Pietų Amerikos gamtinis žemėlapis: reljefas, klimatas, hidrografija ir biologinė įvairovė
Pietų Amerika - žemynas, pasižymintis išskirtiniu gamtos įvairove. Nuo aukščiausių kalnų viršūnių iki plačių žemumų, nuo sausringų dykumų iki vešlių atogrąžų miškų, Pietų Amerika siūlo stulbinantį kraštovaizdžių ir ekosistemų spektrą. Šiame straipsnyje išnagrinėsime pagrindinius Pietų Amerikos gamtinio žemėlapio elementus: reljefą, klimatą, hidrografiją, dirvožemį, florą ir fauną.
Reljefas: nuo Andų iki plokščiakalnių
Pietų Amerikos paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m. Žemyno reljefas labai įvairus. Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi įspūdinga Andų kalnų sistema, kurios aukščiausia viršūnė - Akonkagva (6960 m). Tai jauna kalnų sistema, kuriai būdingas aktyvus vulkanizmas ir seisminis aktyvumas. Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos juostos - Vakarų ir Rytų Kordiljeros, kurias skiria įdubos ir plynaukštės, tokios kaip Altiplano ir Marakaibo.
Į rytus nuo Andų plyti plačios žemumos: Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, atskirtos plokščiakalnių. Amazonės žemuma - didžiausia pasaulio žemuma, pasižyminti tankiu upių tinklu ir vešlia atogrąžų augalija. La Platos žemuma yra svarbus žemės ūkio regionas, garsėjantis derlingomis lygumomis.
Be žemumų ir kalnų, Pietų Amerikoje yra keletas plokščiakalnių. Gvianos plokščiakalnis plyti žemyno šiaurėje, tarp Orinoco ir Amazonės žemumų. Brazilijos plokščiakalnis, didžiausias Pietų Amerikoje, yra rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno.
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Kolorado ir Rio Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas. Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku - nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus; vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje.
Klimatas: nuo atogrąžų iki vidutinių platumų
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui didelę įtaką daro geografinė padėtis, reljefas ir vandenynų srovės.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas yra ekvatorinis žemyninis, su aukšta temperatūra ir gausiais krituliais ištisus metus. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas yra ekvatorinis jūrinis, pasižymintis itin dideliu kritulių kiekiu.
Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje vyrauja subekvatorinis musoninis klimatas, kuriam būdingos sausos žiemos.
Pietų Amerikos vakarinė pakrantė su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos patenka į tropinį sausą žemyninį klimatą. Dėl šaltosios Peru srovės įtakos šis regionas yra sausiausias žemyne, ypač Atakamos dykumoje.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas) klimatas, o Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis klimatas su vėsia žiema.
La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto. Todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, o Tarpupyje ir Pampos rytuose - drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara.
Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje. Todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas yra mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas.
Patagonijoje vyrauja vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas, pasižymintis dideliais temperatūros svyravimais ir mažu kritulių kiekiu.
Hidrografija: upės ir ežerai
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl didžioji dalis žemyno paviršiaus priklauso Atlanto baseinui.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Ilgiausios upės yra Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco ir Urugvajus. Amazonė - ilgiausia ir vandeningiausia pasaulio upė, nešanti didžiulius kiekius vandens į Atlanto vandenyną. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos.
Pietų Amerikoje taip pat yra nemažai ežerų, daugiausia lagūninės ir ledyninės kilmės. Titicacos ežeras, esantis Anduose, yra aukščiausiai esantis (3812 m virš jūros lygio) laivuojamas pasaulyje ežeras.
Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys.
Dirvožemis: įvairovė ir derlingumas
Pietų Amerikos dirvožemio įvairovei įtaką daro klimatas, reljefas, augalija ir geologinė istorija.
Drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai, kuriuose auga drėgnieji atogrąžų miškai. Žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai ir rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai ir kalciažemiai.
Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais ir rūgštžemiais.
Flora: endemizmas ir biologinė įvairovė
Pietų Amerikos flora yra nepaprastai turtinga ir įvairi. Ją sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, iš kurių apie 53 000 yra endeminės. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių.
Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė.
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto.
Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto.
Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje.
Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų.
Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto. Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos. Dykumos paplitusios tik Ramiojo vandenyno pakrantėse Peru, Čilėje, jų yra Bolivijoje, Andų kalnuose.
Fauna: neotropinė sritis
Pietų Amerikos gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai ir yra labai įvairi.
Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje - šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių - didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai.
Būdingi paukščiai: papūgos aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros), didieji, baltagurkliai tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai.
Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Naudingosios iškasenos
Pietų Amerikoje gausu naudingųjų iškasenų. Daugiausia telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose.
Žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų, kurių didžiausi ištekliai yra Maracaibo ir Orinoco baseinuose. Taip pat yra boksitų, spalvotųjų metalų rūdų, vanadžio, volframo, vario, molibdeno, nikelio, alavo, cinko ir švino, retųjų metalų rūdų (ličio, niobio, cirkonio) telkinių.
tags: #pietu #amerika #gamtinis #zemelapis