Kepimas kvailiams: knygos apžvalga
Ši apžvalga - tai savotiškas pokalbis su benamiu, amžinuoju ginčininku, Thessalonius Loyola, perrašytas per tris dienas, įkvėptas benamio šnabždesių ir paslapčių. Tai tarsi Vergilijaus palyda po žemiškąjį pragarą, kurioje atsiskleidžia visuomenės ydos ir prietarai.
Žvilgsnis į visuomenę: supratimo ir nesupratimo ribos
Žmonės skirstomi į tuos, kurie nesupranta, ir tuos, kurie nenori suprasti. Pastarieji iš nenoro suprasti susikuria melą ir juo tiki. Yra ir tokių, kurie, apimti robespjeriško alpulio ar tartufiškos paniekos, nugiljotinuoja tai, kas neatitinka jų išankstinių nuostatų. Jų protas - tai katafalkas, užgriozdintas klaidinančiomis ir miglotomis, bet pataikūniškomis idėjomis, vedančiomis į ankstyvą mirtį.
Retai pasitaikančiomis progomis dailininkas gali sukurti žemiškojo pragaro paveikslą, tačiau tai nereiškia, kad jis pats yra puolęs. Greičiau nupuolęs yra pats stebėtojas, o dailininkas įkvėpimo sėmėsi iš prietaringos ir ydingos visuomenės. Visuomenė išsigins paveikslo ir išaukštins savo pačios sugedimą. Jautriai vidutinybei neperšokama supratimo praraja yra iškilaus žmogaus talento nubrėžtos ribos. Tai, kas iškiliam žmogui yra įgimta ir įprasta, vidutinybei sukelia nepasitenkinimą, kurį ji nuslopina ir išlieja ant menkų žmonių.
Kritika: pagalbos šauksmas ar savigarbos patenkinimas?
Prasta kritika yra kritikuojančiojo nebylus pagalbos šauksmas. Prastas kritikas išsako trūkumus, kurių negali pakeisti pats, o ne tuos, kuriuos reikėtų keisti. Kai nenorima pripažinti iškilaus žmogaus privalumų, kalbama vien apie menkų žmonių trūkumus. Vidutinybei menkas žmogus yra pravartus, nes ji vis dar turi pretenziją į savigarbą, o menkas žmogus net nedrįsta apie tai pagalvoti. Menki žmonės su manieringumu priima menkiausią vidutinybės pretenziją kaip patarimą ar pokyčių rekomendaciją. Jiems ne tiek rūpi suprasti papeikimo svarbą, kiek atsišaukti į paminėjimą.
Menkų žmonių, iš kurių susidaro didžioji dalis visuomenės, nuomonė nuolatos keičiasi. Savyje pasiklydusios vidutinybės noras ją pakeisti išvirsta į besaikį savo išmonės kurpimą. Vidutinybė pirma laiko išsako savo išmonę ir nesiteikia išklausyti kitos pusės, nenori suprasti priešininko ypatybių ir jo tiesos argumentavimo subtilybių.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai ir išskirtiniai vištienos skoniai
Iškilus žmogus: pranašumas ir strategijos
Iškilus žmogus įgyja pranašumą. Jis gali neišsakyti savo tiesos, taip palikdamas nežinią, arba suklaidinti išsakydamas visai priešingą tiesą. Tačiau pats įstabiausias būdas yra sutikti su jo mestais kaltinimais, kad jis vis labiau nugręžtų savo dėmesį nuo savo priešininko ir sutelks ties savo paties paklydimais. Taip iškilus žmogus gali daug įdėmiau pažinti patį priešininką.
Prastas vagis nemoka slėpti savo piktadariškų kėslų ir gerai nepažįsta to, ką nori apvogti. Įgudęs vagis yra neišrankus ir žino, kad gali lengviausiai pagriebti po ranka pasitaikiusią auką. Jis nepripažįsta kito kaip sau lygiaverčio priešininko, nes negali pripažinti to, ką suteikia kova. Iškilus žmogus arba naiviai, arba neišrankiai vidutinybei kelia arba panieką, arba nesuprantamą pagarbią baimę.
Himolos giria: sielos veidrodis
Himolos giria - tai giria, kur laikas sustoja nuo erdvę suslėgusios medžių tankmės ir keistų garsų. Joje neretas apkvaista nuo visaapimančio Pano glėbio, jo mylimosios Sairinksės muzikos gaivalų, nuo jų dvelkiančios ramybės. Žmogų, kuris pastebėdavo ir suprasdavo šios girios grožio kalbą, apimdavo ilgesinga nuojauta, kalbanti nesuprantama, bet artima kalba. Jis neabejodavo, kad visas žmonių daromas nuodėmes gali atpirkti laukų gėlės grožis, kurios kur kas geriau išreiškia grožį negu dievobaimingas šventikų giedojimas.
Vienišas žmogus, dėvintis keliais dydžiais per didelį vienuolio abitą, su tankia susiraizgiusia virve rankoje, klajoja po girią. Jis panašus į savęs plakėją rykšte, kuris nuo savo nevaržomų geidulių atranda prieglobstį tikėjime. Laikas į jo atgrasų veidą įspraudė jo paties ilgai brandintus nepatenkintus geidulius, išsigryninusius į miglotas šventeiviškas idėjas.
Susidūrimas su savimi: skausmas ir tuštuma
Giria tampa jo sielos veidrodžiu. Jis tūžmingai eina per girią, kol jį apima širdies skausmas. Norėdamas pamasažuoti savo plyštančią širdį, jis kilsteli rankovę ir įsižiūri į virvę, tankiai susiraizgiusią aplink liauną riešą. Abejonė, geismas ir silpnavališkumas - tai virvė. Suskilusi sielos geldelė prisipildė saldaus, glitaus ir lipnaus gyvastingumo.
Taip pat skaitykite: Viskas apie šakočio gamybą
Netrukus pasigirdo triukšmas, nuotaikingi balsai ir pratisas krykštavimas, kurie jo prote susiliejo į pulsuojantį įtampos burbulą. Jo širdis pastėro, o jos veriančius dieglius pakeitė išsiblaškęs ir klaikinėjantis žvilgsnis. Jis pratrūko bėgti į girios tankmę, kol sustojo pažliugusiame raistyne.
Nakties šnabždesys: haliucinacija ar realybė?
Nakties tylą nutraukė vos girdimas, bet įkyrus ir netramdomas šnabždesys. Iš pradžių buvo galima išgirsti skirtingų balso tonų įvairovę, sudarančią įspūdį, kad jo šaltinis buvo nepriklausomas nuo erdvės. Galbūt tai pakrikusio proto haliucinacija?
Šnabždesio šaltinis pakilo virš raisto, pleveno tarsi plunksna, bet neišnyko. Gilchristas atsitokėjo ir jo klausa įsitempė it styga. Jo klausa buvo gašlių minčių, nedarnių ketinimų ir liguistų įtarimų portretistė, tapanti nakties įsibrovėlio pavidalą.
Dialogas su savimi: melas ir tiesa
"Kas tai? - Ar girdėjai! - kreipėsi su žvarbiu atšiaurumu. Tarpusavyje persipynė miriadų miriadai balsų, susilieję į darnų ir aksominį balso toną, slepiantį kažkokią pašaipą. Balso šaltinis nuo jo kiek nutolo, tačiau buvo justi, kad jis sėlina oru.
Aš esu didesnis toliaregis negu tu kada nors galėjai pamanyti. - Eik šalin! - Gilchristas staiga pajuto išgąstį ir sumaišė jo tulžingą kraują su švelniu pienu. Isteriškai suklykė ir apgraibomis ieškojo abito gobtuvo, norėdamas prasmegti kiaurai žemę.
Taip pat skaitykite: Skanūs vištienos filė patiekalai
Nepaisau, nešdinkis! - Gilchristas gulėjo susirietęs kokono poza, įsikniaubęs į savo kelius ir klejojo liguistu žvilgsniu, nukreiptu į vidų ir ieškančiu kažko, kas padėtų suprasti tikrovės nesuvokiamybę ar nesuvokiamybės tikrovę.
Balso šaltinis buvo atstumiantis. Jo juokas buvo įžeidi užuomina, provokuojanti nukreipti žvilgsnį ne į juokaujantįjį, bet į save. Tai buvo piktdžiugiškas juokas.
Sveika, Marija, kasdienės duonos, malonės pilnoji… - Cha cha cha, tu juokiesi savo širdyje. - nerišlią maldą pertraukė balsas. - Tebūnie! Kodėl tu meldiesi, jeigu nėra skausmo, kuriuo nebūtum tu pats? - Gilchristas įtūžo, kad balso šaltinis sugeba ne tik matyti jį, skaityti jo mintis, bet ir jį sekti.
„Tu, Gorgone, spjovei į mane mano sielą stingdantį melo spjūvį. Aš spjoviau ant tavęs! - Ša, - staiga sukluso ir su švogždiančiu riaumojimu tarė, - pasiklausykite! Tavo giedravalkės akys vengia mūsų akių akistatos. Aš tą gerai mačiau. Tu man įvarei baimės, kai tu į mane pažvelgei tuo savo stingdančiu žvilgsniu. - Pasiklydusi siela, jeigu matai šviesą, eik į ją. - įsakmiai ragino virpančiomis lūpomis. - Tavo akys, ta septynių užraktų knyga, liepsnoja pažinimo geismu ir kūrybiniu žaismu. - sukriokė atgrasiai, kiek pataikūniškai. - Tu tik pamanyk, mano akių gelmėje sutilpę vien žibūs rubinai. - atkirtau suklusęs ir jausdamas išgąstį. - Verčiau patikėčiau, kad mano akių kampučiai aptraiškanoję krislais, kurie slepia rastą. Dabar eik! - Eiti? Kur? - Tu savo sielą dangstai nesuskaičiuojama galybe apgaulės uždangų. - tarė atžagariai, vos nesuklykdamas. - Jos nukrisdamos atveria prigimtinės nuodėmės žaizdrą. Jis tave ligi šiol vesdavo į proto aptemimą. Nebijok tavo sielą laižančios liepsnos. - Nepaisau, piktžodžiautojau, eik šalin! - Būdrauk! - sukluso ir čaižiu ir veriančiu balsu pataikūniškai tarė. - Tam, kad neštum šviesą reikia degti. Šviesa yra tik paviršius to, ką dėl jos reikėjo paaukoti. - Erodiškesnis už Erodą! - suprunkščiau džiūgaudamas. - Tu žinokis! - atkirto linksmu šūksniu kiek valiūkiškai. - Tai Mal du siècle - mintis prarado pagrindą. Protas nėra pajėgus vieną mintį nuosekliai išplėtoti iki kitos minties. Jis negali jos pagrįsti ir pateikti kaip savarankiškos. - Mes savo mintimis vejame vaizdinius. - Jie eina pirma mint…
tags: #kepimas #kvailiams #knyga #apžvalga