Keptas viščiukas ant ratų istorija: žvilgsnis į kultūrą, literatūrą ir kasdienybę Lietuvoje
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti įvairius Lietuvos kultūros, literatūros ir kasdienybės aspektus, remiantis įvairiais šaltiniais ir perspektyvomis. Nuo literatūrinių almanachų analizės iki istorinių įvykių prisiminimų, nuo kulinarinių tradicijų iki kelionių įspūdžių, siekiama sukurti visapusišką Lietuvos paveikslą.
Moterų balsai literatūroje
1998 metais Benedikto Januševičiaus apžvelgtame almanache „Baltoji Madona“ atsiskleidžia įvairių autorių kūryba. Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis, kuriame balandis sklando dulkėse, simbolizuoja poezijos ir gyvenimo ryšį. Solveiga Daugirdaitė esė „Moterų pavasariai“ aprašo moterų padėtį literatūroje ir visuomenėje, prisimindama laikus, kai moterys valdė pasaulį. Autorė atkreipia dėmesį į moterų debiutus ir išnykimus literatūroje, teigdama, kad literatūros sampratą sukūrė vyrai, o ne moterys.
Nors S. Daugirdaitė kritikuoja „Poezijos pavasario“ almanachą, kuriame dominuoja vyrai, tačiau jame galima rasti ir moterų kūrybos. Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Gražina Cicškaitė ir Marija Jurgelevičienė savaip prisideda prie moterų poezijos tradicijos. Almanache taip pat publikuojami Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraščiai.
S. Daugirdaitė teigia, kad poetams visko reikia čia ir dabar. Šiai minčiai pritaria ir Alešas Debeljakas bei Johnas Freemanas, kurių eilėraščiai pabrėžia dabarties svarbą.
Vilniaus atspindžiai poezijoje
Artėjant prie almanacho vidurio, skaitytojai susipažįsta su vyresnių poetų kūryba. Julija Švabaitė eilėraštyje „Berniukas su šuneliu“ kalbina elgetaujantį berniuką Gedimino prospekte Vilniuje. Vilniaus vaizdai taip pat atsispindi eilėraštyje „Lituanica“. Algimantas Baltakis eilėraštyje „Mano bendruomenė“ apmąsto kūrybos ir būties prasmę. Eugenijus Ališanka eilėraštyje „Esė apie lietuvių literatūrą“ kritiškai vertina lietuvių poeziją ir prozą.
Taip pat skaitykite: Sveikas patiekalas: vištiena ir batatai
Vertimai ir marginalijos
Almanache taip pat publikuojami įvairių užsienio autorių vertimai. Tai Nobelio premijos laureato Seamuso Heaney'o, švedų rašytojo Vcrnerio Aspenstromo, Izraelio poeto Jehudos Amichajaus ir kitų autorių kūryba. Rima Pociūtė esė „Marginalijų poezija“ iškelia poezijos žmogiškumo klausimą, kalbėdama apie griežtą laureatų ir klasikų hierarchiją, nustelbiančią kitus autorius. Ji teigia, kad didžiausia modernios kultūros marginalija yra moterys. Autorė pranašauja akademinio modernizmo pabaigą ir svarsto, kaip atrodys lietuvių literatūra sugriuvus hierarchijai.
Pamiršti autoriai ir eksperimentai
Apžvelgiant almanachą, prisimenamas nepelnytai sovietmečiu užmirštas Antanas Kalanavičius. Taip pat dėmesį patraukia graikas Dionysios Potamitis, rašantis eilėraščius graikiškai, daniškai ir lietuviškai, bei Eglė Potamitis. Pabaigoje aptariami jauni autoriai, linkę eksperimentuoti. Mindaugas Kvictkauskas svarsto lietuvių modernizmo vaidmenį. „Vario burnų“ projektas „Šiaurės Afrika“ stebina dadaistinėmis ir konkrečiosios poezijos formomis.
„Poezijos pavasario“ metamorfozės
Nijolė Miliauskaitė atsidūsta dėl rūpesčių moterų, teigdama, kad tik poetės turi privilegiją buitimi piktintis garsiai. Ankstesnių metų „Poezijos pavasariai“ stebina tarybiniu kiču ir folkloro stilizacija. Erotikos ir pseudopagonybės elementai naudoti šventėse Lakštingalų slėny. Moterų funkcija tuose ritualuose - būti veidrodžiais, patvirtinančiais vyrui, jog jis - pasaulyje pats pats. Ypatingas moteriškas vardas „Poezijos pavasariuose“ - Juditos Vaičiūnaitės. Ji kūrė poetinę moterų istoriją, aprėpiančią mitus ir buitį.
Moteriškosios literatūros raiška
Svarstoma, kiek „Poezijos pavasaris“ atspindi moteriškąją literatūros raišką. Teigiama, kad literatūra ne procentais vertinama, o didysis keblumas yra tas, kad šiandieninę literatūros sampratą sukūrė ne moterys. Suabsoliutinti vienokią mąstyseną literatūroje reiškia ją nuskurdinti. Suvokimas, kad moterų neįmanoma tiesiog pridurti prie bendrų tendencijų skyrelyje „ir kiti“, akivaizdus ne vien literatūroje ir menuose.
Kulinariniai atradimai Maldyvuose
Nors Lietuva negarsėja savo virtuve, Maldyvai gali pasigirti turtinga tuno patiekalų įvairove. Tunas Maldyvuose yra panašiai kaip kiaulė Lietuvoje - panaudojama kiekviena dalis. Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas yra mas huni - maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Rihaakuru - tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Maldyvuose populiarus maitinimo būdas - užkandžiai, vadinami „short eats“.
Taip pat skaitykite: Karšio receptas orkaitėje
Koridos tradicija Ispanijoje: tarp žiaurumo ir meno
Korida nepalieka abejingų. Vieniems tai - nuostabios Ispanijos tradicijos, žmogaus ir jaučio kova, sportas ir teatras viename. Kitiems - žiaurus ir nepriimtinas reginys. Koridos pradžioje vyksta paseillo paradas, kuriame toreadorų komandos išeina nusilenkti koridos prezidentui. Nuo pat pirmo momento viskas vyksta pagal griežtas taisykles.
Koridą sudaro trys trečdaliai: „Iečių trečdalis“, „Banderilių trečdalis“ ir „Mirties trečdalis“. Pabaigoje toreadoras pribaigia jautį. Žiūrovai stūgauja, mojuoja baltom skepetaitėm ir ragina koridos prezidentą pagerbti toreadorą. Gerai kovojęs toreadoras gauna nupjautą jaučio ausį, labai geras - dvi ausis, supergeras - dar ir uodegą.
Koridoje, kurioje lankėsi autorius, buvo ir septintoji kova - prieš jautį stojo 15 metų amžiaus toreadoras-mokinys. Autorius stengiasi kontroversiškas užsienio šalių tradicijas išvysti savo akimis, nesusidaryti nuomonės vien pagal kažkieno kito nuostatas. Korida - rizikinga žmogus-žvėries kova, kur jautis neturi jokio šanso. Koridos esmė: žmogus pergudravo jautį.
Gyvūnų teisių mylėtojai reikalauja uždrausti koridą. Viena po kitos ją uždraudė įvairios buvusios Ispanijos kolonijos. Jų pavyzdžiu seka ir Ispanijos regionai. Išvydus koridą savo akimis ir tai žinant, apima dvejopas jausmas. Viena vertus - puikiai gali suprasti gyvūnų teisių mylėtojus. Kita vertus - savaip gaila, jei išnyktų šitas „seniausias dar vykstantis šou“.
Yra koridai siūlomų alternatyvų: pavyzdžiui, vietoje toreadorų prieš jaučius gali stoti rekortadorai - jie jaučių nežudo, tik bando išvengti jų puolimų visokiais cirko vertais veiksmais. Kaip ten bebūtų, Ispanijoje korida tikrai netapo kokia „kontroversiška niša“. Kaip bet kokį sportą ar šou, ją teberemia verslai ir ji pati remia socialinius projektus.
Taip pat skaitykite: Žvejybinis keptas blynas: gaminimo gudrybės
Programos, palengvinančios darbą
Kai dirbant ar kuriant susiduriama su riba ar problema, visuomet stengiamasi rasti programą, kuri tą darbą padarytų lengvesniu. Toliau pateikiamas programų sąrašas, kuris gali būti naudingas įvairiems darbams atlikti:
- Teksto redagavimui ir frazių įterpimui: Ditto, HotKey P, TextZen.
- Programavimui ir kodų peržiūrai: Notepad++, Notepad.
- Interneto naršyklės: Arc Browser, Chrome, Tor, Comet, Grammarly, Open Multiple URLs, Instant Scraper, Clear cache and cookies, GoFullPage, Character Count Tool.
- VPN: SoftEther, Nord VPN.
- Nuotraukų peržiūrai ir tvarkymui: Photos, ImageGlass, Google Photos, Mylio Photos.
- Nuotraukų redagavimui: Adobe Photoshop, Canva, Microsoft Paint.
- Socialiniai tinklai: Facebook, Instagram, Youtube, Linktree, Meetup, Telegram, Patreon.
- Komunikacijai: Skype, Google Drive.
- Dirbtinis intelektas: Ollama su necenzūruotais Open source DI modeliais, Comet.
- Žemėlapiai ir navigacija: Google Maps, Open Street Map, Flightradar24, GPSData, Parkopedia.
- Sveikata: Samsung Health.
- Darbo organizavimas: Taskbar, Prikabinti (pinned) failai, Start meniu, File Explorer.
- Vaizdo ir garso įrašymui: OBS Studio, Voice Recorder, Audacity, Speechelo, 4K Video Downloader, VLC.
- Sinchronizacija: Allway Sync, VeraCrypt, Everything.
- Kita: Alcohol Tools, Qdir.
Istorijos fragmentai iš S. Coolidge knygos „Ką nuveikė Keitė“
Vieną dieną sėdint pievose, prie upokšnio, pasigirdo du balseliai, besiginčijantys dėl Keitės darbų. Ant liūnsargės lapo sėdėjo dvi mažytės žalsvos būtybės su akiniais, važinėjančios savotišku kabrioletu. Autorė prisiminė kitą Keitę, kuri norėjo nuveikti daugybę nuostabių darbų, bet galų gale nenuveikė nieko, bet užtat padarė visai ką kita.
Keitė Kar gyveno Burneto miestelyje ir turėjo penkis brolius ir seseris. Jų tėvelis, daktaras Karas, nuolat rūpinosi savo ligoniais. Vaikus prižiūrėjo teta Izė, kuri stengėsi su jais elgtis maloniai, tačiau vaikai buvo visai kitokie, negu ji pati vaikystėje. Keitė kasdien susiplėšydavo suknelę, nekentė siuvinėti ir nė kiek nesirūpino, ar ją kas nors pavadins „gera“.
Karų šeimos mažieji sutūpė ant ledainės stogo, lyg viščiukai ant laktos. Klavera, Filas, Elzė, Doris ir Joana mėgavosi laiku kartu. Keitė pranešė, kad viskas suadyta ir teta Izė jau leidžia jiems eiti. Vaikai iškart džiaugsmingai pašoko ir nučiuožė nuo stogo.
Cesė buvo didžiausia Karų šeimos vaikų draugė. Ji buvo tvarkinga, puošni, raudonskruostė mergaitė, kukli ir mandagi. Keitė buvo geras mylintis vaikas ir, nepaisant nerūpestingų įpročių, kiekvieną savo gyvenimo savaitę priimdavo begalę nuostabių sprendimų, tik, deja, niekada nė vieno iš jų nesilaikė.
Vaikai rengėsi eiti į pelkėtą tankmę lauke netoli nuo namų. Kelias į Rojų buvo užtvertas medine kartimi. Keitė ir Cesė įveikė ją pašuokomis, paliuokomis, pastriuokomis, o mažieji repečkojosi pro apačią. Įveikę tą kliūtį, jie beveik atsidūrė laukuose ir lyg susitarę visi puolė lėkti, kol pribėgo miško pakraštį.
Šv. Jokūbo kelias: piligrimystė ir tradicijos
Šv. Jokūbo arba Santjago de Kompostelos kelias driekiasi nuo Pirėnų kalnų Prancūzijoje iki vakarų pakrantės Ispanijoje. Piligrimų kelias didžiuojasi tūkstantmete istorija. Nuo Viduramžių laikų čia kiekvienais metais traukia daugiau nei 200000 tikinčiųjų iš viso pasaulio. Tikima, kad perėjus šį kelią, žmoguje kažkas pasikeičia.
Klasikinis maršrutas prasideda nuo mažo, vaizdingo miestelio (Saint Jean Pied de Port) Pirėnų papėdėje, pačiuose Prancūzijos pietuose. Pirmoji stotelė - Roncesvalio kaimelis, kuriame nuo XII amžiaus stūksantis augustinų vienuolynas garsėja svetingumu piligrimams.
Prieš vykstant į Puente de la Reina miestą, verta šiek tiek nukrypti nuo maršruto ir aplankyti įspūdingą ir keistą šv. Marijos iš Eunato bažnyčią. Tai aštuonkampis statinys, kurį juosia arkos. Prietaringi piligrimai keletą kartų ratu apeina aplink architektūrinį stebuklą ir tik tada įeina į bažnyčios vidų.
Santo Domingo de la Calzada miestas turi keistą posakį: „Kur keptas viščiukas vis dar dainavo“. Posakis atsirado tada, kai vienas piligrimas, neteisingai apkaltintas vagyste, stebuklingai išvengė kartuvių. Jį išgelbėjo keptas viščiukas, kuris lėkštėje atsistojo ir sukudakavo. Nuo tada keletas gyvų vištų pradėta laikyti narvuose prie katedros. Piligrimai būdavo raginami ateiti prie jų ir nupešti vieną plunksną.
Tolesnis Kelias veda į Granono kaimelį, Burgosa, Leona, Villafranca del Bierzo ir O‘Cebreiro. Santjago de Kompostela yra kelionės tikslas. Tačiau čia kelionę baigia ne visi piligrimai. Tiek atėjus pėsčiomis, būtų nuodėmė neaplankyti Finisterės iškyšulio.
Kražių istorija: tikėjimo ir tautiškumo gynimas
Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas.
Rašant kūrinį apie Kražius, aplankytos tos apylinkės, plačiai kalbėtasi su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudotasi istorine medžiaga. Tačiau visai sąmoningai sukeisti metų laikai, kai kurios vietos, vardai ir net pavardės. Daugiausia romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį.
Pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės.
tags: #keptas #viščiukas #ant #ratų #istorija