Augalai, nereikalaujantys laistymo Pietų Europoje: žydintis rojus jūsų sode
Už darbą, kurį įdėsite sodindami augalus pavasarį ir prižiūrėdami juos visu vegetaciniu laikotarpiu, laukia didžiulis atpildas - be perstojo trunkantis žydėjimas. Tačiau ką daryti, jei neturite laiko ar galimybių nuolat laistyti savo augalus, ypač jei gyvenate Pietų Europoje, kur vasaros karštos ir sausos? Nesijaudinkite, yra daugybė nuostabių augalų, kurie puikiai jaučiasi tokiomis sąlygomis ir džiugins jus spalvingais žiedais be didelių pastangų.
Šiame straipsnyje apžvelgsime populiariausius ir nereikliausius augalus, idealiai tinkančius Pietų Europos klimatui. Aptarsime jų savybes, auginimo ypatumus bei priežiūros patarimus, kad galėtumėte susikurti žydintį rojų savo sode ar balkone be didelių pastangų.
Vienmečiai augalai, žydintys visą vasarą
Vienmečiai augalai - puikus pasirinkimas tiems, kurie nori greito ir spalvingo rezultato. Jų nereikia saugoti per žiemą, o naujų daigų kasmet galima įsigyti parduotuvėse arba turguose. Pramoniniu būdu sudaiginti augalai į vegetacinį laikotarpį įžengia palankiomis ir kokybę garantuojančiomis šiltnamio sąlygomis, be to, vienmetės gėlės paprastai parduodamos pražydusios, todėl iš karto galima suprasti, ar konkreti žiedų spalva ir tinka, ir patinka.
Štai keletas populiariausių vienmečių augalų, nereikalaujančių didelės priežiūros ir puikiai tinkančių Pietų Europos klimatui:
1. Žydrūniai (Ageratum)
Žydrūnis (Ageratum) - tai nekaprizingas astrinių šeimos atstovas. Žiedai gali būti mėlyni, balti, violetiniai arba rausvi. Šių gėlių sodinukų dažnai galima rasti prekyvietėse. Joms palanki ir visiška saulėkaita, ir lengvas šešėlis. Jos puikiai jaučiasi augdamos bet kokios rūšies drenuojamoje dirvoje - Žydrūnius galima sodinti ir į konteinerius, ir į lysves, bet, kol prigis, reguliariai laistykite. Kad augalų krūmeliai augtų tankūs, vis apkarpykite viršūnėles, o nužydėjusius žiedus tiesiog pašalinkite.
Taip pat skaitykite: Mėsos audinių rūšys ir sudėtis
2. Serenčiai (Tagetes)
Serenčiai (Tagetes) - tikrai nelepūs, tvirti astrinių šeimos atstovai. Viskas, ko jiems reikia, - tai saulė ir gerai drenuojama dirva. Serenčių yra galybė rūšių ir veislių, išaugančių nuo 10 centimetrų iki pusės metro. Šių gėlių žiedai gali būti balti, geltoni, raudoni, oranžiniai arba margi. Manoma, kad serenčiai padeda atbaidyti vabzdžius kenkėjus, todėl jų neretai sodinama netoli daržovių. Dabar ypač paklausūs smulkieji serenčiai: tai, galima sakyti, pats paskutinis mados klyksmas.
3. Portulakos (Portulaca grandiflora)
Didžiažiedės portulakos (Portulaca grandiflora) - puiki balkonų ir terasų puošmena. Jos mėgsta saulėtas vietas ir netgi sausmetis joms nebaisus. Žiedai vidutinio dydžio (2,5-3 cm skersmens), ryškių spalvų, gali būti balti, kreminiai, geltoni, ryškiai oranžiniai, rožiniai ir raudoni. Šiems augalams būtina gerai drenuojama dirva. Kai pasirodo nauji ūgliai, portulakas reikia patręši granulių pavidalo trąšomis. Dėl šliaužiančių stiebų portulakos sukuria žemę užklojančio kilimo įspūdį, bet jeigu jų pasodinsite vazonuose, stiebai karos formuodami žiedais nubertą kupolą. Šalnų portulakos neatlaiko, bet šiaip jau žydi nuo birželio iki pat rugsėjo.
4. Gvaizdūnės (Zinnia violacea)
Daug priežiūros nereikalauja ir puikiosios gvaizdūnės (Zinnia violacea). Jos žydi įvairiausių formų ir spalvų žiedais. Gvaizdūnėms reikia tiktai saulės ir gerai drenuojamos dirvos, kurioje būtų daug organikos. Žemė, kurioje auga gvaizdūnės, turi būti drėgna, tačiau ne užlieta. Beje, gerai įsišaknijusios gvaizdūnės net šiokią tokią sausrą pakenčia. Kad gėlės žydėtų kuo gausiau, nuvytusius žiedus reikia pašalinti ir kartą per dvi savaites (arba kaip nurodo gamintojas) tręšti skystomis žydėjimą skatinančiomis trąšomis.
5. Petunijos (Petunia)
Pietų Amerikoje, iš kur yra kilusios, petunijos (Petunia) ir visos jų veislės bei atmainos yra daugiamečiai žoliniai augalai, bet mūsų kraštuose tai vieną vasarą težydinti gėlė. Nors ir atrodo gležnos, petunijos puikiai ištveria kaitrą ir įspūdingai žydi visu vegetaciniu laikotarpiu, užpildydamos spalvomis vazonus ir klombas. Jeigu petunijos augs pusiau šešėlyje, ilgiau švieži atrodys jų lapeliai, bet žiedų gausą garantuoja tik saulėkaita. Petunijas reikia reguliariai laistyti ir patręšti subalansuotomis vandenyje tirpiomis trąšomis (kaip dažnai tai daryti, žr. gamintoje pateiktose instrukcijose). Nuvytusius žiedus nuskabykite: šitaip tiktai paskatinsite petunijų žydėjimą.
6. Pelargonijos (Pelargonium)
Kraštuose, iš kurių yra kilusios, pelargonijos (Pelargonium) laikomos daugiamečiais augalais, tačiau pas mus tai ypač populiarios tik vieną, užtat visą vasarą žydinčios sodo puošmenos. Dauguma pelargonijų veislių ir rūšių mėgsta saulės šviesą - tiktai kai ypač karšta, pirmenybę teikia lengvam šešėliui. Sodinkite šias gėles aukštumoje, be to, neleiskite drėkti jų šaknims. Pelargonijos ypač dažnai įkomponuojamos kuriant augalų kompozicijas vazonuose arba kitokiuose konteineriuose. Jos, aišku, auginamos ir kaip kambariniai augalai. Į patalpą pelargonijas reikia perkelti dar iki pirmų šalnų. Iki to meto galima pasiruošti ir auginių, kuriuos bus galima sodinti kitais metais. Pelargonijoms būtina derlinga, gerai drenuojama dirva. Skabyti jų viršūnėles reikia gana dažnai, kitaip jos ne tankės, o tiktai styps. Turėkite omenyje, kad pelargonijas neretai atakuoja baltasparniai, voratinklinės erkės ir kitokie kenkėjai. Tręšti šias gėles reikia aktyvaus jų augimo laikotarpiu: tada žiedų gerokai pagausės.
Taip pat skaitykite: Ką daryti viduriuojant?
Daugiamečiai augalai - ilgalaikis grožis be didelių pastangų
Daugiamečiai augalai - puikus pasirinkimas tiems, kurie nori sukurti ilgalaikį ir nereikalaujantį didelės priežiūros sodą. Jie auga ir žydi daugelį metų, todėl nereikia kasmet sodinti naujų augalų.
Štai keletas populiariausių daugiamečių augalų, puikiai tinkančių Pietų Europos klimatui:
1. Eleborai (Helleborus)
Ir nuostabiausia tai, kad priežiūros nereikalaujantys eleborai yra vieni iš nedaugelio gėlių, augančių pavėsyje. Tinkamai pasodinta gėlė puoš gėlyną (ar kambarį) net iki 20 metų, minimaliai įsikišant į jos priežiūrą. Eleboro hibridai, geriau nei rūšys, augs, derės, nereikalaus pastangų ir dovanos nuostabius žiedus, o išsirinkti tinkamą tikrai bus iš ko.
Eleboras (Helleborus) - daugiametė žolinė 20-60 cm aukščio gėlė, kuri priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Jo tamsiai žali lapai kyla ilgais lapkočiais iš pamatų, o forma - plaštakiškai suskaldyta. Lapai gali būti žiemojantys, tada jie atrodo it vaškiniai ir stori, o nežiemojantys lapai - ploni, švelnūs, išlieka dekoratyvūs iki rudens šalnų. Augalas turi ilgą, tvirtą, sustorėjusią, mažytėmis šaknelėmis apaugusią šaknį. Eleborai Lietuvoje žydi gražiais, taisyklingais žalsvos, gelsvai baltos ar rausvos spalvos žiedais, susitelkusiais į kekes ar išsidėstę pavieniui. Žiedai skleidžiasi vasario-kovo mėnesiais, dažniau balandžio-gegužės, bet pražysta ir gruodį.
Eleborų auginimas:
Taip pat skaitykite: Nereceptinių vaistų gidas
- Vieta: Eleborai auginami pavėsyje ar daliniame pavėsyje, jiems geriausiai tiks vieta po medžiu ar krūmu. Vieta turėtų būti pakankamai drėgna, išskyrus dvokiantįjį eleborą, kuris auga sausoje vietoje. Augalai yra ilgaamžiai, tad galima jiems paskirti ilgalaikę vietą, kurioje jie augs iki 20 metų. Eleborus reikėtų apsaugoti nuo stiprių, šaltų vėjų.
- Dirvožemis: Eleborams augti reikalinga derlinga, iki 20 cm gylio įdirbta, puri ir laidi vandeniui dirva, kurios pH neutralus ar silpnai šarminis. Dirvožemis - vidutinio sunkumo priemolis.
- Laistymas: Iš karto pasodinti eleborai laistomi gausiai apie 15-20 dienų. Taip pat vandens nereikėtų pagailėti sausuoju vasaros laikotarpiu. Kitu laikotarpiu ar įsitvirtinus augalams laistymas smarkiai apribojamas.
- Mulčiavimas ir tręšimas: Rekomenduojama eleborus kasmet mulčiuoti durpėmis, smulkintais lapais, kompostu. Šios organinės medžiagos papildo dirvą natūraliomis trąšomis, tad papildomai tręšti komercinėmis trąšomis eleborų nebereikia.
2. Bandrenis (Echinops)
Iš pirmo žvilgsnio galima ir nesusigaudyti, kas čia per gėlė! Nes žiedas tikrai tokios neįprastos formos - nedidelis rutuliukas. Bet patikėkite, kiek žavesio jis gėlynui gali suteikti! Bandrenis pradeda žydėti liepos mėnesį. Iš pradžių rutuliukai (jo žiedynai) būna žali, o žydėjimo piko metu - melsvi. Tokie ypatingai gražiai žiūrisi salotiniame arba švelniai melsvame fone. Kai nužydi, jie paruduoja, tačiau ir toliau sau gražiai stovi. Tikrai palikčiau jį per visą rudenį, net ir žiemos pradžioje gali išsilaikyti. Graži bandrenio struktūra, išsilaikanti ilgai net po nužydėjimo, yra viena iš priežasčių, kodėl bandrenis tapo toks populiarus natūralistinio stiliaus želdynuose. Bandreniai nereikalauja daug drėgmės, todėl galima sakyti, kad jie yra sausros nebijantys augalai. Gėlynas pietinėje pusėje? Puiku. Gėlynas sodyboje, kur niekas nelaisto? Pats tas. Taigi jokio didelio vargo su jai neturėsite. Žinoma, visada galioja sąlyga, kad drėgmė reikalinga tik ką pasodintiems sodinukams, kad įsitvirtintų.
3. Kraujažolė (Achillea)
Kraujažolei nereikia derlingų žemių, nereikia daug drėgmės ir daug lepinimo. Tad jeigu jums mielas ir gražus toks paprastumas ir nereiklumas, drąsiai auginkite tų laukinių pusseseres, jau išveistas veisles. Viena tokių įdomiausių yra kraujažolė ‘Terracotta’, nes jos žiedai mainosi nuo gelsvos iki plytinės spalvos. Kraujažolės trūkumas - jos žydėjimas ne tik labai ryškus, bet ir labai staigus. Auginama ji taip pat neilgai - ji ne iš tų ilgaamžių, kaip bijūnai ar smidrai, kurie dešimtmečius vienoje vietoje auga. Kraujažolė auga vienoje vietoje tik keletą metų. Tačiau tai gali būti ir privalumas - ji nepamainoma naujai įrengiamam gėlynui.
4. Notra (Stachys)
Tai visai nereiklus augalas, pakenčiantis ir nederlingą žemę, ir kaitrą. Populiariausia yra vilnotoji notra (Stachys byzantina). Tačiau notros ir žiedynus išleidžia. Ir tik nuo jūsų pasirinkimo priklauso, ar juos paliksite, ar nukirpsite. Kam patinka notros su žiedais - tie švelniai violetiniai žiedeliai labai gražiai tinka su kitomis panašiomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis. Jeigu dievinate jų lapus, būtų tiesiog patogiau rinktis veisles, kurios nežydi, pavyzdžiui - ‘Bello grigio’. Jos lapeliai dar baltesni, lieknesni, o žiedynų praktiškai neišleidžia. Tai kuria neapsakomai gražų foną ir kitiems žiedams. Rekomenduoju vilnotąsias notras sodinti gėlyno priekyje, jeigu tik reikia šviesaus augalo saulėtame žemės lopinėlyje. Kodėl vilnotosios notros - sausros nebijantys augalai? Jų lapeliai pasidengę minkštu pūkeliu, kurie leidžia jai ilgiau išlaikyti drėgmę viduje, todėl sausras ji pakenčia kuo puikiausiai.
5. Šilokai (Sedum)
Kalbant apie grožį, reikia pastebėti, kad jų lapai tikrai puošnūs, o kai kurios veislės išvis išskirtinės, pvz. ‘Matrona’, kurios koteliai tamsiai raudoni. Yra ir baltų žiedų, yra įvairių aukščių, tačiau populiariausi turbūt tie sodriai rožiniais, gal tiksliau bordo, spalvos žiedais bei švelniai žaliais lapeliais. Žydi jie antroje metų pusėje, bet gėlynus gali papuošti kone ištisus metus. Mano kieme šilokai žiedynus, nors ir pajuodavusius, išlaiko praktiškai iki kovo mėnesio. O atželia anksti pavasarį ir gražia lapija stabiliai auga iki pat sužydėjimo. Auga šilokai gražiu keru, o po jais ir piktžolės neturės per daug kaip veistis. Čia didelis pliusas visiems, kurie nori savo kieme labiau atostogauti nei sunkiai dirbti. Dar daugiau - jie savo storuose lapuose kaupia drėgmę, todėl yra nereiklūs drėgmei. Šilokai plečiasi palaipsniui, nei per daug lėtai, nei per daug intensyviai. Bet jeigu reikia, drąsiai patys pasidauginsite ir dar gal net su kuo pasidalinsite. Ir pabaigai, pasirodo, kad jų galima rasti ne tik ant žemės, bet ir ant stogų!
6. Levandos (Lavandula)
Pamatę violetinių žiedų jūrą ar tarp pirštų patrynę kelis sudžiovintos levandos stiebelius, mintimis iškart nusikeliate į saulėtus Provanso laukus. Tokį pat jausmą norėdami susikurti savo kieme, Lietuvoje neapsirikite ir nesusimaišykite, kurią veislę pasirinkti. Provanso laukuose auginama italinė levanda (lot. Lavandula stoechas), kuri pasižymi intensyviu kvapu ir ryškiai violetinės spalvos žiedais. Kad ir kaip gaila, tačiau pas mus ši levanda neišgyventų dėl šaltų žiemų. Dauguma jų gali būti auginamos tik nuo 8 atsparumo zonos, o Lietuvai būdingos 4-6 zonos. Taigi mes nepapuolame į tą klimato zoną, kurioje jos auga ir gerai žiemoja. Lietuvoje geriausia yra auginti tikrąją levandą (lot. Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ji nėra tokia kvapi kaip italinė, taip pat skiriasi žiedyno forma. Šios rūšies levandos žiedai neturi vadinamosios karūnėlės, ir yra šiek tiek smulkesni. Be to, spalva dažniausiai būna šiek tiek blankesnė, labiau pastelinė. Nors yra ir tokių veislių, kurių žiedai yra labai ryškios spalvos, pavyzdžiui, Lavandula angustifolia ‘Hidkote Blue Strain‘. Taip pat įsidėmėkite, kad ne visos tikrosios levandos veislės žiemoja Lietuvoje, todėl patarčiau renkantis atkreipti dėmesį ir į tai. O kadangi levanda yra kilusi iš saulėtų vietų, tokios ir jūs turėtumėt savo kieme paieškoti.
Natūralistinio stiliaus gėlynai - harmonija su gamta
Natūralistinis sodo stilius, dar kitaip vadinamas olandiškąja banga arba prerijų sodu, Lietuvoje išpopuliarėjo neseniai. Tokiuose gėlynuose didelėmis pasikartojančiomis grupėmis pasodintos gėlės žydi pakaitomis, o juose daug vietos užimančios dekoratyvinės žolės gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir visą žiemą.
Kuriant natūralistinio stiliaus želdyną siekiama ne sukurti sodą, kuriam nereikėtų jokios priežiūros, o maksimaliai sumažinti ar visai atsisakyti tokių dalykų kaip pesticidai, herbicidai ir trąšos, taip pat kasimo bei ravėjimo. Pagrindinis principas renkantis augalus yra sugrupuoti juos pagal augimo sąlygas ir atsižvelgti į pasirinkto dizaino tipą pagal augalų buveines. Šį dizaino principą galima pritaikyti bet kokio stiliaus sode - tiek griežto, modernaus, tiek ir laisvo, į jokio stiliaus rėmus nespraudžiamo dizaino želdiniuose. Būtina įvertinti, ar augalams užteks saulės, kaip bus sprendžiamas laistymo klausimas, kas želdyną prižiūrės - šeimininkai ar samdomas sodininkas.
Komponuojant pagal augimo sąlygas atrinktus augalus natūralistiniam želdynui galioja panašūs dizaino principai kaip ir tradiciniame gėlyne, tik reikia atkreipti dėmesį ne vien į augalų formą, tekstūrą ar spalvą - būtina pagalvoti ir apie tai, kaip atrodys nužydėjęs augalas. Taigi kuriant „žiemos sodą“ lauke parenkami tokie augalai, kurie spalvingam sezonui pasibaigus iki pavasario išsaugo tvirtą formą. Gėlynas baigtas formuoti tada, kai turime viziją, kaip jis atrodys visus keturis metų laikus.
Natūralistiniuose želdynuose puikiai atrodo miskantai (Miscanthus), lendrūnai (Calamagrostis), soruolės (Pennisetum), soros (Panicum), mėlynlapės poavižės (Helictotrichon sempervirens), didžiosios rudbekijos (Rudbeckia maxima), krūminės gumbenės (Phlomis tuberosa), meksikinės kinmėtės (Agastache mexicana), veronikūnai (Veronicastrum), krūminiai astrai, astrūnai, ežiuolės, astilbės, kemerai ir galybė kitų daugiamečių gėlių ir varpinių augalų.
Pelargonijų auginimas ir priežiūra
Pelargonijos (Pelargonium) yra populiarios ir dažnai auginamos gėlės, kurios priklauso snaputinių (Geraniaceae) šeimai. Šio augalo gentis apima daugybę įvairių rūšių ir veislių, kurios išsiskiria lapais, žiedais ir kvapais. Pelargonijos pamėgtos ne tik dėl savo žiedų grožio ir spalvingumo, šios gėlės žydi iki pat šalnų, nėra lepios ir nereikalauja išskirtinės priežiūros.
Štai keletas patarimų, kaip auginti ir prižiūrėti pelargonijas:
- Apšvietimas: Pelargonijoms reikia 4-6 valandų per dieną tiesioginių saulės spindulių, todėl saulėtą dieną jų saulėkaitoje palikti nevertėtų. Optimalios sąlygos daugumai pelargonijų rūšių - tiesioginiai saulės spinduliai ryte ir švelnus pavėsis nuo vidudienio.
- Laistymas: Daugelis žino, kad pelargonijoms reikia daug saulės ir mažai drėgmės.
- Tręšimas: Pelargonijas būtina aprūpinti reikalingomis maistinėmis medžiagomis, kad jos puikiai augtų ir turėtų stiprią šaknų sistemą.
- Žiemojimas: Lietuvių pamiltos gėlės pelargonijos nežiemoja lauke, tad svarbu užtikrinti joms tinkamas sąlygas, kad kitais metais vėl galėtumėte jas sodinti ir džiaugtis žiedais. Norint išsaugoti pelargonijas kitiems metams, vos tik pasirodžius pirmiesiems šalčiams rudenį, rekomenduojama augalus iškasti. Tai padarę, nukratykite dirvą nuo šaknų. Padėkite augalus vėsioje vietoje ir leiskite jiems išdžiūti kelias dienas. Tai padės išvengti pelėsio ar miltligės ligos per žiemą.
tags: #augalai #nereikalaujantys #laistymo #pietų #europoje