Pietų Amerikos šalis, pasižyminti didžiausiais aukso telkiniais: Surinamas ir Minas Žeraisas
Pasaulyje yra daugybė nuostabių šalių, apie kurias net ne visi yra girdėję. Tačiau tie, kam teko apsilankyti šiose šalyse, apie jas pasakoja daug įdomaus. Šiame straipsnyje aptarsime dvi Pietų Amerikos šalis, kurios turi didelius aukso telkinius: Surinamą ir Brazilijos valstiją Minas Žeraisą.
Surinamas: miškingiausia šalis su aukso klodais
Surinamas - tai šalis Pietų Amerikos šiaurės rytų pakrantėje, mažiausia žemyno šalis, kurios 97 proc. teritorijos užima džiunglės, tankūs miškai ir mangroviniai sąžalynai. Iš esmės tai yra miškingiausia šalis pasaulyje. Nedidelėse gyvenvietėse su stulbinama augmenijos, medžių ir laukinių gyvūnų gausa kiekvienoje gatvėje susidaro įspūdis, kad iš visų pusių puola džiunglės. Surinamo gamta yra unikali, šioje šalyje priskaičiuojama tūkstančiai įvairiausių augalų ir gyvūnų rūšių. Amazonės tropikų miškų gilumoje jau XXI a. mokslininkai aptiko apie 215 rūšių gyvų būtybių, iki šiol nežinomų mokslui.
Šioje šalyje nėra metų laikų kaitos, būna tik sausros laikotarpis, kai praktiškai nuolatos šviečia saulė, ir liūčių sezonas, kuris gali trukti gana ilgai. Iš viso čia lyja iki 200 dienų per metus, ypač centrinėje ir pietrytinėje šalies dalyje.
Ekonominė situacija ir aukso gavyba
Surinamas yra viena skurdžiausių P.Amerikos šalių su silpnai išvystyta ekonomika, gana žemu gyvenimo lygiu, nors šalis turi didžiulių naftos ir aukso telkinių, kurie galėtų ją praturtinti. Tai lemia politinės, socialinės ir ekonominės priežastys ir tai, kad valstybė sunkiai kontroliuoja aukso gavybos rajonus, esančius tradiciškai čiabuviams (maronams) priklausančiose teritorijose.
Istorija ir kultūra
Surinamas kadaise buvo Nyderlandų kolonija, žinoma Olandijos Gvianos pavadinimu, bet 1975 m. šalis tapo nepriklausoma. Nors Surinamo gyventojų etninė sudėtis yra itin marga, su Nyderlandais šią šalį sieja tamprūs kultūriniai ir šeimyniniai ryšiai. Oficiali šalies kalba taip pat yra olandų, bet daugelis kalba vietos kreolų kalba, susiformavusia anglų kalbos pagrindu, kuri yra labiausiai paplitusi kasdieninio bendravimo, šnekamoji kalba. Didelė Surinamo gyventojų dalis gyvena Atlanto pakrantėje. Tropikų miškų gilumoje, pagrindinių upių pakrantėse gyvena nedidelės indėnų ir afrikiečių vergų palikuonių, maronų, XVII-XVIII a.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Dėl didelio miškų ploto šalyje yra mažai asfaltuotų kelių, jų bendras ilgis sudaro vos tūkstantį kilometrų. Vienintelė, vos daugiau kaip šimto kilometrų ilgio geležinkelio atšaka, nutiesta, kai šalis buvo olandų kolonija, seniai yra apleista. Įvairiose vietose galima pamatyti paliktus, surūdijusius vagonus. Labai marga Surinamo gyventojų tautinė sudėtis sąlygoja jo įvairialypę kultūrą, šalyje visus metus vyksta daugybė pasaulietinių ir religinių švenčių, ceremonijų ir festivalių.
Minas Žeraisas: pirmoji pasaulio aukso karštinė Brazilijoje
Minas Žeraisas - valstija Brazilijoje, kurioje gyvena apie 20 milijonų žmonių, daugiausia miesteliuose. Tačiau tikrasis Minas Žeraiso turtas - žemės gelmėse. Būtent čia vyko pirmoji pasaulio aukso karštinė.
Istoriniai aukso kasybos miesteliai
Be gražios architektūros, Minas Žeraiso „kasyklų miestelius“ vienija itin stačios gatvės. Vietomis atrodo, kad automobilis nebeužvažiuos - bet užvažiuoja. Taip atsitiko Diamantinoje (45 000 gyv.), nuo kurios ir prasideda Karališkasis kelias. Ji - gana atokiai nuo viso kito gražaus, ir net važiuojant iš Brazilijos į Belo Horizontę teko daryti nemažą lanką. Deja, nuostabias miestelio bažnyčias tegalėjome apžiūrėti iš išorės. Buvo pirmadienis ir jos uždarytos. Mat bažnyčios visame Minas Žeraise ne mišių metu veikia tik kaip muziejai. Pažiūrėti į tiesiog „eilinį baroką“ galima už kokį eurą, o įėjimas ten, kur altoriai puošniausi, o lubos labiausiai tapytos, kainuoja ir po tris.
Žymiausias Minas Žeraiso miestelis - Oro Pretas (Ouro Preto; „juodas auksas“), kadaise buvęs valstijos sostine, o XVIII a. turėjęs daugiau gyventojų nei Niujorkas ir Rio de Žaneiras. Jo gatvės pačios stačiausios ir tai, kas žemėlapyje atrodo trumputis atstumas, gali būti rimtas išbandymas sąnariams. Iš vidaus daug Oro Preto bažnyčių gana panašios (šeši šoniniai altoriai, už pagrindinio altoriaus - zakristija), tad į visas eiti neapsimoka. Įspūdingesnė Nossa Senhora do Pillar, kurios altoriai - auksiniai.
15 km nuo Oro Preto - Mariana. Marianą ir Oro Pretą, sakoma, jungia požeminis kasyklų tunelis, o iš miestų pusiaukelės ten galima nusileisti senesniu nei šimtmetis dardančiu anglišku vagonėliu (Minas de Passagem). Brangu, privalomas gidas nešneka angliškai - tačiau kito būdo pažvelgti į tunelius, vagojusius Minas Žeraisą, į požeminį ežerą nėra. Pasiklausėme pasakojimų, kaip kasyklose dirbę vergai vogdavo auksą tam, kad išsipirktų sau laisvę. Tai nebuvo lengva: po to, kai vienas buvęs Afrikos karaliukas išsilaisvinęs Brazilijoje pats tapo aukso baronu, Portugalijos karalius laisvę nusipirkti uždraudė. Tačiau kiekvienai aukštesnei sienai yra ilgesnės kopėčios: vergai pradėjo tartis su kunigais, kad auksą duos jiems, o šie neva juos nusipirks iš vergvaldžio ir iškart paleis. Kasyklos - tik jau kitokios, modernios, išgaunančios šiuolaikinei pramonei būtinus metalus - iki šiol yra Minas Žeraiso ekonomikos variklis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kultūros ir meno centrai
Kongonjas miestelis garsėja vieninteliu pastatų ansambliu - užtat kokiu. Man ne mažiau įdomi pasirodė votų salė. Mat Brazilijoje votai - tai ne mums įprastos sidabrinės kūno dalių figūrėlės, nešamos į bažnyčią pagijus. Braziliški votai - tai ir į bendrą kibirą kraunamos realaus dydžio manekenų plastmasinės kūno dalys, ir nuosavi plaukai, ir, svarbiausia, ant sienų klijuojamos nuotraukos: žaizdų, autoavarijų, net vaiko su vilko gomuriu.
