Miltiniai cepelinai su lašinukų įdaru: tradicinis receptas ir kulinarinis kontekstas

Cepelinai, dar vadinami didžkukuliais, yra vienas labiausiai ieškomų lietuviškų patiekalų receptų internete. Šis bulvių patiekalas, nors ir laikomas nacionaliniu, turi įdomią istoriją ir kulinarinį kontekstą.

Cepelinų istorija ir paplitimas

Tiksli cepelinų atsiradimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad Lietuvoje jie paplito XX amžiaus pradžioje. Šį laikotarpį į Lietuvą pradėtos importuoti bulvės, kurios jau buvo plačiai naudojamos įvairiose Europos šalyse. Iš pradžių bulvių patiekalai, įskaitant cepelinus, buvo ypač populiarūs tarp kaimo žmonių dėl pigumo ir sotumo. Panašūs bulviniai gaminiai su įdaru buvo ir yra paplitę daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių. Lietuvoje cepelinų receptas tapo unikaliu patiekalu dėl bulvių apdorojimo technikos ir įvairaus įdaro naudojimo.

Cepelinų gaminimo technologija

Cepelinai yra gaminami iš bulvių masės, kurią sudaro tarkuotos žalios arba virtos bulvės. Paprastai naudojamas mišinys, kurį sudaro tarkuotos žalios bulvės ir virtų bulvių košė. Būna, kad bulvių košės ir nededa. Arba į tarkę dedama varškės. Svarbiausias momentas cepelinų gamyboje, kad verdant neiširtų, yra parinkti krakmolingas bulves. Štai keletas krakmolingų bulvių veislių tinkančių cepelinams: Vineta, Laura, Agria, Melody, Marabel.

Ingredientai tešlai:

  • 1 kg virtų bulvių (dažnai verdama su lupenomis)
  • 3 kg žalių bulvių
  • Druska pagal skonį

Gaminimo eiga:

  1. Vieną kilogramą bulvių švariai nuplauname ir išverdame su lupenomis, ataušiname, nulupame ir sumalame mėsmale.
  2. Likusius 3 kg žalių bulvių nuskuskite ir sutarkuokite kartu su svogūnu bulvių tarkavimo mašina. Svogūnas padės tarkei išlikti baltai. Kiti mėgsta dėti vitamino C tabletę, kad tarkis nepatamsėtų. Mano dieduko antra žmona Galina kategoriškai atsisakydavo tarkavimo mašinos ir tarkuodavo bulves su rankine tarka. Nežinau ar rankų darbas, ar įdėta meilė padarydavo jos cepelinus kosminius!
  3. Sutarkuotas bulves nuspauskite per specialią medžiagą. Anksčiau naudodavo tankios medvilnės gabalėlius arba kelis sluoksnius marlės. Dabar specialių medžiagų cepelinų spaudimui yra pirkti net parduotuvėse. Jei tarkę spaus jūsų stiprūs vyrai, ar pačios turite stiprų raumenį ant bicepso, pareguliuokite, kad labai stipriai nespaustų į akmenį, nes bus kieti cepelinai 🙂
  4. Nuspaustą skystį perpilkite į indą ir leiskite jam nusistovėti. Tegul pastovi kol nuspaustą tarkę sumaišysite su virtomis trintomis bulvėmis ir druska. Tuomet bulvių skystį nupilkite ir likusį dugne krakmolą sudėkite į cepelinų tešlą ir gerai išmaišykite. Beje bulvių skysčio galite neišpilti, jame dar likę krakmolo, tad galite panaudoti verdant cepelinus. Tai bus papildoma apsauga nuo cepelinų plyšimų. Tiesiog supilkite jį į vandenį cepelinams. Vienintelis minusas, kad reiks stebėti kai vanduo užvirs. Kai įpili tų bulvių skysčio, vanduo labai mėgsta putoti.
  5. Virtas bulves, tarkius ir krakmolą gerai išmaišome, įdedame druskos.

Lašinukų įdaras: tradicinis pasirinkimas

Cepelinų įdarai gali būti įvairūs ir dažnai atspindi regioninius ar net šeimos tradicijas. Mėsos įdaras - tradicinis pasirinkimas, dažniausiai pagamintas iš maltos kiaulienos arba jautienos. Mėsą dažnai gardina prieskoniais ir smulkintu svogūnu. Subproduktų įdaras - mėgiamas gurmanų.

