Aukštakalnis: Tarp praeities skaudulių ir dabarties kultūros paieškų
Šiame straipsnyje nagrinėjama Aukštakalnio - Rokiškio rajone esančios vietovės - istorinė atmintis, kultūrinis identitetas ir dabarties iššūkiai. Straipsnis apima laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos iki šių dienų kultūros politikos ir regioninių skirtumų.
Okupacijų metai ir partizaninis pasipriešinimas
Lietuvos istorija XX amžiuje buvo paženklinta skaudžių okupacijų. 1944 m. vokiečių kariuomenė, patyrusi pralaimėjimą Baltarusijoje, buvo priversta trauktis iš Lietuvos, palikdama Vilnių liepą ir Kauną rugpjūtį. Tačiau netrukus, 1945 m. sausio 28 d., SSRS užėmė Klaipėdą ir įsitvirtino visoje Lietuvos teritorijoje, pradėdama antrąją sovietinę okupaciją, trukusią 45 metus. Šis laikotarpis buvo itin sunkus Lietuvos gyventojams, patyrusiems politines represijas, ekonominį išnaudojimą ir kultūrinį naikinimą.
Reaguodami į sovietų agresiją, 1944 m. tūkstančiai Lietuvos vyrų traukėsi į miškus, kur formavo partizanų būrius. Prasidėjo dešimtmetį trukęs Lietuvos partizaninis karas su SSRS. Partizanai, savanoriška kariuomenė, gynė Tėvynę. Jie buvo organizuoti, dėvėjo uniformas, turėjo karinius laipsnius, skiriamuosius ženklus, atvirai nešiojosi ginklus, laikėsi karo įstatymų ir papročių. Svarbiausias partizanų tikslas buvo atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jie taip pat siekė sukliudyti kolūkių kūrimą, sovietų valdžios rinkimus ir kolonistų iš SSRS įkurdinimą. Dauguma gyventojų palaikė partizanus ir kuo galėdami jiems padėjo, o sovietų kolaborantus laikė išdavikais, okupantų parankiniais. Žmonės partizanus vadino miškiniais, miško broliais, kovotojais už Lietuvos laisvę.
Kunigų kančios sovietų okupacijos metais
Sovietų okupacijos metais ypač skaudžiai nukentėjo Lietuvos dvasininkai. Kunigai buvo persekiojami, kankinami ir žudomi už savo tikėjimą ir pasipriešinimą sovietinei ideologijai. Jų kraujas vaidentųsi mūsų akyse ir jų dvasios draskytų mūsų sąžinę, jei mes nuslėptume jų šventą gyvasties auką - jų kančias ir mirtį dėl Dievo ir Lietuvos.
Štai keletas tragiškų pavyzdžių:
Taip pat skaitykite: Kiškio kopūstų nauda sveikatai ir galimas pavojus
- Kun. Balčius: Energingas ir drąsus žmogus, klebonas Pusnėje. Besitraukiant raudonajai armijai, jisai metęs darbus drauge su broliu išsikasė nuošalioje vietoje slėptuvę ir laukė praūžiant karo baisenybėms. Tačiau nedora akis net iš vieškelio juos pastebėjo. Tuojau buvo pulta ant beginklių žmonių ir visi tapo žiauraus teroro aukomis. Visi buvę slėptuvėje buvo bolševikų kareivių žiauriai sušaudyti. Jis buvo tik trisdešimts šešerių metų. Gimęs 1905 m. gegužės mėn. 5 dieną. Kunigu įšventintas 1935 metų birželio 15 dieną.
- Kun.: Klebonas Lankeliškių parapijoje. Jisai, drauge su kunigais Petriką ir Dabrila buvo raudonųjų žvėrišku būdu kankinti ir nužudyti 1941 m. birželio 22 d. apie 10 valandą, Jų kūnai labai subadyti ir sužaloti. Gimęs jisai buvo 1905 m. rugp. 4 dieną. Kunigu įšventintas 1928 metų rugp. 15 d.
