Lietuviai Pietų Amerikos kalėjimuose: tarp lengvo uždarbio ir žiaurios realybės
Nemažai Lietuvos piliečių atlieka bausmes užsienio kalėjimuose, o Pietų Amerika, deja, nėra išimtis. Šiame regione, toli nuo namų, lietuviai susiduria su atšiauriomis įkalinimo sąlygomis, kalbos barjerais ir ilgesiu artimiesiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip lietuviai atsiduria Pietų Amerikos kalėjimuose, su kokiais sunkumais susiduria ir kokios pagalbos gali sulaukti.
Narkotikų kontrabanda - pagrindinė priežastis
Deja, bet didžioji dauguma (Lietuvos Respublikos piliečių yra nuteisti kalėti už narkotinių medžiagų gabenimą („mulai“). Dažnai tai jauno amžiaus prekybos žmonėmis aukos, priviliotos lengvu uždarbiu. Spaudoje ne kartą aprašyti atvejai, kai lengvo uždarbio norėję lietuviai ne tik buvo apgauti, bet ir įkalinti nežmoniškomis sąlygomis, patyrė didelį stresą ir prarado sveikatą.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Edvardas Šileris teigia: „Nuolat stebime ir analizuojame informaciją apie lietuvių sulaikymus užsienyje ir bendra tendencija šiek tiek guodžia, nes šių įvykių mažėja. 2011-aisias užsienyje sulaikyti 176 lietuviai, gabenę narkotikus, o 2010-aisias - 203. Kalbant apie Pietų Amerikos ir Lotynų Amerikos regiono šalis, Peru 2011-aisiais buvo sulaikyti 5 lietuviai, o 2010-aisiais - 8, bet, pavyzdžiui, 2011-aisias Argentinoje buvo laikyti 3 žmonės, o 2010-aisiais - nė vieno. Kitokia tendencija pastebima ir Ekvadore: 2010-aisiais sulaikyti 5 lietuviai, o praėjusias metais nė vieno."
Anot pašnekovo, jauni žmonės turi ambicijų lengvai uždirbti, vyresnio amžiaus žmonės ne taip lengvai pasiduoda avantiūroms, be to, dažnai jiems trukdo kalbos barjeras. „Pastebime ir kitą tendenciją - dažniausiai vykstantys „dirbti“ puikiai žino kur ir ko važiuoja. Vieni išsigąsta ir atsisako tokių ketinimų, kitiems ryžto nepritrūksta ir rizikuojama. Dar viena priežastis, kodėl lietuviai taip pageidaujami tokiame „darbe“ - lietuviškas pasas, su kuriuo be vizų galima patekti į daugelį pasaulio šalių“, - E. Šileris ir patikino, kad narkotikų, kuriuos pergabena tokie kurjeriai kiekis nėra didelis, palyginant su laivais ir lėktuvais konteineriuose gabenamais narkotikų kiekiais.
Kaip vyksta verbavimas?
Žmonės narkotikų gabenimui verbuojami įvairiais būdais: kartais pasirodo įtartinų skelbimų internete, per pažintis: „Dažniausiai siūloma vykti dirbti ne į didmiesčius, bet į provincijose esančias įmones, kartais tarpininkauja toje šalyje jau įsikūrę emigrantai, pasitaiko, kad „padeda“ Airijoje, Anglijoje ar Olandijoje įsikūrę lietuviai. Apie tai, kaip būtų galima charakterizuoti narkotikų kurjerį, pašnekovas sakė: „Dažniausiai tai 20-30 metų asmenys, bedarbiai. Sulaikytųjų situaciją komplikuoja ir tai, kad Lotynų ir Pietų Amerikos šalyse Lietuva neturi ambasadų, dirba garbės konsulai, kurie dažnai paskirti ne vienai, o kelioms šalims. „Kitas svarbus aspektas - kalbos barjeras, nes nedaug lietuvių kalba ispaniškai, o šių šalių pareigūnai anglų kalbą moka labai ribotai.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai ir modernūs varškės desertai
Narkotikų gabenimo būdai ir rizika
Kalbant apie narkotikų gabenimo būdus, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas paminėjo ne tik narkotinių medžiagų slėpimą bagaže ar drabužiuose, bet dažnai ryžtamasi narkotikus gabenti skrandyje: „Dažniausiai narkotikai supakuojami į prezervatyvus ir praryjami, o paskui išsituštinus pasiimami. Būna atvejų, kai po kurio laiko skrandžio sultys pažeidžia įpakavimą, organizmas patiria šoka ir mirštama nuo perdozavimo.
Filmo „Mulai“ autorius Martynas Starkus pasakoja: „Vienas skrandyje vežė, kitas - banglentėje, trečia - lagamine. Daiktų būna įvairių. Kažkada Lietuvoje nuskambėjo tokia istorija, kad gabenant kokainą skrandyje prairo įpakavimas ir žmogus mirė. Taip, būna. Jei prayra skrandyje, tada labanaktis. Būna įvairiausių kokaino pakavimo būdų, bet dažniausiai deda į prezervatyvą, tada į foliją; nedideles kapsules daro, tada geria vandenį ir ryja. Būna ir žmogiškų dalykų. Kas nutinka, kai lėktuve užsinori į tualetą? Tada viskas per apačią iškrenta ir tu vėl turi ryti. Žodžiu, ten vėl atskiros istorijos.“
Atlygis už riziką
Paklaustas, dėl kokių sumų žmonės ryžtasi rizikuoti ir nelegaliai gabena narkotikus, pašnekovas sakė: „Atlygis už vieną kelionę gali siekti nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių litų. Yra buvęs atvejis, kuomet už kilogramą narkotikų buvo pažadėta sumokėti 10 tūkst. eurų. Pareigūno teigimu, žmonės neturėtų susigundyti lengvais pinigais ar pasakymais, kad kontrolė pasienio postuose tik simboliška. „Kontrolė labai didelė, jei žmogus keliauja ne verslo reikalais ar turėdamas kitą svarią priežastį, pareigūnai tokius asmenis stebi itin atidžiai. Ypač dėmesį traukia jauni žmonės, kurie dažnai būna vos gavę pasus ir keliauja į kokią nors egzotišką šalį.
Dokumentinis filmas „Mulai“
Žurnalistas ir keliautojas Martynas Starkus sukūrė dokumentinį filmą „Mulai“, kuris pasakoja apie tris skirtingus lietuvius, sučiuptus su kokainu ir ilgam įkalintus Peru kalėjimuose. Filme nėra moralo, kad taip daryti blogai, kad visi turi būti nubausti arba išlaisvinti. Nėra moralo. Yra problema. Ir yra mūsiškiai, kurie vieni palikti Pietų Amerikoje“, - interviu 15min sakė filmo autorius Martynas Starkus.
Filmo kūrėjams nebuvo lengva rasti herojus: „Tai yra kalėjimas, narkotikai, nusikaltimas. Žmonės apie tai nenori kalbėti; tai nėra sėkmės istorija, tai nėra laimės momentai. Jie sutinka apie tai kalbėti, bet sako: išjunk kameras, aš tau papasakosiu. Bet mes ieškojom ne anoniminių istorijų, o tikrų žmonių. Bet mums pavyko, radome drąsių žmonių. Tai buvo tam tikras kastingas, darbas su žmonėmis, ilgai kalbėjome su jais, bandėme įtikinti papasakoti savo istorijas prieš kameras.
Taip pat skaitykite: Jaunatviškas entuziazmas moksle: „Mokslo sriuba“
Sąlygos kalėjimuose
Martynas Starkus, lankęsis Peru kalėjimuose, pasakoja: „Aš tikėjausi pamatyti daug blogiau. Europiečiams mulams yra atskira vieta, jie daugiau tarpusavyje bendrauja, atskirai nuo vietinių recidyvistų. Vienam kalėjime pasakojo, kad už tvoros gyvena recidyvistai, naktimis girdėti klyksmai, vaitojimai, pjauna, degina, vyksta visokie protestai, kovos su prižiūrėtojais. Jeigu su tuo lyginsi lietuvių gyvenimą kalėjime, tai jų gyvenimas nėra blogas. Visiems pirmosios dienos, pirmieji mėnesiai buvo patys sunkiausi. Paskui žmogus visur pripranta. Reikia suprasti, kad ten sėdi žmonės, kurie nėra matę daug pasaulio; dalis jų anksčiau net nežinojo, kur ta Peru. Ir staiga jie atsiduria ten, atsiduria kalėjime, visiškai vieni, nemoka kalbos, neturi advokato, negali paskambinti, jokios vilties išeiti anksčiau.“
Žurnalistas Orijus Gasanovas, kalbėdamas apie lietuvius, įkalintus Pietų Amerikos kalėjimuose, pasakoja: „Žiauriausias dalykas, kad ne vienam lietuviui mes buvome pirmieji lankytojai per ilgus kalėjimo metus. Įsivaizduokite, septynis ar net dešimt metų jų niekas nelankė, kai kurie net neturėjo su kuo lietuviškai pakalbėti, todėl beveik pamiršo mūsų kalbą.
Prelato Edmundo Putrimo misija
Katalikų dvasininkas Edmundas Putrimas lanko Pietų Amerikos kalėjimuose įkalintus lietuvius, bandydamas maldomis, atvirais pokalbiais suteikti nors šiokią tokią psichologinę paramą baisiomis sąlygomis kalinamiems tautiečiams. Apytiksliais duomenimis, kuriuos E.Putrimas surinko lankydamasis kalėjimuose ir bendraudamas su tų šalių teisėsaugos institucijomis, Pietų Amerikos šalyse įkalinta apie 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti dar daugiau.
E.Putrimas pasakoja apie korupciją Peru kalėjimuose: „Peru kalėjimų sistema labai korumpuota. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius grašius. Net paleisdami į laisvę negrąžina vertingesnių asmeninių daiktų. Kamerose nėra jokių lovų, žmonės miega ant čiužinių, kuriuos irgi reikia nusipirkti. Ankštose kamerose kaliniai miega po kelis ant vieno čiužinio susirietę, susiglaudę. O tie, kurie netelpa, guli koridoriuje. Vienas vyras parodė iki kraujo kažkokių parazitų apgraužtas kojas. Kasdienis nuteistųjų maistas, kaip vaizdžiai sakė kunigas, - ryžiai ir dar kartą ryžiai. Retsykiais duodama apipuvusių vaisių, o per Kalėdas į ryžių dubenėlį įmetamas gabalėlis mėsos. Paskambinti į Lietuvą vieninteliu kalėjime esančiu laidiniu telefonu įmetę monetas gali tik pasiturintys kaliniai. Vien už teisę prieiti prie telefono sargybiniai reikalauja kyšio.
Kaip padėti įkalintiems lietuviams?
Prelatas Edmundas Putrimas teigia, kad įkalintiems lietuviams labiausiai reikia išsikalbėti. Juk jie pasmerkti skurdui, nežiniai. Iš jų atimtas orumas. Pernai per Kalėdas Limos kalėjimo administracija leido surengti mišias lietuviškai. Kai jas atlaikėme, sargyba puolė šaukti: pietūs! Bet kaliniai nesiskirstė, vilties kupinomis akimis žiūrėjo laukdami Dievo malonės. Labai sunkiai pakeliamas vaizdas. Tokius apsilankymus psichologiškai sunku pakelti net man, su žmonių skausmu dažnai susiduriančiam dvasininkui.
Taip pat skaitykite: PAR lietuvių bendruomenė
Prevencija ir perspėjimai
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas E. Šileris pataria: „Gavęs pasiūlymą pervežti narkotikus, žmogus turėtų nedelsiant atsisakyti. Yra buvę atvejų, kai žmonės nuvažiavo tikėdamiesi kitokio darbo, bet supratę, kur yra veliami, atsisakė ir nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Svarbu kuo greičiau nutraukti neteisėtus veiksmus, jeigu tokie atliekami. Jei giminaičiai ar draugai ką nors įtaria, rekomenduojame susisiekti su policija: jei žmogus šiandien yra Anglijoje ir planuoja skristi į Pietų Ameriką, yra priemonių, kaip jo neišleisti arba bent įspėti, kas jam gali grėsti. Labai svarbu, kad žmogus neliktų su savo bėdomis ir nuoskaudomis vienas, o kuo greičiau būtų suteikiama pagalba.“
Nacių kalėjimuose kalėję lietuviai
Šiame kontekste verta prisiminti ir nacių kalėjimuose kalėjusius lietuvius rezistentus. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos institute vykusioje konferencijoje „Egziliniai Štuthofo kalinių likimai“ papasakojo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos istorikė dr. I. Strumickienė. Nors antinacinė rezistencija daugiausia buvo neginkluota ir orientuota į pasipriešinimą artėjančiai Raudonajai armijai, naciai lietuvių rezistenciją, o ypač VLIK‘ą, traktavo kaip rimtą grėsmę - atskleidė dr. I. Strumickienė. Remiantis gestapo surinkta informacija, 1944 m. balandžio pabaigoje-birželio viduryje suimta 27 žmonių grupė, kurioje dalis buvo VLIK‘o ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai.
Suimtųjų laikymas nežinioje, apribojimas nuo kontaktų su pasauliu ir artimaisiais buvo viena iš nacių taikytų psichologinio teroro formų. Apie savo likimą nieko nežinojo nei patys kaliniai, nei jų artimieji. Iš Alenšteino lietuvių kelias driekėsi per Soldau, Torną ir Poznanę, kol galiausiai pasiektas Landsbergo kalėjimas, kurį G. Žemkalnis vadino Landsbergo pragaru. Lietuviai čia praleido ilgiausią laiko atkarpą - nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1945 m. sausio pabaigos.
1945 m. balandžio 14 d. Bairoito kalėjime laikomus lietuvius rezistentus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Pasak dr. I. Strumickienės, G. Po išlaisvinimo, nors būdami formaliai laisvi, buvę kaliniai, išskyrus G. Žemkalnį, liko gyventi kalėjimo patalpose. Čia jie jau gavo maisto, vaistų ir reikiamos pagalbos, netgi buvo kieme sukasę daržą.
Ši istorija primena, kad įkalinimas, nepriklausomai nuo priežasties ar vietos, yra sunkus išbandymas.
tags: #lietuviai #Pietų #Amerikos #kalėjimuose