Eilerastis Šventoji Duona: Reikšmė Lietuvių Literatūroje
Duona - viena iš pamatinių kultūrinių realijų, pasižyminti tiek praktine, tiek simboline reikšme. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti duonos įvaizdžio prasmes ir jų raidą lietuvių literatūroje, pradedant baltų kultūrų kontekstu ir baigiant šiuolaikiniais desakralizacijos procesais.
Duona Baltų Kultūrose: Sakralumo Šaknys
Duonos sakralumo samprata baltų kultūrose yra giliai įsišaknijusi. Latvių tautosakoje apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai, daugiau nei apie bet kurį kitą daiktą ar reiškinį. Lietuvius ir latvius sieja žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai, tokie kaip lauko apeigos prieš rugiapjūtę ir pagarbus elgesys su duona kepimo metu.
Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“.
Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė“. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija.
Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas.
Taip pat skaitykite: Poezija vaikams: Ramutė Skučaitė
Ši pagarba duonai atsispindi ir lietuvių tautosakoje, kurioje duona siejama su darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu ir dvasiniu taurumu.
Duona Lietuvių Literatūroje: Nuo Donelaičio Iki Šių Dienų
Lietuvių literatūroje duonos įvaizdis yra itin svarbus, atspindintis tautos gyvenimo realybę ir dvasinių vertybių hierarchiją.
Kristijonas Donelaitis: Rūpesčių Duona
Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ duona simbolizuoja Dievo malonę ir kartu žmonijai tekusį vargo kelią. Poemoje vaizduojama archetipinė Adomo ir Ievos istorija, kurioje duona virsta rūpesčių duona. Donelaičio kūryboje duona neatsiejama nuo žemdirbiškos kultūros darbų ir namų bei laukų poetizavimo.
Donelaičio Metuose ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. „Pavasario linksmybėse“ poetas kreipiasi į lakštingalą ir, pagirdamas jos kuklumą, sako, kad ji nemėgsta pyragų neigi ragaišių, o pasisotinus prastai, tik vandenio trokšta. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus. Tačiau švenčių metu būtina gardžiai pasisotinti ir pasilinksminti - „Rudenio gėrybėse“, vaizduodamas būrų vestuves, poetas gėrisi valgių gausumu ir įvairumu, lietuvių linksmumu.
K. Bradūnas: Žemdirbiškos Būties Apeigos
Kazys Bradūnas savo poezijoje duoną suvokia kaip vieną svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu. Poeto kūryboje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis - laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę - yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją. Bradūno eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona, laiminama Lietuvos kaimo laukuose, brandinama senosiose klėtyse ir savo kvapu apglėbianti gimtųjų namų pastogę, K.
Taip pat skaitykite: Abrutytės kūrybos analizė
Bradūno poezijos rinkinio Apie žemę ir dangų eilėraštyje „Žemės nuraminimas“ taip pat ryškus sakralią prasmę turintis kosmogoninis pasaulio kūrimosi / atgimimo momentas - poetinėje plotmėje iškyla žemės apvalymo - pasaulinio tvano, nuplaunančio žemę, ją nudeginančios ugnies ir Kryžiumi žemę laiminančio žmogaus - aktas. Mitopoetinėje eilėrašč.
Kiti Autoriai: Meilės, Motinystės ir Harmonijos Simbolis
Be K. Donelaičio ir K. Bradūno, duonos įvaizdis lietuvių literatūroje atsiskleidžia įvairiomis prasmėmis:
- Justinas Marcinkevičius ir J. Degutytė: Duona kaip gerumo ir meilės simbolis.
- B. Baltrušaitytė ir V. Juknaitė: Duona kaip didžiosios moters manifestacija.
- J. Kundrotas: Duona kaip harmonijos ženklas disharmoniškoje realybėje.
Duonos Desakralizacija Šiuolaikinėje Literatūroje
XX a. pabaigoje lietuvių literatūroje atsirado nauja tendencija - tautos kelio demitologizacija ir desakralizacija. Šiame kontekste duonos įvaizdis taip pat patyrė transformacijų, įgaudamas naujų reikšmių variacijų.
Šv. Agotos Duona: Tautosakos ir Tikėjimų Atspindys
Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą - duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt.
Taip pat skaitykite: Meilės ir Šilumos Skonis Poezijoje
Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose šv. Agotos apsiausto (ploščiaus) motyvas būdingas ugnies maldelėms. Apsiaustas, tiksliau šydas, yra vienas iš krikščioniškųjų šv. Agotos atributų - tikima, kad šiuo šydu, stebuklingai pakreipusiu lavos tekėjimo kryptį, šv. XIX a.-XX a. pr. Istoriniai šaltiniai taip pat nurodo, kad pirmasis duonos kepalas buvo skiriamas Matergabiai. Vėlesnių laikų tikėjimuose fiksuojama, kad duona buvo aukojama namų židinio deivei Gabijai. Krikščionybės poveikyje ugniai skiriama duona susieta su šv. Agota, kuri buvo laikoma pačia svarbiausia saugotoja nuo gaisro. Lietuvoje yra ir daugiau ugnies globėjų šventųjų - šv. Barbora, šv. Laurynas, šv. Liucija, šv. Cecilija, šv. Florijonas ir k.t. Užsidegus namui, imdavo šv. Agotos duonos, apibėgdavo tris kartus apie degantį namą ir tą duoną įmesdavo į ugnies vidurį, arba su ta duona bėgdavo į tuščią lauką, kur nusekdavo ugnis. Drauge buvo kalbamos įvairios maldelės, skirtos šv. Agotai ar šv. Agotai ir Gabijai drauge.
tags: #eilerastis #šventoji #duona #reikšmė