Ingredientai įdarui:

  • 500 g maltos kiaulienos
  • 1 didelis smulkiai pjaustyto svogūno
  • Druska, pipirai pagal skonį

Gaminimo eiga:

  1. Maltą mėsą sumaišykite su smulkintais svogūnais ir prieskoniais.
  2. Mano mama kartais daro su kepintos mėsos įdaru. Tuomet pirma pakepinkite svogūną, kai jis suminkštės sudėkite mėsą ir kepkite maišydami kol ji apkeps.
  3. Į kiaulienos faršą dedame smulkiai supjaustytą svogūną, druskos, pipirų ir viską gerai išminkome, suformuojame norimo dydžio pailgus gabalėlius.

Cepelinų formavimas ir virimas

  1. Imkite gabalėlį cepelinų tešlos, suformuokite ant delno plokščią paplotį ir į jo centrą įdėkite šaukštą įdaro.
  2. Ant delno išplojame tešlą, dedame faršo gabalėlį ir apspaudžiame, sukdami tarp delnų formuojame pailgus cepelinus.
  3. Atsargiai užlenkite tešlos kraštus aplink įdarą, formuokite ovalo formos cepeliną, kad jis būtų sandarus.
  4. Dideliame puode užvirinkite vandenį ir pagardinkite jį druska.
  5. Kai vanduo užvirs, sumažinkite ugnį, kad vanduo švelniai kunkuliuotų.
  6. Į puodą galite įpilti stiklinėje vandens ištirpinto šaukšto bulvių krakmolo. Tai yra vėl gi apsauga nuo cepelinų plyšimų. Aš kai abejoju bulvių krakmolingumu, nes ne visada esu tikra kokią veislę nusiperku, ypač kai perku turguje, į vandenį cepelinams pilu ne tik išspaustas bulvių sultis, bet ir tą stiklinėje išmaišytą krakmolą.
  7. Cepelinus dedame į didelį pasūdyto verdančio vandens kiekį ir verdame.
  8. Taigi kai vanduo užvirs, atsargiai sudėkite cepelinus į puodą. Dėkite ne visus iš karto! Sudėkite trečdalį, kelias minutes pavirkite, dar trečdalį sudėkite, po kelių minučių sudėkite likusius.
  9. Kai cepelinai iškyla į paviršių, reikia virti apie 15 - 20 minučių.

Patiekimas ir padažai

Cepelinai patiekiami su įvairiais padažais, kurie dažnai suteikia patiekalui papildomo skonio.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus

  • Grietinės padažas - patiekiama viena arba šalia spirgučių padažo.
  • Grybų padažas - gaminamas iš miško grybų ar pievagrybių.

Spirgučių padažas

  1. Keptuvėje apkepinkite smulkiai pjaustytą šoninę arba lašinukus, kol jie taps traškūs.
  2. Pridėkite smulkintą svogūną ir kepkite, kol jis taps auksinės spalvos.
  3. Pagardinkite spirgučius jei reikia druska ir pipirais. Į padažą galite įdėti smulkintų svogūnų laiškų ar krapų.
  4. Lašinukus supjaustome smulkiai ir pakepiname, tada dedame smulkiai supjaustytą svogūną ir pakepiname, kol apskrus. Į spirgučius įberiame šaukštą miltų ir trumpai pakepiname, nuolat maišydami. Tuomet pilame truputį karšto vandens ir nuolat maišydami verdame padažą kelias minutes.
  5. Cepelinai patiekiami su spirgučiais ir grietine arba galima paruošti baltą spirgučių padažą.

Kiti galimi įdarai

Galime naudoti ir kitus įdarus. Pavyzdžiui, varškės: skanu su peletrūnu, krapais, mėta; grybų: su pakepintais svogūnais; kepenėlių, inkstų ar kitokiu.

Varškės įdaras:

  • 300 gramų varškės sūrio
  • Kiaušinis
  • Šaukštas grietinės
  • 20 gramų lašinių
  • 20 gramų sviesto
  • 0,5 šaukštelio peletrūno ar mėtų
  • Druska

Sūrį sumalame mėsmale, lašinukus paspirginame, sudedame sviestą, grietinę, kiaušinį, peletrūną arba mėtas, pasūdome. Viską gerai sumaišome.

Grybų įdaras:

  • 50 gramų džiovintų arba 0,5 litro sūdytų grybų
  • 2 svogūnai
  • 100 gramų rūkytų lašinių
  • 2 šaukštai pyrago džiūvėsėlių
  • Kiaušinis
  • Druska

Džiovintus grybus pamirkome 1-2 valandas. Po to tame pačiame vandenyje išverdami. Jei grybai sūdyti, juos pamirkome ir išverdame. Lašinukus su grybais sumalame mėsmale, sudedame susmulkintus pakepintus svogūnus, kiaušinį, pyrago džiūvėsėlius. Viską gerai sumaišome.

