Ledynų susidarymas Pietų Amerikoje: procesai, tipai ir reljefo formavimas

Įvadas

Ledynai, susiformuojantys iš sniego, yra reikšmingi geomorfologiniai veiksniai, veikiantys planetos paviršių. Jų susidarymui būtinos žemos temperatūros ir didelis kritulių kiekis sniego pavidalu. Ledynai paplitę aukštose platumose šiaurėje ir pietuose, taip pat aukštai kalnuose. Šiuo metu ledynų plotas siekia apie 16,2 milijonus km², o tūris - apie 30 milijonų km³. Didžiausia jų koncentracija yra Antarktidoje ir Grenlandijoje. Šis straipsnis nagrinėja ledynų susidarymo procesus, jų tipus ir įtaką reljefo formavimui, ypač atkreipiant dėmesį į Pietų Amerikos regioną.

Ledynų susidarymas

Ledynai kaupiasi aukščiau sniego ribos ir slenka žemyn. Žemiausiai jie aptinkami prie Pasaulinio vandenyno paviršiaus Antarktyje ar Grenlandijoje, o aukščiausiai - 5-6 km aukštyje Ekvatorinės zonos kalnuose. Sniegas, kaupiantis aukščiau sniego ribos, dėl savo svorio tankėja ir virsta firnu. Vasarą sniegas tirpsta, snaigės apsilydo nuo saulės, o naktį įgauna kristalo formą. Palaipsniui purus sniegas virsta kompaktine mase - firnu (baltas ledas). Toliau veikiant minėtiems veiksniams, firnas virsta skaidriu glečeriu - pagrindine ledyno mase. Šiame procese iš 10 - 11 m³ sniego susidaro ~ 1m³ ledo. Kai kuriose srityse tam reikia apie 100 metų. Ledu formuojantis dalyvauja ištirpęs vanduo. Skiriamos kelios ledynų formavimosi stadijos:

  • Sniego stadija.
  • Sniego - ledo stadija.
  • Firninė šalta stadija.
  • Glečerinė - firninė stadija.
  • Glečerinė stadija.

Ledynų tipai

Skiriami du pagrindiniai ledynų tipai: lygumų ir kalnų ledynai. Lygumų ledynai dar skirstomi į ledynines dangas ir ledo kepures. Kalnų ledynai labai įvairūs. Pagal klimatą ir reljefą, taip pat pagal mitybos ir nuotėkio sričių santykį ledynai skirstomi į kalnų, kontinentinius ir tarpinius.

Lygumų ledynai

Lygumų ledynai skirstomi į:

  • Ledyninės dangos: dengia labai didelius sausumos plotus. Jų ledo storis gali siekti 4 km (Antarktidoje).
  • Ledo kepurės: ledo storis nuo 100 iki 1000 m. Jos dengia kalnų viršūnes ir užima mažesnes teritorijas nei ledyninės dangos. Ledo kepurės pūpso tik aukščiau pastovios sniego ribos. Ledynų kepurės dažnai turi nesudėtingą ovalinę formą.

Kalnų ledynai

Kalnų ledynai pasižymi didele įvairove. Skiriami:

Taip pat skaitykite: Pietų lauko ledyno formavimasis ir savybės

  • Slėniniai ledynai: šliaužia nuo kalnų slėniais (trogais) papėdžių link. Slėninių ledynų (ledyno liežuvių) storis - nuo 50 iki 1000 m.
  • Alpių (slėnių) tipo ledynai: ryški mitybos zona, sniego kaupimasis ir jo virsmas ledu, ir linijinės (nuotėkios) sritys. Kuo intensyvesnė mityba, tuo greičiau leidžiasi ledynai. Yra paprasti (vieno ledyninio srauto) ledynai, turintys nuosavą mitybos zoną ir nuotėkio sritį ir sudėtingi - turintys eilę ledyninių srautų, susiliejančių nuotėkio srityse.

Kontinentiniai (dengiamieji) ledynai

Jie dengia salas ar kontinentus. Šiems ledynams būdingos šios savybės: didelis ledo storis, jų storis gali siekti iki 4 km (Antarktidoje). Tuo tarpu kitur ledo storis mažesnis. Taip pat nėra iki ledyninio reljefo poveikio jų pasiskirstymui, ledynų mityba yra centrinėse ledyninių skydų dalyse, yra spindulinis ledo slinkimas į pakraščius, o skydinis ledyno paviršius išgaubtas. Didžiausias - 3400 m yra salos centre). Jis apsuptas kalnais, į pakraščius plonėja, iškylant kalnų viršūnėms - nunatakas (eskimų kalba) vadinamoms. Ledynas jūros dažniausiai pasiekia, nors milžiniški jo liežuviai retsykiais atslenka prie jūros. Antarkties ledynas apima bemaž visą žemyną (13,9 mln.km2). (vidurkis ~2 km), yra sudėtingas poledyninis kalnų reljefas.

Tarpiniai ledynai

Tarpiniai ledynai yra plokštikalnių ir priekalnių ledynai. Jų yra Norvegijoje (943 km2) ir Altajuje. Tokie ledynai bazuojasi virš išlygintų senų kalnų viršūnių. Į prieškalnes jie leidžiasi smulkiais liežuviais. Prieškalnių ledynai - priepoliarinių sričių aukštikalnėse, su gausia firninių baseinų mityba.

Ledynų dinamika ir veikla

Ledynų veiklą sudaro trys pagrindiniai veiksniai:

  • Judėjimas: Dėl didelio slėgio ledynai įgauna plastiškumą ir juda. Slinkimo greitis skirtingas.
  • Ardymas: Ledas ir ypač tirpsmo vandenys atlieka didelį darbą pernešant ir akumuliuojant ardymo produktus.
  • Pakraščio pokyčiai: Ledynų pakraščiai nėra pastovūs. Dėl klimatinių (sezoninių) priežasčių ir mitybos pokyčių jie ar pasistūmėja, ar atsitraukia.

Geologinė ir reljefą formuojanti ledynų veikla

Ledynas ir tirpsmo vanduo ardo, transformuoja ir kaupia nuosėdinę medžiagą. Nuo ledo svorio ir ledyno judėjimo uolienos, esančios po juo ar ledyno judėjimo kelyje, yra ardomas iki nuolaužų ir smulkių dalelių. Jos, įšalusios į ledyno priedugnį, spartina egzaraciją. Uolų paviršiuje susidaro įrėžiai, vagelės - ledyniniai įbrėžimai, randai. Pagal juos galima konstruoti ledynų judėjimo kryptį praeities apledėjimų metu. Dėl ledynų veiklos susidaro apvalios, apzulintos formos - avinų kaktos arba mutonai. Uolienų nuolaužos ilgainiui smulkėja, zulinasi. Ilgainiui susidaro ledyniniai rieduliai. Neretai „išariami“ ir tirpsmo vandens išplaunami gilūs slėniai - ledyninės egzaracijos ir išplovimo slėniai. Laikinio (kaip ir kvartero) apledėjimo zonose uolienos deformuojasi - sutrūksta, išsilenkia, susispaudžia į raukšles, sudarydamos glaciodislokacijas. Dėl ledynų veiklos susidaro specifinės reljefo formos: karos, ledyniniai cirkai, „V“ raidės formos ledyniniai slėniai - trogai, susidarę dėl ledyninių srautų poveikio. Priklausomai nuo uolienų sudėties ir fizinių jų savybių, uolienos susmulkinamos iki įvairaus dydžio dalelių - nuo luistų ir riedulių (>1000 mm diametre iki smulkiausių - pelitinių (molio) dalelių (< 0,01 mm).

Nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija

Ledynų veikloje nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija vyksta tiesiogiai veikiant ledui arba netiesiogiai - tirpsmo vandenų veikyje. Kartu ši pernešama medžiaga pakeliui ir atokiau akumuliuojama. Ledyno pernešta ir paties ledyno suklostyta, nuolaužinė medžiaga vadinama morena. Skiriamos kelios morenų rūšys: paviršinės, vidinės, dugninės ir galinės morenos. Tirpsmo vandens srautų išnešama link galutinių nuotėkio baseinų.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Morenų tipai

  • Paviršinės morenos: yra judančio ledyno paviršiuje. Jos turi kelias atmainas: šoninės (susidaro ledyno pakraščiuose) ir medialinės (ledyninio liežuvio pakraštyje, sudarytos iš viršledyninių uolienų dūlėjimo produktų) ir formuojančios reljefe išilginius gūbrius ar virtines.
  • Vidinės morenos: ris susiformuoja egzaracijos produktų susikaupimo dėka.
  • Dugninės morenos: susidaro betarpiškai po judančio ledyno danga abliacijos srityse. Susidaro lėto, sluoksniuotai - plastiško ledo tirpsmo ir slinkimo sąlygomis. Tai priemoliai, priesmėliai, retai moliai su žvirgždu, gargždu ir net su rieduliais. Su šiomis morenomis susiję ir įvairios reljefo formos - silpnai banguotos lygumos, kalvotai - banguotas moreninis reljefas. Yra ir šių morenų paplitimo laukai - drumlynai. Drumlynai - pailgos, asimetriškos, nušlifuoto banginio nugaros paviršiaus formos kalvos. Visos ilgosios ašys orientuotos ledyno judėjimo kryptimi. Daug drumlynų yra Baltijos šalyse.
  • Galinių morenų: susidaro ledyno pakraščiuose. Šias morenas sudaro ledyno tirpsmo vanduo, išplaukąs iš morenos smulkias daleles. Galinė morena susidaro ledynui ilgai stovint (arba labai lėtai slenkant). Prieš jį susikaupia daug sustumtinės nuolaužinės nuosėdinės medžiagos. Reljefas - tai ryškūs įvairiaaukščiai gūbriai ir virtinės. Galinių morenų reljefas dažnai atspindi ledynų pakraščių padėtį, atkartoja apytiksliai ežerų dubenų kontūrus. Tirpstant ledui, jo paviršiais vidiniais ir poledyniniais kanalais teka galingi vandens srautai. Jie perplauna moreninę medžiagą ir perklosto ją savo judėjimo kelyje jau išėjus iš po ledyno.

Akvaglacialiniai procesai ir dariniai

Akvaglacialiniai procesai - tai procesai, susiję su ledyno tirpsmo vandenų veikla. Jų metu susidaro įvairūs dariniai:

  • Fliuvioglacialiniai dariniai: suformuoti tirpsmo vandenų srautų. Tai ozai, keimai, keiminės terasos ir zandrai. Ozai - vingiuoti, kelių dešimčių metrų aukščio ir kelių šimtų km ilgio. Yra tiesių, yra ir meandruojančių ozų. Keimai - netaisyklingos kalvos 10 -- 12 m (retai 50m) aukščio - smėlio, priesmėlio, molio su morena mišinys. Jie susidarė nejudančio ledyno sąlygomis. Tai - properšos ledyne, priimantys tirpsmo vandenis su įvairia medžiaga, kuri, ištirpus ledynui, susiprojektavo ant dugninės morenos netaisyklingomis kalvomis. Keiminės terasos susidarė tirpsmo vandenų ar ežerų tėkmės veikloje. Vanduo ir ežerai buvo tarp ledyno ir šalia esančio slėnio šlaito „mirusio“ (stovinčio) ledo sąlygomis. Tai - smėliai ir žvyringi smėliai. Zandrai (smėlis) ar jų laukai yra galinių morenų išorinėje pusėje. Sudaryti galingų vandens srautų, ištekančių iš ledynų su gausybę nuolaužinės medžiagos. Silpnai skaidytoje lygumoje šie srautai plačiai išsiliedavo ir klostydavo medžiagą - arčiau ledyno stambesnę, toliau - smulkesnę.
  • Limnoglacialiniai dariniai: kaupėsi prieledyniniuose ežeruose. Jų pakraščiuose kaupėsi smėliai ir aleuritai (liosai) o vidinėse dalyse - dažniausiai sluoksniuoti dariniai. Ritmiškumas susijęs su klimato sezoniškumu: vasarą - stambesnė, žiemą - smulkesnė medžiaga. Tai - juostiniai (ritminiai, sluoksniniai) moliai. Pagal juostelių kiekį galima atsekti jų susidarymo istoriją.

Ledynų tirpimas (abliacija)

Ledynų tirpimas vadinamas abliacija. Tirpsta tik ta ledyno dalis, kuri yra žemiau pastovios sniego ribos. Didelę įtaką tirpimui daro insoliacija, šilto oro masės, lietus. Didelė dalis tiesioginių Saulės spindulių atsispindi nuo švaraus ledyno paviršiaus. Albedas (atsispindėjimas) nuo tokio ledyno siekia 50%. Dulkėtas ledas greičiau tirpsta, nes dulkės sugeria šilumą ir pagreitina ledą tirpdant. Ledynas, kurį dengia stora nuokritų danga (tai dažniausiai kalnų ledynai siauruose slėniuose), taip pat tirpsta labai lėtai. Dėl nevienodo tirpimo ledynų paviršius būna nelygus, todėl čia gausu įvairių nelygumų. Intensyviausiai tirpsta ledynai, kurių paviršių dengia plona dulkiška nuogulų danga. Ji nesulaiko šilumos prietakos, kita vertus, tamsus paviršius sugeria daug Saulės energijos. Tirpstančio ledyno paviršiuje yra suaižėjusio ledo danga (apie 0,5 m storio), kurioje gausu ištirpusių duobių ir duobučių. Tirpstančio ledyno paviršiuje gali susidaryti nemažai vandens. Jis kaupiasi šiame suaižėjusiame sluoksnyje arba teka nuolydžio kryptimi. Šie vandenys srūva ledyno paviršių tirpindami ledo kūną. Vanduo srūva žemyn vertikaliais plyšiais ir patenka į ledyno vidų. Tai jau inglacialiniai vandenys. Visi šie vandenys turi aiškų cikliškumą. Yra du ciklai: paros ir sezonų. Intensyviausia ledynų abliacija šiltuoju metų laiku. Labai raiškus paros ciklas, ypač vidutinių ir tropinių sričių ledynuose. Dieną, kai ledyno paviršius įšyla, smarkiai pagausėja supraglacialinių ir inglacialinių vandenų, o ypač prieš rytą, šie vandenys užšąla. Tropinėse srityse beveik nepastebima metų laikų įtaka ledyno tirpsmui. Ledyno abliaciniai ir akumuliaciniai procesai lemia jo masės balansą. Jei akumuliacija viršija abliaciją, ledynas slenka pirmyn. Tai - aktyvus ledynas. Kai abliacija kompensuoja akumuliaciją, ledynas yra stabilus, o kai abliacija viršija akumuliaciją, ledynas recesinis. Daugeliui kalnų ledynų būdingas abliacinis ir akumuliacinis cikliškumas. Šiltuoju sezonu dažnesni abliaciniai procesai, šaltuoju - akukuliaciniai. Bendras ledyno balansas susijęs su daugiamečiais klimato svyravimais.

Ledynų susidarymo priežastys

Ledynų susidarymas yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio veiksnių. Jie skirstomi į išorines ir vidines priežastis.

Išorinės priežastys

  • Astronominės hipotezės: susijusios su saulės radiacijos periodiniais svyravimais dėl planetų padėties saulės atžvilgiu, pokyčiams Galaktikoje ir pan. Saulės aktyvumas yra cikliškas, turintis 11, 22, ir 44 metų periodus. Saulės radiacijos kiekis tiesiogiai veikia temperatūrą ir kritulių kiekį, lemdamas ledynines ir neledynines sąlygas. Svarbų vaidmenį vaidina ir Žemės padėtis kosmose. Atstumas tarp Žemės ir Saulės periodiškai kinta, kartu su ekliptikos polinkiu (kampas tarp Žemės orbitos apie Saulę plokštumos ir jos ašimi (Žemės ekvatoriaus plokštuma). Ekliptikos polinkio ribos - nuo 21051′ iki 24036′ apima periodą apie 40 tūkst. metų. Kinta ir Žemės orbitos ekscentriciteto dydis (atstumas tarp elipsės orbitos centro ir jos fokuso, kuriame yra Saulė). Jo pokyčių reguliarus periodas sudaro 90800 metų. Periodiškai vyksta perigelio (Žemė arčiausiai Saulės) ir afelio (toliausiai) pokyčiai. Šių pokyčių periodas yra ~ 21 tūkst. metų. Pagal šias astronomines hipotezes sudarytoje kreivėje yra 4 temperatūriniai minimumai (paskutinieji 4 kvartero apledėjimai).
  • Atmosferos sudėties pokyčiai: CO2 kiekis itin svarbus mūsų planetos gyvenime. CO2 praleidžia trumpųjų bangų spindulius į Žemę, bet sulaiko šiluminių spindulių atspindį, t.y. atlieka termoizoliatoriaus vaidmenį. CO2 padidėjimas didina temperatūrą (pašiltėjimas), o jo sumažėjimas ją mažina (pašaltėjimas). Vyraujantys CO2 šaltiniai yra vulkaniniai. Jų išsiveržimų intensyvios veiklos periodams atitinka minkštas subtropinis klimatas. Daug augmenijos ir menka vulkanų veikla palaipsniui sumažina CO2 kiekį atmosferoje, o tuo pačiu, ir temperatūrą, sudarydami galimybes pašaltėjimui. Jei labai sumažinsime CO2 kiekį atmosferoje, sudarysime sąlygas apledėjimui.
  • Vandenyno lygio pokyčiai: Vandenynai užima didžiulius plotus ir veikia orų cirkuliaciją, perneša šilumą į poliarines sritis ir veikia žemynų klimatą. Jų sistemą gali keisti vandenyno lygio pokyčiai.

Vidinės priežastys

  • Endogeniniai geodinaminiai procesai: siejamos su endogeninių geodinaminių procesų vyksmu. Didelę reikšmę turi tektoniniai judesiai (žemynai jungiasi ar atsiskiria) ir jų padėtis Žemės polių atžvilgiu. Žemės reljefo pokyčiai - kalnynų susidarymas, Žemės plutos kilimas, kontinento ploto didėjimas ir okeano mažėjimas turi didžiulę įtaką klimatui. Kalnynų susidarymo zonos keičia vėjo kryptis, orų mases ir jūros santykius. Kalnų susidarymas lemia vandenyno tėkmių pokyčius. Pvz., Andų kalnų susidarymas Pietų Amerikoje sąlygas kalnų ledynams. Susidarė didžiuliai apledėjimai kalnuose, atšaldę ir kitus rajonus, o tuo pačiu sąlygojo Q kontinentinius apledėjimus. Kalnų susidarymas sutapo su sausumos padidėjimu. Toks sutapimas yra ne atsitiktinis, bet dėsningas reiškinys.

Ledynų įtaka reljefo formavimui

Labai savitai žemynų paviršius performuojamas apledėjusiose srityse. Teritorijos, dengiamos ledyniniais skydais ir kupolais yra apie 10 % sausumos ploto, bet netolimoje geologinėje praeityje ledynai dengė trigubai didesnę teritoriją. Todėl ledyninis reljefo performavimas žmonijai yra ne mažiau aktualus už aridinį. Sausumos paviršių čia rausia, jaukia ir vagoja slenkančios ledo masės. Kaip žinome, šalto klimato sąlygomis uolienas labai trupina įšalimas ir atitirpimas. Dėl to kiečiausios uolienos sutrūkinėja į blokus ir skaldą. Ypač smarkiai dūlėjimas dėl šalčio vyksta ledyno arba sniegyno pakraštyje šiltuoju sezonu, kai per parą atitirpimas ir įšalimas kartojasi. Storėjantis ir besiplečiantis ledynas įšaldo sutrupėjusių uolienų blokus ir juos velka tolyn, kartu raižydamas, zulindamas ir nesudūlėjusį paviršių. Dabartinių ledyninių skydų, tai pat senovinio apledėjimo paliktų žymių tyrimai parodė, kad ledynai keičia litosferos paviršių labai įvairiais būdais, priklausomai nuo fizinių savybių, ypač temperatūros, dūlėsių gausumo jame, pamato nuolydžio krypties ir kitų veiksnių. Šiltesnis ledynas išplėšia iš dugno didelius luistus. Aukštesnėje temperatūroje ir dėl didelio slėgio ledas lengviau deformuojasi, jo apačioje atsiradęs vanduo ties ledo ir substrato sąlyčiu lengvina slydimą. Tad prie Žemės paviršiaus performavimo labai prisideda ir suslėgtas vanduo. Svarbu ir tai, kuria kryptimi žemėjo ledyno link. Pavyzdžiui, Skandinavijos ledyninis skydas leidosi nuo Skandinavijos plokščiakalnio į Baltijos jūros duburį, o pripildęs šį duburį, slinko į Pabaltijį prieš paviršiaus nuolydį. Ledynai, slinkdami prieš nuolydį, platformos plokštės pamatinių uolienų sluoksnius labai suslėgė, deformavo, sujaukė, sudarė vadinamąsias glaciodislokacijas. Slegiamas vanduo ne visai lengvai pasišalindavo į neapledėjusias periferijas. Bet tos periferijos buvo sukaustytos amžino įšalo, todėl nelabai lengvai priimdavo slegiamą vandenį. Dėl to susidarė sudėtingos apledėjimų zonos, kuriose deformuojančios ne tik morenų, bet ir pamatinių sluoksnių struktūras. Didžiausios deformacijos susidarė ties ankstesnio reljefo kliūtimis. Pagrindiniai sluoksniai, bent iki 100 - 200 m. gylio, čia dažnai būdavo atplėšiami luistais, kurie lyg žvynai užstumiami vienas ant kito. Atskiri ledyno kyšuliai daug kur paliko lankais išslėgtus gūbrius ir tarpgūbrius, sustumtus iš uolienų luistų ir prišlietus išilgai nuolaidžių paviršių, palinkusių į ledyno pusę. Kuo senesnis ledynas, kuo ilgiau glaciosfera liečiasi su litosfera, tuo daugiau apatiniame ledyno sluoksnyje yra morenos. Dabartiniai ledyniniai skydai tįso labai atšiauriame žemų temperatūrų klimate. Ledynai ne tik perdirbo uolienų dūlėsius, bet ir išrūšiavo molio dalį, iš jų medžiagos suformavo du naujus nuosėdų genetinius tipus. Ledynai ne tik performavo Žemės paviršių, jie sudarė ir naujų tipų reljefą. Fliuvioglacialinės nuosėdos daugiausia klostėsi nuledėjimo pradžioje, kol dar vanduo galėjo laisvai tekėti palei ledyno pakraštį arba tolyn nuo jo. Vėlesniais nuledėjimo etapais tirpimo vandeniui nutekėti buvo sunkiau, todėl jis dideliais kiekiais tvenkėsi tarp ledyno pakraščio ir jo anksčiau sukrautų moreninių aukštumų. Taip susidarė prieledyninės marios. Jų apsemtas paviršius buvo aplygintas, o galop visai palaidotas po limnoglacialinėmis nuosėdomis. Svarbų vaidmenį vaidino ir ledynmečio upės, tekėjusios nuo neapledėjusios srities, iš to meto kriolitozonos. Kai ledyniniai skydai sutirpo ir litosfera pajuto didelę nuokrovą, prasidėjo tektoninis šiaurinių kontinentų dalių kilimas, nepasibaigęs iki šiol.

Ledynų įtaka Pietų Amerikos reljefui

Andų kalnų sistema Pietų Amerikoje yra vienas iš regionų, kuriame ledynai vaidina svarbų vaidmenį formuojant reljefą. Aukštikalnėse susidarantys kalnų ledynai ardo uolienas, formuoja karas, trogus ir kitas specifines reljefo formas. Ledynų tirpsmo vandenys neša nuolaužas, kurios nusėda žemumose, sudarydamos fliuvioglacialinius darinius. Pietų Amerikos pietinėje dalyje, Patagonijoje, taip pat yra didelių ledynų, kurie formuoja ežerų duburius ir moreninius reljefus.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Ledynmečiai ir jų įtaka

Manoma, jog kas 200 - 250 milijonų metų Žemės klimatas taip atšalo, kad didelę jos dalį padengdavo ledynai. Per praėjusius 2 mln. metų pasaulinės temperatūros svyravimai Žemės paviršiuje kito. Šiltus tarpledynmečio laikotarpius keitė šalti ledynmečiai. Dar neseniai manyta, kad ledynai slinko ir traukėsi 4 kartus. Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periodo pleistoceno epochoje. Klimatui atšilus, kontinentiniai ledynai tirpo, tačiau ir dabar jie dengia ne mažiau kaip penktadalį, o gal net ketvirtadalį Žemės sausumos paviršiaus.

Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periode pleistoceno epochoje. Holocenas (poledynmetis) pabaigoje. Kvarteras prasidėti naujas ledynmetis. Per praėjusius 2 mln. visi pietiniai žemynai keitė šalti ledynmečiai. Bet XX a. šiuo metu tik 10%. Nors pripažįstama, kad klimatui būdinga ritmiška kaita, bet vieningos nuomonės kada galėjo prasidėti svarbiausi ledynmečiai, nėra. Šiuo metu įtikinamiausia yra matematiko ir astronomo Milutino Milankovičiaus hipotezė. M. Milankovičius tvirtino, kad šie pokyčiai lemia iš Saulės gaunamos energijos kiekį ir kartojasi apytikriai kas 95, 42 ir 21 tūkstančio metų ciklais.

  • 95 000 metų ciklas - dėl žemės orbitos kitimo Maždaug per 95 000 metų beveik apskrita Žemės orbita ištįsta iki elipsės ir vėl susitraukia. Kvartere didžiųjų ledynmečių ir tarp ledynmečių ciklai trukdavo apie 100000 metų.
  • 42 000 metų ciklas - dėl Žemės ašies posvyrio kaitos nors sutarta, jog atogražos yra ties 23,5 ° š. platumos ir 23,5°p. platumos, kad atitiktų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampą, iš tikrųjų žemės ašies posvyris į orbitos plokštumą apytikriai kas 40 000 metų kinta nuo 21,5° iki 24,5°. Posvyriui padidėjus, vasaros tampa karštesnėmis, o žiemos šaltesnėmis, taip susidaro tarp ledynmečiams palankios sąlygos. Šiuo metu Žemės ašies padėtis orbitos plokštumos at-žvilgiu yra tokia, kad daugiau Saulės gauna tas pusrutulis, kuriame būna žiema, ir mažiau tas, kuriame būna vasara. Dėl to žiemos yra šiltesnės, o vasaros vėsesnės. Prieš 12 000 metų Žemės ašigaliai buvo priešinguose nei dabar apskritimo taškuose, todėl nusistovėjo šiltas tarp ledynmetis. XX a. 8 - ojo dešimtmečio viduryje atlikti vandenynų dugno nuosėdų tyrimai patvirtino M. Milankovičiaus teoriją.

Kiti veiksniai, lemiantys ledynmečių atsiradimą:

  • Saulės aktyvumas.
  • Suaktyvėjusi ugnikalnių veikla.
  • Anglies dioksido koncentracijos atmosferoje kaita. Daugėjant anglies dioksido, formuojasi šiltnamio reiškinys. Dėl to vidutinė oro temperatūra pasaulyje gali pakilti apie 3°C. Tačiau galimas daiktas, jog ilgainiui angliesdioksido atmosferoji ims mažėti, nes daugiau jo sugers vandenynas.
  • Žemės plutos plokščių judėjimas.

Atšalant klimatui, didėja tikimybė, kad žiemą dauguma kritulių iškris sniego pavidalu, o šiam liks mažiau laiko ištirpti, nes sutrumpės vasaros. Vis labiau atšalant, sniegas liks gulėti ištisus metus. Šiaurės pusrutulio šiauriniuose šlaituose amžinojo sniego riba yra žemiau nei pietiniuose, nes šiuos pasiekia daugiau saulės spindulių. Nuo ašigalių į pusiaują sniego riba kyla aukštys: Grenlandijos šiaurėje ji yra jūros lygyje, Norvegijos pietuose - apie 1500 m. aukštyje, Alpėse - 3000 m. aukštyje, ties pusiauju - apie 6000 m. aukštyje. Aukščiau sniego ribos sniegas netirpsta, o vis kaupiasi. Nuo savo svorio jis pamažu tankėja ir virsta firnu. Vidutinėse platumose, pvz.: Alpėse, atėjus vasarai į firną įsisunkia tirpsmo vanduo iš viršutinių sniego sluoksnių. Sušalus šiam vandeniui firnas tampa tankesniu. Per 20 - 40 m. iš firno išspaudžiamas visas oras ir firnas virsta ledu.

tags: #ledynai #Pietų #Amerikoje #susidarymas

Populiarūs įrašai: