Kečujų dievai: Pietų Amerikos indėnų mitologijos tyrinėjimas
Įvadas
Pietų Amerikos indėnų kečujų mitologija yra turtingas ir sudėtingas tikėjimų rinkinys, glaudžiai susijęs su jų pasaulėžiūra ir gyvenimo būdu. Ši mitologija, persmelkta gamtos garbinimo ir protėvių kulto, atspindi kečujų tautos istoriją, socialinę struktūrą ir ryšį su aplinka. Šiame straipsnyje gilinamasi į kečujų dievus, jų vaidmenis ir reikšmę kečujų kultūroje, atskleidžiant šios senovinės civilizacijos dvasinį pasaulį.
Kečujų mitologijos šaltiniai
Pietų Amerikos indėnų mitologija ir religijos atkuriamos iš archeologinių radinių, meno dirbinių, ispanų ir kitų užkariautojų rašytinių šaltinių. Vis dėlto, norint suprasti kečujų dievus ir jų mitologiją, būtina atsižvelgti į šaltinių fragmentiškumą ir interpretacijos sunkumus.
Pasaulio sukūrimas ir kosminės katastrofos
Vientiso mito apie pasaulio sukūrimą Pietų Amerikos indėnai neturi. Gausu mitų apie kosminę katastrofą (daugiausia - gaisrą, potvynį, rečiau šaltį, mitinių pabaisų įsiveržimą), sunaikinusią senąjį pasaulį. Yra mitų, pasakojančių ir apie keletą katastrofų, per kiekvieną jų žemėje gyvenusios būtybės žuvusios. Vienų genčių mituose katastrofos priežastys nenurodomos, kitų - įvardijamos kaip kokio nors tabu sulaužymas, dievų nustatytų moralės normų nesilaikymas ir panašiai. Yra mitų ir apie vietinio pobūdžio katastrofas, kai žūva kurios nors genties, gyvenvietės, slėnio ar apylinkės gyventojai. Paplitę mitai apie žmonių atsiradimą pasaulyje po kosminės katastrofos. Pasakojama, kad iki katastrofos veikė mitiniai rasės atstovai (gigantai, burtininkai, žmonės-gyvūnai ir kita) arba kultūriniai herojai. Vieni žmonės-gyvūnai po katastrofos pavirtę tikrais žvėrimis arba paukščiais, kiti - žmonėmis. Tyrinėtojai mano, kad kai kurios gentys mitinius žmones-gyvūnus ilgainiui ėmė garbinti kaip zoomorfinius dievus. Labiausiai paplitę aiškinimai, kad žmonės į žemę atkeliavo iš dangaus, požemio pasaulio, medžių kamienų. Įsikurti žemėje jiems padėjo kultūriniai herojai, po žeme gyvenantiems žmonėms nuleidę virvę išlipti į paviršių, arba pramušę angą, arba nužudę pabaisą, saugančią angą į žemę.
Kultūriniai herojai ir pasaulio medis
Kultūriniai herojai išmokė žmones auginti įvairius kultūrinius augalus, globojo žemdirbius, išvadavo žemę nuo pabaisų, dovanojo ugnį ir panašiai. Mituose apie pasaulio medį sakoma, kad jo kamienas jungia dangų ir žemę, šaknyse (arba prie kamieno) gyvena rupūžė, gyvatė, kartais - jaguaras, kamienu bėgioja voverė. Keliuose mituose pasakojama, kad tam tikru laiku dėl įvairių priežasčių ryšiai tarp dangaus ir žemės nutrūko, todėl dalis žmonių liko gyventi danguje, dalis - po žeme (čia gyvena ir per kosminę katastrofą žuvusių senosios rasės žmonių sielos). Kiti būdingi mitiniai motyvai apie žmonių atsiradimą: žmonės kilę iš kiaušinio, kurį padėjęs dievų siųstas mitinis paukštis, iš piktųjų dvasių sužeisto mėnulio kraujo, sliekų, gyvenusių mitinės pabaisos maiste. Pietų Amerikos indėnų žemdirbių tautos turi daug mitų apie kultūrinių augalų kilmę. Augalus sukūrę kultūriniai herojai, dievai, išmokę žmones juos prižiūrėti, įdirbti žemę. Augalus pagimdo moteris, aukų kūnų dalys virsta augalais ir vaisiais, jie gali išaugti iš mitinio personažo kapo. Augalai gali būti dovanojami arba pavagiami. Mitai apie pasaulio elementų atsiradimą yra tos pačios kilmės kaip ir mitai apie augalų kilmę. Jie atsiranda iš mitinių personažų kūnų dalių, išauga iš jų kapų. Yra mitų apie ugnies ir gėlo vandens atsiradimą. Mituose apie kosmines katastrofas yra aiškinimų, kaip atsirado upės, įvairios reljefo ypatybės. Dauguma genčių turi mitų apie mirties atsiradimą (dažniausia minima priežastis - kosminės tvarkos pažeidimas dėl nemokšiškumo ar aplaidumo). Žmonės, likę dangaus arba požemio pasauliuose, yra nemirtingi, tik žemėje apsigyvenę tapo mirtingi. Sakoma, dievai liepę žmonėms periodiškai keisti odą, kad šie taptų vėl jauni, bet žmonės nesuprato dievų arba jais nepatikėjo.
Saulė, mėnulis ir žvaigždės
Iš mitų apie dangaus šviesulius gausiausia grupė yra apie saulę ir mėnulį. Jie laikomi broliais, dvyniais, broliu ir seserimi, kartais - sutuoktiniais (saulė yra vyras) arba priešais. Vienų tautų mituose dominuoja mėnulis, kitų - saulė. Yra mitų apie saulę-paukštį, mėnulį, kuris per pilnatį yra vyras, o per delčią moteris. Pažymėtina mitų grupė apie mėnulio dėmių atsiradimą (nurodomos įvairios priežastys: dėl per plonos odos, kad tai įvairių grumtynių pėdsakai, išsitepimas suodžiais ir panašiai), saulės užtemimų priežastis (saulę užpuola dangaus pabaisa, grumiasi saulė ir mėnulis). Sukurta mitų apie žvaigždes ir žvaigždynus. Dauguma žvaigždžių, pasakojama, yra buvusios žmonėmis, šie pateko į dangų prieš nutrūkstant dangaus ir žemės ryšiui. Paplitę mitai apie mitines pabaisas (jaguarus, gyvates) ir demonus, kovojančius su dievais ir kultūriniais herojais, apie žmonėms kenkiančias piktąsias dvasias.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Aukščiausiosios dievybės ir gamtos garbinimas
Daugelis Pietų Amerikos indėnų genčių turi aukščiausiosios dievybės (dažniausiai saulės dievo, kartais - deivės, dievų pramotės) vaizdinį. Garbinama vaisingumo deivės, zoomorfinės, jūros dievybės. Iš Pietų Amerikos indėnų tautų mitų sistemų išskirtina kečujų mitologija, kuri formavosi antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje, iki 16 a.
Inkų imperija: Tahuantinsuyo
Inkai (isp. inca, kečujų k. inqa), Pietų Amerikos indėnų gentis. Manoma, iki 11 a. gyveno nedidelėje teritorijoje dabartinės Peru pietinėje dalyje, apie 24 km į pietus nuo Cuzco (miestas 11 a. tapo inkų imperijos sostine). Iki 15 a. pradžios nukariavo ar kitais būdais prisijungė gretimas teritorijas ir 1438 sukūrė Tahuantinsuyo imperiją. Ją 15 a. pabaigoje-16 a. pradžioje užkariavimais labiausiai išplėtė valdovai Pačakutis Inka Jupankis, Tupakas Inka Jupankis ir Huaina Kapakas. 16 a. pradžioje inkų imperija pasiekė didžiausią galybę ir apėmė dabartinę Peru, didžiąją dalį Ekvadoro, Bolivijos, Šiaurės Čilę, Šiaurės vakarų Argentiną ir nedidelę dalį Kolumbijos (žemėlapis), turėjo apie 10-15 mln. gyventojų (tai buvo didžiausias Pietų Amerikos ikikolumbinio laikotarpio valstybinis junginys). Po Huainos Kapako mirties (1525) prasidėjusi jo sūnų Atahualpos ir Huaskaro kova dėl valdžios inkų valstybę susilpnino. 1532 į Tahuantinsuyo įsiveržę ispanų konkistadorai 1533 užėmė Cuzco, iki 1536 nukariavo visą imperiją.
