Paskutinės vakarienės reikšmė krikščionybėje
Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė su dvylika apaštalų prieš jo kančią ir nukryžiavimą Jeruzalėje, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Šis įvykis aprašytas Naujajame Testamente ir turi didelę religinę bei istorinę reikšmę.
Paskutinės vakarienės istorinis kontekstas
Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką (sinoptinės evangelijos) Paskutinė vakarienė siejama su žydų švenčiama Pesach (Velykomis). Mato evangelijoje minima „Neraugintos duonos diena", o Morkaus ir Luko evangelijose rašoma, kad tai įvyko tada, „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį". Tuo tarpu Jono evangelijoje kalbama apie Velykų vigiliją arba išvakares. Visi šie aprašymai sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje buvo naudojami du kalendoriai: „Saulės kalendorius" - fariziejų ir daugumos žmonių, ir „Mėnulio kalendorius" - sadukiejų, kunigų ir dalies žmonių. Sinoptikai rėmėsi fariziejų kalendoriumi, o Jono evangelija - sadukiejų kalendoriumi.
Žvelgiant į seniausią Paskutinės vakarienės redakciją (Mk 14, 22-24), matome, kad jos autorius norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų Velykomis. Ši mintis vienija krikščionybę su Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai, pasakyti Paskutinės vakarienės metu, yra susiję su Izraelio tautos istorija, ypač su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11) ir žydų Velykomis.
Paskutinės vakarienės elementai ir reikšmė
Per Paskutinę vakarienę buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12).
Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
Taip pat skaitykite: Lukulo puota: istorija ir pramogos
Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29).
Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. Paskutinės vakarienės metu valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza - taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo.
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Taip pat skaitykite: Pirmųjų krikščionių liturgija
Eucharistijos įsteigimas
Pats Eucharistijos įsteigimas aprašytas kaip žydiškos liturgijos dalis. Evangelijose nenurodoma, koks gėrimas buvo taurėje, tačiau evangelistams svarbiausia buvo tai, kad Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, perdavė jį savo mokiniams ir kad jis išliko iki šių dienų kaip dovana žmonijai.
Jėzus, švęsdamas Paskutinę vakarienę, rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo paplitusi Palestinoje. Žydų puota, kaip ir Velykos, prasidėdavo rankų plovimo gestu. Paskui puotos vadovas į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi gerdavo pirmąją taurę. Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą.
Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth, puota įgydavo anamnezinį charakterį ir žydai skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausimus apie šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel” (Ps 113-114). Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas.
Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas). Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha - Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Birkat ha - Mazon atitinka krikščionių pirmosios struktūros “Eucharistijos” maldą. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo “mažąjį Hallel” (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136).
Manoma, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel”, Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kaip pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. II a. dokumente Didachėje (9-10; 14, 1-3) kalbama apie Eucharistijos šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną. Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria Eucharistijos šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. […] nesantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus” […].
Daug egzegetų mano, jog Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Jų nuomone, ši informacija, paskelbta po Eucharistijos įsteigimo, nesiharmonizuoja nei su konsekracijos žodžių iškilumu, nei su momentiniu nuotaikos pakylėjimu. Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Jėzus aiškiai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje.
Jis pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos”) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis” - tik pas Matą). Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais.
Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Paskutinės vakarienės simbolinė reikšmė
Paskutinės vakarienės metu Jėzus atskleidė esąs naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už žmonijos atpirkimą ir išganymą. Jėzus, mokydamas nuolankumo, nuplovė apaštalams kojas.
Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona ir vynu. Subūręs savo mokinius prie vieno stalo ir dalydamasis duona ir vynu, kaip savo Kūnu ir Krauju, Jėzus atskleidė ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai, todėl Paskutinė vakarienė tapo Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu. Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas.
Paskutinės vakarienės atminimas
Krikščionys kasmet mini Paskutinę vakarienę Didįjį ketvirtadienį, kuris yra Didžiosios savaitės dalis. Šią dieną prisimenami paskutiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai prieš jo nukryžiavimą.
Didysis ketvirtadienis dar žinomas „Žaliojo ketvirtadienio“ vardu. Šią dieną prisimenami pirmojo Didžiojo ketvirtadienio įvykiai. Ryte katedroje aukojamos Krizmos Mišios, kurioms vadovauja vyskupas. Šių mišių metu pašventinamas aliejus, kuris naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų ir Ligonių patepimo sakramentams.
Vakare aukojamos Paskutinės vakarienės Mišios, kurių metu prisimenama Eucharistija ir kunigystė. Mišių metu giedama „Gloria“ ir skambinama varpais, kurie nebeskamba iki Velykų vigilijos. Po Mišių Šv. Eucharistija pernešama į saugojimo vietą, paprastai šoninėje koplyčioje, taip prisimenant agoniją sode, Jėzaus suėmimą ir įkalinimą. Eucharistija padedama vadinamajame Kristaus kapo altoriuje.
Tikintieji kviečiami dalyvauti ilgesnėje Švč. Sakramento adoracijoje, taip būdami su Kristumi.
Paskutinės vakarienės atspindžiai mene
Paskutinės vakarienės scena yra populiari ikonografijoje. Dažnai pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų. Apaštalai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau Jėzaus, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, vaizduojamas arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras.
Vienas žymiausių meno kūrinių, vaizduojančių Paskutinę vakarienę, yra Leonardo da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“. Šis paveikslas sukurtas XV amžiuje ir vaizduoja akimirką, kai Jėzus praneša, kad vienas iš mokinių jį išduos. Da Vinčio paveikslas išsiskiria kompozicija, perspektyva ir emocijų perteikimu.
Leonardo da Vinci paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Šis paveikslas buvo sukurtas 1495-1498 m. Milane, Italijoje, ir puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną. Paveikslas yra freska, nutapyta tiesiai ant sienos, ir vaizduoja vieną svarbiausių krikščionybės istorijos momentų - paskutinę Jėzaus Kristaus vakarienę su jo mokiniais prieš Jo suėmimą ir nukryžiavimą.
Vaizduojama scena
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja akimirką, kai Jėzus pasako mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Paveiksle Jėzus su išskėstomis rankomis ramiai žvelgia į priekį, tuo tarpu jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausiantys vieni kitų, kuris galėtų būti išdavikas.
Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę. Tačiau Leonardo siekė, kad visų apaštalų reakcijos būtų aiškios ir išskirtinės, todėl kiekvienas jų perteikia skirtingas emocijas: šoką, nepasitikėjimą, liūdesį ar baimę.
Svarba religijoje
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja vieną iš svarbiausių įvykių krikščionių tikėjime - Eucharistijos arba Komunijos įsteigimą. Būtent per šią vakarienę Jėzus paėmė duoną ir vyną, laužydamas duoną ir duodamas mokiniams, tardamas: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“. Ši scena simbolizuoja Eucharistijos sakramentą, kuris tapo svarbia krikščioniškosios liturgijos dalimi. Katalikų Bažnyčioje Komunija (arba Šventoji Vakarienė) yra centrinė religinė praktika, kurioje tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalu.
Taip pat paveikslas rodo Jėzaus išpranašautą išdavystę, kuri buvo aprašyta Evangelijose. Tai yra esminis momentas, nes jis paskatino Jėzaus suėmimą, nukryžiavimą ir vėliau prisikėlimą. Religinis paveikslo turinys glaudžiai susijęs su Evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, kuriose aprašoma paskutinė Jėzaus vakarienė.
Leonardo da Vinci novatoriškumas
„Paskutinė vakarienė“ laikoma ne tik religine, bet ir menine ikona. Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Paveiksle naudojama viena iš perspektyvos formų, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus figūrą centre, taip sukuriant optinę iliuziją, kad Jėzus yra pagrindinis taškas, į kurį krypsta visos figūros.
Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“ yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių religinių meno kūrinių. Jame užfiksuotas momentas iš Naujojo Testamento, kai Jėzus pasidalina savo mintimis su mokiniais ir įkuria Eucharistiją. Šis paveikslas yra ne tik galingas krikščionių tikėjimo simbolis, bet ir meno istorijos šedevras, išreiškiantis žmogaus emocijas, dvasinius išgyvenimus bei techninį tobulumą.
„Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik meno kūrinys, bet ir giliai simbolinė religinė alegorija. Jėzaus žodžiai „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Jn 13, 21) sukelia dramatišką įtampą, atsispindinčią apaštalų veiduose ir kūno kalboje. Da Vinčio meistriškumas perteikia ne tik fizinį momentą, bet ir kiekvieno mokinio vidinę kovą, jų reakcijas į Jėzaus žodžius. Judas Iskarijotas, išdavikas, dažnai vaizduojamas atsiskyręs nuo kitų, jo veide - kaltės ir apgaulės šešėlis. Šis paveikslas - vizualus Evangelijos pasakojimo įkūnijimas, primenantis apie išdavystę, auką ir ištikimybę.
Paveikslas taip pat simbolizuoja Eucharistiją, paskutinę Jėzaus vakarienę, kurioje jis įsteigė sakramentą. Duona ir vynas, nors ir nevaizduojami tiesiogiai, yra nematoma šios scenos esmė, primenantys apie Jėzaus kūną ir kraują, aukojamus už žmonijos išganymą. Šis paveikslas skatina apmąstyti Jėzaus meilę ir auką, jo pasiaukojimą dėl žmonijos. Kiekvienas apaštalas - tai žmogaus prigimties aspektas, kova tarp gerumo ir blogio, ištikimybės ir išdavystės. Da Vinčio „Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik meno šedevras, bet ir galinga religinė meditacija, skatinanti apmąstyti tikėjimo ir ištikimybės svarbą.
Pamokslas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišiose
Paskutinė vakarienė turi ir kitą reikšmę - tai yra Dovanų ketvirtadienis, nes šią dieną Viešpats mus gausiai apdovanoja, ypač dvasininkus. Tą vakarą prisimename Kunigystės ir Eucharistijos dovanas. Tačiau mes turime tapti švarūs savo dvasia.
Šį vakarą girdime apie Jėzaus atliktą meilės gestą - kojų plovimą. Jėzus parodo mums pavyzdį. Kojų plovimas nėra šio vakaro esmė, tačiau šis gestas leidžia pažvelgti toliau, kur toji esmė. Jėzus nusivelka viršutinius drabužius, kurie yra išorinis simbolis mūsų statuso visuomenėje, ir lieka tik su paprastais drabužiais, kuriuos dėvi tarnai. Atsiklaupia prie apaštalų kojų ir pradeda jas plauti. Tai nėra vien tik geras darbas ar nusižeminimo demonstravimas. Apaštalas Paulius sako, kad šiame veiksme glūdi didžiulė paslaptis, didinga tikrovė: Amžinasis Žodis pasilenkia prie vargano žmogaus, nužengia iš savo šlovės, prisiimdamas mūsų negales, žmonijos netobulumus ir pakeldamas žmogų į dieviškojo gyvenimo aukštumas. Girdime apaštalo Pauliaus žodžius laiške filipiečiams: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Tačiau vienas dalykas, kuris trukdo Dievui būti arti mūsų, yra puikybė, įsitikinimas savo teisumu, noras viską vertinti pagal savo supratimą - nenoras įsileisti Dievo, kuris neretai sulaužo mūsų įsivaizdavimo schemas.
Ši puikybė pasigirsta apaštalo Petro žodžiuose: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas“ (Jn13, 6). Iš pirmo žvilgsnio atrodo toks nekaltas pasakymas, sakytume, jog tai tiesiog kuklus mokinio nuolankumas prieš Mokytoją. Tačiau būtent čia tas beprasmiškas ginčas su Viešpačiu, ką Dievas turi padaryti dėl mūsų, neretai mums neleidžia įsiklausyti ir suprasti, ką iš tikrųjų mes turime padaryti dėl savo Viešpaties. „Tu dabar nesupranti, ką aš darau“ (Jn 13, 7a). Šis „dabar“ nuolat tęsiasi žmonijos istorijoje.
Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Fratelli tutti“ mini, jog šiandien pasaulis išgyvena daug problemų, kurios žeidžia žmonijos vienybę ir tarpusavio meilę, nes pasaulis negali pilnai suprasti Jėzaus meilės ir žmonijos brolybės prasmės. Dažnai iškraipomos demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokos, tarpsta savanaudiškumas ir nesidomėjimas bendruoju gėriu, socialinė ir ekonominė atskirtis, rinkos logikos dominavimas, nedarbas, rasizmas, skurdas, vergovė, prekyba žmonėmis, moterų išnaudojimas.
„Bet vėliau suprasi“ (13, 7). Paguodžiantys Jėzaus žodžiai, kurie parodo, jog Jėzus nenusišalina net ir matydamas mus silpnus, nuodėmingus. Jis pasilenkia prie mūsų silpnumo ir trapumo, norėdamas padėti eiti mums šio gyvenimo keliu.
Ką dar galime padaryti, kad labiau įsileistume Dievą į savo širdis? Pirmiausia turime priimti Kristaus gestą. Turime leistis jo apvalomi. Turime norėti būti švarūs. Mes netampame broliais ir sesėmis, jei nepripažįstame bendros tėvystės, jei nepriimame tos Dievo šeimos, kuriai priklausome. Būdami kartu su Jėzumi, esame tos pačios bendruomenės nariai, užsidarę ne kur nors savo kambarėliuose ar paskendę savo svajonėse ir įsivaizdavimuose. Esame kartu prie vieno stalo, šalia kurio yra vietos ir tam, kurį galbūt ne visada pažįstame ar mėgstame. Mums reikia to naujo žvilgsnio, sugebančio peržengti skirtumus, nepasitenkinimus, kad suvoktume savo unikalų pašaukimą, tą patį krikštą, bendrą ateitį amžinybėje. Peržengti siaurą savo aš neklaidingo savo supratimo ir įsivaizdavimo.
Nors šį vakarą negalime įgyvendinti kojų plovimo, esame kviečiami kasdienybėje vienas kitam išmokti nuplauti kojas savo namuose, darbo vietose, skurdo ir kančios vietose, pasilenkdami prie kartais mūsų nesuprantančio ar klystančio žmogaus, kuris ne visada mums yra malonus ir geras. Tokiu būdu esame kviečiami iš naujo permąstyti, kaip mes kuriame savo asmeninius, šeimos, bažnytinius ar socialinius santykius.
Kita vertus, plaunant kojas stebina tyla. Šiuo gestu Jėzus, atsiklaupęs prieš apaštalus ir kartu prieš mus, moko dar vieno dalyko: kad išmoktume kaip Jėzus mylėti, turime išmokti nutilti - be kandžios kritikos vienas kitam, be noro dominuoti savo puikia iškalba ar gabumais. Turime išmokti tylos meno. Šiandien tiek daug kenčiančių žmonių išgyvena pandemijos sunkumą. Jėzus kiekvienam iš mūsų nebando kažko įrodinėti, aiškinti. Jis yra tiesiog šalia mūsų, toje mūsų kančioje ir vienišume. Mūsų pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės ir vargo, Jėzus kažkodėl tyli. Kodėl? Nes Jo tyla yra galingas mokymas. Šios tylos žodžius ir išraiškingumą pajuto Pilotas, kai Jo paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ (Mt 27, 13). Jėzus taip pat tyli, kai pradeda kartu žingsniuoti su nusivylusiais Emauso mokiniais. Jis prisigretina prie jų, leidžia jiems išsikalbėti ir tik tada, kai jie prašo paaiškinti, jis pasilieka su jais. Pagaliau Jėzus nutyla Eucharistijoje, nes niekas negali iki galo suprasti Eucharistijos slėpinio. Jį gali tik apčiuopti tik tikėjimas. Nors intelektas gali padėti mums ieškoti atsakymų, tačiau yra laikas, kada intelektas turi nutilti. Tai yra garbinimo paslaptis, kai aš viską gaunu iš Dievo, iš vargšo Dievo, Tarno, mylinčio, iš tylaus Dievo, kuris mane myli ir kuris kviečia mus nutilti, nutildyti savo šnabždesius, dejones, nepasitenkinimus, rūpesčius, mūsų pernelyg lengvus ir paviršutiniškus atsakymus. Būdami Eucharistijos akivaizdoje mes esame tiesiog su Juo, o jis pasilieka su mumis.
Kvietimas prisijungti prie Paskutinės vakarienės
Paskutinės vakarienės paveikslas kviečia mus prisijungti prie Jėzaus ir jo mokinių.
Baigdamas noriu jūsų paklausti. Visi turbūt esame matę Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Ar niekada jums nekilo klausimas, kodėl visi apaštalai sėdi vienoje stalo pusėje, juk normaliai yra susėdama abiejose stalo pusėse? Kodėl priekinė stalo pusė yra tuščia? Galime sakyti, labai paprasta, norisi parodyti visų apaštalų veidus iš priekio. Tačiau ar čia nėra paslėptas to didžiojo menininko noras pasakyti mums svarbią žinią: kad mums liktų daugiau vietos prisijungti prie jų, kad kiekvienas galėtume atrasti savo vietą prie Jėzaus, kad galėtume jausti šventųjų bendrystę būdami prie vieno stalo su apaštalais ir maitindamiesi tuo pačiu Kristumi. Jeigu mūsų toks yra noras, tada perkelkime savo kėdę, kuri yra anapus šio paveikslo, prie savo mažo staliuko, ir priartinkime prie to stalo, prie kurio sėdi Jėzus su savo mokiniais. Tokia yra šio vakaro mintis - būti kartu su Jėzumi ir Jo Bažnyčia.
tags: #paskutine #vakariene #reikšmė