Peticijos Pietų Korėjoje: nuo sporto skandalų iki istorinės atminties
Peticijos - tai galingas įrankis, leidžiantis piliečiams išreikšti savo nuomonę ir siekti pokyčių įvairiais klausimais. Pietų Korėja nėra išimtis, kur peticijos naudojamos tiek reaguojant į sporto skandalus, tiek siekiant atkreipti dėmesį į istorinės atminties klausimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą ryškių peticijų pavyzdžių Pietų Korėjoje, atskleisdami jų įtaką ir reikšmę.
Sporto skandalai ir visuomenės reakcija
Pietų Korėjoje sportas užima svarbią vietą, todėl bet kokie skandalai ar nesąžiningas elgesys sulaukia didelio visuomenės dėmesio ir pasipiktinimo. Vienas iš tokių atvejų - 2018 m. žiemos olimpinės žaidynės, kuriose Pietų Korėjos greitojo čiuožimo komanda pateko į skandalą dėl komandinės taktikos ir tarpusavio santykių.
Kim Bo-reum ir Park Ji-woo peticija
500 m komandinėse lenktynėse Pietų Korėjos atstovai užėmė septintą vietą ir nepateko į pusfinalį. Po varžybų Kim Bo-reum prieš televizijos kameras apkaltino komandos draugę Noh Seon-yeongą dėl prasto pasirodymo. „Mes čiuožėme gerai, tačiau paskutinė čiuožėja Noh negalėjo atsilaikyti ir mes turėjome nuviliantį rezultatą“, - sakė Kim. Jai pritarė ir Park Ji-woo: „Buvau šokiruota, kuomet kirtau finišo liniją, nes tada supratau, kad Noh nėra su mumis“.
Komandos yra išrikiuojamos pagal tai, kiek laiko distancijoje užtrunka trečias finišavęs komandos narys, o Noh atsiliko beveik keturiomis sekundėmis. Televizijos kameros nufilmavo, kaip Noh po varžybų nesulaiko ašarų, tačiau Kim ir Park tai ignoravo.
Šis incidentas sukėlė didžiulį pasipiktinimą Pietų Korėjos visuomenėje. Peticijoje, patalpintoje Pietų Korėjos prezidento oficialioje svetainėje, buvo reikalaujama uždrausti Kim ir Park atstovauti Pietų Korėją, o netrukus po to buvo sulaukta ir sportininkų atsiprašymas. „Mes prašome, kad Kim Bo-reum ir Park Ji-woo atsisakytų savo teisių kaip mūsų šalies atletai ir būtų diskvalifikuoti iš tarptautinių varžybų, įskaitant ir olimpiadą“, - rašoma peticijoje.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Po skandalo K.Bo-reum suskubo atsiprašyti: „Aš atsiprašiau visų, kurių jausmus įžeidžiau. Tai mano kaltė, kad aš negalėjo sukontroliuoti savo komandos.“ Sporto aprangos kompanija NEPA jau paskelbė, kad nepratęs rėmimo sutarties su čiuožėja.
Ši peticija parodė, kaip greitai ir efektyviai visuomenė gali reaguoti į neteisybę ar nesąžiningą elgesį sporte. Nors peticija galbūt ir nepasiekė visų užsibrėžtų tikslų, ji atkreipė dėmesį į problemą ir privertė sportininkes atsiprašyti.
Istorinės atminties klausimai ir peticijos
Pietų Korėjos istorija yra sudėtinga ir kupina skaudžių įvykių, įskaitant Japonijos kolonizaciją ir Korėjos karą. Šie įvykiai paliko gilų pėdsaką šalies identitete ir atmintyje, todėl bet kokie bandymai sumenkinti ar iškraipyti istoriją sulaukia didelio pasipriešinimo.
Kovo 1-osios judėjimas ir jo reikšmė
Kovo 1-osios judėjimas (dar vadinamas Samil judėjimu už nepriklausomybę) - tai 1919 m. kovo 1 d. Korėjos sostinėje Seule prasidėjęs, po visą šalį išplitęs ir du mėnesius trukęs judėjimas už Korėjos nepriklausomybę nuo Japonijos. 1910 m. Korėją aneksavo Japonija. Okupantai savo nuožiūra pertvarkė daugumą finansų, mokslo ir valstybinių institucijų Korėjoje, įvedė autoritarinį režimą. Dėl to buvo organizuojamos masinės mobilizavimo kampanijos ir priverstinė žmonių asimiliacija. Uždraudus spaudą buvo atimta raiškos laisvė (tiek individuali, tiek ir kolektyvinė), panaikinta teisė į žemės nuosavybę. Dėl šios priežasties Korėja patyrė ekonominę ir socialinę krizę. Taip pat okupantų valdžia pirmąjį valdymo Korėjoje dešimtmetį stiprino savo politiką pasitelkdama rasinę diskriminaciją, sistemingą terorą ir kankinimus.
Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Versalio taikos konferencija suteikė viltį viso pasaulio žmonėms, kenčiantiems okupaciją, susigrąžinti nepriklausomybę. Daugiausia įtakos tam turėjo JAV prezidento Vudro Vilsono (Woodrow Wilson) paskelbta Keturiolikos punktų programa, kuri skelbė „tautų apsisprendimo teisę“. Nors programa buvo skirta tik europiečiams, korėjiečių diaspora, kaip ir kiti nevakarietiški kolonijiniai subjektai, pritaikė ją ir savo tikslams. Norėdami atkreipti pasaulio dėmesį į Korėjos situaciją, korėjiečiai du kartus bandė siųsti savo atstovus į Paryžių.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Korėjoje nepriklausomybės judėjimas įgijo pagreitį ir aiškumo, kai 1919 m. sausio 22 d. mirė paskutinis Džiosono dinastijos karalius Godžiongas (고종 Gojong). Gandai, kad japonai nunuodijo karalių arba privertė jį nusižudyti, be paliovos sklandė šalyje. Nors istorikai netiki, kad šios kalbos yra tiesa, jos sužadino emocijas net ir tiems korėjiečiams, kurie įprastai būdavo apatiški ir nedalyvaudavo politinėse demonstracijose. Demonstracijų organizatoriai pasinaudojo šia žmonių būsena.
Tikėdamiesi, kad į kovo 3 d. Seule vyksiančias karaliaus laidotuves atkeliaus daug žmonių, įvairių organizacijų atstovai nusprendė paskelbti nepriklausomybės deklaraciją anksčiau - kovo 1 d., ją paskelbė Pagodos parke Seule. 33 žmonės pasirašė Korėjos nepriklausomybės deklaraciją: 16 krikščionių, 15 čiondoizmo išpažinėjų ir 2 budistai. Dėl japonų kolonijinės politikos, remiantis religiniais sumetimais, žmonių mobilizacija visos šalies mastu buvo pats patogiausias ir saugiausias pasirinkimas. Pasirašius deklaraciją taip pat išsiųstos ir peticijos Japonijos ir JAV vyriausybėms, taip pat Paryžiaus taikos konferencijai. Signatarai buvo atsargūs ir pabrėžė, kad jų protestas yra taikus, per jį nebus naudojamas smurtas. Jie neketino sukelti masinio sukilimo.
Po Korėją pasklidęs nepriklausomybės judėjimas pritraukė daugybę žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos ar socialinio statuso. Apytikriai apskaičiuota, kad demonstracijose, kurios tęsėsi visą pavasarį, dalyvavo nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Eidami gatvėmis žmonės skandavo „Manse!“ (만세 manh-seh, pažodžiui reiškia „10 000 metų“ ir dažnai verčiama kaip „ilgai gyvenk“. Šiuo atveju - „ilgai gyvuok, Korėjos nepriklausomybe!“). Japonai šias demonstracijas pradėjo vadinti „Manse judėjimu“.
Japonų kolonijinės valdžios organai visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi nuslopinti judėjimą. Kadangi demonstracijose dalyvavo tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, nieko nebuvo pasigailėta - visi buvo sumušti ir nužudyti. Japonų valdžios žiaurumo neišvengė ir grupė žmonių, susirinkusių į bažnyčią skaityti deklaracijos ir apie ją diskutuoti. Atvykusi policija jiems liepė skirstis namo, bet žmonės atsisakė paklusti, remiantis tuo, kad bažnyčia yra šventa vieta. Tuomet japonų policija, neatsižvelgdama į bažnyčios statusą arba iš dalies dėl to, kad bažnyčia suteikė judėjimui paramą, sudegino ją iki pamatų su visais žmonėmis, įskaitant moteris ir vaikus. Daug pastangų buvo dedama norint palaužti krikščionis, kurie, kartu su čiondoizmo išpažinėjais, žymiai prisidėjo prie judėjimo. Daugiau nei 400 bažnyčių buvo sunaikintos. Oficialiai teigiama, kad 553 žmonės buvo nužudyti, 1 409 sužeisti, daugiau nei 14 000 suimti. Korėjiečių nacionalistai tvirtino, kad skaičiai daug didesni: daugiau nei 7 000 nužudyti ir dešimtys tūkstančių demonstrantų suimti.
Kovo 1-osios judėjimas buvo pagrindinis lūžio taškas Korėjos istorijoje. Kai kurie istorikai teigia, kad būtent tą dieną gimė modernus Korėjos nacionalizmas. Nors demonstracijos buvo nuslopintos dar nepasiekus nepriklausomybės, bet jos privertė Japonijos vyriausybę pakeisti savo politiką Korėjoje. Dabar kovo 1-oji Korėjoje yra valstybinė šventė. Pagodos (dar vadinama Tapgolo (탑골 Tapgol)) parke, kuriame prasidėjo nepriklausomybės judėjimas, galima išvysti nemažai monumentų, skirtų šiam įvykiui atminti. Taip pat Korėjos nepriklausomybės menėje (The Independence Hall of Korea) eksponuojama šio nepriklausomybės judėjimo paroda.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
"Paguodos moterys" ir teisingumo siekis
Dar vienas skaudus istorijos puslapis - vadinamųjų "paguodos moterų" (Comfort women) likimas. Antrojo pasaulinio karo metais šimtai tūkstančių moterų iš įvairių Azijos šalių buvo seksualiai išnaudojamos Japonijos armijos karių. Tuomet sekso vergėmis tapusios mergaitės ir paauglės šiandien - garbaus amžiaus moterys. Nors nuo šių įvykių praėjo jau daug metų, laikas moterų žaizdų neišgydė.
Šios moterys, išgyvenusios nežmonišką smurtą ir pažeminimą, ilgus metus tylėjo dėl gėdos ir baimės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jos pradėjo viešai kalbėti apie savo patirtį ir reikalauti teisingumo iš Japonijos vyriausybės.
Peticijos, raginančios Japoniją oficialiai atsiprašyti ir pripažinti savo atsakomybę už šiuos nusikaltimus, yra nuolat kuriamos ir pasirašomos Pietų Korėjoje ir kitose šalyse. Šios peticijos yra svarbi priemonė siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į šią problemą ir daryti spaudimą Japonijos vyriausybei.
Režisierės Tiffany Hsiung dokumentinis filmas „Atsiprašymas“ („The Apology“, 2016), pasakoja trijų nukentėjusių moterų - Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adelos iš Filipinų - istorijas. Filme atskleidžiama ne tik moters iš Korėjos istorija, tačiau pasakojama ir apie judėjimą. Socialinė veikla, judėjimas už teisingumą gyvuoja daugiau nei 25 metus. Informacijos sklaida ir peticija atsirado dar iki filmo kūrimo pradžios.
Filmo kūrėja teigia, kad filmo pavadinimas nurodo į politinį atsiprašymą, tačiau pažiūrėjus filmą paaiškėja, kad „atsiprašymas“ kiekvienoje iš jų istorijų atsispindi savaip. Gil filme sako, kad turi randų, tačiau labiausiai ji trokšta ramybės. Ramybės, kad pasiekė teisingumą, kurio nusipelnė. Ramybės ir palengvėjimo siekė ir Adela, kai savo sūnui papasakojo apie tai, kas jai nutiko.
Gyvūnų apsauga ir visuomenės sąmoningumas
Peticijos Pietų Korėjoje taip pat naudojamos siekiant atkreipti dėmesį į gyvūnų teisių klausimus. Pietų Korėjos vyriausybė priėmė Gyvūnų Apsaugos Įstatymus, pagal kuriuos gyvūnų kankinimas skaitomas nelegaliu, tačiau šie įstatymai nebuvo tinkamai vykdomi šioje šalyje. Šunų mėsos pramonė ir toliau klestėjo ir pareigūnai liko abėjingi, išskyrus 1988 m. per Seulo olimpines žaidynes ir 2002 m. Nors ir yra uždrausta reklamuotis restoranams pagrindinėse gatvėse anglų kalba, daugiau kaip 6,000 restoranų šiandien patiekia šunų mėsą Pietų Korėjoje. Ir jų restoranai nėra uždaromi.
Peticijos, raginančios uždrausti šunų mėsos prekybą ir užtikrinti griežtesnę gyvūnų apsaugą, nuolat pasirodo internete ir sulaukia didelio palaikymo. Šios peticijos rodo augantį visuomenės sąmoningumą gyvūnų teisių klausimais ir norą užtikrinti humaniškesnį elgesį su gyvūnais.
tags: #peticijos #pietų #korėja