Pietų aukštaičių ir žemaičių skirtumai
Lietuvių kalba pasižymi turtinga tarmių įvairove, kuri atsirado dėl istorinių, geografinių ir socialinių veiksnių. Iš seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės - aukštaičių ir žemaičių, kurios, savo ruožtu, skirstomos į patarmes, šnektas ir pašnektes. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius pietų aukštaičių (dzūkų) ir žemaičių tarmių skirtumus.
Tarmių paplitimas ir bendrosios charakteristikos
Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje.
Istorinis kontekstas
Pirmosios žinios apie lietuvių tarmių skirtybes siekia XVII amžių. Danielius Kleinas (1653) tarmes skyrė pagal nevienodą senovinių *tj, *dj tarimą, dvigarsių an, en atliepimą, žodžio pradžios balsį e ir pan. Kristupas Sapūnas (1673) pirmasis užsiminė apie dzūkavimą - senovinių *tj, *dj junginių virtimą minkštaisiais priebalsiais c’, dz’ vietoj kitų aukštaičių tariamų č’, dž’.
XIX amžiuje Jonas Juška atkreipė dėmesį į tarmių skirtumus fonetikos, morfologijos ir leksikos lygmenyse. Jis skyrė žemaičių, Prūsų lietuvių, ariogališkių (vakarų aukštaičių) ir rytų lietuvių tarmes.
Antanas Baranauskas (1898) pateikė išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją, išskirdamas 11 tarmių Kauno gubernijos plote. Kazimieras Jaunius skyrė dvi pagrindines tarmes - žemaičių ir aukštaičių - pagal nevienodą senovinių junginių *tj, *dj, balsių ė ir o tarimą.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus klasifikacija, paremta fonetiniais tarmių bendrumais ir skirtumais, tapo visuotinai pripažinta XX amžiaus antrojoje pusėje.
Fonetiniai skirtumai
Pagrindinis skiriamasis požymis tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių - kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas. Visame aukštaičių plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Žemaičių plote tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti uo, ie atliepiami nevienodai, todėl išskirtos trys žemaičių patarmės - vakarų žemaičiai, šiaurės žemaičiai ir pietų žemaičiai. Taigi žodžius „duona“ ir „sviestas“ kiekviena žemaičių patarmė taria skirtingai.
Pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą, aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes. Pietų aukštaičiai (dzūkai) dvigarsius am, an, em, en taria taisyklingai, bet balsius ą, ę taria kitaip (pvz., langas, kampas, žąsis, skęsta). Jiems būdingas dzūkavimas.
Pietų aukštaičių (dzūkų) ypatybės
Pietų aukštaičiai (dzūkai) dvigarsius am, an, em, en taria taisyklingai, bet balsius ą, ę taria kitaip (pvz., langas, kampas, žąsis, skęsta). Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ∙si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Pietų aukštaičiai V linksniuotės daiktavardžių vardininką ištaria su galūne uoj, pvz.: akmuõj „akmuo“, sesuõj „sesuo“, vanduõj „vanduo“. Dalyje ploto sakoma net akmuvà, sesuvà, vanduvà „akmuo, sesuo, vanduo“. Taip pat pietų aukštaičiai neturi įvardžiuotinių būdvardžių.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Žemaičių tarmių ypatybės
Žemaičių tarmė pagal balsių ie, uo atitikmenis skyla į tris patarmes: pietų žemaičius, vakarų žemaičius ir šiaurės žemaičius.
- Pietų žemaičiai turi balsius u∙u̯, i∙i̯ pvz., dú∙u̯na, pi̇́∙i̯ns „duona, pienas“. Pietų žemaičių patarmę sudaro dvi šnektos: pietų žemaičiai raseiniškiai ir pietų žemaičiai varniškiai. Pietų žemaičiai raseiniškiai turi dvigarsius am, an, em, en, pvz.: lá.ŋks, sá.mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“. Pietų žemaičiai varniškiai vartoja dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn; šiaurės rytuose: u̱m, u̱n, em, en / i̱m, i̱n, pvz.: lộ.ŋks, sộ.mtis, lệ.ŋks, lệ.mpa / lú̱ŋks, sú̱mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.
- Vakarų žemaičiai vartoja balsius o∙, e̤∙, pvz.: dô∙n(a), pê∙ns „duona, pienas“. Vakarų žemaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.
- Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“. Šiaurės žemaičių patarmę sudaro dvi šnektos: šiaurės žemaičiai telšiškiai ir šiaurės žemaičiai kretingiškiai. Šiaurės žemaičiams telšiškiams būdinga vadinamoji regresyvinė balsių asimiliacija. Šiaurės žemaičiams kretingiškiams ši balsių asimiliacija nebūdinga.
Žemaičiai vartoja daiktavardžių dviskaitos formas, pvz.: dù sykiù „du sykius“, dù vilku „du vilkus“, dvi̇̀ višti̇̀ „dvi vištos“. Taip pat gyvos ir įvardžių dviskaitos formos, pvz.: vẽdu, vẽdums, vẽdum, vẽdu, vẽdum „mes du, mūsų dviejų, mums dviems, mus du, su mumis dviem“; jùdvi, jùdvims, jùdvim, jùdvi, jùdvim „juodvi, juodviejų, juodviems, juodvi, juodviemis“.
Šiaurės žemaičiai telšiškiai ir kretingiškai gyvai vartoja ir veiksmažodžių dviskaitos formas, pvz.: vèdu nẽšavos, nẽšėvos, nèšiavos „mes abu nešame, nešėme, nešime“; jùdu sùktumitav „jūs abu suktumėte“.
Žemaičiai būtąjį dažninį laiką sudaro iš žodžio liuobėti esamojo laiko ir veiksmažodžio bendraties arba būsimojo laiko formų, pvz.: aš liúobu rašýti, aš liúobu rašýsiu „aš rašydavau“, liuobė́jo dúoti „duodavo“, liúob išli̇̀ps „išlipdavo“.
Įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos vardininkas turi galūnę ai, pvz.: pilkė́jai „pilkieji“, didė́jai „didieji“.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Šiaurės žemaičiai telšiškiai ir kretingiškiai vartoja vadinamąsias atematines veiksmažodžio formas, pvz.: skaũst „skauda“, miẽgta „miega“, júoksmos „juoksimės“.
Morfologiniai skirtumai
Vieninteliai vakarų aukštaičiai kauniškiai turi išlaikę gausią įvardžiuotinių įvardžių paradigmą, pvz.: jisai̇̃, jõjo, jájam, jį̃jį, júoju, jãjame; jinai̇̃, jõsios, jájai, ją̃ją, jõjoje.
Rytų aukštaičiai vilniškiai apskritai pasižymi morfologijos senoviškumu. Dieveniškių apylinkėse dar tebevartojamos vardažodžių daugiskaitos naudininko formos su galūne mu, pvz.: vilkãmu „vilkams“, žẽmėmu „žemėms“.
Gervėčiams ir jau mirusiai salai Lazūnams būdingas vadinamųjų pašalio vietininkų vartojimas. Tai pašalio esamasis vietininkas (adesyvas), kuris rodo, kad veikėjas ar veiksmas yra prie to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz.: pãsas yrà mani̇̀k „pasas yra pas mane“, bùvom Rapólik ir Šimẽlik „buvom pas Rapolą ir Šimelį“. Kitas linksnis - pašalio einamasis vietininkas (aliatyvas). Jis rodo, kad veiksmas arba veikėjas artėja (juda) prie to daikto ar asmens, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz.: ki̇̀škis atbė́go katinõp „kiškis atbėgo pas katiną“.
Vilniškių plote dar galima išgirsti senovinių tariamosios nuosakos formų, pvz.: aš sùkčiobe „aš sukčiau“, tu sùktumbe „tu suktum“, jie, jos suktų̃be „jie, jos suktų“.
Vilniškiai ir dalis uteniškių vartoja dvejopas liepiamosios nuosakos formas - su k ir be k, pvz.: sakýk ir sãkai, mylė́k ir mylỹ.
Tik uteniškių ir ypač anykštėnų bei kupiškėnų plote vartojamas siekinys, pvz.: vaikai̇̃, ei̇̃kit gul̃tų „vaikai, eikite gulti“, lė̃ksma uogáutų ir grybáutų „lėksime uogauti ir grybauti“.
Sintaksiniai skirtumai
Vakarų aukštaičiai kauniškiai su neiginiu vartoja veiksmažodžio ir galininko linksnio konstrukciją, pvz.: nèimu svẽtimą dáiktą „neimu svetimo daikto“, nesudaužýk tą̃ lė̃kštę „nesudaužyk tos lėkštės“.
Rytų aukštaičių vilniškių patarmėje vartojama savita būtojo kartinio laiko konstrukcija, pvz.: reĩkė bùvo atsių̃sti „reikėjo atsiųsti“, reĩkė bùvo pasili̇̀kti „reikėjo pasilikti“. Tai iš slavų kalbų pasiskolinta konstrukcija.
Rytų aukštaičiai uteniškiai daiktavardžio vardininką derina su veiksmažodžio 3 asmeniu, pvz.: jái rañkos per̃šti „jai rankas peršti“. Taip pat jiems būdingas vadinamasis veikėjo kilmininkas, pvz.: bùvo Kazẽlio kūliaĩ sustatýti „buvo Kazelis kūlius sustatęs“.
Panevėžiškių patarmėje, ypač šiaurinėje dalyje, vietoj vietininko vartojama prielinksnio terp „tarp“ su kilmininku konstrukcija, pvz.: vištà vérda ter̃p púodo „višta verda puode“, várna tùpi ter̃p mẽdžio „varna tupi medyje“.
Pietų žemaičiai raseiniškiai vartoja prielinksninę konstrukciją pas + vardažodžio kilmininkas, pvz.: pàs mū̃sų „pas mus“, pàs mãmos „pas mamą“.
Šiaurės žemaičiai telšių plote gyva konstrukcija vardažodžio naudininkas + veiksmažodžio būti formos, pvz.: mán jaũ tõ pi̇̀ningo ỹr „aš jau tų pinigų turiu“.
Šiaurės žemaičiams kretingiškiams būdinga senovinės prielinksnių su naudininku konstrukcijos, pvz.: miẽgta añt tróbai „miega ant trobos“, lãksto kap be gálvai „laksto kaip be galvos“.
O vakarų žemaičių šiaurinė dalis beveik visus prielinksnius vartoja su vienaskaitos naudininku, pvz.: už jū́rai „už jūros“, py tvõrai „prie tvoros“, iš Klai̇̃pėdai „iš Klaipėdos“, ant senãtvei „į senatvę“.
Dabartinė situacija ir išsaugojimo pastangos
Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Rytų aukštaičių tarmių skiriamosios ypatybės sparčiai nyksta ir jau senokai atsirado terminas „apibendrintas aukštaitis“.
Šiandien džiugina tai, kad tarmių vartojimo sfera ne siaurėja, o plečiasi. Žemaičių kalba sugrįžo į daugelį mokyklų, grįžta ji ir viešąjį gyvenimą. Turime stiprų žemaitišką žurnalą, žemaičių kalba parašytos knygos (prozos ir netgi poezijos) skaičiuojamos jau ne vienetais. Daug radijo ir televizijos stočių rengia nuolatines laidas žemaičių kalba.
Lietuvių kalbos instituto mokslininkai tęsia tarmių tyrimą vykdydami naują ES lėšomis finansuojamą tarmių tyrimo projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“.
tags: #pietu #aukštaičių #ir #žemaičių #skirtumai