Pietų atogrąža: geografinė padėtis ir įtaka žemynams
Įvadas
Pietų atogrąža, dar vadinama Ožiaragio atogrąža, yra viena iš dviejų pagrindinių platumos linijų, žyminčių atogrąžų regionus Žemėje. Ši linija vaidina svarbų vaidmenį nustatant klimato zonas, ekosistemas ir geografines ypatybes įvairiose pasaulio vietose. Šiame straipsnyje išnagrinėsime Pietų atogrąžos geografinę padėtį, jos įtaką žemynams ir ypatumus, susijusius su šia svarbia platumos linija.
Pietų atogrąžos geografinė padėtis
Pietų atogrąža yra įsivaizduojama linija, esanti maždaug 23,5 laipsnių į pietus nuo pusiaujo. Ji žymi piečiausią tašką, kuriame Saulė gali būti zenite per pietų pusrutulio vasaros saulėgrįžą (gruodžio 21 arba 22 dieną). Šiuo metu Saulė yra tiesiai virš galvos stebėtojui, esančiam ant Pietų atogrąžos.
Atogrąžų apibrėžimas
Atogrąžos - tai Žemės rutulio šiaurės arba pietų platumos, kuriose Saulė pasiekia zenitą kartą per metus atogrįžų dieną: šiaurės atogrąžoje - vasaros saulėgrįžos (birželio 21/22) dieną, pietų atogrąžoje - žiemos saulėgrįžos (gruodžio 21/22) dieną. Atogrąžų platuma lygi kampui tarp Žemės pusiaujo ir jos orbitos plokštumos. Šis kampas 41 000 metų periodu kinta nuo 21°30′ iki 24°30′. Šiaurės atogrąža vadinama Vėžio, pietų atogrąža - Ožiaragio atogrąža. Taip atogrąžas maždaug prieš 2300 metų pavadino senovės graikų astronomai.
Pietų atogrąžos įtaka Australijai
Australija yra žemynas, kurį beveik per vidurį kerta Pietų atogrąža. Ši geografinė padėtis turi didelę įtaką Australijos klimatui, kraštovaizdžiui ir ekosistemoms.
Klimato zonos
Dėl Pietų atogrąžos Australija patenka į tris klimato juostas: subekvatorinę, tropinę ir subtropinę. Tasmanijos salos pietinė dalis yra vidutinių platumų klimato juostoje. Oro masės dėl nedidelių paviršiaus aukščių juda netrukdomai iš šiaurės į pietus bei iš pietų į šiaurę ir beveik neiškreipia platuminės oro temperatūrų kaitos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Šilčiausio (sausio) mėnesio vidutinė temperatūra žemiau 20 °C nukrinta tik pačiuose pietuose, šalčiausio (liepos) žemiau 10 °C - tik žemyno pietryčiuose ir kalnuose. Dėl to didelėje dalyje Australijos vyrauja karštas ir sausas klimatas.
Dykumėjimas
Australija yra dykumingas žemynas, nes Pietų atogrąža kerta jį beveik per patį vidurį. Apie 73 % Australijos teritorijos sudaro aridinės sritys. Didelėje dalyje (apie 40 %) žemyno teritorijos per metus iškrinta mažiau kaip 250 mm kritulių. Dykumos ir pusdykumės užima didžiąją dalį žemyno vidaus. Žemyno viduryje dideli paros temperatūros svyravimai - dieną pakyla iki 50, naktį nukrinta žemiau 0 °C.
Kritulių pasiskirstymas
Drėgnus vėjus iš Ramiojo vandenyno sulaiko Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Jo rytiniuose šlaituose per metus iškrinta daugiau kaip 750 mm kritulių, kai kur iki 1500 milimetrų. Vasarą žemyno šiaurėje susiformuoja žemo slėgio sritis; tada iš šiaurės į žemyną iki 22° pietų platumos prasiskverbia drėgnieji pusiaujo musonai. Gausiausiai lyja tarp 16 ir 19° pietų platumos. Drėgniausia vieta yra Tully (Kvynslande), kur per metus iškrinta vidutiniškai 7773 mm kritulių. Kritulių daugėja koncentrinėmis zonomis į žemyno pakraščius, tačiau pietinės ir vakarinės pakrantės sausringos.
