Pietų Amerikos sterbliniai žinduoliai: įvairovė, ypatybės ir išsaugojimo svarba
Pietų Amerika - tai nepaprastai turtingas ir įvairus žemynas, kuriame gyvena daugybė unikalių gyvūnų rūšių. Nuo Amazonės atogrąžų miškų iki Andų kalnų viršūnių, šis žemynas yra tikras biologinės įvairovės centras. Šiame straipsnyje apžvelgsime įspūdingiausią Pietų Amerikos gyvūniją, atskleisdami jų ypatumus, buveines ir svarbą ekosistemoms, ypatingą dėmesį skiriant sterbliniams žinduoliams.
Pietų Amerikos kraštovaizdis ir jo įtaka gyvūnijai
Pietų Amerika pasižymi įvairiu kraštovaizdžiu, kuris daro didelę įtaką čia gyvenančių gyvūnų rūšių įvairovei. Paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m, o didžiausias siekia 6960 m (Aconcaguos kalnas). Žemiausia vieta yra Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis, o rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis.
Toks kraštovaizdis lemia skirtingas klimato zonas, kuriose gyvena įvairūs gyvūnai. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas yra ekvatorinis žemyninis, o Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose - ekvatorinis jūrinis. Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas. Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis apima tropinis sausas žemyninis klimatas, o Pietų Amerikos rytuose vyrauja tropinis jūrinis klimatas.
Sterbliniai žinduoliai: bendra apžvalga
Sterbliniai (Metatheria) yra žemesnieji žinduoliai, sudarantys žinduolių infraklasę. Jiems priklauso apie 7 % visų žinduolių rūšių. Šie žinduoliai išsiskiria tuo, kad jauniklius gimdo neišsivysčiusius, o tolesnis vystymasis vyksta motinos sterblėje.
Sterblinių kūno ilgis varijuoja nuo 4-10 cm (plokščiagalvių sterbliapelių) iki 75-160 cm (raudonosios kengūros). Jų išvaizda labai įvairi. Dauguma sterblinių turi gerai išsivysčiusią uodegą, o kai kurių (pvz., kuskusų) ji yra kabi. Galūnės dažniausiai penkiapirštės, tačiau kai kurių (pvz., kengūrų) antras (II) ir trečias (III) pirštai yra suaugę. Rausiančiųjų sterblinių (pvz., bandikutinių) priekinės galūnės turi didelius nagus, o šokuojančiųjų (pvz., sterbliašoklių) užpakalinės galūnės yra daug ilgesnės už priekines. Sterblinių kūnas apaugęs tankiais minkštais plaukais. Dantų skaičius varijuoja nuo 22 iki 52, jie yra heterodontiniai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Daugumos rūšių patelės papilvėje turi sterblę (odos raukšlę) su 2-6 speniais. Sterblė atsiveria į priekį (pvz., kengūrų) arba į užpakalį (pvz., sterbliakurmių, sterbliakiaunių, vombatų). Vandeninio oposumo sterblė vandenyje užsidaro. Patelės turi dvigubus lytinius takus.
Sterbliniai gyvena atvirose vietose (dauguma kengūrų), miškuose (laipiojantieji ir plėšrieji sterbliniai), įsirausę į žemę (sterbliakurmiai). Vieni dauginasi keletą kartų, kiti - kartą per metus. Nėštumas trunka 8-40 dienų. Jaunikliai (jų būna 1-8, kai kurių rūšių iki 24) vedami labai neišsivystę, 0,5-3 cm ilgio, nuropoja į motinos sterblę ir tvirtai prisisiurbia prie spenių. Pienas į burną jiems švirkščiamas susitraukiant tam tikriems raumenims. Pieno kiekis ir sudėtis jaunikliams augant keičiasi. Sterblėje jaunikliai būna iki 8 mėnesių.
Pietų Amerikos sterblinių rūšys
Pietų Amerikoje gyvena sterbliniai, tokie kaip oposuminiai ir cenolestiniai. Šiame žemyne kainozojuje buvo labai palankios sąlygos sterbliniams. Tačiau, atsiradus sausumos tiltui (Panamos sąsmauka) į Šiaurės Ameriką, sterblinius pamažu išstūmė placentiniai gyvūnai.
Štai keletas Pietų Amerikoje paplitusių sterblinių būrių:
- Naujojo pasaulio oposumai (Didelphimorphia): Tai vienas didžiausių sterblinių būrių, apimantis įvairias oposumų rūšis, pritaikytas skirtingoms buveinėms.
- Kirstukiniai oposumai (Paucituberculata): Šis būrys apima mažus, kirstukus primenančius sterblinius, gyvenančius Andų kalnuose.
- Microbiotheria: Šiam būriui priklauso viena rūšis - kolokolo, gyvenanti Pietų Amerikos pietuose.
Pietų Amerikoje taip pat gyvena cenolestai, kurie primena vandeninius kirstukus. Jų uodega yra tokio pat ilgio kaip galva ir kūnas, iš šonų suplota ir vandenyje veikia kaip irklas ir vairas. Užpakalinės pėdos yra plėvėtos, o priekinės - tik iš dalies. Šie gyvūnai naktimis ieško grobio, ilga, jautria nosimi naršydami upės dugno dumblą ir akmenis. Jie gyvena grupėmis ir keliese dalijasi pakrante, o tai nebūdinga vabzdžiaėdžiams.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Nuodingieji Pietų Amerikos gyvūnai: pavojingi, bet žavūs
Pietų Amerikos atogrąžų miškuose gyvena vieni nuodingiausių gyvūnų pasaulyje. Zoologai skirsto nuodingus gyvūnus į dvi grupes: tuos, kurie nuodus išskiria per odą arba kaupia visame kūne, ir tuos, kurie nuodus suleidžia tiesiogiai.
Medlaipinės varlės (Dendrobatidae), gyvenančios Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, yra vieni nuodingiausių gyvūnų. Siaubingoji lapalaipė (Phyllobates terribilis) yra ypač pavojinga - vos 2 mikrogramai jos nuodų gali nužudyti suaugusį žmogų. Įdomu tai, kad šios varlės nėra savaime nuodingos. Perkėlus jas iš natūralios buveinės, jos taptų paprastomis varlėmis. Šios varlės minta nuodingais vabzdžiais, kurie savo ruožtu nuodus gauna iš augalų.
Pietų Amerikoje taip pat gyvena gyvatės, vorai ir skorpionai, kurie nuodus naudoja medžioklei ir gynybai. Nustatyti, kuris nuodingas gyvūnas yra pats pavojingiausias žmonėms, nėra lengva, nes viskas priklauso nuo apibrėžimo ir aplinkybių.
Andų kalnų gyvūnai: lamos, alpakos ir šinšilos
Lamos (Lama glama) ir alpakos (Vicugna pacos) yra artimai susiję gyvūnai, kilę iš Pietų Amerikos Andų kalnų. Lamos yra didesnės ir naudojamos kaip nešiojimo gyvūnai, o alpakos yra mažesnės ir auginamos dėl švelnios vilnos. Abu šie gyvūnai yra svarbūs Pietų Amerikos kultūrai ir ūkio veiklai.
Šinšilos taip pat yra kilusios iš Pietų Amerikos Andų kalnyno. Gamtoje gyvena glaudžiomis bendruomenėmis uolose, net 5000 metrų aukštyje. Šinšilos reikalauja kasdienės priežiūros, tačiau greitai prijaukinamos ir įpranta reaguoti šaukiamas vardu.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kiti žinduoliai ir paukščiai
Pietų Amerikoje taip pat gyvena nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, jaguarai, pumos, karčiuotieji vilkai, tapyrai, pekariniai ir elniniai.
Pietų Amerika yra rojus paukščių stebėtojams, nes čia gyvena daugybė spalvingų ir unikalių paukščių rūšių. Aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros) ir didieji, baltagurkliai tukanai yra atogrąžų miškų simboliai. Pietų Amerikoje taip pat gyvena baltasturplė šama, feniksas (dekoratyvinė vištų veislė), šventieji ibiai, Volatinia jacarina (mažas trumpauodegis paukštis), Viktorijos karūnuotasis karvelis (stambiausia karvelių rūšis), kuoduotoji kurapka ir Aleksandros spalvingoji papūga.
Roplių ir varliagyvių įvairovė
Pietų Amerikoje gyvena įvairių roplių ir varliagyvių, pritaikytų skirtingoms buveinėms. Anakondos (didžiausias pasaulyje smauglys) ir kaimanai yra Amazonės vandens gyventojai. Endeminės ciklidų rūšys, tokios kaip Jakobfreibergo akara, geltonasis labidochromis ir auksinis melanochromis, gyvena Tanganikos ir Malavio ežeruose. Pietų Amerikoje taip pat gyvena europiniai ešeriai, kurių arealas siekia Kolymos upę Sibire į rytus, ir rūšys, paplitusios Kolumbijoje, Venesueloje, Orinoko upės baseine.
Pietų Amerikos gyvūnijos apsauga
Pietų Amerikos gyvūnija susiduria su daugybe grėsmių, įskaitant buveinių naikinimą, klimato kaitą ir brakonieriavimą. Svarbu imtis priemonių šiems gyvūnams apsaugoti ir išsaugoti biologinę įvairovę.
"Buen Vivir" (geras gyvenimas) yra teorija, pagrįsta įsitikinimu, kad tikroji gerovė patiriama tik esant bendruomenės dalimi. Bendruomenė suprantama plačiąja prasme: gamta, augalai, gyvūnai ir Žemė.
Išnykusių rūšių sugrąžinimo galimybės
Spręsdami, kuri išnykusi rūšis turi daugiausiai šansų sugrąžinta į gyvenimą, mokslininkai aiškinasi, ar vis dar egzistuoja išnykusiam gyvūnui labai artima rūšis. Taip pat labai svarbu, ar yra reali galimybė gauti išnykusio gyvūno audinių ir iš jų išgauti jo DNR grandinės pavyzdžių. Mokslininkai turi atsižvelgti ir į kitus kriterijus, prieš prikeliant išnykusį gyvūną. Pavyzdžiui, ar toks veiksmas neturės rimtų biologinių ir ekologinių pasekmių.
Štai keletas gyvūnų rūšių, kurias galima būtų grąžinti iš „ano pasaulio“: Kaspijos tigrai, taurai, Karolinos papūgos, Kubietiška ara, drontas, mamutai, Labradoro antis, gauruotieji raganosiai, teterva, baltasnapis genys, imperatoriškasis genys, moa paukštis, epiornitai, Pirėnų kalnų ožiai, kvaga, gėlavandeniai delfinai, Tasmanijos tigrai, gigantiškasis elnias, Karibinis ruonis vienuolis, guja, moho, jūros karvė, karvelis keleivis ir skrandyje palikuonis išnešiojanti varlė.
tags: #pietu #amerikos #sterblinis #zinduolis #rūšys