Afrikos tautų pietūs: mitai ir tikrovė
Afrika - žemynas, kuris žavi ir baugina, traukia savo laukine gamta ir kultūrų įvairove, tačiau dažnai apipintas mitais ir stereotipais. Neretai susiduriame su supaprastintu požiūriu į šį didžiulį ir įvairialypį žemyną, ignoruodami jo istoriją, kultūrą ir realijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime dažniausiai pasitaikančius mitus apie Afriką ir atskleisime tikrąjį žemyno veidą, remdamiesi keliautojų patirtimi ir moksliniais duomenimis.
Mitas Nr. 1: Afrika - vienas vientisas darinys
Labai dažnai, kalbėdami apie Afriką, ją įsivaizduojame kaip vieną bendrą junginį. Tačiau iš tiesų Afrika - tai 54 šalys, kuriose gyvena daugiau nei milijardas žmonių. Kiekvienoje šalyje yra daugybė skirtingų genčių (tautų), iš viso Afrikoje kalbama beveik 2000 skirtingų kalbų.
Šį mitą iliustruoja situacija, kai prieš kelerius metus Vakarų Afrikos šalyse siautė Ebolos epidemija, bet kuri kelionė į bet kurią Afrikos šalį buvo prilyginama praktiškai savižudybei. Tai rodo, kaip nepagrįstai apibendrinama situacija visame žemyne, neatsižvelgiant į atstumus ir skirtingas sąlygas.
Nedaug žmonių supranta, kokia didelė yra Afrika dėl to, kad išguldžius mūsų sferinį žemėlapį ant lapo, pasikeičia žemynų proporcijos.
Mitas Nr. 2: Afrikoje nesaugu
Viena iš pirmųjų asociacijų, kylančių ištarus žodį „Afrika“, - čia nesaugu. Karai, ligos, nusikalstamumas - tai temos, kurias mielai viešina žiniasklaida. Tačiau ar tikrai viskas taip blogai?
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
2016 metų Kelionių ir turizmo ataskaita, rengiama Pasaulio ekonomikos forumo, surangavo visas pasaulio šalis pagal saugumą. Taip, nė viena iš Afrikos šalių nepatenka į pirmąjį dvidešimtuką, tačiau net trys Afrikos šalys yra saugesnės už, pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją - tai Marokas, Gana ir Ruanda.
Daugelis Afrikos šalių tikrai labai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Taip pat reikia nepamiršti, kad jų nepriklausomybės laikotarpis yra itin trumpas - iš Europos kolonizatorių jos išsivadavo tik po Antrojo pasaulinio karo, o kai kurios tokiomis tapo tik 8-ame ar net 9-ame dešimtmečiuose.
Žinoma, keliaujant po Afriką reikia būti atsargiems. Pavyzdžiui, keliaujant Madagaskare ir Botsvanoje buvo regionų, kai gidai atkalbinėjo nuo noro sustoti ir užsukti į vietinius kaimus - viename virė naminį alkoholį, kitame taip pat matėme daugybę tuščių butelių, tad baimė dėl galimo konflikto suprantama.
Tačiau nereikėtų apibendrinti ir teigti, kad visa Afrika yra pavojinga. Kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje, čia yra saugesnių ir pavojingesnių regionų.
Arabiškoji Šiaurės Afrika - gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai - reti ir tikimybė į tokį pakliūti - labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke - vos 2. Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai - daug miestų tada spėriai ištuštėja. Net nuostabu, kokia “išmirusi” būna kokia Namibijos sostinė Vindhukas po saulėlydžio: lieka pavienės grupės paauglių, prostitutės. Ne kartą buvau priblokštas pasakojimų apie nesaugumą: pavyzdžiui, Kenijoje kažkoks prašalaitis mūsų vairuotojui siūlė kirsti kampą ir aplenkti kamštį - paklaustas, kodėl to nedaro, vairuotojas sakė, kad čia banditai: jie įvilioja į akligatvį ir apiplėšia. Budrumo nereikia prarasti niekada - pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tik nusisukau ir viskas. Kenijos kariai nueina keliu, kuriuo tuoj važiuos autobusas Lamu-Mombasa. Saugo nuo somaliečių teroristų. Aišku, jokiu būdu nėra, kad per kelionę tave būtinai apiplėš. Šitokių nesaugių šalių nėra net Afrikoje. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau (žr. Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. Būna turistams uždraustų regionų ar regionų, į kuriuos reikalingas pareigūnų leidimas. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Kai kurie pareigūnai net neuniformuoti. Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Mitas Nr. 3: Afrikiečiai - vieni labiausiai korumpuotų pasaulyje
Afrikiečiai yra laikomi vienais labiausiai korumpuotų pasaulyje, ir daugumos šalių ekonomikos vystymasis sustojęs būtent dėl jų vadovų ir aplinkos nusikalstamų veiklų. Tačiau ar tai yra tiesa?
Kaip ten bebūtų, dar nė karto nėra tekę mokėti jokio kyšio, o kalbantis su visais - jie korupciją vertina taip pat blogai. Vieną kartą Ugandoje mus sustabdžius kelių policijai, buvo panašu, kad jie bando kabintis dėl smulkmenų ir laukia smulkios kupiūros, bet ir čia egzistuoja galimybė paskambinti atitinkamu telefonu ir pranešti - visai kaip pas mus, Lietuvoje.
Viena iš svarbiausių Afrikos korupcijos priežasčių yra tai, kad Afrikos valstybės buvo sukurtos pagal tai, kiek kiekvienoje teritorijoje vyravo kuri Europos šalis. Šalys formavosi ne pagal genčių gyvenamas teritorijas, o įtakas besidalinant kolonistams.
Pamenate Nelsoną Mandelą, aktyviai kovojusį ne tik su apartheidu (rasių atskyrimu), bet ir su korupcija?
Mitas Nr. 4: Afrika technologiškai atsilikusi
Dar vienas iš populiarių mitų apie Afriką - jie čia technologiškai atsilikę. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kai pirmą kartą iš vietos organizatorių išgirdau apie tai, kad safario metu jų mašinose galima naudotis wi-fi, tai mane prajuokino. Kam gi tas internetas laukinėje gamtoje, kai puiki proga pagaliau atsikratyti šio įpročio bent atostogų metu?
Iš tiesų mobiliosios technologijos Afrikoje labai išvystytos, mobilų telefoną čia turi ir masajų karys Tanzanijoje, ir nuogos vaikštančios himba moterys Namibijoje. Afrikoje labai išvystyti mobilūs mokėjimai ir įvairios programėlės.
Afrika pirmauja ir pagal saulės energijos technologijas, štai Maroke statoma didžiausia pasaulio saulės energijos elektrinė. Afrikiečiai puikūs savamoksliai inžinieriai ir problemų sprendėjai. Jei netikite - paskaitykite apie berniuką, kuris įkinkė vėją.
Mitas Nr. 5: Afrika - skurdo žemė
Taip, skurdas Afrikoje tikrai didžiulė problema, nėra čia ką slėpti. Tačiau ne visi tenai yra vargšai, ir ne visos šalys vienodai skursta. Pietų Afrikos BVP yra pagal dydį 30-as pasaulyje.
Tik atskridę į Pietų Afriką keliautojai dažniausiai sako - čia netikra Afrika, mes ją ne taip įsivaizdavome. Čia per daug geri keliai, per daug dideli prekybos centrai, per daug viskas primena Europą.
Pagrindinė Afrikos problema yra ne tiek skurdas, kiek didžiuliai skirtumai tarp turto pasiskirstymo. Daug šalių turi gausius gamtos išteklius, kuriuos iki šiol daugiausiai išnaudoja ne jie patys.
Mitas Nr. 6: Afrika priklauso nuo labdaros
Dėka su Afrika susijusių žinių ir labdaros organizacijų reklamos - prieš savo akis matome liūdnus vaikų veidus, turinčius paskatinti mus aukoti. Žinoma, puiku paremti nelaimingus vaikus, tačiau pačiai Afrikai tai tikrai niekaip nepadės, o tik įsuks užburtą ratą, kad baltieji turi remti visą kontinentą už kažkada kolonizatorių padarytas nuodėmes.
Kai sustoji kur paprastame kaime ir aplink susirenka vaikai su ištiestomis rankomis prašydami saldainių ir pinigų, ar mes juos skatiname ir ateityje iš pravažiuojančių turistų tikėtis dovanų?
Savo keliautojams visada sakau - jei jau duodate saldainių, tai ir dantų pastos atvežkite, ar net dantistą parūpinkite. Jei norite paremti Afrikos šalis - tiesiog nusipirkite bilietą ir keliaukite. Jūsų pinigai įsilies į ekonomiką per svečių namus, kavinę ir suvenyrus.
Mitas Nr. 7: Afrikoje pavojingi plėšrūnai nuolat atakuoja žmones
Didieji pavojingi plėšrūnai tikrai nelaksto po miestus ir kaimus, jie ir žmonių nemedžiotų, jei šie elgtųsi protingai ir klausytų nacionalinių parkų reindžerių ir neliptų iš mašinų. O jei kalbant dar rimčiau - liūtai, leopardai, hienos tikrai nemedžioja žmonių, mes jiems per mažai maistingi. Pulti gali tik suerzintas žvėris, kai pažeidžiama jo saugos zona. Žmonėms labiau saugotis derėtų begemotų ir buivolų. Dar būkite atsargūs su babuinais, kurie jei ir nepuls, tai bet jau per paliktą atidarytą langą įlys ir patikrins jūsų turtus.
Mitas Nr. 8: Afrikoje nėra ką pamatyti
Tie, kurie nebuvo Afrikoje labai dažnai taip sako. Tačiau tai netiesa.
Neminėsiu šiaurės Afrikos istorijos turtų, kuriuos daugelis yra matę savo akimis (Egiptas, Tunisas, Marokas). Įspūdingosios Lalibelos (Etiopija) akmenyse iškaltos bažnyčios, Timbuktu (Malis) iš purvo pastatytos mečetės, prieš 20 000 metų sukurti pirmykščių žmonių piešiniai ant uolų pietinėje Afrikoje, kolonijinis palikimas Madagaskare ar Zanzibare - tai tik keli pavyzdžiai, ką galima pamatyti Afrikoje.
Mitas Nr. 9: Afrikoje visada karšta
Man teko būti šešioliką valandų strigusiai dėl sniego kalnų perėjoje Maroke, miegoti su karšto vandens pripilta pūsle Ugandoje, ar važiuoti į rytinį safarį su šilčiausiu džemperiu ir skara ant galvos. Afrikoje karšta dažniausiai būna dieną, arba ties pusiauju.
Visa Afrika gerokai karštesnė už Lietuvą. Dykumose (Afrikos šiaurėje ir pietvakariuose) tas karštis yra sausas, ten beveik nelyja. Naktimis ir žiemomis kiek atvėsta: tačiau tik iki keliolikos, blogiausiu atveju - kelių laipsnių. To pakanka, kad žmonės tokiu metu ten nebevyktų į poilsines keliones, nors vandenyno temperatūra visad išlieka šiltesnė, nei Baltijos jūros rugpjūtį. Džiunglėse ir savanose aplink pusiaują karštis yra drėgnas. Visus metus ten temperatūra panaši, vasaros ir žiemos nėra. Užtat yra sausas ir lietingas sezonai (tikslios jų datos skiriasi nuo vietos). Per lietingą geriau nekeliauti: ne vien dėl to, kad lietus nemalonus, tačiau ir todėl, kad suvešėję medžiai užstoja gyvūnus, o smarkios liūtys bemat suniokoja menką vietinę infrastruktūrą.
Mitas Nr. 10: Kelionė į Afriką - pigu
Jei Afrika yra skurdi - vadinasi keliauti ten turėtų būti pigu. Didelė klaida taip manyti, jei norite daugiau komforto, nei kad turi eilinis afrikietis, gyvenantis kur atokesniame miesto rajone ar kaime. Gyventi Afrikoje pigu (o Pietų Afrikos respublikoje itin pigu, jei įvertinsime gyvenimo kokybę), bet keliauti - brangu. Viską galima paaiškinti ekonominiais argumentais.
Visų pirma nuskristi į Afriką yra daug brangiau, nei tarkim į Aziją. Jei skrydžiams į Aziją pamatysite pasiūlymų už 300-400 eurų, tai į vidurio ar pietinę Afriką kainos prasidės nuo 500-600 eurų, o dar dažniau sieks 800-900 eurų. Gana daug kainuoja safariai - nacionalinių parkų mokesčiai, specialūs džipai, lodžijos, kurios įrengtos viduryje niekur ir turi viską, ko reikia turistui atsivežti gana toli. Žinoma, Afrikoje visada galima keliauti su palapine, tačiau net už galimybę pasistatyti ją kempinge (o kitur negalima), teks mokėti apie 10 eurų. Afrikoje visuomeninis transportas menkai išvystytas, tad išlaidos privačiam vėl kerta per kišenę. Pigus čia tik vietinis maistas, bet ir jis ne kiekvienam prie širdies.
Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis - tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje. Mat daug kur Afrikoje į pietus nuo Sacharos dažnas toks požiūris: “jei nemokės didelės algos iš karto arba reikės daug dirbti - nedirbsiu išvis”. Na o ką: klimatas karštas, nesušalsi niekada, o dar visa labdara iš Vakarų. Taip išeina, kad tų, kurie dirba ir stengiasi (pvz. kokybiškai gidauja, nuomoja kambarius ar automobilius turistams), mažoka, ir jie daug kur turi tokį beveik monopolį bei gali imti dideles kainas.
Afrikos tautų įvairovė
Afrikos gyventojų etninė sudėtis labai įvairi, nepakankamai ištirta (ypač juodaodžių); nėra vienos etnolingvistinės tautų klasifikacijos. Afrikoje yra įvairių etninių bendrijų - moderniųjų tautų (nacijų), tautų, genčių junginių, genčių. Afrikos etniniuose žemėlapiuose skiriama 300-500 bendrijų; 111 bendrijų turi po daugiau kaip 1 mln. žmonių (87,1 % Afrikos gyventojų), 11 turi po daugiau kaip 10 mln. žmonių. Afrikos valstybės dažniausiai daugiatautės, jų sienos paprastai nesutampa su etninių bendrijų gyvenamųjų teritorijų ribomis (per žemyno kolonizaciją daugelį šių bendrijų pasidalijo kelios Europos valstybės).
Šiaurės Afrikos tautos skiriamos afrazijiečių šeimai, kurią sudaro keturios kalbinės grupės. Gausiausia semitų grupė (129,5 mln. žmonių), jos dauguma kalba arabų kalba (Afrikoje gyvena 2/3 pasaulio arabų). Libijoje, Tunise, Alžyre, Maroke, Egipte susiformavo moderniosios arabų tautos. Etiopijoje besikuriančios etiopų moderniosios tautos branduolį sudaro amharai (17 mln. žmonių) kartu su giminingomis tigrių ir tigrajų tautomis. Berberų grupės tautos (10,6 mln. žmonių) gyvena Magribo kalnų rajonuose ir Sacharos oazėse; dauguma jų kalba arabiškai. Somalio pusiasalyje (Etiopijos pietuose ir pietryčiuose, Somalyje, Džibutyje), dar Kenijos šiaurės rytuose ir Sudano pietuose gyvena kušitų grupės tautos (29,2 mln. žmonių). Šiaurinėje Nigerijoje, šiauriniame Kamerūne ir pietiniame Nigeryje telkiasi Čado grupės tautos (28,7 mln. žmonių); gausiausia - hausai (24 mln.).
Į pietus nuo Sacharos gyvenančių juodaodžių tautų skiriamos trys šeimos. Gausiausia Nigerio (Nigerio-Kordofano) šeima, paplitusi Vidurio ir Pietų Afrikoje. Ji dalijama į dvi grupes: Nigerio-Kongo ir Kordofano. Nigerio-Kongo grupė turi šešis pogrupius, gausiausias Benuės-Kongo (174 mln. žmonių), kurio tautos (apie 120 etninių bendrijų) kalba bantų kalbomis; apima tropinės Afrikos didžiąją dalį: Gaboną, Pusiaujo Gvinėją, Kongą, Angolą, Kongo Demokratinę Respubliką, Ugandą, Ruandą, Burundį, Keniją, Tanzaniją, Malavį, Zambiją, Mozambiką, Botsvaną, Svazilandą, Lesotą, Pietų Afrikos Respubliką, Namibiją. Iš Atlanto pogrupio tautų (27 mln. žmonių), gyvenančių Atlanto vandenyno pakrantėje (Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Senegale, Siera Leonėje, Gambijoje ir kitur), didžiausia - fulbiai (18,8 mln.). Kva pogrupio tautos (67,4 mln. žmonių) sudaro 2/3 Ganos ir Benino, pusę Nigerijos, Togo, Liberijos, Dramblio Kaulo Kranto gyventojų. Mandžių pogrupio tautos (13,7 mln. žmonių), gyvenančios prie Senegalo ir Nigerio aukštupių, sudaro pusę Gambijos, Liberijos, Malio ir Siera Leonės gyventojų. Adamawos-Sudano pogrupio tautos (7,3 mln. žmonių) susitelkusios Centrinės Afrikos Respublikoje (4/5 jos gyventojų), gretimuose Kongo Demokratinės Respublikos, Kamerūno, Čado ir Sudano rajonuose. Voltos pogrupio tautos (14,9 mln. žmonių) telkiasi Burkina Fase (82 % visų gyventojų), Ganos, Togo ir Benino šiaurėje, Dramblio Kaulo Kranto šiaurės rytuose. Kordofano grupės tautos negausios (0,57 mln.
Nilo-Sacharos šeimą sudaro keturios grupės; didžiausia Chari-Nilo grupė (23,1 mln. žmonių) skiriama į keturis pogrupius. Rytų Sudano pogrupio tautos (19 mln. žmonių) gyvena prie Nilo aukštupio, aplink Viktorijos ir Turkanos ežerus (Sudane, Ugandoje, Kenijoje, Tanzanijos šiaurėje), Centrinio Sudano pogrupio tautos (3,9 mln. žmonių) - Sudano ir Kongo Demokratinės Respublikos paribyje, bertų ir kunamų pogrupių tautos (0,19 mln. žmonių) - Sudano bei Etiopijos paribyje. Sacharos (kanūrių) grupės tautos (5,1 mln. žmonių) telkiasi aplink Čado ežerą ir Sacharos viduryje (Nigerio vakaruose, Čado šiaurėje, Nigerijos šiaurės rytuose), songajų grupės tautos (2,3 mln. žmonių) - prie Nigerio vidurupio (Malis, Nigeris). Fūrų, mabų ir komų grupių tautos (0,84 mln.
Pietvakarių Afrikos bei vidurinės Tanzanijos tautos skiriamos khoinų (Koisano) šeimai, kurią sudaro trys grupės - Pietų Afrikos khoinų grupės tautos (0,3 mln. žmonių), gyvenančios Namibijoje, Botsvanoje, Angoloje, bei sandavių ir chadzų grupių tautos (0,04 mln. Madagaskaro saloje gyvenantys malagasiai (9,9 mln.
Indoeuropiečių šeimai (11,6 mln. žmonių) priklauso apie 1,5 % Afrikos gyventojų. Jų daugiausia Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje, Kenijoje.
Afrikos plaukų kultūra
Afrikoje plaukai turi gilų kultūrinį ir dvasinį kontekstą, kuris gerokai viršija vien tik estetinę funkciją. Plaukai čia atspindi tapatybę, statusą ir dvasinius įsitikinimus. Daugelio Afrikos tautų plaukų stilių prasmės yra simbolinės - jos gali nurodyti amžių, santuokinę padėtį ar gentinę priklausomybę. Šie stiliai dažnai susiję su protėvių ryšiais, dvasiniais ritualais ir net bendruomenės ryšio stiprinimu.
Plaukų stilius gali reikšti amžių, santuokinę padėtį, turtus ar net politines pažiūras. Pavyzdžiui, Himba gentis Namibijoje naudoja plaukus, o tiksliau - sudėtingą pynimą ir raudonos ochros naudojimą, kad parodytų svarbias gyvenimo etapus. Fulani žmonės Vakarų Afrikoje taip pat garsėja sudėtingomis šukuosenomis, kurios puošia karoliukai ir kauriai (kriauklės). Šios šukuosenos nurodo viską - nuo vaisingumo iki socialinio statuso.
Plaukų stiliai kai kuriose Afrikos tautose taip pat buvo politiniai simboliai. Kolonializmo metu tam tikri Afrikos plaukų stiliai buvo draudžiami Europos kolonizatorių, nes jie buvo laikomi pasipriešinimo ir Afrikos pasididžiavimo simboliais.
Afrikoje plaukai turi gilią dvasinę reikšmę, nes jie dažnai laikomi tiltu tarp gyvųjų ir protėvių pasaulio. Yoruba kultūroje Nigerijoje plaukai yra susiję su Orishomis - dievybėmis. Moterų plaukai dažnai stilingai surišami sudėtingomis pynėmis, norint pagerbti tam tikras dievybes religinėse apeigose. Plaukai taip pat aukojami kaip auka, kad būtų užtikrinta dievų apsauga, palaima ar pagalba.
Ganoje, tarp Ashanti tautos, plaukai atlieka svarbų vaidmenį laidotuvių ritualuose. Tikima, kad prieš palaidojimą plaukai turi būti kruopščiai supinti arba sušukuoti, kad būtų užtikrinta sklandi perėjimo į pomirtinį gyvenimą kelionė. Masajų tauta Kenijoje ir Tanzanijoje taip pat vykdo plaukų skutimo ceremonijas per svarbius gyvenimo etapus. Kai Masajų berniukai pasiekia pilnametystę ir yra apipjaustomi, jų galvos nuskutamos kaip atgimimo ir atsinaujinimo simbolis. Masajų kariai augina plaukus visą savo tarnavimo laikotarpį, kuris gali trukti iki 10 metų.
Afrikos tautose plaukų priežiūra nėra tik individuali veikla - tai bendruomenės užsiėmimas, stiprinantis socialinius ryšius. Moterys dažnai susirenka kartu pinti ar formuoti viena kitos plaukus, ir šis procesas gali trukti valandas ar net dienas. Kaimo Afrikos bendruomenėse plaukų pynimo sesijos gali apimti visą kaimą. Ši tradicija, žinoma kaip "oralinis pynimas", susieja šukuosenų kūrimą su pasakojimais, leidžiančiais perduoti kultūrines istorijas, vertybes ir pamokas iš kartos į kartą. Daugelio Afrikos kultūrų vyresnieji vaidina svarbų vaidmenį mokant jaunosios kartos plaukų priežiūros meno.
Miesto Afrikos bendruomenėse salonai tapo šiuolaikinėmis bendruomenių susibūrimo vietomis plaukų priežiūrai. Šie salonai nėra tik vietos kirpti plaukus - tai socialinės erdvės, kur moterys renkasi dalintis istorijomis, teikti paramą ir užmegzti ryšius.
Pietų Afrikos Respublika
Apie 80,9 % Pietų Afrikos Respublikos gyventojų yra juodaodžiai afrikiečiai, 8,8 % - metisai, 7,8 % - baltieji, 2,5 % - azijiečiai (daugiausia išeiviai iš Indijos). Juodaodžiai priklauso bantų tautų grupei; daugiausia yra zulų, kosų, bapedžių, tsvanų, basutų, tsongų, ndebelių, bavendų, svazių. Kosai daugiausia gyvena šalies pietryčiuose, zulai - rytuose, basutai - vidurinėje dalyje, baltieji ir metisai - vakaruose ir rytuose. Sausringame Kalahario regione gyvena bušmėnai ir hotentotai.
Šalyje net 11 valstybinių kalbų: afrikanų, anglų, kosų, ndebelės, pietų sotų, šiaurės sotų, svazių, tsongų, tsvanų, vendų, zulų. Apie 80 % gyventojų priklauso įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms, apie 1,5 % išpažįsta islamą, apie 1,3 % - hinduizmą. Yra labai mažos judėjų (dauguma litvakai ir jų palikuonys), budistų, konfucianistų bendruomenės, naujųjų religinių judėjimų narių, tradicinių religijų išpažinėjų.