San Žoan del Rei miestelyje jau tik viena senamiesčio gatvė ir kelios bažnyčios įspūdingos. San Žoan Del Rei priešingybė - gretimas Tiradentesas. Planuodamas kelionę skaičiau patarimų ten jokiais būdais nevažiuoti savaitgalio metu, nes galima pasijusti it lunaparke. Buvome eilinę dieną, bet išlaižytos meno galerijų pilnos gatvės, turistus vežiojančių karietų eilės, naktimis centrinėje aikštėje lauko kavinėse skambanti bosa nova (šiais laikais masiškai tebežavinti tik užsieniečius, bet ne brazilus) ir, aišku, iki Vakarų Europos lygio užkeltos kainos, vertė jaustis nebe kaip Brazilijoje.
Belo Horizontė: modernus miestas
Žlugus Brazilijos monarchijai (1889 m.) Minas Žeraiso valstija apsisprendė statyti naują sostinę. Vietoje anų nepatogių kalvotų gatvių nutiestos tiesios ir lygios - ir šitie stačiakampių ir trikampių formos kvartalai 1897 m. tapo Belo Horizontės miesto (5 mln. gyv.) centru. Šiandien jame iš tų laikų mažai kas telikę: gražūs art nouveau stiliaus pastatai išgriauti, pakeisti dangoraižiais. Neseniai valstijos valdžia iš centro išsikėlė į priemiesčius, o buvę didingi jos pastatai užleisti nemokamiems muziejams. Tai - mėginimai atgaivinti centrą, nes kultūrinis gyvenimas irgi jau buvo jį palikęs.
Madingą Pampuljos rajoną suprojektavo Oskaras Nimejeris, samdytas Žusilino Kubičeko - tarsi Brazilijos miestą. Kubičekas tuomet buvo Belo Horizontės meras. Bene garsiausias Pampuljos pastatas - Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.). Ateistas Nimejeris, ją projektuodamas, teigė vadovavęsis mintimi, kad „Bažnyčia yra Dievo angaras žemėje“. Pampuljoje - ir Belo Horizontės futbolo stadionas. Po jį vedžiojamos kokybiškos angliškos ekskursijos: ant nuo ultrų išpuolių uždengtų atsarginių žaidėjų suolelių, į gana spartietiškas rūbines (tiesa, su sūkurinėm voniom, į kurias futbolininkai gaili prisipilti ledo). Vietiniame Brazilijos futbolo muziejuje, tiesa, trūko ko nors, kas užkabintų ne vien Brazilijos futbolo faną. Brazilams tas stadionas gerų atsiminimų nekelia: būtent jame rinktinė 2014 m.
Įdomiausia Belo Horizontės aplynkėse vieta pasirodė Inhotimo parkas, didžiausias pasaulyje meno muziejus po atviru dangumi, įkurtas vietinio kasyklų magnato.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Minas Žeraiso unikalumas
Minas Žeraisas turi savo veidą, savo kultūrą. Netgi savo virtuvę (comida mineiro). Jeigu Minas Žeraisas būtų atskira šalis, jos romantiški miestukai neabejotinai turėtų savo fanų, kaip Alpių miesteliai Europoje. Bet dabar juos užgožia dar didesnės, dar įspūdingesnės Brazilijos grožybės kitose valstijose, kurios ne tiesiog žavios, bet neturinčios lygių visame pasaulyje: Amazonė, Igvasu kriokliai, Rio de Žaneiro pakrantė.
Pietų Amerikos aukso gavybos apžvalga
Nors Pietų Amerika pasižymi dideliais gamtos turtais, įskaitant auksą, svarbu pažymėti, kad aukso gavyba regione turi ir neigiamų pasekmių. Nelegali gavyba niokoja gamtinius išteklius, o tai ypač aktualu Peru. Vis dėlto, Pietų Amerika išlieka svarbiu aukso gavybos regionu pasaulyje.
Pasaulinė aukso gavybos situacija
2023 m. pasaulyje buvo išgauta apie 3000 tonų aukso. Didžiausios aukso gavybos šalys yra Kinija, Rusija, Australija, Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Aukso gavyba turi ilgą istoriją, siekiančią senovės Egiptą, o suintensyvėjo 15-16 a. atradus didelių jo telkinių įvairiose pasaulio šalyse.
tags: #pietu #amerikos #salis #kurioje #daugiausia #aukso