Reljefas ir hidrografija
Australija - žemiausias ir plokščiausias žemynas; paviršiaus vidutinis aukštis 330 metrų. Pagal reljefą skiriamos 3 dalys: Didysis Vandenskyros kalnagūbris, arba Rytų Australijos kalnai, Australijos, arba Centrinė, lyguma ir Vakarų Australijos plokščiakalnis. Apie 60 % Australijos teritorijos užima nenuotakūs plotai. Juose yra išdžiūstančių upių - krykų (daugiausia Vakarų Australijos plokščiakalnyje). Į Indijos vandenyną įteka upės, surenkančios vandenis iš 33 %, į Ramųjį vandenyną - iš 7 % žemyno teritorijos. Vandenskyrą tarp vandenynų sudaro Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Australijos vakaruose, viduryje ir pietuose yra 763 druskingi ežerai, kurie retai būna vandeningi. Didžiausias jų - Eyre’o ežeras; jo plotas nepastovus (maksimalus apie 15 000 km2).
Dirvožemiai
Į šiaurę nuo 30° pietų platumos dirvožemiai tropiniai, į pietus - subtropiniai. Vidiniuose Australijos plotuose vyrauja primityvūs pusiau sutvirtinti smėlžemiai. Aplink Centrinės lygumos druskingus ežerus - druskožemiai. Žemyno šiaurėje ir rytuose (iki 28° pietų platumos) raudonai geltoni geležžemiai. Didžiajame Vandenskyros kalnagūbryje (į pietus nuo 28° pietų platumos) geležingi raudoni ir geltoni geležžemiai. Australijos Alpių viršūnėse - kalnų pievų kalkžemiai, potvynių užliejamose žemumose - uždruskėję durpžemiai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Flora ir fauna
Australijos ir Tasmanijos flora sudaro savitą Australijos floristinę sritį, kuri nuo kreidos periodo vystėsi savarankiškai. Iš 12 000 rūšių augalų 9100 - endeminės: eukaliptai (600 rūšių), akacijos (480), grevilėjos (200), kazuarinos, banksijos, ksantorėjos, tristanijos, triodijos, spinifeksai. Labai gausios mimozinių ir mirtinių augalų šeimos (daugiau kaip po 1000 rūšių). Didesnėje žemyno dalyje - savanos, tropinės ir subtropinės pusdykumės ir dykumos, kai kur apaugusios eukaliptų ir akacijų krūmais (skrebais), miglinių šeimos augalais. Žemyno pakraščiuose (išskyrus vakarinius) auga miškai: šiaurėje - subekvatoriniai sezoniškai drėgni ir drėgnieji, rytuose - subtropiniai sezoniškai drėgni, pietuose ir pietvakariuose - subtropiniai mediteraniniai kietalapių miškai. Miškai užima tik 4,5 % ploto.
Gyvūnija priklauso Australinei sričiai, kuri dar apima Tasmaniją, Naująją Gvinėją, Saliamono, Bismarcko, Naujosios Zelandijos, Melanezijos, Mikronezijos, Polinezijos, Havajų salas ir dalį Mažųjų Sundos salų. Aukštesnieji žinduoliai - tik šikšnosparniai ir pelės; yra atvežtų ir sulaukėjusių šunų dingų, kiaulių, triušių, lapių. Vyrauja sterbliniai - 7 šeimos (apie 50 genčių, daugiau kaip 160 rūšių, tarp jų apie 50 rūšių kengūrų). Iš kloakinių žinduolių Australijoje ir Tasmanijoje veisiasi ančiasnapiai, Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir Tasmanijoje - echidnos. Iš kengūrų Tasmanijoje gyvena endeminė rūšis - rusvapilviai filanderiai. Konvergencijos būdu Australijoje išsivystė sterblinių grupės, atitinkančios aukštesniųjų žinduolių biologines grupes: sterbliniai vilkai (jau išnykę), sterblinės kiaunės, sterblinės skruzdėdos, sterbliniai kurmiai, vombatai. Paplitusios sterblinės pelės, bandikutai. Gausu paukščių: kazuarų, emu, rojaus paukščių, didžiakojų vištų, papūgų kėjų, pelėdinių papūgų, nimfinių papūgėlių, kakadu, lyrauodegių, juodųjų gulbių. Iš roplių paplitusios apykaklėtosios agamos, gigantiniai varanai, taipanai, lapauodegiai gekonai, molochai, molukų burdriežiai, iš varliagyvių - Australijos rupūžės, liopelmos. Būdingos žuvys - Australijos ragadančiai.
Pietų atogrąžos įtaka Pietų Afrikos Respublikai (PAR)
Pietų Afrikos Respublika (PAR) yra Afrikos pietuose, prie Atlanto ir Indijos vandenynų. Šalį kerta dienovidinis ir Pietų atogrąža, turinti įtakos jos klimatui ir geografinėms ypatybėms.
Geografinė padėtis ir klimatas
PAR ribojasi su Namibija, Botsvana, Zimbabve, Mozambiku, Svazilendu. Iš vakarų, pietų ir šiaurės ribojasi su Atlanto ir Indijos vandenynais. Aplink krantus yra Adatos kyšulys, Gerosios Vilties kyšulys. Erdvi platybė vandenynų į tris puses turi įtakos Afrikos klimatui. Skirtumas temperatūrų tarp pietų pakrantės ir vakarų pakrantės 6 laipsniai. Vidutiniškai čia iškrenta kritulių sausio mėnesį apie 31 mm, liepos mėnesį apie 48 mm.
Kraštovaizdis ir gamta
Valstybės žemės daugiausiai kalvotos, krantai lygūs. Vyrauja skurdi savana, stepės, pusdykumės su dygiais krūmais. Šioje valstybėje randama naudingųjų iškasenų, įskaitant brangias: auksas, deimantai, akmens anglys, uranas, varis, platina, geležis, manganas, fosforitai. Pagrindiniai brangiųjų metalų ir deimantų kasimo rajonai yra Vitvatersrande (Transvalio ir Oranžijos provincijose).
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Gyventojai ir ekonomika
PAR gyvena 41402 gyventojų. Viename km2 gyvena apie 34 žmones. Gyventojų skaičius miestuose 50 procentų. Didžiausi miestai yra Keiptaunas, Johanesburgas, Pretorija, Durbanas. Gyvenimo trukmė vidutiniškai 56 m.
PAR užima antrą vietą pasaulyje pagal iškasamo aukso kiekį ir asbesto kiekį, trečią vietą (po JAV ir Kanados) - pagal urano rūdų kiekį. Ariamoji žemė sudaro maždaug 12 procentų teritorijos ploto. Gyvulių daugiausiai auginama avių mėsai ir vilnai. PAR Afrikoje pirmauja pagal avių kiekį, plėtojama pieno krypties gyvulininkystė, galvijininkystė (Transvalio ir Kapo provincijos). Vandenynuose gyventojai kasmet sugauna beveik 1 mln. t žuvų.
Per didžiausius Ričards, Bėjaus, Durbano, Saldanijos uostus vežami kasybos reikmenys, sodrintos rūdos, brangakmeniai, vynas, koncervai, vilna. Pagrindiniai prekybos partneriai yra JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Japonija, Šveicarija, Prancūzija, Izraelis.
Kultūriniai ir istoriniai aspektai
Zulusai - viena įtakingiausių, didžiausių, įdomiausių Pietų Afrikos tautų. Vykstant šventėms karalius vertina prieš jį šokančias merginas. PAR gyventojai nešioja karolius ant kaklo, juosmens ir rankų. Karoliais ne tik puošiamasi, bet ir bendraujama. Merginos savo vaikinams veria vėrinius vadinamus „meilės laiškais“. Jų raštai ir spalva turi skirtingą reikšmę. Vaikinai siekdami atkreipti merginų dėmesį susirenka ir šoka priešais merginas. Seniausiais gyventojais laikomi bušmėnai.
PAR susikūrė 1910 m. Nuo 1948 m. PAR pradėjo spalvotųjų diskriminavimo politika, vadinamą aparheidu (apartheidas - rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika Pietų Afrikos Respublikoje). 1994 m. pasibaigus apartheidui PAR santykiai pagerėjo su kaimyninėmis valstybėmis ir tais pačiais metais įvyko pirmieji rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti ne tik baltieji. Šalies prezidentu buvo išrinktas juodaodis.
tags: #pietų #atogrąža #geografinė #padėtis