Daržovių įdaras:

  • 2 morkos
  • 2 kopūsto lapai
  • Petražolės šaknis
  • 0,5 saliero
  • 2 svogūnai
  • Kiaušinis
  • Šaukštas pyrago džiūvėsėlių
  • 25 gramai sviesto
  • Šaukštas grietinės
  • Druska

Daržoves išverdame, atvėsusias sumalame mėsmale, įmušame kiaušinį, suberiame pyrago džiūvėsėlius, sudedame sviestą, supilame grietinę, pasūdome.

Jautienos įdaras:

  • 300 gramų jautienos
  • 100 gramų varškės
  • Šaukštas grietinės
  • Mairūnas arba malti pipirai
  • Druska

Jautieną ir varškę sumalame mėsmale, supilama grietinę, įberiame mairūno, druskos. Viską sumaišome. Vietoj varškės galime dėti 2 virtas bulves.

Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės virtuvės patiekalai

Cepelinai - šeimos tradicija ir lietuviškas pasididžiavimas

Cepelinai dažnai gaminami šeimos šventėms, o jų ruošimo procesas yra gana ilgas ir reikalauja nemažai pastangų. Kai kuriose šeimose gaminimas tampa šeimos susibūrimo dalimi, kur kiekvienas narys padeda savo rankomis gaminti šį patiekalą. Cepelinai tapo lietuvišku pasididžiavimu ir yra itin populiarūs tarp turistų, kurie atvyksta į Lietuvą išbandyti tradicinių patiekalų. Nors klasikiniai cepelinai yra gaminami iš bulvių ir mėsos ar varškės įdaro, šiandien galima rasti daugybę modernių variantų. Restoranai dažnai eksperimentuoja su įvairiais ingredientais, tokiais kaip špinatai, ožkos sūris, ir netgi jūros gėrybės.

Kulinarijos tradicijos ir istorinis kontekstas

Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsį, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, grikius, lešius, soras, žirnius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų… Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų… Štai, karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, fygos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, lauro lapai, muskato žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres. XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms. O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, - taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius? 1428 m. sausio mėn. 6 d. į Volynės sostinę Lucką „be Lenkijos karaliaus, Mozovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos diysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prusijos ir Zigfridas iš Livonijos“. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų. 1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 gr, antis ir gaidys - 2 gr. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 gr, žirnių -10 gr, sorų ir pupų - 8 gr, grikių - 6 gr, aguonų - 50 gr, sėmenų - 40 gr, kanapių -30 gr, šviežių agurkų - 6 gr, raugintų agurkų - 20 gr, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 gr, česnakų - 30 gr, svogūnų - 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis - 2 gr, sūris - 2 gr, lašinių paltis -15 gr, mėsos paltis - 12 gr. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė - 100 gr, kiaulė - 12 gr, paršiukas - 5 gr, avis - 15 gr, ėriukas - 6 gr, ožka - 12 gr. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą - dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią - šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį - tris rublius grašiais, už šerną - rublį grašiais, už stirną - kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, - už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitoma šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Abelnai, tais laikais įstymai buvo griežti, bet teisingi - jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką… Senovėje lietuviai ypač daug valgydavo įvairių paukščių - einių, kurtinių, tetervinų, jerubių, gulbių, žąsų, ančių, laukių ir kitų įvairių vandens paukščių, slankų, gaidukų, sėjikų, tilvikų, karvelių, strazdų, vieversių, žvirblių (juos ypač mėgo žemaičiai).

Senovėje mokėjo ir valgyti, ir puotauti Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį tekinantiems vaikams. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Biznatijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama. Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo. Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. Štai kaip 16 amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bongiovanis, lankėsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Beto, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos…

Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o beto pagal laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmoniniame pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos. Paskutiniai Prancūzijos statistiniai duomenys rodo, kad šioje šalyje yra tik keturios moterys kulinarės. Betgi ir carinėje Rusijoje iki spalių revoliucijos restoranuose ir eiliniuose traktieriuose virtuvės darbams būdavo atrenkami patys vikriausi berniukai, kurie, atlikdami visus virtuvės ruošos darbus, būdavo mokomi sunkaus ir sudėtingo virėjų darbo, tik sulaukę jaunuolio amžiaus tapdavo kulinarų padėjėjais ir būdavo prileidžiami prie viryklės.

Beje, lieka pridurti, kad, visdėlto, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - „virėja“, tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt“ - tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privelegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignuoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, mažakilmis avantūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonese masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje…

Taip pat skaitykite: Skonio kelionė į vaikystę

tags: #miltiniai #cepelinai #su #lasinuku #idaru #receptas

Populiarūs įrašai: