Sužinokite Paukščių Kiaušinių Dėjimo Laikotarpius Lietuvoje: Vištos, Žąsys ir Kiti!

Lietuvos kaimo peizažas neatsiejamas nuo naminių paukščių, o jų kiaušinių dėjimo laikotarpiai yra svarbus aspektas tiek smulkiems ūkininkams, tiek didesniems paukštininkystės ūkiams. Šiame straipsnyje apžvelgsime paukščių kiaušinių dėjimo ypatumus Lietuvoje, remiantis ekspertų įžvalgomis ir praktiniais patarimais. Aptarsime vištų dedeklių, žąsų ir ančių kiaušinių dėjimo laikotarpius, veiksnius, darančius įtaką dėslumui, bei tinkamos priežiūros svarbą.

Vištų dedeklių priežiūra ir kiaušinių dėjimas

Nors vištų priežiūra iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta, norint užtikrinti sveiką paukščių augimą ir kokybiškų kiaušinių dėjimą, reikalingos tam tikros žinios. „Vilniaus paukštyno“ Paukščių auginimo tarnybos vadovas Tomas Miškinis ir „Kauno grūdų“ kombinuotų pašarų technologas, vyr. veterinarijos gydytojas dr. Žydrūnas Totilas dalijasi patarimais, kaip tinkamai prižiūrėti vištas dedekles.

Tinkama aplinka ir temperatūra

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas ką tik įsigytiems viščiukams. Patalpinus juos į tvartą ar fermą, būtina užtikrinti, kad grindų temperatūra būtų ne mažesnė nei 30 laipsnių (pirmomis dienomis net 32 laipsniai). Palaipsniui, su kiekviena diena, temperatūrą galima mažinti po laipsnį. 21-os dienos amžiaus viščiukui pakanka 20-22 laipsnių temperatūros. Taip pat svarbu, kad kraikas (drožlės, durpės ar šiaudai) būtų sausas, nesuplėkęs ir nesupelijęs. Viščiukai turi turėti švaraus vandens ir būti aprūpinti tinkamos kokybės visaverčiu subalansuotu lesalu. Temperatūrai nukritus žemiau 18 laipsnių šilumos, vištos dedeklės gali dėti mažiau kiaušinių, o dar labiau mažėjant aplinkos temperatūrai, reikės papildomai duoti daugiau lesalo.

Lesinimas pagal amžių

Vištoms dedeklėms skirti lesalai skirstomi pagal paukščio amžių. Mažiems viščiukams svarbus baltymų kiekis ir energija (riebalai). Subalansuotame lesale šių medžiagų kiekis yra subalansuotas. Taip pat gali būti skiriami vitaminų papildai, jei pasireiškė kokie nors klinikiniai vitaminų trūkumo požymiai arba jei paukščiai patiria stresą (pavyzdžiui, ką tik patalpinus viščiukus į tvartą ar fermą). „Kauno grūdų“ atstovas perspėja, jog negalima nutukinti vištos dedeklės, nes tokiu atveju gali sumažėti kiaušinių dėslumas, pablogėti kiaušinių kokybė ar pasireikšti medžiagų apykaitos ligos. Višta dedeklė dėjimo metu turėtų vidutiniškai gauti apie 110-120 g lesalo per parą, priklausomai nuo lesalo kaloringumo. Skirtingų veislių vištos lesinamos skirtingais kiekiais, todėl jas perkant reikėtų išsiaiškinti konkrečią veislę ir atkreipti dėmesį į būtent tos veislės auginimo rekomendacijas.

Vištoms dedeklėms subalansuotų lesalų skirstymas:

Taip pat skaitykite: Panoraminiai vaizdai nuo TV bokšto

Startinis lesalas: iki 3 savaičių amžiaus vištaitėms;
Auginimo lesalas: nuo 3 iki 8 savaičių;
Vystymosi lesalas: nuo 9 iki 18 savaičių;
Priešdėjiminis, pradedančioms dėti vištaitėms skirtas lesalas: nuo 17 iki 28 savaičių;
Suaugusioms vištoms skirtas lesalas: nuo 29 iki 45 savaičių ir nuo 46 iki 65 savaičių.

Labai svarbu skirti lesalus pagal amžiaus periodą, nes nuo to priklauso ir paukščių augimas, vystymasis, sveikatingumas ir produktyvumas. Pagal kiekvieną periodą paruošiamas lesalas, pripildytas tuo laikotarpiu reikalingomis medžiagomis: kalciu, vitaminais, aminorūgštimis ir kt., kurios užtikrina, kad vištaitės būtų aprūpintos jomis tada, kai reikia ir tokiu kiekiu, kokio reikia.

Kanibalizmas ir streso mažinimas

Vištos kartais viena kitai akį kerta, o toks reiškinys vadinamas kanibalizmu. Jis labiau būdingas vištoms dedeklėms nei broileriams. Visų pirma, tai vyksta dėl to, kad vištos dedeklės gauna normuotą lesalo kiekį. Tuo metu broileriai lesalo turi visada - nebelieka dėl ko kapotis. Ir vis dėlto - jeigu lesalas yra subalansuotas, kanibalizmo nebus. Kapojimasis prasideda dėl streso, esant maisto medžiagų disbalansui. Kartais kanibalizmas atsiranda dėl sieros turinčių aminorūgščių (metionino) trūkumo.

Prasidėjus kanibalizmui reikėtų imtis šių veiksmų:

Pašalinti stresą. Sužeistas vištas atskirti nuo kitų, suteikti peštukėms veiklos: pridėti druskų akmenų, kad vištos turėtų užsiėmimą ir galėtų lesti. Taip kartu paukščiai gaus ir papildomų mineralų. Stresui mažinti gali būti skiriama ir antistresinių vitaminų papildų.
Užtikrinti tinkamą lesalą. Lesalas turi būti subalansuotas ir skirtas tam amžiaus periodui.
Sumažinti šviesos intensyvumą iki minimumo. Duoti daugiau nakties valandų (įprastas tamsos periodas vištoms dedeklėms yra 8 valandos). Esant galimybei, įprastą šviesą pakeisti raudonomis lempomis.

Kiaušinio lukšto kokybė

Kiaušiniai minkštu lukštu rodo vitamino D3 ir kalcio trūkumą. Trūkumas gali atsirasti dėl nesubalansuoto lesalo arba per mažo jo kiekio. Jeigu vištų produktyvumas yra didelis, tuomet lesalas privalo būti subalansuotas. Jei lesalo per mažai ar jis nesubalansuotas, paukščiui gali trūkti reikiamų vitaminų. Svarbu užtikrinti, kad dedančiai vištai būtų duodamas dėsliųjų vištų lesalas, kuriame yra daug kalcio ir vitamino D3. Taip pat gali būti skiriami šių elementų turintys papildai. Vištidėje gali būti papildomai išbarstoma kalkakmenio ar kriauklių.

Žąsų auginimas: nuo praeities iki dabarties

Lietuvos kaimą būtų sunku įsivaizduoti be iš tolo boluojančio oranžiniais snapais numarginto žąsų pulkelio. Apie šiuos dabar retai besutinkamus paukščius gali daug gerų žodžių išgirsti. Rašto istorijoje žąsys paliko ryškų pėdsaką, padovanojusios plunksną. Pagarbos nusipelnė Romą nuo galų antpuolio išgelbėjusios žąsys, kurių gagenimas pažadino užsnūdusius miesto gynėjus. Net šiais laikais žąsys „įdarbinamos“ kalėjimų prižiūrėtojomis: Brazilijoje apie nuteistųjų bandymą pabėgti įspėja žąsų klegesys. Teigiama, kad nuo tada, kai į pagalbą buvo pasitelkti šie paukščiai, nepabėgo nė vienas kalinys. Sakoma, kad sapnuose apsilankiusi žąsis atneš laimę jūsų šeimai, jei saldžiai miegodamas jas lesinsite - tikėkitės didesnių pajamų.

Taip pat skaitykite: Viskas apie paukščių kiaušinius

Ūkininkai Emilija ir Algirdas Bieliniai, auginantys žąsis jau 15 metų, teigia, kad žąsininkystė - nenuspėjamas, nuo gamtos jėgų priklausomas verslas. Pasitaiko metų, kad žąsys gerai peri, kiaušiniai būna vaisingi, todėl ir žąsiukų daug išsirita, tačiau būna ir taip, kad ką nori daryk - ant rankų žąsį nešiok, pyragais lesink, kiaušiniams gyvybės neįpūsi. Keisčiausia, kad jei vienais metais nesiseka, tai nesiseka visiems be išimties, o jei metai geri, tai geri irgi visiems. Ir niekas nežino, nuo ko tai priklauso, juk nei paukščių auginimo sąlygos, nei lesalai, nei šeimininkas nesikeičia.

Emilija spėja, kad paukščius labai veikia mėnulis. Yra pastebėta, kad viščiukų charakteris labai priklauso nuo mėnulio fazės, per kurią jaunikliai užsimezgė ir išsirito. Anksčiau juk žemės ūkio darbai buvo planuojami pagal mėnulio fazes. Jau daug metų augindami dėsliųjų veislių vištaites, ūkininkai pastebėjo nemažai jų elgesio keistenybių. Vienų viščiukų aptvare gali polkas šokti, arijas traukti, jie nekreips dėmesio. Vos savaite amžiumi besiskiriantys jaunikliai gali būti visiškai kitokie: nebandyk daryti staigių judesių, net drabužių nekeisk, nes viščiukai su triukšmu po kampus išsilakstys tartum siaubūną pamatę. Manoma, kad stresuoti linkę paukščiai dažniausiai išsirita iš kiaušinių, kurie pradėti perinti per mėnulio virsmą.

Žąsų charakteris ir veisimas

Įsitikinimą, kad žąsinai pikti, besitaikantys įgnybti bet kuriam pašaliečiui paukščiai, Algirdas paneigia, sakydamas, kad jo augintinės baikščios kaip zuikučiai ir visai nepiktos. Turi pratūnoti kelias valandas jų pašonėje ir susilieti su pulku, kad galėtum nufotografuoti. Šnypštimu atėjusįjį jos pasitinka tik tuomet, kai deda kiaušinius. Pasak jo, žąsys - nekantrūs sparnuočiai, neturintys stiprių motinystės instinktų ir ant kiaušinių, kol žąsiukai išsiperės, netupi - likus kelioms dienoms pabėga. Tik viena kita žąsis pati išperina žąsiukus. Ūkininkai jas slapukėmis vadina. Taip gudriai užsimaskuoja, kad pamatai tik jau išsiritusį, po aptvarą varlinėjantį žąsiuką.

Nors didelių jausmų savo palikuonims jos nepuoselėja, tačiau gyvenimo draugą, kaip ir gulbės, pasirenka visam gyvenimui. Vienas patinas per klaidą išvežtos žąsies ieškojo visą žiemą. Būdavo išleidi žąsis į lauką, o jis puola prie daržinės, tikėdamasis ją ten surasti. Būna, kad vieną žąsytę myli trys patinai, arba atvirkščiai, vienas žąsinas bičiuliaujasi iš karto su trimis draugėmis. Kai išleidi paukščius į lauką, iš karto matyti porelės, kurios laikosi tolėliau nuo viso pulko. Pasitaiko ir nesusiporavusių paukščių.

Bandos pakaitai ir pardavimui skirtus žąsiukus Bieliniai perina kitų paukščių augintojų inkubatoriuose. Kad prasikaltų žąsiukas, prireikia 4 savaičių. Anksčiau ūkininkai patys turėjo inkubatorių. Naktimis nemiegodavome, bijodami, kad elektra nedingtų ir inkubatorius neišsijungtų. Ypač neramu būdavo artėjant audroms ar papūtus stipriam vėjui. Tekdavo kaltinti tik save, jei neišgirdę nutrūkusio elektros tiekimo perspėjimo signalo ryte rasdavome sušalusius kiaušinius. Sutrikimų ir dabar pasitaiko, kai įjungi iš karto kelis prietaisus, - elektros sistemos darbą kritikuoja ūkininkas. - Pagailėjom savo nervų ir inkubavimo atsisakėme.

Taip pat skaitykite: Paukščių Tako evoliucija

Vietinių žąsų išsaugojimas

Kartą susitikę su žąsų auginimo specialistu, Gyvulininkystės instituto (GI) mokslininku Sigitu Janušoniu, ūkininkai namo sugrįžo ne tuščiomis. Žąsų propaguotojas įkalbėjo juos prisidėti prie vietinių Lietuvos vištinių žąsų, kurios priklauso šalies nacionaliniam genofondui, išsaugojimo. Nepaisant to, kad tuo metu žąsininkystė buvo nuostolinga, negalėjome nepadėti, nes tai nacionalinis turtas, kurį privalu išsaugoti ateities kartoms.

Bieliniai augina 165 Lietuvos vištinių žąsų tėvinį pulką. Dar 150 jų laikoma Baisogaloje, Gyvulininkystės instituto ūkyje. Pasak S. Janušonio, tarybiniais laikais, kai išplito pramoninė paukštininkystė, vietinės veislės žąsys atsidūrė ties išnykimo riba, nes auginti jas buvo nuostolinga. Tik atgavus šalies Nepriklausomybę, susirūpinta veislės atkūrimu. Iš vienos Maskvos kolekcinės fermos parsivežėme 200 kiaušinių, išperinome apie 100 žąsiukų. Siekiant išlaikyti žąsų grynaveisliškumą, reikia auginti nemažą pulką paukščių, todėl sodybose nedidelėmis grupelėmis auginamos žąsys negali būti priskiriamos veislinių paukščių kategorijai, nes mažame pulkelyje neišvengiamas giminingas poravimasis. Taip buvo suformuotas veislinis vertingų paukščių branduolys. Visų šalies vietinių veislių gyvūnų kraujo pavyzdžiai saugomi genofondo banke.

Lietuvos vištinių žąsų veislė buvo patvirtinta 1956 m., nors susiformavo dar prieškariu. S. Janušonio teigimu, tai gerai prie šalies sąlygų prisitaikę, lesalams nereiklūs paukščiai. Nors specialisto nuomone, žąsiena nėra tokia vertinga ir skani kaip vištiena, tačiau be keptos žąsies neįsivaizduojamos Kalėdų vaišės.

Žąsų auginimo ekonomika

A. Bielinio teigimu, pastaruoju metu sulaukiama vis daugiau užsakymų ir žąsienai, ir žąsiukams. Sodybų, vienkiemių šeimininkai renkasi šiuos paukščius, nes juos auginti pigiau negu vištas ar antis. Žąsys gali lesti tik žolę. Geresnių lesalų reikia duoti tik artėjant pavasariui, kai prasideda kiaušinių dėjimo laikotarpis. Beje, žąsų dėslumą galima reguliuoti lesalais: palesinus maistingais kombinuotaisiais lesalais, kiaušiniai pasipila kaip grybai po lietaus. Jei koncentratų negauna, žąsys kiaušinius nustoja dėjusios. Per metus Lietuvos vištinės žąsys padeda iki 20-25 kiaušinių. Itališkos žąsys buvo kur kas dėslesnes, per metus padėdavo dvigubai daugiau kiaušinių. Jis įsitikinęs, kad žąsis ilgiau penkerių metų laikyti neapsimoka, nes labai prastėja dėslumas.

Pajamų iš žąsų padaugėja artėjant Kalėdoms. Pernai gauta užsakymų žąsų skerdenoms iš įvairių firmų. Viena įmonė pageidavo vienodo 4,5 kg svorio žąsų kalėdinėms dovanoms. Žąsieną tiekiame ir į įvairius restoranus. Paukščius skerdžiame sertifikuotoje kito paukštininko skerdykloje. Pernai anksčiau užsisakiusiems pirkėjams žąsys kainavo po 18 Lt/kg, o prieš Kalėdas kaina šoktelėjo iki 25 Lt/kg. Priekaištaujantiems, kad per brangu, ūkininkas sakydavo, kad kepta žąsis - nekasdienis patiekalas, o šventėms pinigų nereikia gailėti. Juolab kad pabrangus grūdams, pabrango ir žąsų penėjimas. Praėjusiais metais ūkininkai pardavė apie 350 žąsų, šiemet ketina realizuoti 150 paukščių daugiau.

Paprastai vištinės žąsys iki reikiamo svorio (4,5-5 kg) nupenimos per 60-70 dienų, tačiau jei pražiopsojai penėjimo pabaigą, teks laukti kol paukščiai pakeis plunksnas. Pešk nepešęs, svilink nesvilinęs, odą nubarsčiusių vadinamųjų padaiksliukų neišnaikinsi. Žąsis netenka prekinės išvaizdos, todėl geriau palaikyti ją ilgiau ir tuomet pjauti. Bieliniai giria žąsų kiaušinius, kurie ypač tinkami konditerijos kepiniams, tačiau vandens paukščių kiaušiniais prekiauti negalima, nes jų lukšto poros gana didelės, todėl didesnė ir salmoneliozės infekcijos rizika.

Ančių kiaušinių dėjimo pradžia ir veiksniai

Šiame straipsnyje bus išsamiai paaiškinta, kada antis pradeda dėti pirmuosius kiaušinius, kokie veiksniai daro įtaką kiaušinių dėjimo pradžiai, ir bus pateikti praktiniai patarimai, kaip užtikrinti laiku prasidedantį ančių perėjimą. Antys (dažniausiai - naminių ančių veislės, tokių kaip Anas platyrhynchos domesticus) kiaušinius pradeda dėti pasiekusios reprodukcinę brandą.

Veiksniai, įtakojantys kiaušinių dėjimo pradžią

Metų laikas ir dienos ilgis: Šviesos trukmė yra raktinis veiksnys ančių aktyvavimui reprodukciniams procesams. Kiaušinių dėjimas aktyvėja nuo 12 val.
Temperatūra ir aplinkos sąlygos: Vidutinė temperatūra ir patogios laikymo sąlygos skatina natūralų kiaušinių dėjimą.
Veislės ypatybės: Kai kurios ančių veislės yra produktyvesnės ir kiaušinius pradeda dėti anksčiau, kitos - vėliau. Pavyzdžiui, Pekingų antys (angl. Peking Ducks) yra žinomos dėl savo ankstyvo ir gausaus kiaušinių dėjimo.

Kada antys pradeda dėti kiaušinius?

Ančių kiaušinių dėjimo pradžia labai priklauso nuo jų fiziologinio brendimo. Dažniausiai, jei antys yra prižiūrimos tinkamai, pirmi kiaušiniai gali pasirodyti 20-28 savaičių amžiaus laikotarpiu. Tai vidutinis intervalas, kuris gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sąlygų.
Yra žinoma, kad natūraliai antys kiaušinius pradeda dėti prasidėjus pavasariui. Tą lemia dienos šviesos trukmė: kad antys pradėtų perėti, joms reikia ilgėjančių dienų (dažnai nuo 12 valandų kasdien). Jei laikote antį patalpose arba vištidėje, apšvietimą galima reguliuoti dirbtinai, kad paskatintumėte kiaušinių dėjimą ir ankstyvą veisimosi pradžią.
Antys geriausiai deda kiaušinius esant ne per šaltam ir ne per šiltam orui. Optimalios temperatūros intervalas paprastai svyruoja apie +10 °C iki +25 °C. Per žema arba per aukšta temperatūra gali slopinti ančių kiaušinių dėjimą.
Subalansuota mityba yra būtina, kad antys pradėtų ir sėkmingai tęstų kiaušinių dėjimą. Perėjimo laikotarpiu paukščiams turi būti užtikrintas pakankamas kalcio, baltymų ir mineralų kiekis.

Patarimai, kaip paskatinti ankstyvą ančių kiaušinių dėjimą

Jei norite ankstyvo ir gausaus kiaušinių dėjimo, rekomenduojama rinktis produktyvias veisles, tokias kaip Pekinų antis, Khaki Campbell ar Indian Runner.
Kad kiaušinių dėjimas prasidėtų anksčiau nei natūralios dienos šviesos pakeitimas, galima įrengti dirbtinį apšvietimą: rekomenduojama dienos šviesos trukmę palaikyti 14 valandų per parą nuo ankstyvo pavasario.
Siekiant skatinti reguliarią kiaušinių dėjimo pradžią, svarbu užtikrinti balanso tarp baltymų, kalcio ir vitaminų mityboje.
Stresas žemina hormonų lygį ir dažnai stabdo kiaušinių dėjimą. Todėl rekomenduojama laikyti antis atokiau nuo triukšmo ir kitų žvėrių.
Nuo rudens arba ankstyvo pavasario rekomenduojama paruošti tinkamas vietas kiaušinių dėjimui. Lizdai turi būti šilti, tamsūs ir rami vieta, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių ar vėjo.

Remiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro duomenimis, Lietuvoje antys dažniausiai pradeda dėti pirmuosius kiaušinius nuo kovo pabaigos iki balandžio pradžios. Tai susiję su dienos šviesos ilgio padidėjimu bei oro temperatūros šilimu. Ančių dėjimo aktyvumas paprastai trunka apie 3-4 mėnesius, dažniausiai iki liepos vidurio ar pabaigos. Po to kiaušinių dėjimo intensyvumas mažėja dėl natūralaus hormoninių pokyčių ciklo ir dažnai susijusių brendimo laikotarpių.

Paukščių fenologija ir jos reikšmė

Fenologija (gr. phenos - reiškinys, logos - mokslas) - tai mokslas, tiriantis periodinius gamtos reiškinius, vykstančius pagal tam tikrą periodiškumą. Paukščių fenologiją veikia Žemės sukimasis apie Saulę ir Žemės ašies polinkis į orbitos plokštumą. Paukščių fenologinis ciklas yra tas pats kaip paukščių kasmetinis ciklas. Tačiau pasaulyje egzistuoja paukščių rūšys, kurių fenologinis ciklas trunka ilgiau negu metus, pvz., albatrosai, kurių jaunikliams užauginti reikia pusės metų ar daugiau. Fenologinė fazė - tai aiškiai apibrėžtas etapas paukščio fenologiniame cikle, kuris pasikartoja ir vyksta pagal tam tikrą periodiškumą. Bendrai paukščių fenologija skirstoma į sėslių ir migruojančių paukščių fenologiją.

Sėslių paukščių fenologija

Sėslūs paukščiai visus metus praleidžia toje pačioje vietoje. Veisimosi faze vadinamos apjungtos 5 fazės: tuoktuvinė, lizdo krovimo, kiaušinių dėjimo, perėjimo arba inkubacinė ir jauniklių auginimo fazė. Tuoktuviniu laikotarpiu patinėliai užima teritorijas ir skelbiasi esą teritorijų šeimininkais giedodami, kartais vyksta aršios kovos. Atskridus patelėms, susidaro naujos poros, o pastovios poros atnaujina poros ryšius. Veisimosi laikotarpis trunka nuo gegužės iki liepos mėnesio, kol jaunikliai palieka lizdus. Šeriasi kartą per metus rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Po veisimosi paukščiai pradeda ruoštis žiemai, o šeimos renkasi į organizuotus būrius žiemai. Konkurencija dėl maisto, porų ir teritorijos ateinančiam pavasariui prasideda dar rudenį.

Migruojančių paukščių fenologija

Migruojančių paukščių fenologija apima ne tik kelionę į žiemojimo vietas ir atgal, bet ir jų fiziologiją. Dėl migracijos netenkama galimybės stebėti migruojančių rūšių viso fenologijos ciklo, o tik keletą jos fazių. Ruošiantis migracijai, paukščiai kaupia riebalus, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis migracijos metu. Dauguma rūšių padidina savo kūno masę net dvigubai. Pasiruošimas migracijai kartojasi ir prieš pavasarinę migraciją. Tipiškai, suaugę patinėliai pavasarį grįžta į veisimosi vietas anksčiau už pateles ir varžosi dėl teritorijų. Dauguma migrantų šeriasi dukart per metus: po veisimosi ir žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, dėl plunksnų nusidėvėjimo migracijos metu. Patelės pakeičia savo plasnojamąsias ir vairuojamąsias plunksnas dar perėjimo fazėje, kadangi tuo metu jos nėra būtinos.

Aplinkos veiksniai ir paukščių fenologija

Svarbiausią įtaką paukščių fenologijai turi saulės veikla, kuri pasireiškia dienos ilgio arba fotoperiodo pokyčiais. Paukščiai turi jautrius šviesai receptorius, dėl kurių geba matuoti dienos ilgį ir atitinkamai keičia paukščio elgesį. Dienos ilgio pokyčiai nulemia migracinį elgesį netgi tuo atveju, jei paukštis yra aklas. Dėka dienos ilgio paukščiai pasirenka tinkamiausią veisimosi laiką. Ilgėjant dienoms, kurios vėl paskatina lytinių hormonų veiklą. Taip pat svarbią įtaką paukščių fenologiją turi temperatūra, maisto prieinamumas, lizdaviečių radimas, galimas plėšrūnų pavojus. Migracijos pradžiai įtakos turi tinkamos skrydžio sąlygos, ypatingai tinkamos krypties vėjas.

Stebėjimai ir duomenų rinkimas

Ornitofenologijos samprata leidžia suprasti, kokie reikšmingi kasmet renkami paukščių fenologijos duomenys. Paukščiai yra prisitaikę prie jiems tinkamų sąlygų, todėl jie greičiausiai geba reaguoti į aplinkos pokyčius. Kadangi paukščių elgsenos pokyčius lengviausia pastebėti, paukščiai tampa svarbiausiais globalių klimato pokyčių pranešėjais. Paukščių fenologijai vertinti reikia labai daug stebėjimų iš visos Lietuvos.

tags: #paukščių #kiaušinių #dėjimo #laikotarpiai #Lietuvoje

Paukščių kiaušinių dėjimo laikotarpiai Lietuvoje: nuo vištų iki žąsų