Inkų kultūra ir visuomenė
Perėmę Andų srityje ir Ramiojo vandenyno pakrantėje pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų-pirmame tūkstantmetyje po Kristaus gyvavusių Chavíno kultūros, Mochės kultūros, Nazcos, Paracaso, Tiahuanaco ir kitų civilizacijų tradicijas, inkai sukūrė savitą turtingą kultūrą. Jų imperiją Tahuantinsuyo (keturios sujungtos pasaulio šalys) sudarė Chinchasuyo (šiaurės vakarai), Antisuyo (šiaurės rytai), Collasuyo (pietryčiai) ir Cuntisuyo (pietvakariai), šias dalis - provincijos. Kiekvienos provincijos sostinėje buvo Saulės šventykla, aikštė su akmeniniu valdovo Inkos sostu, tvirtovė, valstybiniai sandėliai, karinė įgula, paštas (žinias mazginiu raštu kipu ir nedidelius siuntinius bėgdami vienas kitam perduodavo žygūnai - per dieną žinia būdavo nunešama apie 240 kilometrų).
Sapa Inka: Dievas-žmogus
Valdovas Inka (lentelė) buvo laikomas saulės dievo Inčio sūnumi, dievu-žmogumi Sapa Inka (kečujų k. - Vienintelis, arba Aukščiausiasis, Inka). Viešpataujančiajam imperijos luomui (jo visi atstovai buvo vadinami inkais) priklausė inkų etninės grupės nariai (vadinamieji inkai pagal kraują, t. y. tikrieji inkai) ir asmenys, teisę vadintis inkais gavę už nuopelnus, bei nukariautų genčių lojalūs vadai. Centrinės administracijos pareigūnais ir didžiųjų provincijų sostinių valdytojais galėjo būti tik etniniai inkai; inkų etninių grupių nariai buvo kurios nors veiklos srities žinovai (pvz., kviliskachai - žvalgai, antai - kelių tiesėjai, papriai - valstybės sandėlių inspektoriai ir kiti). Žemesniajam visuomenės sluoksniui priklausė kitų etninių grupių atstovai: laisvieji kaimo bendruomenių nariai, privilegijuotieji laisvieji (gyvenantys inkų užkariautose teritorijose įkurtose gyvenvietėse), perkeltieji (inkams siekiant prievarta asimiliuoti nukariautų kraštų gentis, jos būdavo apgyvendinamos kitų genčių teritorijose), vergai. Gyventojai privalėjo iki 90 d.
Inkų ūkis ir pasiekimai
Inkai vertėsi žemdirbyste (augino daugiau kaip 40 ūšių augalų - bulves, kukurūzus, vilnamedžius, arachius ir kita; žemę tręšė guanu), gyvulininkyste bei paukštininkyste (veisė lamas, alpakas, kiaules, antis, vištas, šunis), bitininkyste, medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu. Garsėjo metalų - aukso, sidabro, vario, alavo, bronzos - gavyba ir dirbiniais, audiniais (iš medvilnės pluošto ir lamų vilnos), mokėjo įrengti sudėtingas dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo sistemas, kalnų šlaituose - laiptuotas terasas. Turėjo astronomijos, matematikos, geografijos, medicinos (mokėjo trepanuoti kaukolę), architektūros (garsėjo šventyklų, rūmų, gynybinių įrenginių statybomis) žinių, kalendorių (metus dalijo į 4 laikus ir 12 mėnesių).
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Ankstyvosios Pietų Amerikos kultūros
Daugelis klaidingai mano, kad senovėje gyveno tik inkai. Tačiau taip nėra. Europiečiai Anduose atrado didžiausią ir galingiausią iš visų kada nors Amerikoje egzistavusių indėnų imperijų - garsiąją Inkų imperiją. Inkai, kaip ir actekai, stengėsi ištrinti iš savo imperijos gyventojų atminties (rašto ir knygų čia dar nebuvo) visa, ką jie žinojo apie Andų praeitį iki ateinant inkams. Vienas žymiausių amerikanistų, studijuojančių Andų sritį, - Filipas Einsvordas Minsas, - yra pasakęs, kad „visa ši sritis persunkta neišdildomo inkiško kolorito“. Šis „inkiškas koloritas“ perdėm nuspalvinęs visą Viduriniųjų Andų srutį, sukėlė daugelio tyrinėtojų skepticizmą: jie teigė, kad mes niekada nepažinsime nei priešinkinės istorijos, nei ankstesniųjų jos kultūrų pobūdžio bei lygio. Laimė, šie agnostikai pasirodė esą neteisūs: dėka ilgamečių tyrinėjimų, kuriuos vykdė visa eilė archeologų amerikanistų (D.B. Telojas, D.E.I. Grasas, V.D. Strongas, A. Kreberis, vyras ir žmona Reichlenai, R. L. Oilis, H. Bingamas ir daugelis kitų), šiandien galime bent dalinai iššifruoti šią „lygtį su daugeliu nežinomųjų“ ir nors bendrais bruožais apžvelgti tas dar neseniai visai negirdėtas priešinkines kultūras vakarinėje Pietų Amerikos dalyje, nustatyti jų chronologinę eilę.
Andų geografija ir pirmieji gyventojai
Prieš apžvelgiant Pietų Amerikos priešinkinę praeitį ir Inkų imperijos raidą,trumpai panagrinėkime Andų srities geografines sąlygas. Didesniąją jos dalį užima patys Andai. Jų ilgis iš šiaurės į pietus apie 7000 km, o plotis 150 - 900 km. Kaip atskirą geografinį vienetą, iš Andų srities galima išskirti Viduriniuosius Andus. Peru pajūris - 20 - 150 km pločio žemės juosta - šiais laikais yra vienas dykiausių Žemės rutulio rajonų. Negyvenamą dykumą tik keliose vietose paįvairina upeliai, kurių slėniuose išaugo pagrindinės priešinkinio laikotarpio kultūros. Teisybė, tos „pajūrio kultūros“ beveik visada tarpo tik vieninteliame „savo“ slėnyje arba daugių daugiausia - dar ir kaimyniniame. Upių ir upelių, kurie drėkino pajūrio dykumos oazes, buvo apie trisdešimt. Svarbiausi šiauriniame pajūryje yra: Piura, Lambajekė, Pakazmajas, Čimaka, Močė, Viru, Santa, Kazma. Viduriniame pajūryje esančios upės ir gyvenvietės vadinasi Uarmėjus, Paramonga, Supė, Čankajus, Ankonas, Rimakas ir Pačakamakas. Pietinio pajūrio oazės yra Kanjetė, Činča, Parakasas, IKa, Naska. Patraukę iš šiaurės į pietus, pirmiausia atsiduriame Kachamarkos baseine, toliau - Kaljechon de Uailaso ir Santos upių baseinuose, dar toliau - Kusko baseine, pietinės Peru baseine į šiaurę nuo Titikakos; prie šliejasi didžiausia iš visų lygumų, kurios yra Andų kalnuose, - Bolivijos plokščiakalnis, plytintis į pietus nuo didžiausio Pietų Amerikos ežero Titikakos (8400 km2), maždaug 4000 m aukštyje virš jūros lygio. Apie pirmųjų žmonių atvykimą į Viduriniuosius Andus šiuo metu žinoma labai nedaug. Pirmieji žmonės - medžiotojai - Andus bei Pietų Ameriką atėjo maždaug prieš 9500 metų; tai buvo iš vis pirmieji Pietų Amerikos gyventojai. Jie atvyko vieninteliu galimu keliu - per Panamos sąsmauką, toliau Kolumbijos upių Kaukos bei Magdalenos pakrantėmis ir Ekvadoro pajūriu, kol pasiekė Viduriniųjų Andų sritį. Kol kas amerikanistika mažai težino apie pirmuosius šios srities gyventojus. Yra tik nustatyta, kad tai buvo medžiotojai, savo kultūra artimi to meto Šiaurės Amerikos gyvenusiam Folsomo žmogui. Visų tiksliausias žinias apie seniausias Pietų Amerikos gyventojus esame gavę iš tolimųjų to kontinento pietų - iš Patagonijos ir iš pietinės Čilės. Džunijaus Berdo atrastas Palji Aiko urvas Čilėje yra seniausia iki šiol žinoma žmonių gyvenama vieta Pietų Amerikoje. Iki šiol surastos penkios mažos gyvenvietės Peru pajūryje, kuriose jau maždaug prieš 5000 metų sėsliai gyveno seniausieji Pietų Amerikos žemdirbiai: tai Puamepė, Milagas, Sero Prietas, Amperas ir Uaka Prieta. Be abejo, šios vietovės taip vadinamos dabar. Paskutiniojo kaimo vardu yra pavadinta labai primityvi kultūra, nežinojusi dar nė puodų žiedimo, - Uakos Prietos kultūra. Jos atstovai augino aguročius, raudonuosius pipirus, vaisius, o taip pat jau ir medvilnę. Svarbiausio Andų žemdirbių „atradimo“ - bulvių jie dar nežinojo. Uakos Prietos gyventojai savo maistą paįvairindavo tuo, ką gaudavo iš jūros, - moliuskais. Gyveno jie pusiau į žemę įkastose trobelėse, kuriose buvo viena, daugiausia dvi patalpos. Tasai „pradinės žemdirbystės“ laikotarpis Andų srityje truko labai ilgai - apie 1300 - 2000 metų.
