Šventoji Agota: Duonos šventinimo tradicijos Lietuvoje
Tikriausiai daugelis sekmadienį lankėsi savo parapijų bažnyčiose ir parsinešė šventintos Agotos duonelės, kurią ir sau pasilaikysime, ir savo artimiesiems dovanosime. Ši tradicija, giliai įsišaknijusi katalikų tikėjime, siejama su Šv. Agotos, krikščionių šventąja, kurios vardu šventinama duona.
Šv. Agotos gyvenimo istorija
Kas toji Agota? Legenda pasakoja, kad Agota, iš graikų kalbos išvertus - geroji, gimė turtingoje ir kilmingoje romėnų šeimoje Sicilijos mieste Katanijoje. Tėvas Rao ir motina Apola buvo krikščionys ir Agotą auklėjo pagal savo religiją. Anot Šventosios gyvenimo istorijos, dar III a. Ji, būdama dar labai jauna, davė įžadus gyvenime atsidėti tik tikėjimui ir paaukojo save tarnystei Viešpačiui. Tais laikais Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Krikščionys galėjo būti apskųsti valdžiai, po to kviečiami viešai išsižadėti naujojo tikėjimo. Jei sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo dokumentą, kuris patvirtindavo jų priklausomybę pagonių religijai. Nuo mažens augdama grožio ir tyrumo apsuptyje, sulaukusi penkiolikos Agota pajuto, kad atėjo metas įgyvendinti savo troškimą visiškai priklausyti Kristui.
Katanijos prokonsulas Kvintijanas, vos išvydęs Agotą, užsigeidė jos. Apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu, visiems krikščionims taikytu kaltinimu, ir liepė atgabenti Agotą į Pretorijaus rūmus. Tuomet jis nusprendė perauklėti mergaitę ir pavedė ją laisvo elgesio kurtizanei Afrodizijai, kad ši padarytų Agotą labiau prieinamą. Tačiau mėnuo, kupinas įvairiausių amoralių gundymų, vulgarių pasilinksminimų, banketų, praėjo veltui. Agota atmetė prefekto pasiūlymą, nes buvo nusprendusi likti skaisti. Tačiau jos nusiteikimo pakeisti nepavyko. Kvintijanas įsiuto ir suorganizavo teismo procesą, kuriame Agota dalyvavo apsirengusi kaip vergė, kaip darydavo Dievui pasišventusiosios, nes anot jų, tikrasis kilmingumas - būti Kristaus vergais. Po dar vienos apklausos Agota buvo žiauriai kankinama. Tačiau atrodė, kad patiriamas žvėriškas žiaurumas tik dar labiau stiprino jos ryžtą. Galiausiai buvo liepta plėšyti jos kūną - replėmis buvo nutrauktos jos krūtys. Įsiutęs valdovas liepęs ją kankinti, o vėliau paliepęs replėmis nugnybti jai krūtis. Tačiau naktį pasirodęs Šv. Tikėjimas suteikė jėgų iškęsti visus fizinius skausmus. Praradęs viltį merginą nugalėti, galiausiai prokonsulas liepė sudeginti Agotą ant karštų anglių. 251 m. vasario 5 d. ji buvo sudeginta. 251 m. vasario 5 d. galiausiai Agotą nusprendė sudeginti ant laužo.Įvyko keistas dalykas - ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Kankinės mirtį lydėjo žemės drebėjimas. Dalis Pretorijaus sugriuvo, du žiaurūs Kvintijano patarėjai pakliuvo po griuvėsiais. Kataniečiai išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Lygiai po metų, 252 m. vasario 5 d., stiprus Etnos ugnikalnio išsiveržimas grasino miestui. Nuo tada Agota laikoma Katanijos globėja ir saugotoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, gaisrų, žaibų, žemės drebėjimų, stichinių nelaimių. Ši mergina kankinė nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu. VI amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje iškilo jos vardo bažnyčia. Labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje Katanijoje.
Šv. Agota Lietuvoje: Duonos kultas ir apsauga nuo nelaimių
Lietuvoje Šv. Agota taip pat buvo labai populiari. Liaudies skulptūroje įprasta Šv. Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv. Agotos atributai buvo pergalingos kankinystės simbolis - palmės šakelė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona.
Šv. Agotos skulptūrėlės statomos kaimo gale ir bažnyčių įėjimuose, kur sergėjo nuo ugnies, namus - nuo gaisro. Šv. Agotos skulptūrą, žiūrinčią į priešingą pusę nei kaimas, pastatydavo kaimo pakraštyje, nes ji turėdavusi išvilioti iš kaimo ugnį. Vasario 5 d. (pirmadienį) Šv. Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje stūkso koplytstulpis. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia.
Taip pat skaitykite: Pirmųjų krikščionių liturgija
Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui, saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Grįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną, drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas, kišenėje įdėtas gabalėlis saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos gabalėlį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos. Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių.
Šv. Agotos duona šiandien
Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671).Šv. mišios bus aukojamos, Šv. Agotos duona, taip pat vanduo bus šventinama Šv. Jurgio bažnyčioje, Šv. Juozapo bažnyčioje.
Svarbu pabrėžti, kad Šv. Agotos duona nėra magijos įrankis - nereikia iš šio ženklo tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos.
Liaudiškas pamaldumas ir jo reikšmė
Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.
Taip pat skaitykite: Lietuvių literatūros kontekstas
Taip pat skaitykite: Šventosios maitinimo įstaigų apžvalga
tags: #krikščionių #šventoji, #kurios #vardu #šventinama #duona