Pietų Amerikos paukščiai: Tinamų rūšys ir žemyno gyvūnijos įvairovė
Pietų Amerika - tai nepaprastai turtingas ir įvairus žemynas, kuriame gyvena daugybė unikalių gyvūnų rūšių. Nuo Amazonės atogrąžų miškų iki Andų kalnų viršūnių, šis žemynas yra tikras biologinės įvairovės centras. Šiame straipsnyje apžvelgsime įspūdingiausią Pietų Amerikos gyvūniją, atskleisdami jų ypatumus, buveines ir svarbą ekosistemoms, ypatingą dėmesį skiriant tinamų rūšims.
Pietų Amerikos gyvūnijos įvairovė
Pietų Amerika yra žinoma dėl savo didelės biologinės įvairovės, apimančios įvairias gyvūnų grupes, pritaikytas skirtingoms buveinėms.
Nuodingieji Pietų Amerikos gyvūnai: pavojingi, bet žavūs
Pietų Amerikos atogrąžų miškuose gyvena vieni nuodingiausių gyvūnų pasaulyje. Zoologai skirsto nuodingus gyvūnus į dvi grupes: tuos, kurie nuodus išskiria per odą arba kaupia visame kūne, ir tuos, kurie nuodus suleidžia tiesiogiai.
Medlaipinės varlės: nuodai iš augalų per vabzdžius
Medlaipinės varlės (Dendrobatidae), gyvenančios Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, yra vieni nuodingiausių gyvūnų. Siaubingoji lapalaipė (Phyllobates terribilis) yra ypač pavojinga - vos 2 mikrogramai jos nuodų gali nužudyti suaugusį žmogų. Įdomu tai, kad šios varlės nėra savaime nuodingos. Perkėlus jas iš natūralios buveinės, jos taptų paprastomis varlėmis. Šios varlės minta nuodingais vabzdžiais, kurie savo ruožtu nuodus gauna iš augalų.
Kiti nuodingi gyvūnai
Pietų Amerikoje taip pat gyvena gyvatės, vorai ir skorpionai, kurie nuodus naudoja medžioklei ir gynybai. Nustatyti, kuris nuodingas gyvūnas yra pats pavojingiausias žmonėms, nėra lengva, nes viskas priklauso nuo apibrėžimo ir aplinkybių.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Andų kalnų gyvūnai: lamos, alpakos ir šinšilos
Lamos ir alpakos: Andų kalnų gyventojai
Lamos (Lama glama) ir alpakos (Vicugna pacos) yra artimai susiję gyvūnai, kilę iš Pietų Amerikos Andų kalnų. Lamos yra didesnės ir naudojamos kaip nešiojimo gyvūnai, o alpakos yra mažesnės ir auginamos dėl švelnios vilnos. Abu šie gyvūnai yra svarbūs Pietų Amerikos kultūrai ir ūkio veiklai.
Šinšilos: Andų kalnyno pūkuotukai
Šinšilos yra kilusios iš Pietų Amerikos Andų kalnyno. Gamtoje gyvena glaudžiomis bendruomenėmis uolose, net 5000 metrų aukštyje. Šinšilos reikalauja kasdienės priežiūros, tačiau greitai prijaukinamos ir įpranta reaguoti šaukiamas vardu.
Kiti žinduoliai
Pietų Amerikoje taip pat gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, jaguarai, pumos, karčiuotieji vilkai, tapyrai, pekariniai ir elniniai.
Pietų Amerikos ropliai ir varliagyviai
Pietų Amerikoje gyvena įvairių roplių ir varliagyvių, pritaikytų skirtingoms buveinėms.
Anakondos ir kaimanai: Amazonės vandens gyventojai
Anakonda (didžiausias pasaulyje smauglys) ir kaimanai yra Amazonės vandens gyventojai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Žuvys
Endeminės ciklidų rūšys: Tanganikos ir Malavio ežerų perlas
Tanganikos ir Malavio ežeruose gyvena endeminės ciklidų rūšys, tokios kaip Jakobfreibergo akara, geltonasis labidochromis ir auksinis melanochromis.