Čavino kultūra
Čavin de Uantaras nebuvo tikras miestas, nors ir vadinamas tos „teokratinės valstybės“ sostine. Atrodo, kad bendra religija visus „čaviniečius“ vienijo labiau, negu priklausymas vienai valstybei ar vienai genčiai ir kalbai. O Čavin de Uantaras greičiausiai tebuvo pagrindinis tuo metu jau labai išaugusio kulto centras, kuriame gyveno vien vyriausieji žyniai. Čiaviniečių religijos pagrindas buvo garbinimas savotiško, į katę panašaus dievo, kurio labai stilizuotas atvaizdas yra išlikęs dešimtyse Čavino laikotarpio indų ir stelų. Didelis stilizavimas trukdo tiksliai nustatyti to kačių šeimos plėšrūno rūšį. Visame Čavine nerasta jokio gyvenamųjų namų pėdsako. Iš daugelio pastatų, susibūrusių aplink Čavino „aikštę“, pats svarbiausias yra, matyt, centrinė čaviniečių šventykla - triaukštis pastatas, kurį šiandieniniai Peru gyventojai vadina El Kastiljo. Jis panašus į triaukštę akmeninę piramidę, viduje turi daug galerijų, koridorių ir nedidelių šventyklų. Iš lauko pusės pastatas atrodo visiškai uždaras; nepaisant to, jis buvo puikiai vėdinamas - turėjo ištisą sistemą ventiliacijos kanalų. Be El Kastilijo, Čavin de Uantaro lankytojus iki šiol žavi akmeninės stelos. Šita kultūra, atvėrusi naują erą Andų srities indėnų istorijoje, ekonomiškai rėmėsi tikra žemdirbystės revoliucija, kuri kito, pradėjus auginti kukurūzus (maždaug VIII a. pr. m. e.). Kartu su kukurūzais atsirado ir daugiau kultūrinių augalų. Tuo metu prijaukinamas šuo. visų gyvulių, kuriuos prieškolumbiniai indėnai sugebėjo prisijaukinti. Lama atliko tas pačias pareigas, kaip ir kupranugariai Afrikoje ir Azijoje. Lama nešiodavo krovinius, savo augintojui teikdavo mėsą - maistą ir vilną - drabužį; net lamos mėšlas šaltuose Anduose buvo laikomas vertingu kuru. Įdomu, kad čaviniečių auginama lama turėjo dar penkis pirštus, o mūsų dienų lama turi jau tik du. Lama yra hibridas ir savo augintojams atvesdavo visada tik vieną ėriuką. Todėl Anduose rūpintis lamomis buvo svarbiausia kiekvieno indėnų kaimo pareiga nuo pat Čavino laikų. Archeologiniai radiniai rodo, kad įrankius jie vis dar gamindavosi iš akmens arba kaulo. Metalą čaviniečiai žinojo tik vieną, mums patį brangiausią - auksą. Tačiau iš jo buvo daromi tik papuošalai, ypač auskarai, visada pagražinti „katiniškojo“ dievo motyvais. Čavino „revoliucija“ supažindino Peru ir su keramika, nes Čavino kultūros pirmtakai puodų žiedimo visai nežinojo.
Parakaso ir Naskos kultūros
Garsias čaviniečių kultūros, bendros visiems Andams, tradicijas tęsia jaunesnės Andų kultūros, daugiausia pajūrio srityse. Tačiau nuo Čavino kultūros jos iš esmės skiriasi savo ribotu poveikiu. Jų įtaka dažnai apima tik du - tris gretimus slėnius. Iš šių vietinių kultūrų, atsiradusių po Čavino kultūros, vertos dėmesio tos, kurias randame pietiniame Peru pajūryje. Žymiausia jų - vadinamoji Parakaso kultūra, išaugusi tiesiogiai čaviniškosios. Tai geriausiai įrodo faktas, kad ant daugelio Parakaso kultūros seniausiojo laikotarpio indų kaip pagrindinį ornamentą randame tą patį į katę panašų grobuonį, kurį taip garbino čaviniečiai. Šios Parakaso kultūros lobius būsimosioms kartoms išlaikė sausa Peru pajūrio gamta, šiaipjau žmogui labai nepalanki. Parakaso pusiasalyje buvo atrasti du nepaprastai turtingi požeminiai kapai, įrengti šios kultūros klestėjimo laikotarpiu. Vienas jų, vadinamas „ Parakaso olomis“, yra ištisa sistema požeminių celių, iškaltų pajūrio uoloje maždaug 8 metrų gylyje. Paskutiniai mirusiųjų kelionei į celes įdėta įvairių daiktų, taip pat ir auksinių brangenybių. Kaip matyti iš Parakaso olų radinių, metalo apdirbimas buvo vienintelis labiau ištobulintas parakasiečių amatas. Be gryno aukso, Parakaso auksakaliai vartojo ir aukso lydinius su variu. Olose rasta keramika dar gana primityvi. Kiti olų skaptuotojų įrankiai tebebuvo iš akmens arba iš kaulo. Parakaso kapuose randamų mumijų kaukolės - teisybė, ne visos - ne tik deformuotos, bet ir trepanuotos. Ankščiau amerikanistai spėliojo, kad šitos angos kaukolėse rodo palaidotuosius buvus kariais. Mat, senojoje Peru bene labiausiai paplitęs ginklas buvo vadinamoji makana, panaši į husitų kuoką. Jos rutulio formos antgalis, iškaltas iš akmens, o vėliau - ir iš bronzos, užsibaigdavo keliais aštriais smaigaliais. Šiandien galime tik spėlioti, kad daugybė preparuotų kaukolių atspindi kažkokį ypatingą Parakaso indėnų kultą. Be to šitos kaukolės rodo, kaip buvo ištobulėjusi medicina Viduriniuose Anduose dar priešinkiniu laikotarpiu. Parakaso „gydytojai“ (o gal žyniai) mokėjo iš atverto kiaušo išimti kaulų nuolaužas, spaudžiančias smegenis ir sukeliančias paralyžių. To meto „gydytojams“, kad galėtų operuotų, reikėjo chirurginių instrumentų. Jų ir buvo rasta, beje ne vien Parakase. Kiaušą, pramuštą apeigų ar mūšyje, indėnų chirurgai „užlopydavo“ auksinėmis plokštėmis. Tačiau chirurginius įrankius jie gamindavosi iš akmens ir kaulo. Tie įrankiai buvo tokie tobuli, jog juos suradus, tiesiog knietėjo vėl pavartoti. Du Peru gydytojai tikį bandymą padarė. Parakaso kultūros tęsėja yra kita svarbi vietinė kultūra - Naskos kultūra (100 500 mūsų eros m.). Jos pėdsakų aptinkama tik pietinėje Peru, Naskos ir Ikos slėniuose. Kiek Parakaso kultūra garsėja meniškais audiniais, tiek Naska - tobulais keramikos dirbiniais. Be žiedžiamojo rato Naskos periodo puodžiai lipdė idealių formų glazūruotus indus. Pagrindinė jų keramikos spalva - ryškiai raudona. Su Naskos kultūros vardu yra susijęs ir sensacingiausias radinys Pietų Amerikoje. Sausringoje vietovėje, vadinamoje Valje de Palpa, kur kadaise buvo vienas iš Naskos kultūros centrų, jau senokai buvo randama 15 - 20 cm gilumo įdubų, išdėstytų viena šalia kitos. Dar neseniai amerikanistai neabejojo, kad tai primityvios naskų drėkinimo sistemos liekanos. Nesuprasdami, kam skirtos ilgos akmenų eilės, randamos daugelyje vietų, mokslininkai nutarė apžiūrėti naskų kanalus ir „akmenines eiles“ iš lėktuvo. Tai ką jie pamatė, buvo tiesiog neįtikėtina. Paaiškėjo, kad „įdubos“ arba „kanalai“ ir žymiai tankiau išdėstytos akmenų „sienelės“ iš tikrųjų sudaro driežų, paukščių, vorų, žuvų, aštuonkojų ir kitų jūros gyventojų milžiniškus, kartais net kelių kilometrų ilgio atvaizdus. Kadangi šie milžiniški atvaizdai matomi tik iš „dangaus aukštybių“, aišku, kad naskai juos ir sukūrė, „nupiešė“ tiems, kurie yra „danguje_ - savo dievams.
Močikos kultūra
Maždaug tuo pat metu, kai pietuose atsiranda Naskos kultūra, šiauriniame pajūryje - Viru, Čao, Lakramarkos, Nepenjos slėniuose, o ypač Močės slėnyje, - gimsta nauja kultūra, pagal jos gyventojų kalbą vadinama Močika. Ką mums paliko močikai ? Pirmiausia, tobulus, tikrai monumentalius statinius. Kaip pavyzdį paminėsime bent dvi puikias piramides, stūksančias netoli dabartinio Peru miesto Truchiljo. Viena jų, šiandien vadinama Uaka del sol, skirta saulei, buvo, turbūt, didžiausias indėnų pastatas Peru pajūryje: jos ilgis ketvirtis kilometro, plotis - daugiau kaip 140 metrų. Močikai statė ne vien šventyklas, jų valstybėje buvo ir didelių viešosios paskirties statinių, iš tiesų naudingų visuomenei. Kad ir močikų plentai, kurie, nors jo statytojai ratų dar nežinojo, buvo nepaprastai platūs. Kadangi plento plotis - jo likučiai rasti Čikamo pampoje - buvo lygiai 9,80 metro, o kai kurios močikų piramidės, sukrautos tais laikais, turi kvadratinį pagrindą, kurio kraštinės ilgis 98 metrai, tai galima spėlioti, kad 98 cm arba 9,80 metro buvo pagrindinis močikų ilgio vienetas. Prisiminkime dar ir sudėtingą kanalų sistemą, kuria močikų žemdirbiai drėkina savo laukus. Tačiau labiausiai specialistus sudomino nuostabi močikų keramika, tiksliau piešinius ant keramikos. indų pavaizduota visa įvairiapusė močikų kultūra. Čia randame žvejų ir žemdirbių, karių ir šokėjų atvaizdų. Piešiniuose ant indų matome močikų drabužius, jų muzikos instrumentus, naminius gyvulius, ginklus, audimo būdus ir t. t. Iš močikos keramikos pirmą kartą šį tą sužinome ir apie jų visuomeninę santvarką. Vieningos, demokratiškos gimininės bendruomenės jau seniai nebebuvo. Močikai jau buvo griežtai susiskaldę į klases. Socialinės hierarchijos viršūnėje stovėjo valdovas (sije kič), keramikoje dažnai vaizduojamas, kaip jaunuolis. Sije kičas visų pirma buvo vyriausias mačikų karo vadas. Atskirus močikų valstybės slėnius valdė sričių vadai - alaekai. Privilegijuotam luomui priklausė, matyt, ir „privatūs savininkai“. Pavyzdžiui, viename iš rastų indų yra nupiešta audimo dirbtuvė, kurioje audėjai dirba prižiūrimi meistro, o gal „savininko“. Močikų imperija jau nėra tokia valstybė, kurios viso gyvenimo ašis - religija. Nuo keistų jaguariškų dievų visa šventa pagarba ir tikras dievinimas jau pereina aukščiausiems valstybės asmenims. Galime manyti, kad sije kičas - aukščiausias močikų valdovas - jau laikomas „gyvu dievu“ ir jam reiškiama visa ne tik civilinė, bet ir religinė pagarba. Taigi, močikų visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pakitimai atsispindi jų religinėse pažiūrose, kurias galima pavadinti pereinamosiomis.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #amerikos #indenu #kecuju #dievai