Šefo Stephano kulinariniai atradimai Lietuvoje: nuo tradicinių patiekalų iki modernaus meniu
Šefas Stephanas, turintis 47 metų patirtį virtuvėje, savo kulinarinį kelią pradėjo gimtojoje Škotijoje, o dabar savo žinias ir patirtį pritaiko Lietuvoje. Jo kelionė į Lietuvą prasidėjo netikėtai - paskatino lietuvė draugė, norėjusi grįžti į tėvynę prižiūrėti sergančios mamos. Stephanas, prieš tai užėmęs pagrindinio šefo pareigas 5 žvaigždučių viešbutyje Airijoje, nusprendė išbandyti save naujoje aplinkoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Stephano patirtį Lietuvoje, jo požiūrį į lietuvišką virtuvę ir iššūkius, su kuriais jis susiduria pritaikydamas savo kulinarinius įgūdžius naujoje aplinkoje.
Kulinarinės kelionės pradžia: nuo Glazgo iki Airijos
Stephano kelias į virtuvę prasidėjo netikėtai. Būdamas paauglys, jis nenorėjo mokytis, todėl mama jam iškėlė sąlygą: arba grįžti į mokyklą, arba įsidarbinti. Stephanas pasirinko darbą viešbučio restorane Glazge, kur dirbo su prancūzų virėjais. Klasikinė prancūzų virtuvė iš pradžių jam atrodė sudėtinga, tačiau greitai suprato, kad jam tai patinka. Jis perprato įvairius skonių derinius ir ėmė mėgautis tuo, ko niekad nemanė galintis daryti.
Per kelerius metus Stephanas įgijo patirties įvairiose virtuvėse. Jis dirbo prancūziškame restorane, itališkame restorane ir bare. Darbo netrūko, ypač kai Glazgas buvo Europos kultūros sostinė. Stephanas prisimena, kad pertraukų beveik neturėdavo, tačiau kai darai tai, ką mėgsti, valandos neegzistuoja.
Vėliau Stephanas persikėlė į 4 žvaigždučių viešbutį, o po to į „Hilton“ restoraną Glazge, kur išdirbo 7-erius metus. 2000-aisiais jis nusprendė išvykti į Airiją, kuri jam pasirodė panaši į Škotiją. Airijoje jis užėmė pagrindinio šefo pareigas 5 žvaigždučių viešbutyje „Savoy Hotel“.
Iššūkiai ir atradimai Lietuvoje
Praėjusių metų lapkritį Stephanas atsikraustė į Lietuvą. Pirmasis įspūdis buvo geras, nes lankantis čia dažniausiai pasitaikydavo geras oras. Tačiau gyvenimas Lietuvoje pasirodė kitoks nei lankymasis.
Taip pat skaitykite: Pastarnokų sriubos variacijos
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė Stephanas, yra šviežios žuvies trūkumas. Jis kilęs iš salos, todėl žino, ką reiškia šviežia žuvis. Lietuvoje jam tenka dirbti su visai kitokiais produktais, todėl kyla problemų su meniu. Pavyzdžiui, jei jis nori patiekti ledjūrio ar juodadėmę menkę, lietuviams tai tiesiog menkė. Klientai užsisako ne tai, ką jis parduoda.
Panašių problemų yra ir su mėsa. Stephanas ilgisi gero airiško sūrio, tačiau Lietuvoje pradeda atrasti gero sūrio. Jam patinka „Džiugas“, kurį jis naudoja vietoj itališko parmidžiano. Stephanas stengiasi gaminti tik iš lietuviškų produktų.
Stephanas ragavo kugelį ir cepelinus. Jam keista, kad šiuos patiekalus reikia ruošti tiek daug laiko, o po to parduodami jie taip pigiai. Jis bandė kažkada gaminti cepelinus, bet metė vidury proceso. Stephanas taip pat mėgsta rausvą sriubą, ypač vasarą, jei ji pagaminta iš kokybiško kefyro.
Darbas „Žalgirio“ arenoje: „Salos“ restorano virtuvė
Šiuo metu Stephanas dirba „Žalgirio“ arenoje veikiančiame „Salos“ restorane. Iš pradžių jam buvo sunku, nes jautė, kad vietiniai jo, užsieniečio, nepriima. Tačiau tai buvo jo problema, nes trūko susikalbėjimo.
Šiuo metu „Saloje“ maistą gamina 9 žmonės, kuriems tenka vienu metu aptarnauti ir 500 klientų. Tai standartas „Žalgirio“ arenoje, kur konferencijų verslas yra sėkmingas. Kiekvieną dieną vis kitaip. Kartais vakarais arena virsta tikru vaiduokliu.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
„Saloje“ lankosi ir „Žalgirio“ krepšininkai, kurie užsisako dvigubas porcijas. Dažniau pas juos valgo komandos legionieriai. Kai atvyksta Madrido „Real“ krepšininkai, tai VIP zonai gaminamas ispaniškas maistas.
Stephanas pastebėjo, kad meniu „Saloje“ tapo paprastesnis, pritaikytas klientų įvairovei. Jam maisto gamyba yra nuolatinis iššūkis, darbas kelia susijaudinimą. Kiekvieni dienos pietūs būna skirtingi. Kai visi giria, jautiesi laimingas, bet stengiesi to išoriškai neparodyti.
Lietuviškos virtuvės interpretacijos ir ateities planai
Stephanas pastebėjo, kad lietuviai turi panašumų su škotais. Pavyzdžiui, jūs turite kraujinius vėdarus, o škotai gamina panašų škotišką kraujinį pudingą. Abi tautos naudoja daug mėsos subproduktų, tokių kaip kepenys, inkstai. Škotai valgo daug miežių, pupelių ir šviežios žuvies.
Iš Škotijos Stephanas norėtų atsivežti į Lietuvą škotišką dešrą ir nacionalinį patiekalą „hagį“. Tai tam tikra dešros rūšis - avies skrandis, prikimštas maltomis kepenėlėmis, plaučiais, inkstais ir širdimi. Ir valgom jį su pašarine rope ar cukriniais runkeliais.
Stephanas pastebėjo, kad lietuviai valgo daug rūkytos bei vytintos mėsos gaminių, kuriuose yra daug druskos. Taip pat jis stebisi kepta duona su česnaku, sūriu ir majonezu, kuri sugeria daug aliejaus.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Nors Stephanas ir neturi svajonės apie nuosavą restoraną Lietuvoje, jis su drauge augina daržoves patys ir gamina tai, ką užsiaugina. Draugė, kuri Airijoje dirbo 5 žvaigždučių viešbučio restorano sous-chef, atsisako gaminti lietuvišką maistą. Jai atrodo, kad neverta pusę dienos praleisti gaminant cepelinus, jei galima nueiti į restoraną ir pavalgyti jų už 2 eurus.
Stephanas su drauge stengiasi Marijampolėje įsigyti žuvies ir pasigaminti jos namuose. Kai turi laisvą dieną, stengiasi aplankyti tradicinius lietuviškus restoranus Alytuje ir Druskininkuose. Kaunas jiems yra tik „paėmimo ir išmetimo“ punktas.
Stephanas mano, kad restoranų kokybė Lietuvoje gerėja, nes lietuviai ėmė daugiau keliauti. Daug lietuvių išvyksta, bet daug jų ir sugrįžta, įgiję patirties užsienyje.
tags: #starapoles #pietų #meniu