Kitos žuvys
Pietų Amerikoje taip pat gyvena europiniai ešeriai, kurių arealas siekia Kolymos upę Sibire į rytus, ir rūšys, paplitusios Kolumbijoje, Venesueloje, Orinoko upės baseine.
Pietų Amerikos paukščiai: spalvingi ir įvairūs
Pietų Amerika yra rojus paukščių stebėtojams, nes čia gyvena daugybė spalvingų ir unikalių paukščių rūšių.
Aros ir tukanai: atogrąžų miškų simboliai
Aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros) ir didieji, baltagurkliai tukanai yra atogrąžų miškų simboliai.
Kiti paukščiai
Pietų Amerikoje taip pat gyvena baltasturplė šama, feniksas (dekoratyvinė vištų veislė), šventieji ibiai, Volatinia jacarina (mažas trumpauodegis paukštis), Viktorijos karūnuotasis karvelis (stambiausia karvelių rūšis), kuoduotoji kurapka ir Aleksandros spalvingoji papūga.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Tinaminiai paukščiai: paslaptingi Pietų Amerikos gyventojai
Tinamniai paũkščiai (Tinamiformes) - paukščių (Aves) klasės gyvūnų būrys. Jiems priklauso viena šeima, kurią sudaro du pošeimiai: miškiniai tinamai (Tinaminae) ir stepiniai tinamai (Rhynchotinae). Iš viso yra 9 gentys ir 47 rūšys.
Paplitimas ir buveinė
Tinamai paplitę Pietų ir Centrinės Amerikos miškuose, savanose ir stepėse, aptinkami iki 5300 m aukščio.
Išvaizda
Kūno ilgis svyruoja nuo 15 iki 50 cm. Patinų masė siekia 43-1863 g, o patelių - 43-2080 g (patelės paprastai yra didesnės už patinus). Jų plunksnos dažniausiai dryžuotos ir margos, vyrauja ruda, rusva, gelsva ir melsva spalvos. Tinamai turi trumpas ir stiprias kojas, rudimentinę uodegą ir trumpus bei platus sparnus.
Elgesys ir mityba
Šie paukščiai yra sėslūs ir aktyvūs sutemose bei naktį. Lizdus įrengia didelių medžių arba krūmų pašaknėje, tankioje augalijoje, iškloja lapais ir žolėmis. Jų mityba įvairi: minta vaisiais, sėklomis, augalų dalimis, vabzdžiais, moliuskais, driežais ir varliagyviais.
Dauginimasis
Tinaminių paukščių įvairios rūšys deda 1-15 kiaušinių. Patelės deda kiaušinius, o patinas peri 13-24 dienas. Jaunikliai tampa savarankiški po maždaug 20 dienų.
Pietų Amerikos gyvūnijos apsauga
Pietų Amerikos gyvūnija susiduria su daugybe grėsmių, įskaitant buveinių naikinimą, klimato kaitą ir brakonieriavimą. Svarbu imtis priemonių šiems gyvūnams apsaugoti ir išsaugoti biologinę įvairovę.
Buen Vivir: gyvenimas harmonijoje su gamta
Buen Vivir (geras gyvenimas) yra teorija, pagrįsta įsitikinimu, kad tikroji gerovė patiriama tik esant bendruomenės dalimi. Bendruomenė suprantama plačiąja prasme: gamta, augalai, gyvūnai ir Žemė.
Kosta Rika: biologinės įvairovės rojus
Kosta Rika, šalis, pasižyminti didžiausiu biologinės įvairovės tankumu pasaulyje, siūlo unikalią galimybę stebėti įvairias gyvūnų rūšis jų natūralioje aplinkoje.
Kosta Rikos gamtos kampeliai
Kosta Rikoje galima rasti atogrąžų miškus, dieną stebinančius ryškiomis spalvomis, o naktį - paslaptingais gamtos garsais. Taip pat mangrovių džiungles, kur namus randa vandens sparnuočiai, krokodilai, tinginiai ir nenuoramos beždžionės. Vadinamieji debesų arba rūko miškai slepia neregėtą augalų, žiedų ir juos lankančių paukščių įvairovę. Didingi ugnikalniai, kriokliai, tropinės upės, pelkės ir lagūnos - visa tai yra egzotiškoji Kosta Rika.
Paukščių stebėjimas Kosta Rikoje
Skaičiuojama, kad Kosta Rikoje gyvena net 900 paukščių rūšių. Dalis jų yra endeminės - sutinkamos tik Kosta Rikoje, todėl ši šalis pelnytai vadinama paukščių stebėtojų rojumi.
Laukinių gyvūnų stebėjimas Kosta Rikoje
Be paukščių, kurių čia skaičiuojama daugiau nei 850 skirtingų rūšių, džiunglėse slapstosi įvairių rūšių žinduoliai. Tankmėse šmirinėja koačiai ir meškėnai, medžioja katės ocelotai, lianomis lėtai karstosi tripirščiai tinginiai (Bradypus variegatus), o aukštai medžiuose apie save praneša įvairios beždžionės - koatos, kapucinai, staugūnai. Parkas garsėja ir ropliais bei varliagyviais. Čia gyvena kabiauodegės palminės angys (Bothriechis schlegelii) ir kitų rūšių gyvatės, iguanos ir driežai, o nuo varliagyvių spalvų tiesiog raibsta akys.
Caño Negro laukinės gamtos parkas
Caño Negro laukinės gamtos parkas yra viena didžiausių Kosta Rikos šlapynių. Geriausias būdas patirti Caño Negro laukinį pasaulį - leistis į turą laivu Rio Frio upe. Skrosdami vandenis pasigrožėsime čia gyvenančiais paukščiais, žvėrimis ir ropliais. Jei pasiseks, išvysime pakrantėse besiilsinčius kaimanus, iguanas, upinius vėžlius ir sodria žalia spalva pasipuošusius driežus - plunksnuotuosius baziliskus (Basiliscus plumifrons).
Kararos nacionalinis parkas
Kararos nacionaliniame parke susitinka dviejų tipų miškai - drėgnieji atogrąžų ir sauseni miškai, gausu pelkių ir lagūnų, todėl bioįvairovė ypač turtinga.
Piedra Blanca nacionalinis parkas
Piedra Blanca nacionalinis parkas, užimantis daugiau nei 140 kvadratinių kilometrų, siekia išsaugoti atogrąžų miškus ir paplūdimius palei Dulsės įlanką. Parke gyvena įvairūs žinduoliai, įskaitant beždžiones, voveres ir šikšnosparnius. Pastarieji sudaro turtingiausią parko žinduolių grupę - čia sutinkamos net 53 skirtingos šikšnosparnių rūšys.
Antys: Pasaulio paukščiai
Teigiama, kad laukines antis pirmieji prijaukino kinai apie 4000 m. prieš mūsų erą. Ten jų daugiausia ir auginama. Europoje jas labiausia mėgsta prancūzai.
Antininkystė Lietuvoje
Lietuvoje antis jau nebėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau. Sako, kad per metus jų pas mus užauginama tik apie 30 - 40 tūkstančių. Antis šiaip yra guvus ir labai atsparus ligoms paukštis, auginamas visame pasaulyje. Turint tinkamas sąlygas, išėjimą prie vandens šaltinio, jas laikyti vienas malonumas.
Antininkystė pasaulyje
Daugiausia ančių laikoma Kinijoje, ten ir pagaminama didžioji dalies pasaulio antienos. Kiekviename kiniškame restorane jums būtinai pasiūlys anties mėsos, kuri, nors ir gana riebi, tačiau skani. Europoje antininkystė labiausia išvystyta Prancūzijoje. Prancūzų mėsos parduotuvėlėse jūs visada rasite jų labai mėgstamų ančių krūtinėlių ir kitų antininkystės produktų. Daug kam patinka ančių riebalai, kuriuos galima vartoti kaip sviestą.
Ančių auginimo ypatumai
Dėl savo anatominių savybių (plokščio snapo) antis nelabai tinka auginti pramoniniu būdu, kadangi daug lesalo išbarsto ant žemės. Be to, tai vandens paukštis ir uždarame tvarte jaučiasi prastokai. Gal dėl to ir nebėra pas mus pramoninių antynų. Lyginant su vištomis, joms reikia kur kas daugiau vandens, didelė dalis to vandens sunaudojama paukščiui praustis, išlaistoma ir todėl antyne yra sunku išlaikyti reikalingą mikroklimatą ir švarą, susidaro dideli kiekiai gana skysto mėšlo. Antys, palyginus su vištomis ir kalakutais, yra sveikesnės ir atsparesnės ligoms, todėl joms beveik nereikia vakcinų ir vaistų.
Populiariausios ančių veislės
Iš ančių veislių labiausiai paplitusios yra mėsinės Pekino antys. Pasitaiko pas mus ir dėsliųjų Chaki- Kempbel veislės ančių bei kitų, atvežtų iš užsienio. Nes mes Lietuvoje nei savo veislių, nei ančių veislininkystės ūkių neturime. Pekino antys yra kilusios iš Kinijos laukinių kryklių, jos yra baltos spalvos, geltonai oranžiniu snapu. Per 10- 12 savaičių užauga iki 2,7 - 3 kg ir didesnio svorio. Suaugęs gaigalas sveria iki 3,5 - 4,0 kg, antis 3,0 - 3,6 kg. Per metus gali sudėti iki 160 - 180 kiaušinių. Auginant pramoniniu būdu, auginimo laikas sutrumpėja iki 7 - 8 savaičių. Gerai įsisąvina tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės lesalus, yra palyginus neišrankios laikymo sąlygoms. Kadangi tai neišrankus lesalui paukštis, augintojas pagal savo turimus išteklius pats nusprendžia, kaip jas lesinti - kombinuotu lesalu ar įvairiais sausais ar drėgnais mišiniais.
Muskusinės antys ir mulardai
Kai kas dar augina ir iš Pietų Amerikos kilusias muskusines antis, arba vadinamus mulardus (dirbtinius tarprūšinius hibridus). Mulardai- tai muskusinės anties patinėlio ir naminės anties (Pekino, Ruano ar kokios kitos naminės veislės) patelės palikuonys. Kadangi tai yra tarprūšinis hibridas, jie yra nevislūs.(Panašus atvejis yra su asilo ir kumelės palikuonimis mulais). Mulardai paveldėjo iš abiejų rūšių tokias teigiamas ūkines savybes, kaip greitesnį augimą, geresnę mėsos kokybę (joje mažiau riebalų), tylesnį, ramesnį charakterį ir elgesį, didesnį atsparumą šalčiui. Mulardų pateles, kaip taisyklė, augina mėsai, o patinėlius dažniausiai laiko kepenims. Lesinant kukurūzais, juos nupenėti kepenims galima per maždaug dvi savaites- greičiau, nei žąsis. Mulardų auginimas daugiausia dėl šios priežasties šiuo metu pasaulyje plačiai palitęs. Juos galima atskirti iš juodų dėmių ant galvos. Perkant mulardų ančiukus, reikia prisiminti, kad jų veislei palikti negalima, palikuonių jie neturės. Mulardus rekomenduojama skersti arba apie 60, arba apie 90 amžiaus dieną.
tags: #pietu #amerikos #paukstis #tinamas #rūšys