Miškingiausios sritys Pietų juostoje: gamtosauga ir rekreaciniai ištekliai Tauragės apskrityje
Įvadas
Tauragės apskritis, įsikūrusi Pietų juostoje, pasižymi savitu kraštovaizdžiu ir gamtos išteklių įvairove. Šiame straipsnyje nagrinėsime miškingiausias apskrities sritis, jų gamtosauginę svarbą ir rekreacinį potencialą. Aptarsime saugomas teritorijas, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tendencijas ir rekreacinių išteklių panaudojimo galimybes, siekiant darnaus vystymosi regione.
Saugomos teritorijos: gamtos paveldo išsaugojimas
Tauragės apskrityje yra įsteigtas Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas, kuris yra Natura 2000 teritorija. Rezervatas įsteigtas 1991 metais, siekiant išsaugoti unikalų Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtines ekosistemas bei kultūros paveldo vertybes. Didžioji rezervato dalis yra Tauragės rajono pietiniame pakraštyje, o pietinė dalis siaura juosta įsiterpia į Jurbarko rajoną link Viešvilės miestelio. Dabartinis rezervato plotas siekia 3216 ha, o jį juosia 2459 ha buferinė apsaugos zona.
Apskrityje taip pat yra hidrogeologinių objektų, kurie priskiriami gamtos paveldo objektams. Tai Rauško akmuo Paežerio kaime ir Grimzdo šaltinis Grimzdo kaime. Šie objektai saugomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
Regioniniu lygiu, Tauragės apskrities teritorijoje yra keturi regioniniai parkai: Žemaitijos aukštumos (Šilalės ir Tauragės rajonų savivaldybėse), Panemunio (dalis Jurbarko rajono savivaldybėje), Rambyno (Pagėgių savivaldybėje) ir Varnių (dalis Šilalės rajono savivaldybėje). Šių parkų teritorijos pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes yra suskirstytos į funkcines zonas: konservacines (rezervatai, draustiniai), apsaugines, rekreacines ir ūkines. Kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimai nustatomi saugomų teritorijų tvarkymo planuose (planavimo schemose), kurie yra svarbiausi dokumentai, reglamentuojantys saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą.
Visų minėtų regioninių parkų ribos ir funkcinio zonavimo planai yra parengti ir patvirtinti Vyriausybės. Tačiau regioninių parkų planavimo schemų rengimo ir jų tvirtinimo klausimai sprendžiami gana nesėkmingai. Pavyzdžiui, Žemaitijos aukštumos regioninio parko planavimo schema nėra patvirtinta.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos pietų ir Antarkties sritys: nuotykių kupinas pasaulis
Nepaisant saugomų teritorijų statuso, jų būklei įtakos turi procesai, susiję su žemės ir miško grąžinimu buvusiems savininkams, miškų naudojimo intensyvinimas, statybų invazija, administracinės tvarkos ir atsakomybės silpnėjimas bei informacijos nepakankamumas. Aplinkos būklę saugomose ir kitose gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose lemia ir ateityje darys didelę įtaką valstybės tarnautojų, naujųjų žemės ir miško savininkų bei dalies visuomenės egoistiškas požiūris į gamtines vertybes ir žemas ekologinės kultūros lygis.
Valstybinių gamtosaugos institucijų veikla daugiausia susijusi su realaus saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo užtikrinimu. Regioniniuose parkuose vis dar pasitaiko vizualinio kraštovaizdžio taršos atvejų: ne vietoje pastatyti, apleisti gamybiniai centrai, technikos kiemai ir kitų objektų liekanos, nelegalūs sąvartynai, paviršinio vandens telkinių teršimas, nerekultivuoti mažieji karjerai, žolės deginimas, savavališki užtvėrimai prie vandens telkinių ir neteisėti miško kirtimai.
Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas
Tauragės apskrities bioprodukcinio ūkio vystymas atitinka Tauragės regiono (apskrities) plėtros planą 2006-2013 m. Nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė apskrities teritorijoje užima 278,7 tūkst. ha arba 63,2 proc. bendro apskrities ploto. Iš to ploto ariamoji žemė sudaro 195,8 tūkst. ha, sodai - 2,1 tūkst. ha, pievos ir natūralios ganyklos - 42,8 tūkst. ha. Viso žemės ūkio naudmenos sudaro 86,3 proc. Dauguma žemės ūkiui tinkamų teritorijų yra nusausintos, sudarant palankias sąlygas racionaliam žemės naudojimui.
Pagal Žemės ūkio ministerijos komisijos duomenis nustatyta, kad Tauragės apskrityje iki 2004 m. buvo melioruota 24,1 tūkst. ha žemės. Prognozuojama, kad iki 2017 metų žemės ūkio naudmenų plotas sumažės apie 25 tūkst. ha (10,3 proc.) ir sudarys 217 tūkst. ha, o miškų plotas padidės apie 5 tūkst. ha (3,5 proc.) ir sudarys 147 tūkst. ha. Bendras apskrities teritorijos miškingumas padidės nuo 32,2 proc. iki 35,7 proc.
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane Tauragės apskrities teritorija priskirta keturioms skirtingoms agrarinio potencialo zonoms: Vidurio Lietuvos zonai (Jurbarko rajonas), Vakarų žemaičių zonai (didžioji Tauragės rajono dalis ir vakarinė Šilalės rajono dalis), Žemaitijos kalvyno zonai (rytinė Šilalės rajono dalis) ir Nemuno žemupio ir Pajūrio žemumos zonai (didžioji Pagėgių savivaldybės teritorijos dalis).
Taip pat skaitykite: Azijos gamtinė geografija
Konkretizuojant šalies teritorijos bendrojo plano sprendinius, išnagrinėta kartografinė projektavimo, tyrinėjimo ir statistinė medžiaga, apibūdinanti dirvožemio savybes, reljefą, žemės naudmenų sudėtį, gyvenamųjų vietovių išsidėstymą, kelių tinklą, saugomas teritorijas, žemės melioracinę būklę ir žemės naudojimo intensyvumą. Analizės pagrindu Tauragės apskrities teritorijoje suformuotos 6 agrarinių teritorijų naudojimo funkciniai prioritetai (specializuotos žemės ūkio plėtros) zonos, kurios iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytas zonas ir pozonius. Žemės naudojimo zonos suformuotos derinant jų ribas su numatomais apskrities generalinio plano sprendiniais plėtoti urbanistinį karkasą ir formuoti gamtinį karkasą. Tai: priemiestinio ūkininkavimo zona, prioritetinės augalininkystės specializacijos ūkis zona, mišrios specializacijos ūkis zona, prioritetinės galvijininkystės specializacijos ūkis zona, ūkininkavimo kalvotose dirvose zona ir valstybinis parkas zona.
Rekreaciniai ištekliai ir turizmo potencialas
Plačiausia prasme, rekreaciniais ištekliais reikėtų laikyti kraštovaizdį, kuris sujungia daugelį gamtinių ir antropogeninių komponentų. Išskiriami natūralus, mažai žmogaus ūkinės veiklos pakeistas ir vidutiniškai žmogaus ūkinės veiklos pakeistas kraštovaizdžiai. Pastarasis apima kaimo (agrarinį) kraštovaizdį.
Lietuvoje nėra tikslios rekreacinių išteklių apskaitos. Pagal tyrimus, atliktus pirmojoje Lietuvos Respublikos poilsio zonų schemoje (1967 m.), Lietuvoje yra 488 tūkst. ha rekreacijai tinkamų teritorijų. Iš jų 236 tūkst. ha užima miškingos ežerų pakrantės, nutolusios nuo ežerų iki 2 km, miškingos upių pakrantės - 150 tūkst. ha ir 14 tūkst. ha pajūrio miškai. Vėliau, įvertinus situaciją, buvo įskaičiuota 88 tūkst. ha atviros juostos be miško prie rekreacijai tinkamų vandens telkinių. Taigi, suskaičiuota 438 tūkst. ha rekreacijai tinkamų teritorijų ir nustatyta, kad yra galimybė padidinti Lietuvos rekreacinius išteklius iki 746 tūkst. ha.
Įvertinus rekreacinius išteklius pagal jų lankomumą, jie sudaro apie 33 % Lietuvos ploto. Pagal šią metodiką rekreacinėms priskiriamos teritorijos, kuriose lankymo intensyvumas viršija penkias žmogaus dienas per metus. Jos sudaro daugiau nei 2 mln. ha šalies ploto. Labiausiai lankomos teritorijos yra Pajūryje, Rytų Lietuvoje bei didžiųjų miestų apylinkėse. Nors joms tenka tik 0,8 % rekreacinių teritorijų ploto, jose apsilanko daugiau kaip 15 % visų lankytojų.
Vertinant teritoriją rekreaciniu požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kiek ji tinka rekreacijos procesui ar atskirai rekreacinei veiklai. Todėl rekreacinių išteklių vertinimo objektą sudaro rekreaciniai ištekliai rajonuose. Rekreacijos vertinimo kriterijus yra nauda, kurią įsigyja poilsiautojas rekreacijos metu. Ji gali būti išreikšta bendravimo su gamta dažnumu, t.y. lankomumu. Rekreaciniai ištekliai gali būti vertinami pagal jų kiekybę ir kokybę. Kiekybė - tai lankomumo dažnumas: kiek dienų žmogus atvyksta į 1 ha per metus. Kokybė - tai rekreacinių išteklių patrauklumas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Rekreacinė teritorija - tai fiziniam bei dvasiniam poilsiui organizuoti turinti teritorija, kurios ribos, žemės naudojimo būdas ir pobūdis yra nustatytas teritorijos planavimo dokumentais ar teisės aktais. Rekreacinio naudojimo prioritetas suteiktas teritorijos planavimo dokumentais ar teisės aktais. Rekreacinės teritorijos nustatomos apskričių ir savivaldybių teritorijų bendruosiuose planavimo dokumentuose, taip pat specialiuosiuose planavimo dokumentuose. Rekreacinėse teritorijose statomi turizmo paslaugų arba poilsio infrastruktūros objektai. Rekreacinėse teritorijose prioritetas skiriamas poilsio ir turizmo veiklai. Tai apima stovyklavietes, gyvenamąsias vietoves, parkus, paplūdimius ir prieplaukas bei informavimo įrangą.
Rekreacinių teritorijų naudojimo ir apsaugos priežiūrą vykdo savivaldybių institucijos, vadovaudamosi įstatymais bei Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Rekreacinėse teritorijose draudžiama veikla, galinti pabloginti rekreacinių išteklių būklę ir kelianti pavojų asmenų saugumui ir poilsio organizavimui. Rekreacinėse teritorijose bei valstybiniuose parkuose rekreacinėse ir ūkinėse zonose yra skatinama veikla, susijusi su turizmo ir poilsio infrastruktūros plėtra.
Rekreacinės teritorijos Lietuvoje užima apie 500 tūkst. ha, iš jų apie 84 tūkst. ha yra rekreacijai naudojami vandens telkiniai. Svarbiausios rekreacinių teritorijų tvarkymo problemos yra gamtos išteklių kokybės išsaugojimas ir jų apsauga nuo kitokios ūkinės veiklos arba per daug intensyvaus rekreacinio naudojimo. Taip pat svarbu suderinti skirtingų nuosavybės formų žemėje interesus.
Gamtos išteklių racionalaus naudojimo požiūriu būtina išsaugoti natūralų kraštovaizdį, taip pat optimizuoti kaimiškąjį ir miestietiškąjį kraštovaizdį. Rekreacinių išteklių naudojimo tvarką nustato Teritorijų planavimo įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Turizmo įstatymas, aplinkos ministro patvirtinti Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatai bei kiti teisės aktai.
Rekreacijos svarba ir ekonominis potencialas
Modernios ekonomikos analizėje jau senokai suvokta visuomenės rekreacijos svarba. Tai vertinama kaip viena iš kiekvienos valstybės funkcijų. Greta apsaugos, gamybinės, komercinės, finansų ir administravimo funkcijų, būtino rūpinimosi švietimu, mokslu ir kultūra, skiriamas tinkamas nuolatinis dėmesys žmonių rekreacijai.
Įvairios įmonės, nepriklausomai nuo jų nuosavybės, verslininkystės formos, rūšies ir paskirties, naudojasi šalies ištekliais - žeme, kraštovaizdžiu, įvairių profesijų žmonių darbu, kapitalu, technologijomis, mokslu ir technine pažanga, statiniais ir investicijomis, kuria ir teikia vienokias ar kitokias rekreacijos paslaugas. Be to, rekreacijai skirta socialinė ir ekonominė ūkinė veikla pasireiškia keleriopa nauda žmogui bei svarbiomis visuomenei ir valstybei funkcijomis: visuomenės rekreacijos, žmonių sveikatos, darbingumo ir žmogaus gyvenimo trukmės pailginimo užtikrinimo, psichoemocinės būsenos gerinimo galimybės, žmonių suinteresuotumo rekreacija didinimas, darbo vietų darbo rinkoje kūrimas yra kaip nors naujos darbo pasiūlos ir paklausos reguliavimo priemonės, gyventojų užimtumo problemos vienas iš galimų sprendimo būdų, papildomomis įplaukomis už teikiamas rekreacijos paslaugas tiek valstybinio sektoriaus, tiek privataus sektoriaus bendroje šalies pajamų struktūroje didinimu, turimos rekreacijos infrastruktūros gerinimu ir racionalios rekreacijos socialinės ekonominės veiklos planavimu, jos įgyvendinimu, išlaikant pusiausvyrą tarp rekreacijos aplinkos, rekreacijos išteklių harmonijos ir ekonominio produktyvumo.
Rekreacinių teritorijų naudojimą būtina reguliuoti pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus. Veiklą rekreacinėse teritorijose, jų rekreacinių išteklių naudojimą ir apsaugą bei teritorijų planavimą reglamentuoja Saugomų teritorijų, Žemės, Miškų, Turizmo ir Teritorijų planavimo įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.
Rekreacinės teritorijos, kuriose lankymo intensyvumas viršija 5 žmogaus dienas per metus, sudaro apie 2,2 mln. ha viso Lietuvos ploto, o Tauragės apskrityje - daugiau nei 140 tūkst. ha arba 33 % jos teritorijos ploto, t. y. atitinka šalies vidurkį. Apskrities viduje rekreacinių teritorijų plotai gerokai skiriasi - daugiausiai tokių teritorijų Jurbarko (apie 38 % ploto), kiek mažiau Tauragės (35 %) ir mažiausiai Šilalės (25 %) rajonų savivaldybėse. Aukščiausiai vertinamas Jurbarko, iš dalies Pagėgių, Tauragės, o žemiausiai - Šilalės rajono savivaldybių kraštovaizdis. Lyginant su aukščiausiai vertinamais Rytų Lietuvos ir Baltijos pajūrio rajonais, išryškėja nemažas atotrūkis.
Apskrities rajonų tarpe didelio potencialo gamtiniais rekreaciniais ištekliais, palankiais rekreacijos ir turizmo vystymui, išsiskiria Jurbarko rajono savivaldybė. Jurbarko kraštas žymus tik jam būdingais kraštovaizdžio kompleksais, kurių svarbiausias elementas yra daugiau kaip 70 km rajono teritorija vingiuojanti didžiausia Lietuvos upė Nemunas.
tags: #miskingiausios #sritys #pietu #juostoje