Pietų Amerikos populiariausios lankytinos vietos
Pietų Amerika - tai tolimas, egzotiškas ir karštas žemynas, kuris yra viena didžiausių keliautojų svajonių. Šis žemynas ypač garsėja savo gamta, o ypač menkai civilizacijos paliestomis teritorijomis, kurių dydis prilygsta trečdaliui Europos. Šiose teritorijose gyvūnai ir augalai nustelbia žmoniją, o dešimtis kilometrų aplinkui gali nebūti nė vieno žmogaus - tik didinga gamta. Kiekviena iš šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį, todėl norint jas aplankyti, nebūtina keliauti į konkrečią valstybę.
Amazonija: didžiausios džiunglės ir upių sistema
Amazonija užima trečdalį Pietų Amerikos žemyno ir yra didžiausios pasaulyje džiunglės bei didžiausia pasaulyje upių sistema. Joje gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Nors pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra lengva, pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos, kilometriniai potvyniai ir ilgos kelionės lėtais upėlaiviais su hamaku - viso to niekur kitur pasaulyje nepajusite. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, o Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais.
Patagonija: pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys
Patagonija - tai pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau galima jaustis beveik kaip Antarktidoje. Čia į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, o pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų, čia gyvena aibė kitų, tik Amerikoje sutinkamų žvėrių - gvanakų, nandu, šarvuočių. Jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus.
Andai: antri pagal aukštumą pasaulio kalnai
Andai - antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, kurių galima grožėtis nuo Ramiojo vandenyno ir milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu yra ir kultūrinė patirtis, nes Anduose verda gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km), ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose.
Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos imperijai. Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos, todėl buvo visai kitokia: vietoj rašto pynė mazgelius, vietoj jojikų žinutes nešė bėgūnai. Šiandien viskas prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais bei įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Garsiausia jų - Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Rio de Žaneiro pakrantė
Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Rio de Žaneiras turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai „nukerta“ visus kurortus. Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į „kurortesnius“ kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius.
Pietų Amerikos kultūra: ispanų ir indėnų palikimas
Pietų Amerika yra aistringai tolima, bet kartu ir artima europiečiui, nes didžioji jos dalis „paveldėta“ iš Ispanijos ir Portugalijos, kurios dar XV a. dalinosi Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar yra Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos.
Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip Azijoje ar Afrikoje, bet indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai - viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių, iš kurių dešimtys tūkstančių dalyvauja pagrindiniame sambos mokyklos šou.
Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų - tai įvyko dar XIX a. pradžioje - ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų: aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai bei pagarba libertadorams - žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas.
Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. „naujieji“ didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys - su puošniais daugiaaukščiais, teatrais ir muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali „pasinerti į praeitį“ tarsi Europos senamiesčiuose, nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai „įstrigo laike“, nes nieko naujo ten statyti neapsimokėjo.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje - joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar „AirBnB“, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygą).
XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje - favelos, Argentinoje - villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja - toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta.
Pietų Amerikos kurortai ir klimatas
Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus - čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus - krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten gali tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių „vasaros sostinių“ yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televizijos aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus.
Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos - temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai - ji priklauso nuo aukščio. Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname ir Prancūzų Gvianoje. Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai - tiesa, jie atvirkšti nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara - nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs - net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau - iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma „kaip Lietuvoje“ ar baisesnė. Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai - lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus.
Finansiniai ir saugumo aspektai keliaujant po Pietų Ameriką
Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa - pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Buenos Airių praeities didybė atsispindi XX a. Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau - beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui - Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas „prabėgusių amžių didybės“ jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli - iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni nei į kitur. Tarp tokių - San Paulas, kartais - Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais - atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Alternatyva skrydžiams - autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Kita alternatyva - autonuoma.
Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, suprasti gali būti sunku.
Pietų Amerika kartu yra ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus - tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas.
Dar vienas dalykas, kurį reikia žinoti - norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali „atmušti“ šio žemyno nesaugumas. Pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika - pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia - Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje. Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. Saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose.
Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių teiraujasi ir „kaip su ligomis?“. Išties, daug Pietų Amerikos žemių - ypač Amazonija - yra visokiuose „pavojingų šalių sąrašuose“, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, - beveik nulinė.
tags: #pietu #amerikos #populiariausios #lankytinos #vietos