Pirmųjų Krikščionių Liturgija: Paskutinė Vakarienė
Eucharistija, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip pirmieji krikščionys suprato Paskutinę vakarienę ir kaip ji atsispindėjo jų liturgijoje.
Eucharistijos reikšmė ir šventimas
Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė. Joje krikščionys Šventojoje Dvasioje teikia didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui. Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra.
Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. Eucharistia). Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Šventoji ir dieviškoji liturgija yra visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Švenčiausiasis altoriaus sakramentas yra pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekrinta duona ir vynas.
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys, turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją.
Pasiruošimas Komunijai
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, pamokslo ir maldų). Priėmus Eucharistiją, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.
Taip pat skaitykite: Agotos dienos papročiai
Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės).
Duonos laužymas - tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Viešpaties vakarienė - tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Evangelijų pasakojimai apie Paskutinę vakarienę
Naujame Testamente yra keturi aprašymai, kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Evangelistas Matas perteikia tą pačią tradiciją kaip Morkus. Paulius perteikė kaip iš anksčiau gautą paprotį, kuris virto liturgine tradicija.
Tai labai vertingi liudijimai apie Paskutinės vakarienės šventimą pirmosiose bendruomenėse. Esantys aprašyme panašumai ir skirtingumai paaiškinami liturginės tradicijos kilmės aplinkybėmis. Turinti daug aramėjiškų bruožų, Morkaus redakcija atspindi Palestinos tradiciją, o tuo tarpu Pauliaus aprašymas, kuriame pastebima graikų įtaka, sietinas su Antiochijos ir Mažosios Azijos tradicijomis.
Kada Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą?
Pirmos trys evangelijos sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių.
Taip pat skaitykite: Vakarienės reikšmė
Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai, pasakyti Paskutinės vakarienės metu, yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypatingai su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis.
Paskutinės vakarienės aplinka ir eiga
Jėzus, švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje, rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Analizuojant eucharistinius tekstus, tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai.
Žydų puota, kaip ir Velykos, prasidėdavo rankų plovimo simboliniu gestu. Paskui puotos vadovas (tėvas arba vyresnysis) į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi esantys gerdavo pirmąją taurę. Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą. Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth, puota įgydavo anamnezinį charakterį ir žydai skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausimus apie šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel” (Ps 113-114). Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas.
Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas). Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha - Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo “mažąjį Hallel” (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136).
Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel”, Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
Taip pat skaitykite: Lukulo puota: istorija ir pramogos
Pirmųjų krikščionių eucharistijos šventimas
Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. II a. dokumente Didachėje (9-10; 14, 1-3) kalbama apie Eucharistijos šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną. Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria Eucharistijos šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. […] nesantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus” […].
Jėzaus žodžių reikšmė Paskutinės vakarienės metu
Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje, kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Antai Jėzus aiškiai ir autentiškai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje. Šią tiesą Jis išreiškė metafora, kad jau negers „šito vynmedžio vaisiaus”, tai yra žemiško vyno, kurį ką tik perkeitė (arba perkeis) į savo Kraują. Tačiau pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos”) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis” - tik pas Matą). Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Kur vyko Paskutinė vakarienė?
Anot mokslininko, viskas remiasi į vyrą su ąsočiu. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Taigi, Jonas ir Petras sutinka vyrą su ąsočiu. Kadangi minėtoje Evangelijos ištraukoje ąsotį neša vyras, galime daryti prielaidą, kad jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra moterų, tarnų ir vergų. Tuometinėje Jeruzalėje buvo tik viena tokia bendruomenė - esenai.
Jėzus ir Įstatymas
Jėzus, Izraelio Mesijas, privalėjo įvykdyti visą Įstatymą. Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis.
Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai - ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą. Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta […], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33-34).
Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais. Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais, Jis juos priima į mesijinę puotą. Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes.
Jėzaus mirtis - išganymo planas
Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai. Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo, tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis.
Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23).
Liturgijos elementai
Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primena patį Kristų. Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu…“ ar kt malda.). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas- mušimasis į krūtinę. Kunigas taria: „Melskimės“. Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Bendruomenės troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos - tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen“.
Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis“. Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Evangelija - Geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau“. Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi.
Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu.
Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Pagal seną tradiciją šis iš hebrajų kalbos kilęs žodis Hosana neverčiamas. Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis - kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui.
Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai - tikėjimo paslaptis. Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis - atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda - dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame…” Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas - doksologija (gr. doxalogos - garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“.
Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda, kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli…”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Anksčiau viena didele Eucharistine duona dalijosi visi liturgijos dalyviai. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis…“ - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“ Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui.
Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu.
Krikštas
Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu.
Kodėl žmogui reikia krikšto?
Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Nes priimdamas Krikštą, žmogus pritaria Dievo meilės apstybei, pasirodžiusiai per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Krikštydama žmones Bažnyčia tęsia Kristaus misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19-20).
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikius ir mažus vaikus krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori.
Vaikai nuo 7 metų amžiaus turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas. Paprastai tokiais atvejais nekrikštyti vaikai ruošiami kartu su besiruošiančiais Pirmajai Komunijai.
Suaugusieji patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą. Suaugusieji ruošiami krikštui, kad galėtų ne tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokti, bet rimtai susipažinti ir įsigilinti į tikėjimo tiesas.
Krikšto tėvams būtina žinoti
Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus. Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą. Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu. Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį. Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
Krikšto simboliai
Kryžiaus ženklas svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį, priima Tėvą, į žemę atsiuntusį savo Sūnų, ir atsiveria Šventosios Dvasios dovanoms. Pašventintas vanduo tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Baltu drabužiu apgaubiamas pakrikštytas žmogus. Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą.
Krikšto apeigos
Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą.
Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė. Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia.
tags: #pirmuju #krikscioniu #liturgija #paskutine #vakariene