasalius, Kinijos pietus, Malajų salyną. Pietryčių Azijoje auga daugiausia drėgnieji visžaliai miškai (ypač Malajų salyne), juose gausu įvairių medžių rūšių. Į šiaurę nuo jų, beveik iki Pietų Kinijos, auga visžaliai miškai. Salose ir pusiasaliuose paplitę lapus metantys musoniniai miškai. Indokinijos pusiasalio sausiausiose vietose auga savanų augalija, pelkėtose jūrų pakrantėse - mangrovės. Didelius Azijos plotus užima dirbami laukai.
Zoogeografiniu požiūriu didžioji Azijos dalis (į šiaurę nuo Himalajų) įeina į palearktinę sritį (išskyrus Arabijos pusiasalį), o jos gyvūnija skiriasi priklausomai nuo klimato ir augalijos zonų. Tundroje veisiasi šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai, Arkties jūrų pakrantėse - baltieji lokiai, ruoniai, peri jūriniai paukščiai (alkos, kirai, narai), taigoje veisiasi rudieji lokiai, vilkai, lūšys, elniai, briedžiai, bebrai, barsukai, šernai, erniai, sabalai, peri tetervinai, kurtiniai, stepėse veisiasi vilkai, šakalai, antilopės, švilpikai, starai, dykumose - saigos, gazelės, džeiranai, kulanai, kupranugariai. Tibeto kalnynui būdingi jakai, Rytų Azijai - tigrai, mangutai, fazanai, Artimiesiems Rytams - kupranugariai.
Į pietus nuo Himalajų esanti Azijos dalis įeina į orientalinę, arba Indijos-Malajų, sritį. Joje gyvūnija labai įvairi ir gausi. Gausu beždžionių (gibonų, makakų, orangutanų), yra azijinių dramblių, baltaliemenių tapyrų, raganosių, arnių (indiškųjų buivolų), tigrų, gepardų, antilopių, iš paukščių - fazanų, povų. Daug roplių rūšių (pitonai, kobros, driežai).
Svarbiausi nacionaliniai parkai (pasaulio paveldo vertybės): Sagarmathos nacionalinis parkas, Chitvano (Nepalas), Nanda Devi nacionalinis parkas, Sundarbano (Indija), Volongo (Kinija), Fudzijamos (Japonija), Apo, Mayono (Filipinai), Kinabalu nacionalinis parkas, Mulu kalno nacionalinis parkas, Sepiloko (Malaizija), Komodo salų (Indonezija).
Demografija
Azijoje gyvena daugiau nei 4,7 mlrd. žmonių, t. y. apie 60 % visos pasaulio populiacijos. Didžiausią gyventojų skaičių turi Kinija (per 1,41 mlrd.) ir Indija (per 1,42 mlrd.), kurios ir sudaro du tankiausiai gyvenamus regionus.
Kalbos ir religijos
Azijoje susiformavo daugelis pasaulinių religijų: budizmas, hinduizmas, islamas, judaizmas, taoizmas, sikhizmas ir kitos. Be to, čia kalbama šimtais kalbų, kurios priklauso skirtingoms kalbų šeimoms: kinų-tibetiečių, indoeuropiečių, altaikų, dravidų, semitų ir kt.
Valdymo formos
Palyginti su kitais žemynais, Azijoje itin skiriasi šalių valdymo formos - nuo monarchijų ir absoliučių karalysčių (Saudo Arabija, Brunėjus) iki autoritarinių respublikų (Šiaurės Korėja), išplėtotų parlamentinių demokratijų (Japonija, Pietų Korėja, Indija) ar netgi valstybių federacijų (Indija, Malaizija). Azijoje yra šalių, kurios susiduria su daliniu tarptautiniu pripažinimu - pvz., Taivanas arba Palestina.
Teritoriniai ginčai
Regionui būdingi ir teritoriniai ginčai, ypač Pietų Kinijos jūroje (Kinija, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Brunei), Kašmyro regione (Indija, Pakistanas, Kinija).
Ekonomika
Azijos žemyne esti didžiausių pasaulio ekonomikų (Kinija, Japonija, Indija, Pietų Korėja) ir mažai išsivysčiusių šalių (Afganistanas, Nepalas, Kambodža). Didelę ekonominę įtaką turi energijos ištekliais turtingos šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Iranas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Daugelis Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių nuo XX a. išgyvena spartų ekonomikos augimą.
Pramonė ir energetika
Kinija bei Pietų Korėja pirmauja elektronikos, automobilių, plieno, tekstilės gamyboje. Dideli naftos ir dujų telkiniai Vakaruose (Persijos įlankos šalys) turi didelę energetinę svarbą.
Naudingosios iškasenos
Azijoje daug naudingųjų iškasenų, ypač naftos (75 % pasaulinių išteklių; daugiausia Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane - Persijos įlankos baseinas, Turkmėnijoje, Azerbaidžane, Kazachijoje, Rusijoje - Vakarų Sibire, Sachaline).
Istorija ir kultūra
Azija laikoma viena seniausių civilizacijos lopšių - čia kilo Mesopotamijos, Indų slėnio, Kinijos, Asirijos ir Persijos civilizacijos. Šios teritorijos buvo pažangios mokslo, architektūros, rašto, religijos srityse. Pavyzdžiui, senovės Kinija laikoma popieriaus išradimo, šilko kelyje klestėjusio prekybos centro pradininke.
Azijos teritorijoje, Tigro, Eufrato, Indo, Gango, Brahmaputros, Jangdzės ir Huanghės upių slėniuose, kūrėsi seniausios pasaulio valstybės ir kultūros, formavosi pasaulinės religijos. Dėl to Azija kartais vadinama žmonijos lopšiu. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Azijoje, Mesopotamijoje, susidarė pirmosios valstybės (Ūras, Lagašas ir kitos). Jas įkūrė šumerai, atsikėlę iš Irano kalnyno.
Kolonijinės epochos metu didelė dalis Pietų ir Pietryčių Azijos buvo Europos imperijų valdžioje: Indija tapo britų kolonija, Indonezija - olandų, Vietnamas - prancūzų. Tik XX a. viduryje šios šalys atkūrė nepriklausomybę. Pokario laikotarpiu daugelyje šalių vyko spartūs modernizacijos, industrializacijos ir socialinės transformacijos procesai.
Azijos valstybės garsėja ne tik didingais istoriniais paminklais (Didžioji Kinų siena, Tadž Mahalas, Kioto šventovės), bet ir įtakingomis kultūrinėmis tradicijomis. Japonų manga, anime, korėjietiškas popmuzikos (K-pop) fenomenas, indiškas kinas (Bolivudas), kinų medicina - tik keletas šių šalių kultūros eksporto pavyzdžių.
Technologijos ir inovacijos
Tokios šalys kaip Japonija, Pietų Korėja, Kinija priklauso pasaulio technologijų gigantų grupei. Pietų Korėja ir Japonija užima aukščiausias vietas pagal mokslinių tyrimų, robotikos diegimo, IT inovacijų tempą. O Kinija žingsnis po žingsnio tampa lyderiaujančia šalimi dirbtinio intelekto, 5G, elektromobilių gamybos ir kosminių technologijų srityse.
Iššūkiai
Azija susiduria su įvairiais globaliais iššūkiais: didžiule tarša, klimato kaita, vandenų trūkumu, oro kokybės prastėjimu bei gyventojų senėjimu (ypač Japonijoje ir Pietų Korėjoje). Socialiniai iššūkiai - didėjanti atskirtis tarp skurdžiausių ir turtingiausių sluoksnių, migracija, urbanizacija, nedarbo problema kai kuriose šalyse. Regione gausu politinių bei karinių įtampų židinių.
Pietų Azija
Pietų Azija - regionas, apimantis Indijos subkontinentą, įsiterpęs tarp Pietvakarių ir Pietryčių Azijos, prie Bengalijos įlankos ir Arabijos jūros. Ją sudaro Indija, Pakistanas, Bangladešas, Nepalas, Butanas, Šri Lanka ir Maldyvai. Keliaujant iš šiaurės į pietus, atsiskleidžia didelė gamtos įvairovė: Himalajai, derlingi Indo ir Gango upių slėniai, dykumos, musoniniai miškai ir smėlėti paplūdimiai. Regione gausūs geležies, akmens anglių ir spalvotųjų metalų telkiniai. Klimatas regionuose skiriasi, didžiajai teritorijos daliai būdingas musoninis klimatas. Pietų Azijos šalyse išpažįstamos visos didžiosios pasaulio religijos, o hinduizmo religija turi didelį poveikį Indijos žmonių gyvenimo būdui ir tradicijoms. Apie 60 % Indijos gyventojų - žemdirbiai.
Artimieji Rytai
Teritoriją tarp Viduržemio jūros ir Persų įlankos įprasta vadinti Artimaisiais Rytais. Tai savotiškas sausumos ir kultūros tiltas, jungiantis Aziją, Afriką ir Europą. Čia susiformavo seniausios civilizacijos, kilo trys pasaulinės religijos: judaizmas, krikščionybė, islamas. Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo islamas. Emyratuose tautiniai rūbai - ne tik pasirodymams. Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščioniškų, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera - visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį dėl karų ir terorizmo, tačiau iš tikro bijoti nereikia, nes karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose.
Pietryčių Azija
Pietryčių Azija - regionas, kuris driekiasi į pietus nuo Kinijos ir Japonijos, apimantis ir dalį Indijos ir Ramiojo vandenyno salų. Pietryčių Azijoje yra kalnų, salų, plačių lygumų bei didelių savanų ir drėgnųjų miškų plotų. Nuo Mianmaro, per Laosą, Tailandą iki Vietnamo stūkso vešliais drėgnaisiais atogrąžų miškais apaugę kalnai. Tarp jų derlingose lygumose ir upių deltose gyvena dauguma žmonių. Pietuose yra Malakos pusiasalis, nutįsęs į Pietų Kinijos jūrą, o už jo 3700 Indonezijos vulkaninių salų. Indonezija apaugusi drėgnaisiais atogrąžų miškais, tarp miškų įsiterpusios tankiai gyvenamos lygumos. Aukščiausia viršukalnė yra Džaja (Indonezija; 5030 m), didžiausias ežeras Tanle Sapas (Kambodža; didžiausias ežero plotas drėgnuoju metu 6475 km²). Pietryčių Azijoje visada karšta, būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės.
Rytų Azija
Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno - viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus - egzotiška retenybė, ten - kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Vidurinioji Azija - ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija - labai pigi. Tačiau klimatas ten - vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros - labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį.
Šiaurės Azija (Sibiras)
Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio.
Pietvakarių Azija
Pietvakarių Azija - didžiulė teritorija. Vakaruose jos riba eina Viduržemio ir Raudonąja jūromis, rytuose - Indo žemuma bei aukštų kalnų grandinėmis. Tai kalnuotas kraštas. Kalnų ir kalvynų juosta tęsiasi nuo Mažosios Azijos pusiasalio iki pat Hindukušo kalnų. Tai jaunų raukšlinių kalnų sistema: kalnodaros procesai joje nepasibaigę. Arabijos pusiasalį užima didžiulis Arabijos plokčiakalnis. Tai buvusio Gondvanos žemyno dalis. Jo pagrindą sudaro labai senos uolienos: granitai, gneisai, skalūnai. Plokščiakalnio vakaruose šios uolienos iškyla į paviršių ir stačiais šlaitais leidžiasi į Raudonąją jūrą. Ji, kaip ir šiauriau esanti Akabos įlanka bei Negyvoji jūra, susidarė lūžių, skiriančių Arabijos pusiasalį nuo Afrikos, juostoje. Rytuose ploščiakalnis nusileidžia į Persų įlanką ir Mesopotamijos žemumą.
tags: #pietu #azijos #geografine #padetis #apibrezimas