Kopūstų veislių klasifikacija

Kopūstai (lot. Brassica spp.) - tai viena iš seniausių ir populiariausių daržovių pasaulyje, priklausanti bastutinių (kryžmažiedžių) šeimai. Dėl savo maistinės vertės, universalumo ir įvairių auginimo galimybių, kopūstai yra plačiai auginami ir vartojami įvairiose šalyse. Siekiant geriau suprasti šią daržovių grupę, būtina panagrinėti kopūstų veislių klasifikaciją.

Kopūstinių daržovių įvairovė

Kopūstinių (Brassica spp.) daržovių grupė yra labai plati ir apima įvairias veisles, kurios skiriasi savo išvaizda, skoniu, maistine verte ir auginimo ypatumais. Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) rekomendacijos pateikia kopūstinių daržovių apsaugos būdus nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių. Pagrindinės kopūstinių daržovių grupės:

  • Lapinės: Tai gūžiniai kopūstai (B. oleracea var. capitata), briuselio kopūstai (B. oleracea var. gemmifera) ir lapiniai kopūstai (B. oleracea var. acephala).
  • Žiedinės: Šiai grupei priklauso brokoliai ir žiediniai kopūstai (B. oleracea var. botrytis).
  • Šakniavaisinės: Tai ropės (B. rapa).

Europoje daugiausia auginama gūžinių kopūstų, žiedinių kopūstų ir ropių. Šios ir kitos giminingos rūšys ar veislės taip pat auginamos pašarui ir sėkloms (garstyčios, rapsai). Ypač plačiai auginami rapsai turi daugybę kenksmingų organizmų, būdingų kitoms kopūstinėms daržovėms. Daugumą kopūstinių augalų kenkėjų mažesniu ar didesniu mastu galima aptikti visų trijų tipų daržovėse. Rekomendacijose skirtinga GAAP informacija įvairiems tipams yra pateikiama atskirai. GAAP svarbu žaladariai, turintys įtakos prekinei produkcijos išvaizdai (lapams, gūžėms, šakniavaisiams).

Kopūstų auginimo ypatumai ir apsauga

Kopūstinės daržovės dažniausiai auginamos iš sėklų, kurios yra sėjamos daigyne arba į durpių briketus ir vazonėlius, o vėliau persodinamos lauke. Kartais iš karto sėjama sėjamąja. Normali augalų sėjomaina padeda išvengti ligų kaupimosi augalų liekanose ir dirvoje. Pageidautina kopūstines daržoves auginti skirtingose vietose ir skirtingu metu. Tai padeda išvengti nepageidaujamų žaladarių antplūdžio. Sėti galima tik sveiką, ištirtą sėklą. Agrotechnikos priemonės padeda sumažinti užkrato lygį. Tai kryžmažiedžių piktžolių, kuriose veisiasi kenkėjai, naikinimas, augalinių liekanų pašalinimas ir sunaikinimas, mitybos ir drenažo, kuris pagerina oro judėjimą, reguliavimas. Viena iš tinkamiausių priemonių pasipriešinti vietinių kenksmingų organizmų poveikiui yra atsparių veislių parinkimas.

Nors GAAP plačiai naudojami augalų apsaugos produktai, norima sumažinti jų naudojimą, maksimaliai išnaudojant kultūrines ir kitas nechemines priemones. Augintojai turi būti labiau apsišvietę ir įsitikinę jų svarbumu. Produktai turėtų būti tinkamai parenkami ir naudojami. Pirmenybė teikiama sėklų apdorojimui, nes tada sunaikinami su sėkla plintantys patogenai ir dirvos kenkėjai. Produktų naudojimas daigų tarpsniu apsaugo nuo ankstyvo kenksmingų organizmų pasirodymo. Produktai gali būti įterpiami į dirvą arba jais purškiami lapai. Purškimų skaičių galima sumažinti reguliariai stebint augalus, naudojant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius produktų normas, kartu nesumažinant apsaugos nuo kenksmingų organizmų efektyvumo.

Taip pat skaitykite: Kopūstų veislių apžvalga

Pagrindinės kopūstų ligos ir jų kontrolė

Kopūstai, kaip ir kitos daržovės, yra jautrūs įvairioms ligoms, kurios gali ženkliai sumažinti derlių ir pabloginti produkcijos kokybę. Toliau apžvelgiamos dažniausios kopūstų ligos ir jų kontrolės būdai:

Fomozė (Šaknų sausasis puvinys)

Leptosphaeria maculans (anomorfa - Phoma lingam) yra su sėkla plintantis patogenas, turintis daug skirtingo virulentiškumo padermių. Užsikrėtusios sėklos gali būti dėmių ant skilčialapių atsiradimo priežastimi. Vėliau grybai išplinta ant visų augalo dalių: lapų, lapkočių, šakniavaisių, žiedkočių, ankštarų, sėklų. Tipiški šios ligos požymiai - pilkšvai rusvos, apskritos, džiūstančios, melsvai pilkais pakraščiais, kartais rievėtos dėmės, kuriose yra daug juodų taškelio dydžio vaisiakūnių - piknidžių.

Tas pats patogenas gali sukelti kopūstinių daržovių šaknų sausąjį puvinį. Tai labiau būdinga griežčiams nei ropėms, ypač ankstyvosios sėjos. Infekcija laukuose pastebima rudenį, bet gali išplisti laikymo metu ir padaryti didžiulių nuostolių. Ant šakniavaisių pastebimos stambios, giliai įsiskverbusios, pilkšvai rudos dėmės su gausybe juodų piknidžių. Piknidžiai iš pradžių būna po epidermiu, vėliau, jį praplėšę, iškyla į paviršių. Pažeistose vietose dauginasi bakterijos (Erwinia spp., Pseudomonas spp.), sukeldamos antrinę infekciją. Dirvoje grybo sporos išlieka gyvybingos daugelį metų. Grybai gerai išsilaiko užsikrėtusių augalų liekanose, juos platina vėjas, lietus, gyvuliai. Esant drėgnam orui, piknidžiai gausiau produkuoja sporas.

Kopūstinių daržovių apsaugos nuo fomozės strategijos esmė yra sunaikinti su sėkla plintančius grybus ir sumažinti infekcijos išplitimo galimybę augalų vegetacijos metu. Sėklų patogenai geriausiai išnaikinami sėklas beicuojant arba apdorojant karštu vandeniu. Purškimai vegetacijos metu ne visada efektyviai apsaugo lapus ir stiebus nuo fomozės sukėlėjų. Būtina laikytis sėjomainos (į tą pačią vietą augalus sodinti ne anksčiau kaip po 4 metų), neauginti daigų kasmet tame pačiame daigyne, sodinti tik sveikus daigus, naikinti kryžmažiedes piktžoles, šalinti ir naikinti ligotus augalus.

Žiedinė dėmėtligė

Žiedinė dėmėtligė yra svarbi lapinių ir žiedinių kopūstų liga, paplitusi Šiaurės vakarų Europos dalyje. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra infekuotų augalų liekanos, subrendę augalai, žieminiai rapsai. Liekanose pseudoteciai produkuoja askosporas, kurios plinta oru ir vandens lašeliais. Infekcijai plisti reikalinga +16-20oC temperatūra ir drėgmė ant lapų. Dėmės yra žiedinės (rutuliškos), pilkos arba juodos spalvos, padengtos daugybės mažų, juodų piknidžių (spermagonių), iki 1,5 cm diametro. Spermagonė produkuoja konidijas, kurios taip pat plinta su vėju ir lietumi. Paprastai senesni lapai užsikrečia pirmieji. Jie gelsta ir žūsta anksčiau laiko. Grybai gali pažeisti sėklų luobelę ir įsiskverbti į vidų, bet su sėkla plintanti infekcija nėra labai reikšmingas epidemiologijos veiksnys.

Taip pat skaitykite: Kaip užauginti kopūstus traškučiams: žingsnis po žingsnio vadovas

Apsaugai turi būti taikomi agrotechnikos metodai, mažinantys infekcijos išsilaikymą ir plitimą. Būtina laikytis rotacijos, izoliuoti daigyną, parinkti tinkamą auginimo vietą (mažiausiai 500 m nuo rapsų lauko), naikinti ligų pažeistus lapus, vengti drėgmės pertekliaus ir nesaikingo tręšimo, auginti žiedinei dėmėtligei atsparias veisles (briuselio kopūstus Cor, Gabion, Lunet, Topaz). Fungicidais purškiama pasirodžius pirmiesiems infekcijos požymiams.

Netikroji miltligė

Netikroji miltligė yra paplitusi visų rūšių kopūstinėse daržovėse, tačiau daugiausiai žalos padaro žiediniams kopūstams ir kaliaropėms, auginamiems po priedangomis, o mažiausiai - šakniavaisinėms daržovėms. Netikroji miltligė gali pažeisti augalus daigų stadijos, ypač kai susidaro palankios sąlygos: aukšta santykinė drėgmė, žema temperatūra, drėgmė ant lapų. Viršutinėje lapo pusėje atsiranda margų, geltonų dėmių, o apatinėje - baltos grybo apnašos, sudarytos iš sporangiosporų, kuriomis plinta liga. Smarkiai pažeisti daigai skursta arba net žūsta. Panašūs ligos požymiai pasirodo ant lauke auginamų augalų. Pažeisti lapai pirma laiko pasensta ir nukrenta, sukeldami antrinę sausojo puvinio infekciją. Ant infekuotų briuselio kopūstų atsiranda atskirų juodų dėmelių, kurios blogina produkcijos kokybę. Smarkiai pažeistos žiedinių kopūstų galvos praranda prekinę vertę.

Svarbiausia - kontroliuoti infekcijos pasirodymą daigyne, kartu išvengiant ankstyvų nuostolių ir ligos išplitimo lauke. Lauke, siekiant sumažinti per dirvą plintančią infekciją, naudojamos agrotechninės priemonės: taikoma sėjomaina, sudaromos palankios augalams augti sąlygos, nesodinami jie drėgnoje vietoje ir per arti vienas kito, auginamos atsparios baltagūžių kopūstų, brokolių ir kaliaropių veislės. Fungicidų naudojimas kopūstų auginimo lauke, palyginti su daigynu, yra sudėtingesnis.

Baltosios rūdys

Albugo candida yra svarbus žiedinių ir lapinių kopūstų patogenas, kuris gali pažeisti ir kryžmažiedes piktžoles (Capsella bursa-pastoris). Pirmiausia zoosporos patenka per žioteles. Oosporos sudygsta augalų liekanose ar dirvoje. Vėju plintančios sporangės dygsta formuodamos zoosporas. Ligos požymiai - lapų viršutinėje pusėje matomos apskritos, stambios, šiek tiek iškilios, iš pradžių šviesiai žalsvos, vėliau paraustančios dėmės. Lapų apačioje dėmės būna su baltom apnašom, iš pradžių blizgančiu paviršiumi, vėliau panašiu į dulkingas karputes. Baltos karputės išauga ir ant kitų ligos apimtų organų, kurie smarkiai deformuojasi: išsiraito arba pastorėja. Sėklos ant deformuotų sėklojų arba visai neišsivysto, arba nesubręsta. Baltosios rūdys mažiau pavojingos šakniavaisinėms daržovėms. Drėgmė ant lapų yra viena pagrindinių sąlygų infekcijai plisti. Žemoje temperatūroje liga turi ilgą inkubacijos periodą. Pakilus temperatūrai, procesas būna spartesnis. Ypač smarkiai liga išplinta rudenį. Žiemoja oosporos infekuotų augalų liekanose.

Baltųjų rūdžių infekcijos išvengti galima taikant sėjomainą, daigynui parenkant neužmirkusią, atvirą vietą, taip pat svarbu laiku užkirsti kelią infekcijos pradų kaupimuisi, t.y. šalinti ir naikinti infekuotus augalus ir jų liekanas, piktžoles. Auginti ligai atsparias veisles. Geru atsparumu A. candida poveikiui pasižymi briuselio kopūstų veislės Predora, Lunet, Lauris, Peer Gynt.

Taip pat skaitykite: Gardus žiedinių kopūstų apkepas

Miltligė

Miltlige dažniausiai užsikrečia briuselio kopūstai, griežčiai ir ropės, rečiau gūžiniai kopūstai, ridikėliai, ridikai. Ligos pažeisti lapai, lapkočiai vietomis arba ištisai apsitraukia balta grybienos valktimi, kuri vėliau pasidaro šviesiai rusvos spalvos. Ji būna ant abiejų lapo pusių. Tačiau ant viršutinės požymiai būna ryškesni. Dėl sutrikusios asimiliacijos ligotų augalų lapai džiūsta, todėl griežčių bei ropių šakniavaisiai būna smulkūs. Augalų paviršiuje esantis valktis sudarytas iš hifų ir bespalvių, ovalių, vienaląsčių, grandinėlėmis sukibusių konidijų. Vėliau valktyje atsiranda juodų, rutuliškų, retai išsidėsčiusių vaisiakūnių - kleistotecių. Grybas geriausiai išsilaiko žaliuosiuose audiniuose. Konidijas platina vėjas. Miltligė smarkiai gali išplisti sausą, šiltą vasarą, esant +15-20oC temperatūrai.

Geriausias būdas išvengti miltligės infekcijos - auginti atsparias ligai veisles. Tokia savybe pasižymi daugelis briuselio kopūstų veislių, taip pat gūžiniai kopūstai ir griežčiai. Be to, negalima augalų pertręšti azoto trąšomis, nes tai sudaro sąlygas vystytis patogenui. Negalima sodinti per tankiai augalų, būtina tinkamai sureguliuoti vandens režimą. Vegetacijos metu pastebėjus miltligės požymius, reikia purkšti fungicidais. Nuėmus derlių, pašalinti augalines liekanas.

Juodoji dėmėtligė (Alternaria)

Juodoji dėmėtligė (Alternaria brassicae, A. brassicicola) yra viena iš labiausiai paplitusių kopūstų ligų. Alternaria brassicae ir A. brassicicola mikromicetai pekininius bastučius, kaliaropes, baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus pažeidžia vegetacijos ir laikymo metu. Grybai plinta su sėkla, juos platina vėjas, lietus. Svarbus užkrato šaltinis yra kryžmažiedžių šeimos piktžolės ir sergančių augalų liekanos. Infekcijai plisti palankiausia +20-24oC oro temperatūra ir 85-100% santykinė oro drėgmė. A. brassicicola grybų vystymuisi reikia žemesnės temperatūros nei A. brassicae. Esant palankioms sąlygoms, juodoji dėmėtligė gali pažeisti visas augalo dalis. Pekininiai bastučiai pažeidžiami galvučių formavimo ir brendimo metu. Pirmiausia pažeidžiami baltagūžių ir žiedinių kopūstų išoriniai lapai. Ant jų atsiranda smulkių, juodų, apskritų dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis apnašomis, jų centras paruduoja. Vėliau infekcija pereina ir ant aukštesnių, į gūžes besisukančių lapų. Tuomet gūžės išauga mažos, laikomos sandėliuose pūva.

Šiuo metu beveik nėra visiškai atsparių Alternaria spp. lapinių ir žiedinių kopūstų veislių, tačiau ropių veislės pasižymi didesniu atsparumu. Infekcijos galima išvengti beicuojant sėklas, reguliuojant aplinkos sąlygas daigyne, nuolat stebint augalų būklę lauke. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, reikia naudoti efektyvius fungicidus.

Kekerinis puvinys (pilkasis puvinys)

Botryotinia fuckeliana (anamorfa - Botrytis cinerea) pažeidžia visas antžemines kopūstinių daržovių dalis. Paprastai kekerinis puvinys būna jau pastebimas imant derlių, ypač ant peraugusių baltagūžių ir žiedinių kopūstų, brokolių. Dažnai puvinys pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos ar kenkėjai. Pašalę augalų audiniai, augalai su įvairiais mechaniniais pažeidimais taip pat pūna kekeriniu puviniu. Pažeidimų vietose susidaro gan didelės, rudos, vandeningos dėmės. Drėgnu, vėsiu oru jos pasidengia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame vėliau susiformuoja smulkūs, 2-7 mm dydžio, juodi skleročiai.

Kekerinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Infekcija su vėju, lietumi greitai paplinta. Optimali temperatūra grybo vystymuisi yra +20°C, nors puviniai masiškai plinta ir esant 0°C temperatūrai.

Kekerinio puvinio infekcijos išvengti galima naikinant infekuotų augalų liekanas, augalus sodinant tinkamais atstumais atviroje vietoje. Esant palankioms ligai plisti sąlygoms, prieš nuimant vėlyvųjų veislių kopūstus, skirtus sandėliavimui, reikia nupurkšti fungicidais.

Diegavirtė

Diegavirte serga visi kryžmažiedžių šeimos augalai. Liga pažeidžia daigų šaknies kaklelį. Jis paruduoja arba pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Anksti apsikrėtę daigai išvirsta ir sudžiūsta. Infekcija dažniausiai pradeda plisti tik sudygus daigams. Palankios ligai plisti sąlygos yra rūgšti, gausiai laistoma žemė, kai augalai susodinti tankiai. Infekcija labiau plinta vėsiu oru.

Ligos išvengti galima laikantis augalų sėjomainos, dezinfekuojant daigynų žemę. Negalima sėti sėklų ar sodinti daigų į drėgną, šaltą dirvą. Raunant sodinimui, reikia iš karto išbrokuoti diegavirtės pažeistus daigus.

Šaknų gumbas

Šaknų gumbas yra labai žalinga, plačiai paplitusi liga. Juo sirgti gali įvairūs kultūriniai ir laukiniai kryžmažiedžiai augalai. Ant apsikrėtusių augalų šaknų atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu bei maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja išaugų ląstelės. Šaknų gumbu sergančių augalų antžeminės dalys silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių. Kopūstinis gumbiagrybis gyvena dirvoje. Palankios sąlygos jam plisti yra rūgšti dirvos reakcija. Kultūriniai augalai šaknų gumbu gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų zoosporomis. Į audinių vidų zoosporos patenka per daigų arba suaugusių augalų šakniaplaukius. Susidariusiose šaknų išaugose išsivysto plazmodžiai, pilni smulkių, rutuliškų, bespalvių ilgalaikių sporų.

Rūgščias dirvas, prieš auginant kryžmažiedes daržoves, reikia pakalkinti. Dirvos pH turėtų būti mažiausiai 7. Rekomenduojama šių daržovių 8 metus nesodinti į tą pačią dirvą, bet sporos gali išlikti gyvybingos ir ilgiau. Sodinant patikrinti daigų šaknis ir ligotus augalus išbrokuoti. Sodinti tik į nusausintą dirvą. Per vegetaciją naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes. Nuėmus derlių pašalinti ar sunaikinti augalų liekanas.

Kopūstų maistinė vertė ir panaudojimas

Kopūstai yra vertingi dėl savo maistinės sudėties ir mažo kaloringumo. 100 g baltagūžių kopūstų turi tik 22 kcal. Kopūstai yra puikus skaidulinių medžiagų, fosforo, kalio ir vitamino C šaltinis. Reguliarus kopūstų vartojimas teigiamai veikia virškinimą, stiprina imuninę sistemą ir padeda palaikyti gerą sveikatą.

Kopūstai yra universalūs ir gali būti naudojami įvairiems patiekalams gaminti. Jie tinka salotoms, sriuboms, troškiniams, garnyrams ir netgi desertams. Populiarūs patiekalai su kopūstais:

  • Pekino kopūstų salotos su kukurūzais.
  • Sriubos su brokoliniais kopūstais.
  • Antrieji patiekalai su briuselio kopūstėliais, kalafijorais ir brokoliais.
  • Užkandžiai, pavyzdžiui, sumuštiniai su kopūstais ir dešrelėmis.
  • Gėrimai, tokie kaip pomidorų ir raugintų kopūstų sultys.

Kopūstų kokybės reikalavimai

Prekiniai kopūstai turi atitikti tam tikrus kokybės reikalavimus, kurie nustatomi pagal jų išvaizdą, šviežumą, veislei būdingą spalvą, švarumą, gūžės tankumą, dengiamųjų lapų būklę, drėgnumą, svorį, kvapnumą ir kitus parametrus. Pagal kokybės reikalavimus, kopūstai skirstomi į klases.

Bendrieji kopūstų kokybės reikalavimai:

  • Veislei būdinga spalva ir forma.
  • Tankios gūžės.
  • Apatiniai lapai tvarkingai pašalinti.
  • Dengiamieji lapai gali būti šiek tiek įtrūkę, sumušti ar nubrozdinti, nežymiai apšalę.
  • Vieno kopūstų gūžės svoris turi būti ne mažesnis kaip 350 g. Vienoje pakuotėje gūžės svoriai negali skirtis dvigubai.

Jei gūžės geltonos spalvos ar kotas įskilęs, tuomet kopūstai priskiriami II klasei.

tags: #kopūstų #veislės #klasifikacija

Populiarūs įrašai: