Laukinis fazanas: receptai ir kulinarinės įdomybės

Šiame straipsnyje pasinersime į laukinio fazano pasaulį, aptarsime jo skonį, paruošimo būdus ir vietą lietuviškoje virtuvėje. Nuo netikėto atradimo prekybos centre iki gurmaniškų eksperimentų namuose - kviečiame kartu atrasti šį retesnį paukštį.

Netikėtas atradimas ir smalsumo pažadinimas

Prieš keletą metų, ieškodamas kažko išskirtinio Kalėdoms, autorius susidomėjo fazanais. Nors ūkių, auginančių fazanus medžioklei, buvo rasta, galimybė reguliariai įsigyti šios mėsos atrodė ribota. Tačiau netikėtai parduotuvėje buvo aptiktas produktas su užrašu „laukinis fazanas“, „kilmės šalis - Didžioji Britanija“ ir „gali būti kulkų likučių“. Sumedžioto paukščio atsiradimas prekybos centro lentynoje ne tik nustebino, bet ir pažadino smalsumą išbandyti receptus, matytus tik knygose ar filmuose.

Nuo Radvilų virtuvės iki mėgėjiškų eksperimentų

Žinoma, neverta bandyti lygiuotis į įspūdingas LDK laikų Radvilų virtuvės receptūras ar atkartoti istorinius meniu siūlančių restoranų stilių. Tačiau kas draudžia eksperimentuoti namuose ir mėgėjiškai žaisti dvarą, pasiūlant šeimai kažką retesnio vakarienei?

Laukinis paukštis turi specifinį skonį, jo mėsa tamsesnė ir sausesnė nei anties ar žąsies. Bet tai tik suteikia jam įdomumo. Skonis tikrai geras, o jei iš pirmo karto nepavyks, visada galima bandyti dar kartą. Būdų ruošti šį paukštį yra ne vienas.

Laukinio fazano skonio ypatumai

Laukinio fazano mėsa skiriasi nuo įprastos paukštienos. Ji yra tamsesnė, liesesnė ir turi savitą, kiek laukinį skonį. Dėl mažesnio riebalų kiekio, ją lengva perkepti, todėl svarbu atidžiai sekti kepimo laiką ir temperatūrą. Tinkamai paruoštas fazanas pasižymi subtiliu, aromatingu skoniu, kuris puikiai dera su įvairiais prieskoniais ir garnyrais.

Taip pat skaitykite: Laukiniai jaučiai: paplitimas ir ypatybės

Planuojami eksperimentai ir receptų paieškos

Autorius planuoja išbandyti vyne arba sidre troškintą fazaną, jį „patupdyti“ apvaliame, išskrostame duonos kepaliuke ar panardinti į lietuvišką kugelį, grybų sultinį arba kepti marinuotą cinamonu. Internete galima rasti daugybę gerų receptų. Belieka tikėtis, kad parduotuvėje dar bus fazanų antram eksperimentui. Jei ne, teks laukti žiemos švenčių ir prekybos tinklo staigmenų. Geriems dalykams prireikia kantrybės.

Keptas laukinis fazanas: paprastas receptas

Šis receptas skirtas dviem asmenims ir yra nesudėtingas, todėl puikiai tinka pradedantiesiems kulinarams.

Ingredientai:

  • 1 nedidelis fazanas, apie 400/500 g (arba 2 maži fazanai)
  • 1 svogūnas
  • kelios skiltelės česnako (arba žiupsnis česnako granulių)
  • 4-5 bulvės
  • žiupsnis druskos, pipirų, mėgstamų prieskoninių žolelių
  • keli šaukštai alyvuogių arba rapsų aliejaus
  • 4-5 juostelės plonai pjaustytos šoninės
  • 150 ml rausvojo arba sauso putojančio vyno (nebūtinai)

Gaminimas:

  1. Atšildytą fazaną nuplauti vandeniu ir gerai apžiūrėti - pašalinti kelis plunksnų, pipiro dydžio šratų likučius. Nusausinti virtuvės popieriumi, ištrinti prieskoniais, maišytais su aliejumi, palaikyti per naktį.
  2. Fazaną apkepti gilesnėje keptuvėje, įpylus gerą šaukštą aliejaus. Apskrudusį paukštį atidėti į lėkštę, o likusiame aliejuje apkepti žiedais supjaustytus svogūnus, česnakus.
  3. Bulves kelias minutes pavirti vandenyje ir nusunkinti. Jas pjaustyti stambiomis juostelėmis ir dėti į kepti orkaitėje skirtą indą. Įberti gan gausiai druskos, pašlakstyti aliejumi.
  4. Į keptuvę su svogūnais ir česnakais vėl įdėti fazaną, įpilti vyno ir viską pamaišius kelias minutes patroškinti.
  5. Keptuvės turinį paskirstyti ant bulvių, fazaną apvynioti šoninės juostelėmis ir taip pat uždėti ant bulvių.
  6. Indą pašauti į orkaitę ir kepti apie 30-40 min. 180-200 laipsnių temperatūroje.
  7. Keptą paukštį dalinti į dvi dalis. Jį galite valgyti tik su bulvėmis arba pasiruošti mėgstamų žalių salotų. Jei turite, bulves pabarstykite marinuotais kaparėliais. Su šia mėsa puikiai tiks krienai, taurė raudonojo vyno.

Keli patarimai:

  • Atidžiai stebėti mėsą kepant - šoninė gan greitai apskrunda.
  • Kad mėsa būtų sultingesnė, galima ją prieš kepant apvirti vištienos sultinyje su lauro lapeliais (apie 5-10 min.).
  • Fazanas turėtų išeiti gardus troškintas raudonajame vyne arba keptas obuolių sultyse.
  • Fazaną galite prikimšti apvirtais laukiniais ryžiais.

Medžiojamų paukščių įvairovė Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvoje leidžiama medžioti apie dešimtį laukinių paukščių rūšių. Populiariausios iš jų - antys, slankos bei fazanai. Žąsų mūsų kraštuose sumedžiojama žymiai mažiau - vos porą šimtų per metus.

GRYNAS.lt sudarė visų Lietuvoje medžiojamų paukščių sąrašą ir pateikia jų medžiojimo subtilybes bei būdus, kaip senovėje jie buvo ruošiami maistui.

Medžiojami paukščiai Lietuvoje ir jų paruošimo būdai senovėje

Seniau valgyta tai, kas šiais laikais dažnam sukeltų nuostabą.

Taip pat skaitykite: Daugiausiai kiaušinių per metus dedantys paukščiai

  1. Antys: Lietuvoje leidžiama medžioti šešias rūšis - didžiąją ir rudagalvę antį, rudagalvę ir dryžgalvę kryklę, klykuolę ir kuoduotąją antį. Medžiojimo laikas - nuo rugpjūčio 15 iki gruodžio 15 dienos. Vienintelė išimtis taikoma kuoduotąjai ančiai, kurią leidžiama medžioti mėnesiu vėliau - nuo rugsėjo 15-osios ir gruodžio 15-osios. 2013 metais iš viso buvo sumedžiota per 13 tūkst. ančių (13 269), neišskiriant konkrečios jų rūšies. Anties paruošimo būdų yra begalė - ne tik kepta ar troškinta antis, bet ir ančių paštetai, ančių kepenėlės laikomi tikru delikatesu. Valgiams gaminti tinkamiausia yra jaunų (6-12 mėn.) ančių mėsa. Taip pat itin vertinami ančių taukai, kuriuos galima naudoti vietoje sviesto. Senojoje lietuviškoje virtuvėje antis buvo įprasta kepti su kiečiais, tačiau buvo daugybė ir kitų jos paruošimo būdų.

  2. Žąsys: Yra dvi žąsų rūšys, kurios teisėtai gali atsidurti medžiotojų akiratyje - baltakaktė ir želmeninė. Jų medžiojimas leidžiamas nuo rugsėjo 1 iki gruodžio 15 dienos. Pernai iš viso sumedžiota 211 žąsų. Žąsies mėsa vertinama panašiai kaip ir antiena - kuo ji riebesnė, tuo skanesnė. Žąsis ne tik troškinama, kepama, bet iš jos mėsos daromi paštetai, kiti gurmaniški patiekalai. Senojoje lietuviškoje virtuvėje buvo valgomos rūkytos žąsų puselės, žąsis kepama su obuoliais, iš laukinės paukštienos buvo daromi slėgainiai bei vyniotiniai, žemaičiai iš žąsienos virdavo sriubą. Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas faktas, kad žąsų medžioklė XIV- XVI amžiuje buvo tokia intensyvi, kad dalis žąsų eksportuota į Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Italiją ir kitas Europos šalis. Vykdytas ir kitų paukščių, tokių kaip kurtinių, tetervinų, ančių ir net gulbių, eksportas.

  3. Laukiai: Tai vištelinių šeimos paukštis, kurį leidžiama medžioti nuo rugsėjo 15 iki gruodžio 15 dienos. Jų pernai metais sumedžiota vos 85 vienetai. Senosiose kulinarijos knygose minima, kad lietuviai valgė ne tik laukines višteles, laukius, bet ir balandžius, strazdus, tilvikus, putpeles, kurapkas, vieversius ir net žvirblius! Juos ypač mėgo žemaičiai. Visi šie laukiniai paukščiai buvo laikomi dideliu skanėstu. Yra šaltinių teigiančių, kad aukštaičiai grietinėje troškindavo ir gaidį.

  4. Fazanas: Laikomas karališku paukščiu, jų pernai sumedžiota 875 vienetų, medžiojimo laikas - nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. Naudojama ne tik fazanų mėsa, bet ir puošnios patinų uodegos plunksnos.

  5. Slanka: Medžioklė organizuojama nuo rugsėjo 1 dienos iki gruodžio 1 dienos. Pernai sumedžiota 787 vienetai. Lietuviai slankų nelabai medžioja, nes jiems reikia kuo stambesnio grobio. Slankų medžioklė itin populiari tarp italų, prancūzų, nes jie mėgsta romantiškas, sportiškas paukščių medžiokles.

    Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti troškintą fazaną: žingsnis po žingsnio

  6. Perkūno oželis: Medžiojamas nuo rugsėjo 1 dienos iki gruodžio 1 dienos. Kiek vienetų jų pernai sumedžiota statistika nerenkama, nes jų medžiojama labai mažai. Vis dėlto nuo 2015 metų tai daryti bus privaloma.

  7. Keršulis: Šis karvelinių šeimos paukštis medžiojamas nuo rugpjūčio 15 dienos iki gruodžio 1 dienos. Lietuvoje specialiai šie paukščiai praktiškai nemedžiojami, nes nėra labai gausūs, o sumedžioti nelengva, nes jie yra gana baikštūs. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudenines ančių medžiokles. Keršulių medžioklė populiariausia Prancūzijoje ir Anglijoje. Istoriniai šaltiniai rodo, kad anksčiau valgyti ir karveliai.

Kovas ir pilkoji varna: tabu lietuvių virtuvėje

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas patvirtino, kad gulbės seniau valgytos. Jo teigimu, pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo 40 karštųjų gulbės apdirbimo būdų. Kulinarijos eksperto teigimu, seniau iš tiesų valgyti ir žvirbliai. Anot jo, seniau putpelės valgymas irgi turėjo savo ritualų.

Anot V. Sako, lietuviai niekada nevalgė varnų ir juodvarnių, nes šie paukščiai maitėdos.

Paukščių aprašymai

  • Kovas, kovarnis (lot. Corvus frugilegus) - varninių šeimos paukštis. Spalva panašus į kranklį, bet už jį gerokai mažesnis, snapas laibesnis.
  • Keršulis (lot. Columba palumbus) - karvelinių šeimos paukštis, kuris nuo ulduko skiriasi balta dėme priekiniame sparno krašte.
  • Fazanas (lot. Phasianus colchicus) - Suaugęs fazanas yra 50-90 cm ilgio kartu su uodega, kuri dažnai sudaro pusę viso ilgio.
  • Slanka (lot. Scolopax rusticola) - tilvikinių šeimos medžiojamas paukštis. Kūno viršutinė pusė išmarginta juodai rudomis, ryškiai rudomis ir pilkomis dėmėmis.
  • Perkūno oželis (lot. Gallinago gallinago) - tilvikinių šeimos veiklus sutemų paukštis su išilgai dryžuota galva, tik viršūnėje baltais uodegos šonais.
  • Kuoduotoji antis (lot. Aythya fuligula) - žąsinių būrio paukštis. Aptinkama visoje Lietuvoje.
  • Laukys (lot. Fulica atra) - vištelinių šeimos paukštis. Visas kūnas vienspalvis - matinės juodos spalvos, tik pilvas pilko atspalvio.
  • Klykuolė (lot. Bucephala clangula) - žąsinių būrio paukštis. Aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje.

Ar sveikas maistas tikrai sveikas? Energetinis maisto poveikis

Visos šiuolaikinės dietos remiasi teorija, kad organizmas privalo gauti tam tikrą įvairių medžiagų ir vitaminų kiekį, bet ignoruoja energetinį maisto poveikį. Jei maitinsimės tik jogurtu, šviežiais vaisiais, varške ir gersime tik sultis ir pieną, tai mūsų energiją padarys per daug šaltą, kas pasireikš nuolatiniu šalčio pojūčiu, silpnumu, polinkiu į peršalimo ligas. Maisto pagrindą turi sudaryti neutralūs, šilti ir gaivinantys produktai. Pateikti apibūdinimai „Karštas”, „Šiltas” ir t.t. reiškia ne temperatūrą, o energetinį poveikį organizmui. Geriau organizmas įsisavina termiškai apdorotus produktus, kad neprarastų vitaminų, produktai pjaustomi smulkiai ir ruošiami nedideliame skysčio kiekyje. Renkantis maistą reikia atsižvelgti ir į metų laiką, pvz. žiemą reikia daugiau vartoti šiltų ir karštų produktų, tai padidins organizmo atsparumą šalčiui. Gaminant nepageidaujamas vieno ingrediento savybes galima sušvelninti pridedant prieskonių turinčių priešingų savybių. Pvz. Jei norite, kad patiekalas iš ryžių būtų „šiltesnis”, įdėkite česnako ir/arba čili. Maistu galima vadinti tik natūralius produktus. Saldus reiškia turintis natūralaus saldumo, o ne apipiltas cukrumi. Šaldyti, konservuoti, gaminti mikrobangų krosnelėse patiekalai neturėtų būti vartojami maistui.

Šv. Pranciškus ir gamta: giesmė Visagaliui

Šv. Pranciškus kvietė pasaulio daiktus giedoti Galybių Dievui. Kiekvienas daiktas buvo šv. Pranciškui nebylus garbinimo žodis. Šv. Pranciškus mirė su psalmės garsais lūpose. Knygos turinį sudaro ne istorinis šv. Pranciškus, bet šv. Pranciškus pagal Evangeliją.

Asyžiaus Neturtėlis yra buvęs didžiai nuostabus žmogus. Jam atrodo, kad jo idealas esąs nepasiekiamas. Jis atrodo buvęs „originalus žmogus", gyvenęs kitaip negu visi. Po savo mirties šv. Pranciškus pavadintas „antruoju Kristumi".

Šv. Pranciškus apvilktas asmeniniu ir istoriniu drabužiu. Šv. Pranciškus nuoseklus krikščionis. Jis nebesidairė atgal. Šv. Pranciškus gyvenimo stulpus: aplinkui gamtą, turtą, žmogų ir Dievą.

Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie šv. Pranciškų kokio gilaus vidinio sąlyčio būta jame su gamtiniu pasauliu. Šv. Pranciškus džiaugsmingam klusnumui. Džiaugsmas Viešpaties pasauliu buvo pirmasis šv. Pranciškaus pergyvenimas. Šv. Pranciškus neleisdavo pjauti žolės ir gesinti ugnies. Jis išvadavo kiškelį sakydamas: „Broli kiškeli, kodėl leidais apgaunamas". Jis glostė žuvis, kalbėjosi su jomis ir tyliai jas leido atgal į vandenį. Šv. Pranciškus gamtos sargu. Būti sargu yra pirmykštis žmogaus paskyrimas. Šv. Pranciškus paties Kūrėjo jam patikėtą, kurią jis turįs puoselėti ir už ją atsakyti. Šv. Pranciškus mylėjo kiekvieną kitą Viešpaties padarėlį. „Ligi pat kirmėlaičių siekė jo meilė". Liudytoja sako: „Sudiev, šventasis kalne! Sudiev, Alverna! Sudiev, tu angelų kalne! Sudiev, broli sakale, kuris mane rytais pažadindavai savo rykavimu. Sudiev ir tu, didžioji uola, ant kurios aš meldžiausi. Nebegrįšiu jūsų aplankyti". Šv. Pranciškus mylėjo gamtą. Šv. Pranciškus tebežavi pasaulį, kaip jį yra žavėjusi prieš septynis šimtus metų. Kalbėjosi su mažomis gėlelėmis, kaip su mažesniaisiais broliais… gėrėdamasis ir džiaugdamasis. Šv. Pranciškus visų gyvūnų globėjas.

Pop. atskleidžiąs ne tiek tikrąjį šv. Pranciškų, kiek šiandieninio žmogaus gamtos ilgesį. Šv. Pranciškus didžiojo Karaliaus šauklys. Ne gamta pati savyje buvo šv. Pranciškui centras, bet Kristaus Evangelija ir Jo Kryžius. Šv. Pranciškus žengė į Dievo Karalystę. Šv. Pranciškus tiktai Krikščionybės šviesoje.

Šv. Pranciškus daiktais. Jis nesiekė gamtos proglobsčio, kad pasilsėtų ir pasislėptų nuo visuomenės akių. Šv. Pranciškus rado tikrasis jo meilės gamtai šaltinis.

Šv. Pranciškus kūrybos medžiaga. Jis yra valdovas. Jis pralenkiąs ir ją sau palenkiąs valdovas. Šv. Pranciškus gamtą. Krikščionybės dogmų, tuomet ir gamta negali būti mąstoma be jos Kūrėjo. Gamta yra pirmykštis Dievo Apsireiškimas žmogui. Ji yra ne tik objektas jo darbams, bet ir liudytoja jo dvasiai. Šv. Pranciškus įsiklausymas į gamtos kalbą yra jos Kūrėjo pajautimas. Gamtos tad kalbumas kyla iš jos kūriniškumo. Dievo žodis įsimedžiaginęs gamtoje. Jis apreiškia Būties pavidalu.

Šv. Pranciškus atsako: „Tarei ir pasidarė; savo žodžiu juos sukūrei". Šv. Pranciškus kūrinio judesys jį išreiškia. Kūrimo žodis suskamba daiktu. Kūrinys yra atoliepis į Viešpaties prabilimą. Buvimas yra pašaukimas. „Esame tik todėl, kad esame sukurti",- sako šv. Augustinas.

Šv. Pranciškus išgirsti. Gamta kalba ne savo pačios, bet jos Kūrėjo lūpomis: per ją kalba pats Dievas. Todėl šv. Pranciškus gamtos ir klausėsi. Jis stengėsi į gamtą įsiklausyti. Dievas prabilo. Jis išgirdo prabylantį Dievą. Gamta skelbiamas ir reiškiamas, nors dažnai negirdimas ir nesuprantamas. Aną naktį šv. Pranciškus misteriją, glūdinčią daiktų simboliškume.

Šv. Pranciškus buvo sudraskyta ėriukas buvo šv. Pranciškui Išganytojo simbolis. Jis atpirko pasaulį. Ėriuko žudymas šv. Pranciškui buvo Kalvarijos dramos ženklas. kiekvienas daiktas reiškė aukštesnę tikrovę. Šv. Pranciškus ėriuką.

Todėl į klausimą, kas padarė šv. Pranciškų tikru būties sargu, pop. neskatino jo visus šiuos daiktus mėgti, kaip tik Dievo meilė. Šv. Pranciškus gilų potraukį viskam, kas tik Kristų reiškė ar apie Jį kalbėjo.

Buvimo bendrumas ir likimo dalijimasis

Būtis šv. Pranciškui pačiame pagrinde ir besidalinanti tuo pačiu likimu. Jis vadino vandenį seserimi ugnimi, seserimi žeme, seserimi mirtim. Jis kalbėjo. Jis žiūrėjo į sesers raudongurklės lizdą. Visi gamtos padarai buvo šv. Pranciškui broliai ir seserys. Kuo giliau jis jautė šitą gamtos giminystę. Šv. Pranciškus didesni broliai ir seserys jam darėsi ir pasaulio daiktai. Šv. Pranciškus kregždė", „brolis žiogas" nėra tik poetiniai palyginimai. Šv. Pranciškus turi buvimo bendrumu.

Tačiau šį savo valdoviškumą jis turi ne iš savęs. pasaulis stovi lygiomis. Visi mes esame Įsidaiktinęs Dievo žodis. Nuolatos tariami. Mes dalinamės su gamt a ne tik buvimo, bet ir likimo bendrumu. Būdamas pasaulio valdovas, įtraukia į savo likimą ir visą kūriniją. Pasaulis buvo ištiktas blogio dar prieš žmogaus sukūrimą.

tags: #laukinis #fazanas #receptai

Populiarūs įrašai: