Pasaulio šalys pagal geografinę padėtį: Šiaurė, Pietūs, Rytai, Vakarai

GPS ir „Google” žemėlapių amžiuje, kompasas - tai prietaisas, kuris pamažu tampa praeitimi. Vis dėlto, verta išmokti juo naudotis, nes, skirtingai nei navigacija, jis nenuvils jūsų žygio ar orientacinio žygio metu. Šis straipsnis atsakys į klausimą, kaip skaityti kompasą, bet tuo pačiu aptars pasaulio šalių geografinę padėtį pagal keturias pagrindines kryptis: šiaurę, pietus, rytus ir vakarus.

Kompasas - patikimas orientavimosi įrankis

Kompasas yra paprastas navigacijos prietaisas su magnetine adata, kuri rodo magnetinio poliaus (šiaurės-pietų) kryptimi ir leidžia nustatyti kitas pasaulio puses. Jis pirmiausia naudojamas orientuotis žemėlapyje (teisingai nustatyti padėtį vietovės atžvilgiu), nustatyti kryptį, kuria reikia plaukti norint pasiekti kelionės tikslą, arba surasti kelią, jei pasiklystama arba, pavyzdžiui, navigacijos kelias užžėlęs. Kartu su turistiniu žemėlapiu kompasas padeda, pavyzdžiui, nustatyti viršūnę, upę ir pan. Jis tinka žygiams kalnuose, orientavimosi sportui, važiavimui dviračiu ir išgyvenimui.

Kompasų tipai

Yra keletas kompasų tipų, skirtų skirtingoms reikmėms:

  • Geodezinis kompasas: naudojamas tiksliam horizontalių kampų nustatymui lauke atliekant geodezinius darbus (daugiausia topografinę fotografiją).
  • Geologinis kompasas: prietaisas, padedantis išmatuoti, pavyzdžiui, horizontalius kampus lauke, vertikalius kampus arba šlaitų kampus, kuriais geologai gali išmatuoti geologinių sluoksnių eigą ir kritimą žemėje.
  • Saulėtas kompasas: leidžia nustatyti pasaulio kryptis pagal Saulės disko padėtį danguje tam tikru paros metu. Jos privalumas - atsparumas magnetinėms anomalijoms arba galimybė nustatyti kryptis netoli ašigalių.
  • Elektromechaninis kompasas: priešingu atveju girokompasas, kaip rodo pavadinimas, tai prietaisas su giroskopu. Jis dažniausiai naudojamas laivuose. Juo galima nurodyti geografinę šiaurę.

Dėl kai kurių „kompasas” ir „kompaso kryptis” yra tas pats įrenginys, tačiau tai klaidinga nuomonė. Taip, kompasas turi magnetinę adatą, bet be to, jis turi ir taikiklius - taurelę, žnyplę ir veidrodėlį, kurie naudojami azimuto nustatymas (horizontalus kampas tarp šiaurės ir krypties į pasirinktą tašką/objektą, matuojamas pagal laikrodžio rodyklę).

Kompaso sandara ir veikimo principas

Kompasas turi plokščią cilindrą primenantį korpusą (pagamintą iš plastiko arba metalo lydinio, pvz., aliuminio), kurio viduje yra magnetinė adata (plokščias, lengvas ir siauras magnetas), pakabinta ant ašelės (kuri leidžia jai suktis) ir disko su krypties ženklais ir graduojamąja skale. Sandarus vidus pripildytas skysčio (alkoholio arba demineralizuoto vandens), kad adata būtų stabilizuota ir nesiblaškytų.

Taip pat skaitykite: Regioniniai iššūkiai Šilalės rajone

Kompaso cilindrą galima padėti ant vadinamosios plokštelės, kurioje yra liniuotė (skalė milimetrais ir coliais), didinamasis stiklas (leidžia įskaityti smulkias žemėlapio žymes) ir skalė su įprastomis žemėlapių skalėmis (leidžia efektyviai išmatuoti atstumus).

Kompasas veikia dėl adatos sąveikos su Žemės magnetiniu lauku, todėl nesvarbu, kur esate ar koks paros metas, adata atsiduria tarp magnetinių polių ir rodo šiaurę ir pietus. Šiuolaikiniai prietaisai taip pat rodo rytus ir vakarus.

Magnetinė deklinacija

Verta pažymėti, kad Žemės magnetiniai poliai (vietos, kuriose magnetinio lauko linijos išsidėsčiusios statmenai Žemės paviršiui), į kuriuos rodo kompasas, nėra tapatūs geografiniams poliams (Šiaurės ašigalis Arkties vandenyne ir Pietų ašigalis Antarktidoje). Kitaip tariant, jie nesutampa, nes magnetiniai poliai periodiškai keičia savo padėtį. Taip yra dėl magnetinės deklinacijos skalė, tai kampas tarp geografinės ir magnetinės šiaurės. Raudona rodyklė ant magnetinės rodyklės rodo šiaurę.

Orientavimasis žemėlapyje su kompasu

Orientavimasis žemėlapyje yra ne kas kita, kaip tik jo išdėstymas taip, kad jis atitiktų tikrąsias geografines kryptis, o jo viršutinis rėmelis rodytų šiaurę.

  1. Padėkite žemėlapį ant lygaus pagrindo, nustatykite vietą, kurioje esate.
  2. Padėkite kompasą ant žemėlapio taip, kad jo centras tiksliai atitiktų jūsų buvimo vietą. Kompaso plokštelė ir krypties linijos turi rodyti šiaurę.
  3. Laikykite prietaisą vienoje vietoje ir tuo pačiu metu sukite žemėlapį, kol jo šiaurė ir lygiagretės (šiaurės ir pietų ilgumos linijos) sutaps su šiaurės kryptimi kompase.
  4. Dabar laikas nustatyti azimutą. Sulygiuokite kompaso šoną taip, kad jis jungtų tašką, kuriame esate, su tašku, į kurį einate.
  5. Tada pasukite prietaiso žiedą taip, kad jo linijos sutaptų su žemėlapyje esančiomis šiaurės-pietų linijomis.

Kaip išsirinkti tinkamą kompasą?

Kompaso įsigijimui įtakos turi jo paskirtis, t. y. kokiai veiklai jį naudosite (ekspedicijoms, bėgimui ar orientavimosi sportui ir pan.) ir kiek tikslūs matavimai jums reikalingi. Jei vykstate į tolimą kalnų ekspediciją, pavyzdžiui, į Šiaurės Ameriką, verta rinktis kompasą su deklinacija. Įvairioms sporto šakoms puikiai tiks modelis su greitu adatos nustatymu, kuris papildomai turėtų būti platus, kad galėtumėte patikrinti rodmenis nenutraukdami veiklos. Pavyzdžiui, orientavimosi sportui gera išeitis yra galimybė prietaisą pritvirtinti prie nykščio. Žygiuojant kalnuose naudinga turėti pakabuką ar raktų pakabuką, kad prietaisą būtų galima pakabinti ant kaklo arba pritvirtinti, pavyzdžiui, prie kuprinės, arba kompasą laikrodžio pavidalu. Pirkdami magnetinį kompasą atkreipkite dėmesį į papildomas funkcijas, pavyzdžiui, įmontuotą didinamąjį stiklą (kad būtų lengviau skaityti žemėlapį) arba skyrelius su populiariomis skalėmis (kad galėtumėte patikrinti atstumą tarp konkrečių taškų). Taip pat svarbu užpildyti skysčiu. Geriausiai tinka alkoholis - jo tankis mažesnis nei vandens, todėl jis kelia mažesnį pasipriešinimą adatai atliekant sukamąjį judesį, todėl rodmenys yra tikslesni. Svarbu korpuso patvarumas - jis turi būti atsparus mechaniniams pažeidimams.

Taip pat skaitykite: Apie tuno kepimo čempionatą

Kompasas turėtų būti nuolatinė alpinizmo, dviračių sporto, bėgimo, bušido ar išgyvenimo įrangos dalis, nepriklausomai nuo jūsų naudojamos navigacijos įrangos, išmaniuoju telefonu rodomo žemėlapio tikslumo ar maršruto, kurį ketinate įveikti, ilgio.

Šalys pagal geografinę padėtį

Norint apibrėžti pasaulio šalių geografinę padėtį, būtina suprasti pagrindines pasaulio kryptis ir kaip jos taikomos globaliu mastu.

Pagrindinės pasaulio kryptys

Pagrindinės keturios pasaulio kryptys yra:

  • Šiaurė (Š/N): Kryptis link Šiaurės ašigalio.
  • Pietūs (P/S): Kryptis link Pietų ašigalio.
  • Rytai (R/E): Kryptis, esanti 90 laipsnių kampu į dešinę nuo šiaurės.
  • Vakarai (V/W): Kryptis, esanti 90 laipsnių kampu į kairę nuo šiaurės.

Taip pat egzistuoja tarpinės pasaulio kryptys: Šiaurės rytai (ŠR), Šiaurės vakarai (ŠV), Pietryčiai (PR) ir Pietvakariai (PV).

Lietuvos geografinė padėtis

Lietuva yra Europos geografiniame viduryje, pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra Danija, Didžioji Britanija (jos geografinės srities Anglijos šiaurinė dalis), ryčiau - Baltarusija ir Rusijos centrinė sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra Latvija, Estija, Suomija, piečiau - Rytų Lenkija, Ukrainos vakarinė dalis, Rumunija, Bulgarija, Graikija.

Taip pat skaitykite: Jaunatviškas entuziazmas moksle: „Mokslo sriuba“

Šiaurėje Lietuva ribojasi su Latvija (588 km), rytuose - su Baltarusija (679 km), pietvakariuose - su Lenkija (104 km) ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi (273 km, kitais duomenimis, 267,8 km; su Kuršių mariomis). Lietuvos-Baltarusijos ir Lietuvos-Rusijos Federacijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Teritoriniuose vandenyse Lietuva ribojasi su Latvija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną.

Nuo Lietuvos teritorijos geografinio centro ties Dotnuva iki Šiaurės ašigalio yra 3870 km, iki pusiaujo - 6130 km, iki Grinvičo dienovidinio - 1488 kilometrai. Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min 20 s anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra pasaulinis laikas +2 h (kaip Helsinkio, Rygos, Atėnų, Jeruzalės).

Kaip geografiškai skirstoma Lietuva?

Norint sužinoti, kaip geografiškai skirstoma mūsų šalis, žemėlapį reikėtų matuoti nuo vieno miesto - jis gali pasitarnauti ir šalį dalinant į šiaurę ir pietus, ir į vakarus bei rytus. Anot hidrometeorologijos tarnybos Meteorologinių prognozių skyriaus vedėjos V. Ralienės, dalinti Lietuvą į Rytų ir Vakarų reikėtų per Kauną ir per Kėdainius. Jeigu norime padalinti Lietuvą į Šiaurę ir į Pietus, taip pat žemėlapyje reikėtų brėžti tiesią liniją maždaug per Kėdainius. Anot V. Ralienės, jeigu kalbame apie Pietryčius ir Pietvakarius, reikėtų žinoti, kad Lietuvos geografinis centras yra ties Kėdainiais, tad ir vėl nuo jų reikėtų dalinti žemėlapį.

Ginčai dėl Lietuvos priklausomybės regionui

Ginčai, ar Lietuva yra “Rytų”, ar “Vakarų”, o gal Šiaurės Europos ar Pietų Europos šalis dažnai būna karšti. Ir visi jų dalyviai paprastai teisūs. Mat sąvokos “Rytai” bei “Vakarai” populiariojoje sąmonėje įgijo labai daug galimų reikšmių. Kai diskusijose žmonės tuos pačius žodžius vartoja skirtingomis reikšmėmis ir kyla nesutarimai. "Vakarai" - visą XX a. kapitalistinėmis buvusios šalys, o "Rytai" - iki 1990 m. valdytos komunistų (ir todėl skurdesnės). Šiuo atveju Graikija ar Suomija - Vakarų Europa, o Čekija ar Vengrija - Rytų (nors ir yra vakariau). "Vakarai" tai krikščioniškos kultūros žemės, o "Rytai" - musulmoniškos, budistinės, induistinės arba judėjiškos. "Vakarų Europa" - tai katalikiška arba protestantiška Europa, "Rytų Europa" - stačiatikiška. "Vakarų Europa" - ES, Europos ekonominės erdvės ir/ar NATO narės, "Rytų Europa" - NVS narės. "Šiaurė" - tai turtingos šalys, "Pietūs" - skurdžios. Kalbama apie rimtą skurdą, tad pagal šį skirstymą Lietuva ir visa Europa yra "Šiaurė" - kaip, beje, ir Australija. "Šiaurė" - šviesesnės odos žmonių, "Pietūs" - tamsesnės odos žmonių gyvenami kraštai. Vėlgi, Europa, JAV, Kanada, o ir Australija pagal šį skirstymą - Šiaurė, Afrika - daugiausiai Pietūs. Jei vertinti tik Europą tai "šiauriečiai" - mėlynakiai blondinai/šatenai, "pietiečiai" - tamsesnio gymio baltaodžiai italai, ispanai. Grynai geografinis skirstymas: "Vakarų Europa" - vakarinė Europos pusė, "Rytų Europa" - rytinė pusė. Dažnai dar pridedama "Šiaurės Europa", "Pietų Europa", kartais "Vidurio Europa".

Europa - ne taisyklinga geografinė figūra, tad kur brėžti ribas - visiškai subjektyvu. Europinė Rusija sudaro 40% Europos žemės. Taigi, jei skirstyti Europą geografiškai į keturias dalis pagal pasaulio šalis po 25% žemyno tai visa Rytų Europa būtų Rusijoje. Oficialus Jungtinių Tautų skirstymas paremtas panašia subjektyvia geografija, Lietuvą priskiria Šiaurės Europai - kartu su kitomis Baltijos šalimis, Skandinavija, Jungtine Karalyste, Airija.

Globalūs Šiaurė ir Pietūs

Jau ne vieną dešimtmetį įsigalėjęs terminas „Globalūs pietūs“ (angl. Global South) žymi šalis, kurios susiduria su panašiais iššūkiais, tokiais kaip skurdas, nelygybė ir politinė nestabilumas. Ištarę „Globali šiaurė“, įsivaizduosime joje ne tik Vakarų ir Šiaurės Europą su Šiaurės Amerika, bet ir Japoniją ir Australiją su Naująja Zelandija, kurios išties yra Pietų pusrutulio šiauresnėje dalyje (nes ten kuo labiau į pietūs - tuo darosi šalčiau, kol pasiekiame Antarktidą). Likusios Okeanijos, Azijos dalys su keliomis išimtimis, kartu su Afrika ir Pietų Amerika bus priskirtos Globaliems pietums. Tam tikra prasme pilkojoje skylėje - tranzitinėje būsenoje - jau nebe pietūs, bet dar ne šiaurė. Ir apskritai pietų būdvardį čia būtų sunku taikyti, ypač taip toli į Šiaurę esančioms Baltijos šalims. Didžioji dalis šių valstybių buvo vadinama „antruoju pasauliu“, kol žlugo Tarybų Sąjunga.

Diskusijų apie Globalius Rytus nėra daug, ypač globaliu mastu. Pasak jo, Rytai užuot prisijungę prie Šiaurės ar Pietų, įstrigo tarp plyšių, nes jie per daug turtingi, kad būtų Pietūs, bet per daug skurdūs, kad taptų Šiaure. Tuo pačiu per daug galingi, kad būtų periferija, bet per silpni būti centru.

Globalūs meno srautai: Šiaurės ir Pietų perspektyvos

Ne vienas Lietuvos menininkas kursuoja į Globalius Pietus - dabar rodoma Žilvino Landzbergo instaliacija San Paulo bienalėje, o Julijono Urbono paroda Šanchajaus Šiuolaikinio meno muziejuje MOCA, tačiau lietuviškame diskurse tai mažai atsispindi. Postkolonialistinis diskursas jau ne vieną dešimtmetį yra perskyręs Šiaurę nuo Pietų, Pirmąjį pasaulį nuo Trečiojo, tačiau vis dažniau kyla klausimai kur pasaulyje įsiterpia mūsų regionas, kuris stiebia savo demokratijos pumpurus link Šiaurės-Vakarų, bet vis užėjus žvarbesniam Rytų vėjui ar Pietų sausrai jie vis linksta ir linksta. Jei pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais vis bandėme orientuoti savo meno rinką ir produkciją į Vakarus, gal jau laikas apsižvalgyti aplink ir pamatyti, kad Žemė apvali ir pasaulyje yra daugiau krypčių su žymiai didesnėmis rinkomis.

Menininkams iš Rytų Europos (žiūrint iš Vakarų perspektyvos) ir Vakarų Azijos (žiūrint iš Rytų perspektyvos) išlieka atviras klausimas - su kuo jiems bendradarbiauti.

Kinijos meno scena: globalūs ryšiai ir vietinė specifika

Kinija iki 2020 siekia įdiegti socialinio reitingo sistemą, kuri analizuoja kiekvieno piliečio elgesį (per veido atpažinimo ir tapatybės nustatymo sistemas nustato kur eina, ką perka, ką rašo, kuo dalinasi, su kuo draugauja) ir tuomet taiko paskatinimų (mažesnės palūkanos paskolai) ir baudų sistemą (pvz. Taigi yra mažiausiai du būdai, įsitraukti į globalius meno srautus: importuoti menininkus ir jų parodas iš globalių meno centrų arba eksportuoti vietinius menininkus ten. Lankant Kinijos megamuziejus susidarė įspūdis, kad jie daugiausiai skiria dėmesio importui ir tūkstančių kvadratinių metrų salėse rodo Sarah Morris (UCCA), Joseph Beuys (HOW Art Museum), Paul McCarthy (M Woods) ir kitų menininkų parodos. Taigi, tokiuose masteliuose Lietuvos ar Centrinės Europos menininkams greičiausiai būtų neįmanoma patekti. Tiesa 2017 m. buvo viena didesnė paroda „Mąstant per peizažą“, pristatanti Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną Pekino Nacionaliniame meno muziejuje. Ją kuravo Milda Žvirblytė, organizavo NDG, o dalyviai buvo nuo Ferdynand Ruszczyc ir M.K.

Yra ir tarpiniai būdai įsitraukti į globalius žemėlapius, o rezidencijos vienas iš jų. Vėlgi šioje srityje egzistuoja kardinalūs skirtumai nuo megalomaniško Swatch Art Peace Hotel (Šanchajus) įsikūrusio prabangaus kolonialistinio Art Nouveau pastato viršuje iki kelių kvadratinių metrų studijos ir miegamojo („I:project space“) senojo turgaus rajone Pekine. Gentrifikacija Kinijoje vyksta sparčiai žingsnis žingsnin su ekonominiu vystymusi. Pavyzdžiui, Pekine yra ne vienas, bet mažiausiai penki „meno rajonai“, kurių dabar garsiausias yra 798 (buvusi karinė gamykla), tačiau jau nemaža dalimi praradęs savo kvapą ir iš dalies užleidęs galerijų ir menininkų studijų patalpas dizaino parduotuvėms. Nebeliko čia kaip ir kitame meno rajone Caochangdi rezistencinės Ai Weiwei dvasios, kur jis pats restauravo ar statė sau ir draugams studijas. Pirmiausia išgarsėjęs kaip architektas jis paliko Pekine nemažai ryškių kūrinių - pavyzdžiui, daugiau kaip 4000 kv.m. Fotografijos muziejus „Three Shadows“.

Apibendrinant galima teigti, kad Kinija yra pati sau pakankama rinka ir jos užtenka sau pačiai - Kinijos kolekcionieriai perka vietinių menininkų kūrybą keliskart brangiau nei jiems mokėtų kolekcionieriai iš Globalios Šiaurės ir galeristai bei menininkai stebisi kodėl globaliose pasaulinėse meno mugėse jų niekas neperka. Kita vertus, Kinijoje svarbi šiaurietiškų „brandų“ kultūra ir dievinimas, todėl dideli privatūs muziejai sėkmingai importuoja Vakarų meno žvaigždes. Iš kitos pusės, lieka mažos projektų erdvės, kurios dirba su labai siauromis ir specifinėmis diskursyviomis temomis.

Pietų Amerikos meno scena: Sao Paulo bienalės pavyzdys

Sao Paulo bienalė yra vienas iš pavyzdžių, kaip Pietūs siekia „įsirašyti“ į globalius horizontus. Menininkai tarptautiniai, vakarėliai ir brunch‘ai „šiauriniai“, bet po viso šurmulio neapleidžia jausmas kur aš jau visa tai mačiau. Ar atvestas užrištomis akimis galėčiau atspėti kuriame kontinente vyksta ši bienalė? Jei nekreiptume dėmesio į įspūdingą Oscaro Niemeyerio architektūrą ir vinguriuojančius tarp aukštų nusileidimo/pakilimo takus - greičiausiai ne.

Visgi Oscaro Niemeyerio architektūra įspūdinga, o jai nenusileidžia ir garsieji Linos Bo Bardi muziejai ir namai. Europos modernizmas prieš juos atrodo kukliai. Kai kur vis dar gyva utopiškai realistinio socialinio modernizmo dvasia. Kurgi slypi Pietų „pietiškumas“? Jis akivaizdus iki aštrumo gatvėse: gaminamuose pietuose ant ugnies ant šaligatvių, žmonių margumyne, imigrantų kaimynijose (pvz. lietuvių kvartalas yra šalia japonų) ir kolonijinėje praeityje. Todėl tokie projektai kaip Lanchonete.org, naudojantys barą iš 1968 su išlikusiu interjeru socialinės modernizmo utopijos daugiabutyje (500 butų - 4000 gyventojų) kaip susitikimų ir renginių erdvę ir tyrinėjantys kaip žmonės gyvena ir dirba San Paule atrodo ypač taikliai. Ne tik todėl, kad įtraukia vietinius, bet gal ir todėl, kad ištraukia jų problemas į globalią erdvę.

Kaaysá rezidencija, nutolusi nuo miesto apie 4 val. automobiliu ir įsikūrusi paplūdimio ir žvejų miestelyje, yra viena iš nedaugelio Brazilijoje esančių atokių rezidencijų. Būdama tarp vandenyno, džiunglių, žvejų, kurortinių ir indėnų gyvenviečių ji stengiasi atkreipti dėmesį į visus iš jų ir palaikyti bendradarbiavimo saitus. Jei miestuose (ypač jų centruose) europietiškumo sumišusio su šiaurės amerikietiškumu yra gana daug, tai pakrantėse ir ypač džiunglėse jau atsveria pietiškumas. Pati rezidencija įsikūrusi pajūrio gyvenvietėje Boicucanga (vietine indėnų kalba „gyvatės galva“), kurioje maišosi paplūdimio kultūra, su varganu žvejų kaimeliu bei miestiečių aukštatvorėmis padabintomis vilomis. Nors čia saugiau nei San Paule, bet atvykėliai atsiveža ir savo kultūrą bei baimes. Visgi didžiausią įspūdį daro istorijos apie indėnus, baigusius universitetus ir meno akademijas, bei grįžtančius gyventi į džiungles tradiciniais būdais.

tags: #pasaulio #šalys #pagal #geografinę #padėtį #šiaurė

Populiarūs įrašai: