Patricijos Jurkšaitytės "Paskutinė vakarienė": tarp atspindžio ir sakralumo
Patricija Jurkšaitytė - šiuolaikinė lietuvių tapytoja, kurios kūryboje svarbią vietą užima ne realybės, o paveikslo atspindžio idėja. Jos darbai pasižymi savitu laiko suvokimu - sustingusiu, belaiku, tarsi ištrauktu iš skirtingų pasaulių. Būtent šis principas atsiskleidžia ir Jurkšaitytės interpretacijoje Leonardo da Vinci šedevro - "Paskutinės vakarienės".
Tapyba kaip atspindys: nuo marginalijų iki šedevrų
Jurkšaitytės kelias į savitą tapybos stilių prasidėjo Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kur ji studijavo tapybą pas Kęstutį Zapkų. Zapkaus mokymo metodas skatino studentus ne aklai kopijuoti dėstytojo stilių, o ieškoti savo temų ir braižo, gilinantis į pasaulio meno istoriją.
Jurkšaitytė, skirtingai nuo daugelio savo kartos menininkų, susidomėjo senaisiais meistrais. Ją traukė "tirpstanti erdvė tarp paveikslo ir realybės", renesanso ir baroko tapytojų atverti "langai" į kitus pasaulius. Nuo pat pradžių menininkę domino marginalijos - detalės paveikslų pakraščiuose, fonas, kuris daugeliui atrodė nereikšmingas. Ji rinkosi pailgus formatus, tarsi citatas iš didžiųjų meistrų kūrinių. Tai buvo tapybinės metonimijos - nedideli fragmentai, kurie simbolizavo visą, žiūrovui nematomą kūrinį.
Vėliau Jurkšaitytė žengė dar vieną žingsnį - ji pradėjo tapyti šedevrus, saugomus muziejuose ir dailės istorijos knygose. Menotyrininkai tai vadina apropriacija - (at)vaizdo, kūrinio ar daikto pasisavinimu meniniams tikslams. Tačiau Jurkšaitytės atveju tai nėra tiesioginis vaizdo kopijavimas. Ji savinasi lokaciją, architektūrą, interjerą - tuščią sceną be artistų.
"Paskutinė vakarienė": scenografija be dramos dalyvių
Jurkšaitytės nutapytas Leonardo da Vinci "Paskutinės vakarienės" motyvas - tai ne pati vakarienė, o tik jos scenografija. Tai tarsi nusikaltimo vieta, bekūnė erdvė, kurioje turėtų vykti drama, bet jos dalyvių nėra. Koks Apreiškimas be angelo ir Mergelės Marijos? Veneros guolis be Veneros? Toks konceptualus "nužmoginimas", tariamas turinio ištrynimas, paradoksaliai išplečia kūrinio filosofinę, laikinę ir optinę dimensijas.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Jurkšaitytės paveikslas "Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė" kreipiasi į žiūrovą kaip į tapybos ir Vakarų kultūros žinovą. Net jei paveikslo pavadinime nebūtų nurodytas Leonardo vardas, dauguma atpažintų šios freskos karkasą. Atpažinę akimirksniu užpildome paveikslą Paskutinės vakarienės figūromis ir kartu skausmingai suvokiame, kad jų šiame paveiksle nėra.
Ar tai Dievo mirties metafora, ir mes negalime matyti to, ko netikim esant? Kita vertus - ar galėtume matyti net ir tikėdami? Tačiau net ir be žmonių Jurkšaitytės paveikslas nepraranda sakralumo auros. Ne dėl numanomo šventųjų plevenimo, o dėl paveikslo struktūroje įrašyto klausimo. Kūrinys tampa optiniu prietaisu ir laiko mašina vienu metu, priartinančiais lemiamą momentą. Tas momentas sustingsta kaip audros debesis ir tvyro iki šiol.
Lemiamos akimirkos užfiksavimas
"Vienas iš jūsų mane išduos", - sako Kristus ir ištiesia rankas į duoną ir vyną. Kas tas išdavikas? Petras užsimoja peiliu, Tomas iškelia pirštą, Judas suspaudžia pinigų maišelį. Skirtingai nei kitų dailininkų anksčiau tapytuose Paskutinės vakarienės paveiksluose, Judas nėra atskirtas nuo mokinių - jis tarp jų, netoli Mokytojo, tiesiantis ranką prie vyno. Veidas tamsus - nors vis dar čia, bet jau priklausantis šešėlių karalystei. Ji, kaip ir metafizinis blogis, visada šalia.
Jurkšaitytės paveiksle nėra figūrų, bet yra Paskutinės vakarienės drama. Lėtomis ilgaamžėmis tapybos priemonėmis ji užfiksuoja lemiamą momentą. Perspektyvos linijos veda į tolumoje šviečiantį langą (tris langus kaip Trejybę), ir šis langas mums, žiūrintiems į tuščią Paskutinės vakarienės salę, yra ne tik Kristaus aureolė, bet ir amžino gyvenimo pažadas.
Leonardo išgrynino Paskutinės vakarienės vaizdavimą atsisakydamas interjero detalių, viską pasakydamas per gestus ir figūras, paklūstančias griežtai renesanso geometrijai. Jurkšaitytė tikėjimo judesį perkelia iš matomo pasaulio į nematomą. Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti.
Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas
Kęstučio Zapkaus įtaka ir naujos kartos menininkų formavimas
Svarbu paminėti, kad Jurkšaitytės kūrybos formavimuisi didelę įtaką turėjo studijos pas Kęstutį Zapkų VDA. Zapkus, grįžęs iš JAV, įnešė naują vėją į Lietuvos meno pasaulį. Jo dėstymo metodas buvo orientuotas į individualaus stiliaus paieškas, skatino studentus domėtis pasaulio meno istorija ir kritiškai vertinti sovietinį palikimą.
Zapkus studentams pasiūlė visiškai kitokį mokymosi metodą - iš seno lagamino jis ištraukė krūvą amerikietiškų meno žurnalų ir paprašė išsirinkti iš jų nustebinusius vaizdus, o tada - užrašyti savo gyvenimo istorijas. Ne nupiešti, o užrašyti. Tai buvo neregėtas požiūris į meno edukaciją. "Mano idėja buvo sukurti naują lietuvišką tapybą - nesugadintą sovietizmo. Tam pirmiausia reikėjo, kad studentai suprastų savo pamatus ir žiūrėtų į viso pasaulio kūrybą, atsirinktų, kas jiems įdomu, o tada perleistų pamatytus darbus per savo mąstymo sistemą", - teigė Zapkus.
Jurkšaitytė buvo viena iš Zapkaus vadovaujamo kurso studentų, kuriame taip pat mokėsi Žilvinas Kempinas ir Aidas Bareikis. Šiandien jie visi - žinomi Lietuvos vizualiojo meno kūrėjai. Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė šį kursą pavadino "bene sėkmingiausiu iš Akademijos išleistų kursų".
Abstraktus pasaulis ir "daiktų vaizdavimo bankrotas"
Zapkus, kaip ir Jurkšaitytė, savo kūryboje vengia tiesioginio daiktų vaizdavimo. Jis teigia, kad "daiktų piešimas yra sovietinis palikimas" ir "daiktų vaizdavimą suvokiu kaip tapybos meno bankrotą". Vietoj to, jis siekia parodyti pasaulį už daiktų ribų, arčiau žmogaus intelekto.
Daugelis Zapkaus darbų įkvėpti jau esamų tapybos darbų, tik perleisti per paties menininko prizmę. Pavyzdžiui, vienas jo paveikslas yra tiesioginė nuoroda į XVI a. italų dailininko Paolo Veronese’ės paveikslą „Puota Levio namuose“, o šis savo ruožtu atliepia „Paskutinę vakarienę“ su Jėzumi viduryje. Ateistu save laikantis Zapkus analizuoja kiekvieną šiame milžiniškame darbe pavaizduotą personažą, tačiau jo paveiksle realūs žmonės virsta abstrakcija.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada
tags: #patricija #jurksaityte #paskutine #vakariene #analize