Lietuviai Pietų Afrikos Respublikoje: Istorija, Migracija ir Šiuolaikinis Gyvenimas
Šiandien, kai kalbame apie emigraciją, dažniausiai minimos Norvegija ar Jungtinė Karalystė. Tačiau prieš pusantro šimtmečio lietuvių ir Lietuvos žydų akys krypo kitur - į Ameriką, Palestiną, o Pasvalio žydų bendruomenė kūrėsi net Pietų Afrikos Sąjungoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime lietuvių ir litvakų (Lietuvos žydų) migracijos į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) istoriją, priežastis, gyvenimo sąlygas ir dabartinę situaciją.
Emigracijos Priežastys ir Bangos
Lietuvoje pirmoji masinė emigracijos banga vyko XIX a. Anot istorikės Dovilės Čypaitės-Gilės, tai buvo priverstinė emigracija dėl ekonominių sumetimų ir galimybės emigruoti dėl traukinių. Pagrindinis migracijos taškas buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau kryptys buvo įvairios. Didžiosios Britanijos laivybos įmonės konkuravo su vokiečių laivybos įstaigomis ir pradėjo reklamuotis Lietuvos teritorijoje, siūlydamos nemokamas keliones.
Pietų Afrikos Sąjungoje baltaodžiai buvo proteguojami, ir emigrantai iš Rytų Europos buvo laukiami. Pasisekus vienam, legendos atkeliaudavo. Vieni rašydavo, kad ten liūtai gatvėmis vaikšto, o kiti sakydavo: "Atvykite į Pietų Afriką". Žydų bendruomenės tinklaveika pradėjo vystytis dar XIX a. viduryje, o įvairios organizacijos puikiai komunikavo tarpusavyje. Buvo net vadovėliai, kaip nuvykti, ką turėti, ką pasiimti.
Nors Rytų Europos regiono žydai rinkosi migraciją į Pietų Afriką, ši kryptis nebuvo labai populiari tarp etninių lietuvių, kurie dažniau savo galutiniu kelionės tikslu rinkdavosi JAV. Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinė emigracijos šalis apskritai iš Rytų Europos buvo JAV. Lietuvių emigracijoje pagrindinis kraštas pasidarė Pietų Amerikos šalys.
Žydų Emigracijos Ypatumai
Amerika ir žydams išliko svarbiu migracijos tašku, kadangi ten, pateikę dokumentus, jie galėdavo vykti pas JAV jau įsikūrusius giminaičius. Žydų bendruomenė emigruodavo kartu su savais, jie kviesdavo savo giminaičius, savo štetlo gyventojus.
Taip pat skaitykite: Lengvas uždarbis ir žiauri realybė kalėjime
Ekonominės priežastys ne visada buvo pagrindinė žydų migracijos priežastis. Jaunoji karta, išgirdusi apie legendas, bandydavo išvykti, norėdama tobulėti. Atsiminimuose rašoma, kad vieni norėjo išvykti ir gauti kitokį išsilavinimą, o ne studijuoti Ješivoje.
Lietuvių Bendruomenės Kūrimasis Pietų Afrikoje
Pirmieji lietuviai ir Lietuvos žydai (litvakai) į Pietų Afrikos Sąjungą atvyko XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje. 1920-1940 m. iš Lietuvos į Pietų Afrikos Sąjungą išvyko apie 7200 žmonių (beveik visi - litvakai). Dauguma jų įsikūrė Johannesburge, Keiptaune, Port Elizabethe, Pretorijoje.
1930 m. Johannesburge įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija (veikė kelerius metus, pirmininkas L. Veleris). 1929-1932 m. Pietų Afrikos Sąjungoje gyveno rašytojas K. Račkauskas (buvo Lietuvos konsulas Keiptaune), 1949-1965 m. - dailininkas P. Domšaitis.
Dabartinė Situacija
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990 m.), į Pietų Afrikos Respubliką lietuviai vyksta dirbti. 2018 m. įkurta Pietų Afrikos Respublikos lietuvių bendruomenė.
Nuo šiol lietuviai keliauti į Pietų Afrikos Respubliką galės tik su elektroninėmis vizomis! Tai svarbus, laiką ir pinigus taupantis pokytis keliautojams, nes iki šiol norint keliauti į PAR ir gauti vizą, jai reikalingus dokumentus reikėjo siųsti fiziškai į Stokholmą. Pietų Afrikos Respublika Lietuvą, kaip ir dar 19 šalių, įtraukė į elektroninės vizos gavimo schemą. Toks PAR sprendimas keliautojams supaprastins vizos gavimo procedūrą. Norėdami gauti PAR e-vizą, turite užpildyti elektroninę vizos gavimo formą. Norite planuoti kelionę į Pietų Afrikos Respubliką? Lėktuvų bilietus, poilsį viešbučiuose, pilnus kelionių pasiūlymus Pietų Afrikos Respublikoje ir kitose pasaulio kryptyse galite užsakyti Estravel kelionių agentūroje.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai ir modernūs varškės desertai
Gyvenimo Sąlygos Pietų Afrikoje: Keliautojo Patirtis Keiptaune
Vienas keliautojas pasidalino savo patirtimi gyvenant Keiptaune, atskleisdamas tiek privalumus, tiek iššūkius.
Lūkesčiai ir Realybė
Iškeisti lietuvišką žiemą į šiltą orą galima ir persikrausčius į Vakarų Europą, tačiau norėjosi egzotikos, būti toli bei turėti galimybę tyrinėti dar nematytą šalį, iki kurios nuvykti nėra taip lengva. Nors prieš vykdamas žinojau, kad Keiptaunas laikomas vienu pavojingiausių bei daugiausia smurto patiriančių miestų pasaulyje, tačiau nujaučiau, kad gamta ir vaizdai turėtų tai kompensuoti. Taip pat, pragyvenimo lygis Pietų Afrikoje yra žemesnis nei Lietuvoje, todėl gyventi Keiptaune neturėtų būti brangu.
Draugai ar pažįstami, kurie yra keliavę Pietų Afrikoje ar kitose Afrikos šalyse, lyg sutarę dalino tuos pačius patarimus: nevaikščioti naktį vienam bei nevažiuoti į prastus ar pavojingus rajonus. Taip pat, sakyta ir tai, kad Keiptaunas nėra kaip visa Afrika - tai tarptautinis didmiestis, žymiai daugiau išsiplėtęs už kitas vietas Afrikoje. Tai - tarsi Niujorkas Jungtinių Amerikos Valstijų perspektyvoje - ten gyvenimas gerokai kitoks nei kitose šalies dalyse. Būtent tokius lūkesčius turėjau ten skrisdamas.
Keiptaunas - tikrai nėra toks kaip visa likusi Afrika. Tačiau patarimai nevaikščioti naktį vienam ar nevykti į pavojingus rajonus, jeigu nenoriu atsidurti pavojuje, nebuvo visiškai teisingi. Tam, kad tuo įsitikinčiau, prireikė maždaug trisdešimties valandų mieste - jau antrą savo gyvenimo Keiptaune dieną buvau apiplėštas panaudojant ginklą. Trys juodaodžiai vyrai, parodę ginklą, pareikalavo tik grynųjų pinigų. Tai - gan įprasta situacija ir tai gali nutikti nebūtinai naktį. Iš kitos pusės, jeigu tai nutinka arti miesto centro, tikėtina, kad užpuolikai jėgos ar smurto nenaudos, o tik paims grynuosius pinigus ar kitus daiktus.
Vandens Trūkumas
Nors Keiptaunas įsikūręs šalia Atlanto ir Indijos vandenynų - miestas kenčia nuo didžiausios vandens krizės istorijoje. Miesto pagrindiniai vandens resursai - netoli esanti Theewaterskloof užtvanka. Užtvankoje vandens buvo likę vos 28,5 proc. Tai reiškia, kad vadinamoji Day Zero - diena, kai mieste visai neliks vandens - numatyta balandžio 28-ąją.
Taip pat skaitykite: Jaunatviškas entuziazmas moksle: „Mokslo sriuba“
Nuo 2017-ųjų rudens mieste buvo įvesti 5-ojo, o man atvykus, nuo 2018-ųjų - 6-ojo lygio ribojimai. Tai reiškia, kad žmogui per dieną galima sunaudoti ne daugiau nei 87 litrų vandens. Ūkininkai ir verslai taip pat privalo sumažinti vandens suvartojimą 45-60 proc., draudžiama laistyti augalus lauke, pildyti lauko baseinus ir plauti automobilius. Įtilpti į 87 litrų per dieną ribą nėra taip sudėtinga. Tačiau tam, visų pirma, teko pradėti vandenį skaičiuoti ir šiek tiek pakeisti savo Vakarietiško pasaulio įpročius.
Vasario 1-ąją Keiptaune buvo įvestas dar griežtesnis - 6B lygio vandens ribojimas - maksimalus vandens kiekis žmogui per parą - 50 litrų. Tiesa, Day Zero taip pat gerokai priartėjo - nuo sausį pranašautos balandžio 28-osios iki balandžio 8-osios. Po šių ribojimų duše teko praustis su papildomu kibiru, į kurį subėgusį vandenį naudodavome antrą kartą - pvz. Nuleisti vandeniui tualete. Taip pat, rankų plovimą pakeitė sanitarinės priemonės naudojimas.
Šalies vyriausybė yra numačiusi planą, kai galiausiai mieste baigsis vanduo. Tai nutiks kai Theewaterskloof užtvankoje liks 13,5 proc. vandens (likusio vandens tiekti miestui - neįmanoma dėl užterštumo). Tuomet atsiras naujas ribojimas - vos 25 litrai vandens per dieną, kurių, deja, nebegalėsi išnaudoti namuose. Tam, kad juos gauti, žmonės turės eiti į vieną iš 200 specialių vandens punktų, prie kurių saugumą užtikrins šalies kariuomenė bei specialiosios pajėgos.
Dėl šios situacijos didėja įtampa bei dažnėja konfliktai. Pragyventi trys mėnesiai tokioje aplinkoje gerokai privertė pakeisti asmeninę nuomonę apie gėlo vandens svarbą.
Gamtos Grožis ir Saugumas
Šaliai, daugelį metų kentėjusiai dėl segregacijos ir po Nelsono Mandelos gyventojų suvienijimo, iš vyriausybės atstovų vėl aiškiai girdimi tiesioginiai ir vieši rasistiniai pareiškimai skamba nejaukiai. Taip pat, naujoji žemės reforma, pagal kurią baltaodžiams ūkininkams priklausanti žemė bus neatlygintinai atiduodama juodaodžiams, taip pat nekelia pasitikėjimo ir tik dar labiau kursto rasinius konfliktus.
Nepaisant to, Pietų Afrika turi ne vieną gamtos stebuklą, kurie dažnai priverčia pamiršti visą nestabilią ar pavojingą aplinką. Keiptauno bei Vakarinės dalies gyventojai šalia turi viską - Atlanto ir Indijos vandenynus su nuostabia vandens gyvūnija, geriausius paplūdimius banglentininkams, kalnus ir įdomius maršrutus lipimui į juos. Pavažiavus kiek giliau į šalies vidurį, galima rasti ne vieną nacionalinį parką su gyvūnais, kurių Europos laukinėje gamtoje nepamatysime.
Pietų Afrikos Respublika - vyno šalis. Būtent todėl leisti laiką vynuogynuose - būtina. Čia aplinka visiškai saugi, geriausi vynai kainuoja keliskart pigiau nei Europoje, o vaizdai atima žadą. Keiptauno naktinis gyvenimas taip pat įvairus. Tiesa, į naktinį miestą eiti vienam nerekomenduojama - tokiu būdu tampi lengvu taikiniu.
Praktiniai Patarimai Keliaujantiems į Pietų Afriką
- Vizų režimas: Lietuvos Respublikos piliečiams vykstantiems į Pietų Afrikos Respubliką reikalinga viza. Pasas turi galioti mažiausiai 6 mėnesius nuo datos, kada planuojama atvykti į PAR.
- Saugumas: Tai saugi šalis, tačiau po Johanesburgo ir Keiptauno centrą vėlų vakarą vaikščioti nepatartina. Turistai apgyvendinami saugiausiuose miesto rajonuose (Johanesburge tai modernusis Sandton), kur naktinės kelionės saugios. Vis dėlto siūloma nerizikuoti ir nesinešioti brangių daiktų, dokumentų ir didelių sumų grynaisiais. Patariama apžiūrinėjant lankytinas vietas filmavimo kameros nesinešioti ant peties (žymiai saugiau kamerą laikyti dėkle ir nešti rankose). Lėktuvo bilietus, papuošalus, pinigus ir kitus vertingus daiktus laikykite viešbučio seife (deposit box). Viešbučio kambaryje nepalikite atvirų durų.
- Transportas: Jums reikalingas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas. Afrikoje eismas vyksta kairiąja kelio puse. Maksimalus greitis mieste - 60 km/val., automagistralėje - 120 km/val. Baudos už greičio viršijimą labai didelės.
- Sveikata: Atvykstantiems iš Europos, pažymų apie skiepus nereikia. Keliaujantys į Mpumalangą, Šiaurės provinciją, Kvazulu Natal draustinį ir Kriugerio nacionalinį parką, turi praeiti kovos su maliarija kursą (tebletės). Prieš kelionę pasikonsultuokite su savo gydytoju.
- Kalba: Pietų Afrikos Respublikoje yra 11 valstybinių kalbų. Anglų kalba šnekantiems turistams neturėtų kilti jokių su kalba susijusių sunkumų.
- Pinigai: Nacionalinė valiuta - randas. Visuose bankuose pateikus pasą, Jums iškeis bet kokią valiutos sumą. Palankiausias valiutos keitimo kursas būna oro uoste arba banke. Parduotuvėse galite atsiskaityti kredito kortele.
- Klimatas: Pietų Afrikos Respublika yra pietiniame Žemės pusrytulyje, todėl metų laikai yra priešingi nei šiauriniame. Žiemą naktį temperatūra gali nukristi iki 0 ar -1 laipsnio, dienomis pakyla iki +16, kartais +20 laipsnių. Kitu laiku vyrauja saulėta karšta vasara.
- Apranga: Vasarą Pietų Afrikoje karšta, todėl reikalingi lengvi laisvi drabužiai: suknelės, marškinėliai, šortai. Būtina patogi avalynė. Žiemą būna vėsu, vakarais temperatūra nukrinta iki 7 laipsnių šilumos, todėl turėkite šiltesnių drabužių. Vykstant į safarį reikalinga neutralių, rudos, pilkos, chaki spalvų apranga, šiltas megztinis, nes ryte ir vakare oras gali atšalti.
- Elektra: Tiekiama įtampa - 220 V. Šalyje kitoks rozečių standartas, todėl reikalingi specialūs adapteriai atsivežtiems skustuvams, fenams bei kitiems aparatams.
Kultūriniai Aspektai ir Žymūs Lietuviai
1930 m. Pietų Afrikoje gimė Davidas Goldblattas, kilęs iš Lietuvos ir Latvijos žydų šeimų. Jis buvo žymus fotografas, įamžinęs Pietų Afrikos gyvenimą apartheido laikotarpiu. 2015 m. Goldblattas apsilankė Lietuvoje, Papilėje, čia nufotografavo akmenį, skirtą tame miške nužudytoms Hitlerio režimo aukoms atminti.
Dr. Dainius Junevičius 2024 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo surengė Lietuvai svarbių archyvinių dokumentų paieškų ekspediciją į Keiptauną. Jis peržiūrėjo tūkstančius dokumentų, liudijančių imigracijos iš Lietuvos istoriją ir bendruomenių gyvenimą.
tags: #lietuviai #Pietų #Afrikos #Respublikoje