- Kun. Jonas Daugėla: Jaunas, linksmas ir nuoširdus kunigas, administratorius Stirniuose. Jau visai besitraukią bolševikai, kaip mums iš Lietuvos praneša kun. Biliūnas, “grįžo į Stirnes atgal, nesi prisiminė, kad čia dar esąs kunigas. Gimęs jisai buvo 1909 metais vasario mėn. 21 d.
- Kun. Dr.: Kunigas, pedagoginio kino iniciatorius Lietuvoje. 1941 metų birželio 22 dieną apie 10 valandą jisai buvo Rudavonės miške taip žiauriai bolševikų nužudytas. Gimęs 1905 metais kovo 15 dieną Našiškių vienkiemyje, Vilkaviškio valsč. ir apsr.
- Telšių vyskupijos garbės kanauninkas Vaclovas Dambrauskas: Klebonas Kuršėnuose. Neturime smulkmenų, kaip jį bolševikai nukankino. Gimęs 1879 metais rugsėjo 9 dieną.
- Kun. Andrius Juknevičius: Merkinės klebonas ir dekanas. Tasai šeštą dešimtį metų bebaigiąs lietuvis kunigas bolševikų buvo sušaudytas 1941 m. Gimęs 1882 metų birželio 2 dieną.
- Kun. Matas Lajauskas: Malėtų parapijos klebonas ir dekanas, sirgęs senelis. Tasai kankinys mirė 1941 m. Gimęs 1872 metais. Kunigu įšventintas 1897 metų bal. 12 dieną.
- Kun. Jonas Navickis: Telšų vyskupijos kapitulos kanauninkas, Viekšnių parapijos klebonas ir dekanas. Jisai jau buvo bebaigiąs aštuntą metų dešimtį. Gimęs 1864 metų bal. 19 dieną. Kunigu įšventintas buvo 1887 metų rugp. 15 dieną.
- Kunigas Jonas Petrika: Gimnazijos kapelionas Marijampolėje, vikaravo Lankeliškiuose. Bolševikai jį nužudė 1941 m. birželio 22 dieną apie 10 val. Gimęs 1885 metų bal. 13 dieną. Kunigu įšventintas 1908 metų bal. 1 dieną.
- Kun. Povilas Racevičius: Joniškio gimnazijos kapelionas. Karui prasidėjus jisai turėjo slapstytis, tačiau buvo pastebėtas vieno komunistuojančio mokytojo. Tas minėtą kunigą nurodė bėgantiems bolševikams, šie kunigą Povilą nusivežė į mišką netoli Kriukų miestelio ir ten sušaudė. Gimęs jisai buvo 1908 m. gruodžio 15 d.
- Kun.: Vilniaus krašto kunigas, sušaudytas Skoruliuose drauge su kitais dviem kunigais: Vėgėle ir Vitkevičiumi.
Šie kunigai, paaukoję savo gyvybes dėl tikėjimo ir Tėvynės, yra ryškus sovietinio režimo žiaurumo ir lietuvių tautos dvasios stiprybės simbolis.
Šiuolaikinės kultūros politikos iššūkiai ir regioniniai skirtumai
Šiandien Lietuva susiduria su naujais kultūros politikos iššūkiais. Visuomenėje vis dar jaučiami regioniniai skirtumai, o kultūros prieinamumas ne visada yra vienodas visiems gyventojams.
Kultūros ministro posto siekiančio I. Adomavičiaus pasisakymas atkreipia dėmesį į šias problemas. Jis pabrėžia, kad kultūra turi būti prieinama ne tik Vilniaus elitui, bet ir kiekvienam Lietuvos žmogui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos ar socialinės padėties.
I. Adomavičius savo tinkamumą eiti pareigas motyvavo seneliu, kuris niekada nebuvo komunistas. „Jeigu bet kokiu atveju nors kokią kultūros dalį reikėtų išlaikyti arba ją priimti, tai nuo tų žmonių, kurie to verti. Mano senelis gimęs 1932 metais, jam eina 94 metai. Jis prisiekęs Lietuvai nuo pat vaikystės, nuo gimimo iki dabar. Kai buvo paauglys, jis padėdavo partizanams, kai augo, stiprėjo, ėjo studijos, jis slėpė didelę kultūrinę literatūrą apie partizanus, kur pas jį slepiama iki šiol spintoje, dar iki šiol jis bijo pasakyti, kad jis ją turi, todėl, kad dar bijo, jog jį gali išvežti“, - su ašaromis akyse ir drebančiu balsu pasakojo I.
Jis akcentavo, jog senelis niekada nebuvo Lietuvos komunistų partijos narys dėl karjeros, ypač kontrastuoja su tuo, jog prezidentas G. Nausėda yra prisipažinęs tapęs Komunistų partijos nariu norėdamas tęsti mokslus ir karjerą.
Taip pat skaitykite: Receptai vaikams
I. Adomavičius teigė, kad žingsniuodami palei Vilnelę jie sutiko istorijos mokytoją Albiną Galinį, kuris stovėjo ir žiūrėjo į upę. I. Adomavičius apibūdino, kad mokytojas yra poetas, rašytojas, tikras kultūrininkas. „Jis yra istorijos mokytojas, filosofijos mokytojas, kuris man įdiegė didelį didelį supratimą, kas tai yra Lietuva, kaip reikia istoriją gerbti, kaip reikia ją mokintis. Ir istorinius pagrindus reikia būtinai diegti, mokinti nuo pat pradžių ir ta kultūra, kurią mes žinom per istoriją, jinai labai diegiama turėtų būti visų Lietuvos žmonių akyse“, - teigė I.
Adomavičius prisiminė, kad prie kelias dienas buvo minimos 150-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinės. „Aš esu paprastas, niekam nereikalingas, aš paprastas žmogus. Kodėl reikia iškelti mane, kuris nėra tiek iškilus, kiek Čiurlionis? Čiurlionis yra tas, kur kuria mūsų kultūrą, kur parodo, kokia ji turi būti. Kodėl šnekame tokius dalykus? Kai sakoma „patyčių kultūra, patyčių…“ Nuo kokios patyčių kultūros… jeigu jūs ją patys kuriate. Apie ką mes galime kalbėti? Šiandien dienai? Kai regionuose, toli žmonės, ką jie matė? Jūs galvojate, jie matė tuos Čiurlionio gražiausius koncertus, kurie buvo filharmonijoj? Viskas buvo užgožta, uždaryta ir nebegrįš ta diena. 150 metų Čiurlioniui bus vieną kartą ir vienintelį ir tai buvo 22 rugsėjo.
Jis kelia klausimą, ar kultūra, kurią mato Aukštakalnio senolis, atitinka Vilniaus elito supratimą apie kultūrą. Jis atkreipia dėmesį į darbo žmones, kurie po sunkios darbo dienos grįžta į savo garažus ir tapo paveikslus, tačiau jiems dažnai trūksta paramos ir galimybių. I. Adomavičius pasisako už supaprastintą tvarką, kuri leistų visiems menininkams lengviau prieiti prie finansavimo ir realizuoti savo kūrybinius sumanymus.
Kandidatas į kultūros ministrus I. Adomavičius yra „Nemuno aušros“ narys, šiuo metu dirba pirmojo Seimo pirmininko pavaduotojo Raimondo Šukio patarėju. Jis yra baigęs M. K. Čiurliono menų mokyklą, ten mokėsi groti trombonu, chorinio dirigavimo ir dainavimo.
Slapukų naudojimas internetinėje erdvėje
Straipsnyje taip pat trumpai aptariamas slapukų naudojimas internetinėje erdvėje. Slapukai yra mažos tekstinės rinkmenos, kurias interneto svetainė įrašo į vartotojo kompiuterio arba mobiliojo prietaiso naršyklę. Jie naudojami siekiant pagerinti svetainės funkcionalumą, pritaikyti turinį prie vartotojo poreikių ir rinkti statistinę informaciją.
Taip pat skaitykite: Poilsio galimybės Palangoje šalia J. Basanavičiaus gatvės
tags: #Aukštakalnis #pietų #meniu #parduotuvė