Pietų Korėjos serialų populiarumas: kultūrinis fenomenas ir jo priežastys
Jau ne vieną dešimtmetį Pietų Korėja džiugina pasaulį dramomis, detektyvais, veiksmo filmais ar šiurpą keliančiais psichologiniais trileriais, priverčiančiais žiūrovą krūptelti ir smalsauti, kas bus toliau. Pietų Korėjos kinas išskirtinis, savitas, nepanašus į nieką kitą. Vadinamąją „Korėjos bangą“ (angl. „The Korean Wave“) taip pat apima ir televizijos serialai, plačiau žinomi kaip keidramos (K-dramas). Kaip ir anksčiau televizijos kanalus valdžiusios Pietų Amerikos ir meksikietiškos muilo operos, korėjietiški serialai užima didžiąją Azijos šalių rinką bei turi vis sparčiau augantį sekėjų ratą Vakaruose. Išties juos būtų galima vadinti azijietiškomis muilo operomis, kadangi daugumos pagrindinė tema - meilė. Romantiškos dramos ar komedijos yra bene populiariausias žanras. Tačiau kodėl Pietų Korėjos serialai tapo tokie populiarūs visame pasaulyje? Šiame straipsnyje panagrinėsime šį fenomeną, jo priežastis ir įtaką.
„Kalmaro žaidimas“ ir kiti proveržiai
Pernai pasirodęs Pietų Korėjos serialas „Kalmaro žaidimas“ („Squid Game“) tapo visų laikų žiūrimiausia „Netflix“ platformos juosta. Vien per pirmą mėnesį jį pamatė net 111 mln. žiūrovų.
Seriale pasakojama apie žmones, kuriems dėl įvairių priežasčių labai nesiseka. Į skolas iki ausų įklimpę herojai netikėtai sulaukia pasiūlymo dalyvauti žaidime, kuriame galima laimėti daugiau kaip 38 mln. dolerių. 456 žaidėjai įkurdinami į labirintą panašiame komplekse, kuriame turi atlikti įvairias užduotis. Laimėtojas bus tik vienas. Serialo pavadinimas kilęs iš vaikiško korėjiečių žaidimo.
„Kalmaro žaidimas“ - ne vienintelis Pietų Korėjos ekrano kūrinys, išpopuliarėjęs visame pasaulyje. Prie muzikos populiarumo prisidėjo ir režisieriaus Bong Joon-ho „Parazito“ („Parasite“, 2019) sėkmė, atnešusi jam keturias „Oskarų“ statulėles. Prieš tai Holivude jau keliskart dirbęs režisierius tapo vienu paklausiausių kino industrijos vardų. 2020-aisiais tarptautinį pripažinimą pelnė drama „Minari“, pasakojanti apie JAV Arkanzaso valstijoje įsikūrusią korėjiečių šeimą, kuriai tenka iškęsti visokių sunkumų.
Juosta buvo nominuota šešiems „Oskarams“ ir pelnė šį apdovanojimą geriausios antraplanės aktorės kategorijoje. Užpernai „Oskarų“ apdovanojimo ceremonijoje triumfavo Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon Ho (52 m.) juodoji komedija „Parazitas“ („Parasite“), įvertinta keturiomis statulėlėmis.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti korėjietiškus burokėlius
Filmas pasakoja apie vieną nevykėlių šeimą, gyvenančią pusrūsyje, kuri pamažu įsiskverbia į prabangius namus tapdami auklėtojais, vairuotojais ir tarnaitėmis nieko neįtariančioje turtingoje šeimoje. Daugelyje populiarių Pietų Korėjos filmų ir serialų vaizduojami gyvenimo užribyje atsidūrę žmonės, kalbama apie socialinę nelygybę. Prieš porą metų surengtos apklausos metu trečdalis įvairių pasaulio valstybių gyventojų teigė, kad Pietų Korėjos juostos jų šalyje yra populiarios.
2019-aisiais šios šalies filmai ir serialai uždirbo rekordinę sumą - du milijardus JAV dolerių. Tai - dvigubai daugiau negu prieš dešimt metų. Proveržis prasidėjo 2009-aisiais nuo TV serialo „Berniukai virš gėlių“ („Boys Over Flowers“) - japonų komikso ekranizacijos. Juostoje pasakojama apie mergaitę iš neturtingos šeimos, kuri ima lankyti mokyklą, į kurią savo vaikus leidžia turtingieji. Ten gyvenimui diriguoja keturi vaikinai, kurių tėvai mokyklai aukoja labai daug pinigų. Kai visi šie vaikinai susidomi nauja bendraklase, ima rutuliotis drama. Panašūs siužetai į ekranus buvo perkelti ir Kinijoje bei Tailande, tačiau ne taip įtaigiai ir sėkmingai kaip Pietų Korėjoje.
„Squid Game“ („오징어 게임“) arba Kalmaro Žaidimas liet. Pirmoji sezono premjera - 2021 m. Serijos skaičius: trys sezonai (premjerų datos: 2021 m., vėliau sezonas 2 - 2024 m. gruodžio 26 d., sezonas 3 (paskutinis) - 2025 m. “Squid Game” pasakoja apie žmones, paskendusius skolose ar gyvenimo krizėse, kuriems pasirodo galimybė varžytis paslaptinguose vaikų žaidimuose, kurie - mirtinai pavojingi. Pagrindinis herojus - Seong Gi-hun (Player 456), kuris turi didelių skolų, yra išsiskyręs, bet sutinka dalyvauti, siekdamas pakeisti savo ir šeimos likimą. Vaikų žaidimų naudojimas - dramatiška kontrastinė priemonė: vaikų žaidimai, nekalti ir paprasti, tampa mirtinų pasekmių arenoje. Serija labai greitai tapo fenomenas: pirmasis sezonas tapo Netflix labiausiai žiūrėtu serialu per pirmąsias savaites (111 mln. namų ūkių per 17 dienų, 142 mln. Trečiasis sezonas (paskutinis) taip pat sulaužė Netflix rekordus: per pirmas 3 dienas daugiau nei 60.1 mln. žiūrovų ir virš 368.4 mln. žiūrėjimo valandų. Kritikai vertina teigiamai, bet nuomonės ir atsiliepimai tampa įvairiapusiški ypač vėlesniuose sezonuose. Jaunėjantis vertinimas kritikos, vertina aspektus kaip pasakojimo tęstinumas, nauji personažai, kokybinis spaudimas. Režisierius / kūrėjas Hwang Dong-hyuk parašė scenarijų dar 2009 m., remdamasis savo patirtimi - jo asmeniniais sunkumais, skolomis, socialine nelygybe Pietų Korėjoje. Vizualus stilius - kontrastai spalvų, kostiumų, scenų: žaidėjų žalios treniruotės uniformos, raudoni kelniai/apsaugos uniformos, geltoni kostiumai, fantastiškai svetimos žaidimų erdvės. Tai kuria estetiką, kuri kartu žavi ir gąsdina. Muzika ir garsas - taip pat svarbus elementas: klasikinės melodijos, vaikiški žaidimų garsai ir viskas sulipdyta su siaubo / įtampos elementais. Tai stiprina jausmą, kad žaidimas - ne tik fizinė, bet ir emocinė-kultūrinė kova. Kai kuriems žiūrovams ir kritikams serialas per daug žiaurus, demonstruoja smurtą ir psichologinę prievartą. Pirmasis sezonas, pasirodęs 2021 m., iškart tapo pasauliniu hitu. Antrojo sezono („Kalmaro žaidimas 2 sezonas“) žiūrovai laukė ilgiau nei dvejus metus. 2024 m. gruodžio 26 d. premjera vėl sulaukė milžiniško susidomėjimo. Trečiasis sezonas, išleistas 2025 m. birželio 27 d., užbaigė trilogiją. Be pagrindinio serialo, „Netflix“ 2023 m. pristatė ir realybės šou Squid Game: The Challenge, kuriame tikri dalyviai rungėsi dėl milžiniško piniginio prizo.
Pagrindiniai korėjietiškų serialų bruožai
Nepaisant žanrų, serialus, su tam tikromis išimtimis, sudaro 16 arba 20 serijų, kurių kiekvienos trukmė yra maždaug apie 1 val. 20 min. Daugiau nei vieną sezoną dažniau turi kriminaliniai ar istoriniai serialai. Romantiniuose, jau žanro klasika laikomuose serialuose, tokiuose, kaip „Boys Over Flowers“ ar „The Heirs“, pagrindinis siužeto konfliktas - neturtingos merginos ir vaikino santykiai. Tiesa, pastaruosiuose beveik pasikartoja toks pat klišinis siužetas - jaunas, gražus ir populiarus vaikinas įsimyli paprastą, niekuo neišsiskiriančią merginą, jų santykiams būtinai prieštarauja senelis ar tėvai, kurie valdo įmonių tinklą ir vieną dieną jį perduos savo atžalai. Antraplaniai aktoriai pasitelkiami kurti meilės trikampius ar keturkampius ir visais įmanomais būdais bando sutrukdyti santykiams, kurių paskutinėje serijoje vis tiek laukia laiminga pabaiga.
Tikriausiai ryškiausias korėjietiškus serialus išskiriantis bruožas - čia nėra erotikos ar intymių santykių. Pačių serialų kulminacija tampa poros bučinys paskutinėje serijoje. Tačiau net ir jis labai primena klasikinius Holivudo filmus, kuriuose būdavo galima bučiuotis tik suglaustomis lūpomis ir ekrane rodyti trumpą laiką. Tokios scenos tapo beveik visų romantinių serialų ikonografija. Intymumo vengimo priežastis gali būti pačios šalies konservatyvumas ar serialų auditorija. Šiuos dažniausiai žiūri paprastos, jaunos ar vyresnio amžiaus moterys, kurios gali lengvai tapatintis su pagrindine veikėja, kilusia iš neturtingos šeimos. Vyrai serialuose dažniau rodomi pusnuogiai, ištreniruotais kūnais, besimaudantys duše ar persirengiantys po treniruotės, o moters niekada nepamatysime bent kiek atviresniais rūbais. Romantiniuose serialuose visada vaidina vienas iš populiariosios muzikos dievaičių (angl. Idols), jis dažniausiai įkūnija antraplanius aktorius. Tai yra įprastinė praktika serialo ir paties atlikėjo reitingams pakelti. Žinoma, liberalėjant visuomenei, pamažu keičiasi siužetai ir pagrindinių veikėjų charakteristikos.
Taip pat skaitykite: Azijietiški vištienos sparneliai ir daugiau: Beatos korėjietiška virtuvė
Motyvai ir temos
Socialinė kritika - vyraujanti daugelio filmų ir serialų tema. Juose dažnai pasakojama apie jaunų žmonių kovą dėl aukštesnės socialinės padėties, psichologinį terorą mokykloje, darbe, kariuomenėje. Juose taip pat pasakojama apie Pietų ir Šiaurės Korėjų santykius. Padalinta šalis laukia Korėjos susivienijimo. Kūrėjai kritikuoja visuomenės ydas, kartu vaizduodami žmones, kurie stoja į kovą su sistema. Vieni serialų herojai kovoja už teisingumą, kiti - už meilę. Ar tai ką nors primena? Be abejo - Holivudo filmus.
Socialinė nelygybė yra dažna tema. Net ir patys klišiškiausi ar absurdiški serialai gali daug papasakoti apie šalies visuomenę ir jai aktualias problemas. Pietų Korėjoje stipriai jaučiama socialinė nelygybė, opi yra patyčių ar savižudybių tema, apie kurią garsiai nekalbama.
Socialinės problemos ir jų atspindys serialuose
Nepaisant žanro, be socialinės nelygybės, vienas labiausiai pasikartojančių motyvų yra patyčios. Pietų Korėjoje nuo mažų dienų vaikai mokyklose susiduria su žiauriu bendraklasių ar vyresniųjų elgesiu, kuris dažnai priveda prie savižudybės. Šalis beveik kiekvienais metais patenka į didžiausią savižudybių skaičių turinčių valstybių sąrašą. Vienas ryškiausių pavyzdžių Pietų Korėjoje - „Korean Air“ aviacijos įmonės vadovo dukros elgesys, kuomet ji pareikalavo, kad lėktuvas būtų grąžintas atgal į oro uostą, nes skrydžio palydovė jai padavė riešutus ne porcelianiniame dubenėlyje. Iš jos netgi buvo pareikalauta atsiprašyti atsiklaupus ant kelių ir palikti lėktuvą. Panašų elgesį galime pamatyti seriale „Itaewon Class“, kur pagrindinį veikėją visais įmanomais būdais bando sužlugdyti konglomeratų šeima. Jis įkūnija visuomenės idealą, bandantį gyventi sąžiningai ir kovoti prieš neteisybę.
Korėjos kino unikalumas
Pietų Korėjos kinas išskirtinis, savitas, nepanašus į nieką kitą. Tokie filmai kaip „Verksmas“ yra kuriami tam, kad tarsi įlįstų į žiūrovo smegenis ir ten sėtų baimę ir nerimą.
Filmai apie gyvenimo sunkumus
Pietų Korėjos kino pasaulyje jau seniai žinomas režisierius E J-yong savo naujausiame filme „Bacchus ponia“ nagrinėja sukrečiančią temą, nuo kurios dauguma verčiau rinktųsi nusukti akis. Filme pasakojama senyvo amžiaus moters istorija, kurios vienintelė išeitis prasimanyti pinigų yra parsidavinėti. So-young, kurios vaidmenį atlieka aktorė Youn Yuh-jung, yra viena iš Seulo „Bacchu ponių“ - senyvo amžiaus moterų, siūlančių prostitucijos paslaugas vyrams miesto parkuose. Jos gyvenimas monotoniškas, besisukantis tik apie darbą ir du neturimą šeimą atstojančius kaimynus - transeksualę Tiną ir invalidą Do-hoon. Tačiau jos gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai ji imasi globoti maišytos kilmės berniuką Minho. Nors filme atspindėta nemažai socialinių problemų, į jas labai nesigilinama, nenukrypstama nuo pagrindinės siužeto linijos. Gilinamasi į pagrindinės veikėjos neviltį ir sunkumus, jos vidinę dilemą, kai iš prigimties geraširdė ir užjaučianti, ji priversta rinktis tarp savo pačios likimo ir galimybės padėti besikankinantiems savo klientams. Nors siužetas rimtas, filme netrūksta ir ironijos bei šiek tiek humoro.
Taip pat skaitykite: Burokėlių receptas
Istorinės dramos
Filmas, pasakojantis vieno žmogaus gyvenimo istoriją, jos vingius ir pagrindinio veikėjo patirtus sunkumus susidūrus su svarbiausiais ir skaudžiausiais moderniosios Korėjos istorijos įvykiais. Ši juosta Pietų Korėjoje susilaukė didelio pripažinimo ir sėkmės. Dėl 1950-1953-aisiais vykusio Korėjos karo pradėtos Hungam evakuacijos metu, 1950-ųjų metų gruodį 100000 šiaurės korėjiečių jūra buvo plukdomi iš Šiaurės Korėjos. Dar vaikas, pagrindėjas veikėjas Deok-su su motina, broliais ir seserimis įlipa į vieną iš evakuacijos laivų, tačiau sumaištyje pameta savo tėvą ir jauniausiąją seserį. Vienintelis jam likęs atminimas yra sesers suknelės skiautė, ir bėgant metams Deok-su neturi daug vilčių dar kada nors surasti tėvą ir seserį. Su likusiais šeimos nariais berniukas atvyksta į Korėjos uostamiestį Busaną, kur apsigyvena su teta, kuri turi mažą krautuvėlę Gukje turguje. Šis istorija nėra pasakojimas apie pavienio žmogaus patyrimus - Deok-su tarsi atstovauja visą savo kartą, kuriai teko pragyventi Korėjos karą, emigruoti tam, kad galėtų išgyventi ir kovoti Vietnamo kare. Pagrindinė priežastis, padedanti Deok-su kovoti ir išgyventi, yra jo šeima ir poreikis ją apsaugoti. Kurį laiką jis gyvena ir uždarbiauja Vokietijoje, sugrįžęs sukuria savo šeimą, tačiau dėl pinigų trūkumo vėl yra priverčiamas išvykti.
Istorinė drama su elementais fantazijos
Marko Tveno „Princą ir elgetą“ siužetu primenantis korėjietiškas filmas „Maskaradas“ susišlavė gausybę apdovanojimų ir sulaukė didelio ne tik P. Po nepavykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, Džosono karalius Gwanghae jaučiasi nesaugus savo paties rūmuose. Jis įsako savo vyriausiajam patarėjui surasti jo antrininką, kuris prireikus apsimestų juo ir padėtų tikrajam valdovui išvengti grėsmės. Surastasis antrininkas - neturtingas linksmintojas vardu Ha-sun. Geraširdį ir naivų valstietį mokinti elgtis kaip karalius imasi patarėjas ir vyriausiasis rūmų eunuchas. Tačiau karaliaus Gwanghae baimė netikėtai tampa tikrove - jis apnuodijamas ir panyra į komą, o apsimetėlis Ha-sun priverčiamas iš tikrųjų perimti karalystės valdovo pareigas. Filmo veiksmas vyksta XVII-ojo amžiaus Korėjos pusiasialyje, kuriame tuo metu gyvavo Džosono karalystė. Ją tuo metu valdė filme pagrindinį vaidmenį įkvėpęs karalius Gwanghae. Kuo įdomi šio karaliaus istorija? Aštuntaisiais jo valdymo metais iki tol aristokratiją lepinę įstatymai jo paliepimu buvo staiga pakeisti, ir turtingasis visuomenės sluoksnis buvo priverstas mokėti didesnius mokesčius. Tokia pertvarka palengvino valstiečių ir viduriniosios klasės naštą, o kilmingiesiems taip pat buvo įsakyta neišnaudoti valstiečių kaip vergų, nebent jie norėtų užsitraukti karaliaus pyktį.
Kriminalinės dramos
Tai nėra tipinis veiksmo filmas mafijos tematika, kur nuolat pešasi ir vienas į kitą šaudo raumeningi ir simpatiški vyrukai. Šio filmo pagrindinis veikėjas netgi nėra pakankamai jaunas, kad tilptų į įprastinius filmų standartus, kur vyrauja jaunystės kultas - tai savo gyvenimą jau įpusėjęs ir ne itin patrauklus vyras, iki kaklo paskendęs nešvariuose darbeliuose. Vos filmui prasidėjus, žiūrovas yra supažindinamas su 1990 -ųjų Pietų Korėja, kurios tuometinis prezidentas skelbia karą organizuotam nusikalstamumui ir šalyje siaučiančioms gaujoms. Čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį istorijos veikėją Choi Ikhyuną (akt. Choi Minsik), kuris, kaip ir daugelis nusikaltėlių, kalėjime laukia savo teismo. Netrukus prasideda kelionė po Ikhyuno atmintį, kuri žiūrovą siunčia laiku atgal iki pat 1982 - ųjų į Pietų Korėjos miestą Busaną. Šis miestas yra vienas iš kelių Pietų Korėjos laivybos uostų, priimančių ir siunčiančių krovinius, todėl Ikhyunas, dirbdamas muitinėje, neblogai uždirba, prie oficialiaus atlyginimo prisidurdamas kyšiais. Tačiau ir muitinės vadovybės nervai ne geležiniai - Ikhyunui gresia nemenki nemalonumai ir darbo praradimas, bet, kaip sakoma, jeigu Dievas uždaro duris, tai paliks atidarytą langą - ir tas langas pasirodo esąs 10 kilogramų sverianti kokaino siunta, kuri turi būti išsiųsta į Japoniją. Ikhyunas nusprendžia iš to gerai pasipelnyti su savo tolimu giminaičiu Hyungbae (akt. Filmo pagrindinis veikėjas - detektyvas Han Do-kyung, kuris metų metus paslapčia dirba korumpuotam Anamo merui Park Sungbae. Tačiau siužeto pradžioje situacija pasikeičia - Han Do-kyung negailestingo prokuroro Kim Cha-in yra verčiamas prisidėti prie mero veiklos tyrimo, siekiant atskleisti jo nešvarius darbelius. Išsigandęs ir užspęstas, detektyvas Han įtikina savo jaunesnį partnerį Sunmo perimti jo darbą merui, tačiau laikui bėgant veikėjų reikalai susipainioja netikėtais būdais. Indų mitologijoje, žodis „Asura“ reiškia pusdievį, kurį yra užvaldžiusios amoralios aistros, besikaunančios tarpusavy jo viduje. Tokia alegorija labai tinka filmo pagrindiniams veikėjams, kurių godumas ir pinigų bei galios troškulys pasaulį aplink juos paverčia tikru pragaru. Reikia pripažinti, kad šis filmas, panašiai kaip nemažai kitų populiarių filmų bei serialų, vaizduoja politikus ir įstatymų leidėjus klastingesnius ir žiauresnius nei tikrus nusikaltėlius.
Socialinės dramos
Filmo veiksmas mus nukelia į Pietų Korėjos sostinės Seulo centrą, kur įvairių amatininkų dirbtuvių savininkai bando išlaikyti savo šeimas ir atrasti darbo, kai tuo metu Seulas atsinaujina, kyla dangoraižiai ir elektronikos parduotuvės. Šie darbininkai nuolat patiria skurdą, todėl yra priversti skolintis pinigus tam, kad pragyventų, ir dažniausiai tai daro ne bankuose, o pagal skelbimus sudarydami sutartis, kurios jiems baigiasi tragiškai - pasirašydami paskolos sutartį jie sutinka apsidrausti didžiulėmis sumomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe, o jeigu skolos grąžinti negali, tuomet pas juos apsilanko skolų surinkėjas, darbe „netyčia“ atsitinka nelaimė, kuri dažniausiai suluošina juos visam gyvenimui, o pinigus pasiima tie, kam darbininkai yra skolingi. Štai čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį veikėją Lee Kangdo (akt. Lee Jungjin) - filme išsamiai parodoma jo skolų surinkėjo „darbo“ diena, neapsieinanti be smurto, grasinimų ir prievartos. Atrodo, Kangdo nejaučia užuojautos, nei jokių kitų jausmų absoliučiai niekam - nei šeimai, kuri vos suduria galą su galu ir neišgali sumokėti jam palūkanų, nei vyriškiui, kuris dirba beveik be poilsio tam, kad uždirbtų pakankamai pinigų, kad atiduotų skolas ir išlaikytų savo seną motiną. Nemažai filmo veikėjų Kangdo vadina velniu, kuris atėjo į žemę tam, kad gundytų žmones pinigais, ir velnio apibūdinimas Kangdo puikiai tinka, nes kino ekranuose seniai neteko matyti pagrindinio veikėjo kuris taip abejingai žiūrėtų į tai, kaip žmogui traiškomi pirštai, ar kuris laužytų skolininkui kelius su tokia nuobodžiaujančia veido išraiška. Tačiau netrukus viskas ima keistis, kai Kangdo sutinka paslaptingą moterį (akt. Jo Minsu), kuri teigia esanti jo mama. Kas tai yra iš tikrųjų?
Filmai vaikams ir suaugusiems
Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmas ,,Okja“- tai tobula satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje. Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų.
Siaubo filmai
Kyung-chul - pavojingas serijinis žudikas. Jis įvykdo kelias žmogžudystes, kurių aukos yra jaunos moterys ir vaikai, ir juos nužudo naudodamas sunkiai protu suvokiamas, sadistiškas priemones. Policija ilgą laiką vaikosi psichopatą, tačiau niekaip negali jo pagauti. Vieną dieną, žiauriojo žudiko auka tampa į pensiją išėjusio policijos vado dukra. Jis prisiekia, kad padarys viską, kad atkeršytų žudikui, net jei pačiam reikės tapti pabaisa. 2010-aisiais pastatytas filmas filmavimo ir scenų kokybės atžvilgiu yra puikus. Nors nuo pat filmo pradžios jau yra aišku kas yra žudikas ir žiūrovui nereikia spėlioti, filmas visvien yra kupinas įtampos, kuri auga vis labiau ir labiau besivystant veikėjų konfliktui.
Psichologiniai trileriai
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? Pasakojimas mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) - valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. „Tarnaitė“ - pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą.
Platformų įtaka ir ateities perspektyvos
Internetas labai išpopuliarino Pietų Korėjos kūrybą. Juk ši šalis nuo seno yra atsiskyrusi nuo likusio pasaulio. Nedaug jos gyventojų moka anglų kalbą, nors šalis jau daug dešimtmečių yra JAV sąjungininkė.
Šiemet vien per „Netflix“ planuojama parodyti 25 naujus Pietų Korėjos vaidybinius filmus ir serialus. Šios Rytų Azijos šalies kino kūrėjai į Holivudą lygiuojasi ne tiktai filmais. Čia filmavimo aikštelių užkulisius drebina ir panašūs skandalai. Štai kino aktorius Kim Ji Soo (29 m.) pernai buvo apkaltintas seksualine prievarta. Buvę jo bendraklasiai taip pat tikino, kad paauglystėje ilgą laiką buvo priversti kęsti jo psichologinį terorą. Vyras dalį kaltinimų pripažino. Šiuo metu jis tarnauja kariuomenėje ir tikisi, kad grįžęs bus reabilituotas ir vėl galės vaidinti.
Apie Pietų Korėjos kino meno proveržį su pavydu girdi Kinijos gyventojai. Būtent girdi, o ne stebi, nes šioje šalyje nuo 2016-ųjų Pietų Korėjos filmai yra uždrausti. Beje, pačios Kinijos serialai yra blankūs ir nepopuliarūs - ten net vaidybiniuose filmuose draudžiama kalbėti apie socialines problemas. O valdžios kritika neįmanoma. Kinų serialai - ašaras spaudžiančios melodramos, istorinis kostiumų kičas ir tuščiagarbis nacionalistinis „didvyrių“ paradas. Kinijos prezidento Xi Jinpingo (69 m.) nurodymu vyrai televizijos ekrane negali atrodyti kaip korėjiečiai. Juos Kinijos lyderis laiko sumoteriškėjusiais.
Tai nė kiek nerūpi Pietų Korėjos kino kūrėjams. Jie užkariauja pasaulį ir kviečiasi pasaulį į savo namus. Populiarūs serialai, kaip antai amerikiečių „Kostiumuotieji“ („Suits“) arba BBC „Baudžiamoji justicija“ („Criminal Justice“) dabar turi ir korėjietiškas versijas. Iš JAV filmų ir serialų pasaulis žino apie pigias užkandines, kuriose pilna amerikiečių taip mėgstamo nesveiko maisto. O Pietų Korėjos filmuose dažnai matome skanų maistą - kimčius, „bibimbap“, ant grotelių keptą jautieną.
tags: #pietu #korejos #serialai #populiariausi