Katedros patalpa su kupolu virš zakristijos: istorija
Vilniaus katedra - Lietuvos istorijos ir kultūros paminklas, menantis daugybę permainų ir rekonstrukcijų. Šiandieninė katedra yra ne tik architektūros šedevras, bet ir svarbus liudininkas, saugantis paslaptis apie Lietuvos valdovų, didikų ir vyskupų gyvenimą bei mirtį. Straipsnyje aptariama katedros istorija, ypatingą dėmesį skiriant katedros patalpoms su kupolu virš zakristijos.
Katedros ištakos ir Mindaugo katedra
Pasak XV-XVI a. istorikų, iki krikščionybės įvedimo katedros vietoje galėjo būti pagonių šventykla, kurioje degė amžinoji ugnis arba stovėjo Perkūno šventykla. Archeologiniai tyrimai, atlikti 1973-1976 m. ir vėliau, atskleidė naujų duomenų apie katedros požemių ankstyvąją istoriją ir jų pobūdį.
XIII a. viduryje, Pilies kalno vakarinėje papėdėje, Vilnios senosios vagos apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas, spėjama, Mindaugo katedra. Šio pastato pagrindinė dalis buvo kvadratinė (22,7 X 22,4 m), vakarinėje pusėje buvo bokštas, rytinėje pusėje - ilga presbiterija (15,9 X 112,5 m) su šiek tiek siauresne pusapvale apsida. Prie presbiterijos šiaurinės sienos glaudėsi dvi įvairaus pločio koplyčios, viena iš jų galėjo būti zakristija. Sienas ir kampus rėmė kontraforsai. Pamatų storis siekė 1,6-1,7 m.
Išlikusios šio pastato dalys sumūrytos iš lauko akmenų, dėtų horizontaliomis eilėmis ir surištų rusvai pilku skiediniu. Skiedinyje, be kalkių ir smėlio, yra hidraulinių priemaišų; tik presbiterijos mūro skiedinys be šių priemaišų, žalsvai baltos spalvos. Pastato viduje buvo dvi eilės piliorių. Grindys buvo išklotos glazūruotomis 17 X 117 cm ir 13 X 13 cm dydžio plytelėmis. Taip pat rasta glazūruotų lygiagretainio formos plytelių, kurios įrodo, kad kvadratinio pastato grindų vidurinėje dalyje buvo viena ar kelios puošnios rozetės. Rūsiuose rasta glazūruotų grindų plytelių su įdubu augaliniu, geometrinių motyvų ornamentu, turinčių romaninės ir gotikinės puošybos bruožų. Glazūros spalva - tamsiai žalia, šviesiai žalsva, geltona, ruda, skaidriai bespalvė.
Kvadratinio pastato pamatų liekanos yra katedros vakarinės dalies rūsiuose, glazūruotų plytelių grindų du fragmentai rasti 2,5-2,7 m žemiau dabartinių grindų. Tarp griuvenų taip pat rasta sienų apdailos glazūruotų plytelių su iškiliais piešiniais, turinčiais audeklo raštą ir vaizduojančiais įvairių siužetų scenas, pastato fasadą. Spėjamoji Mindaugo katedra buvo pereinamųjų iš romanikos į gotiką bruožų. Vėliau glazūruotų plytelių grindys buvo užpiltos smėliu, antžeminė pastato dalis degė. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263 m.) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla. Galimas daiktas, kad jai priklauso nenustatytos kilmės dviejų mūrinių laiptų liekanos, 1984 m. rastos po šiaurinės navos grindimis. Abeji laiptai ėjo skersai navą, kas nebūdinga bažnyčioms.
Taip pat skaitykite: Istoriniai Vilniaus katedros vingiai
Jogailos gotikinė katedra
Vėliau kvadratinis pastatas buvo nugriautas ir ant jo pamatų pastatytos naujos gotikinės 1,4 m storio sienos, vakarinėje sienoje padarytas portalas, ~60 cm paaukštintos grindys (palyginti su XIII a. glazūruotų plytelių grindimis). Šį naują gotikinį pastatą 1387 m., įvedus Lietuvoje krikščionybę, statydino Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila nugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą. 1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, šv. Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo garbei. Vilniaus vyskupas Andrius prie zakristijos ir presbiterijos 1397 m. pristatydino mūrinę koplyčią. Ši katedra 1419 m. sudegė.
Ji taip pat buvo kvadratinio plano, apie 22.6X22,3 m dydžio, turėjo 4 aštuoniasienius piliorius. Be dviejų senesnių priestatų ir presbiterijos, šiaurinėje pusėje buvo vienas, pietinėje pusėje - du nauji priestatai. Rūsiuose yra Jogailos statytos katedros liekanų: 1.4 m storio šiaurinės ir vakarinės (su įėjimu) sienų fragmentai, šiaurinės priestato (galbūt zakristijos) sienų liekanos, dviejų pietinių priestatų pamatų likučiai. Šio statybos laikotarpio plytos sudėtos gotikiniu būdu, su perdegtų plytų galų ornamentu išorėje, sienų vidinė pusė užglaistyta kalkių skiediniu. Mūrijimo skiedinys iš kalkių ir smėlio, be priemaišų. Grindinys iš plytų, jų liekanų yra 1,90-2.0 m žemiau dabartinių Paveikslų galerijos grindų. Viename pietinių priestatų esama kriptos liekanų. Per 1985 m. tyrimus nustatyta, kad kriptos sienos buvo dekoruotos XIV a. pab.-XV a. pr.
Vytauto katedra
Tuoj po 1419 m. gaisro Vytautas pastatydino naują katedrą. Iš rašytinių šaltinių galima netiesiogiai spręsti, kad tai buvęs didelis, ilgas pastatas, nes XV a. prie jo šoninių sienų buvo pristatyta nemaža koplyčių: Montvydų (1423 m., dabar Lojolos), Kęsgailų pirmoji (1436 m.), Goštautų (1463 m.), Karališkoji (apie 1474 m., dabar Valavičių), Kęsgailų antroji (dabar šiaurinis įėjimas), Švč. Trejybės (apie 1462-82 m., dabar pietinis įėjimas), Senoji vyskupų (1495 m., fundatorius vyskupas Andrius Taboras, dabar švč. Marijos vardo), du šoniniai (pietiniai ir šiauriniai) įėjimai, zakristija. Po visomis koplyčiomis išmūrytos kriptos.
Flamandų keliautojas Gilberas de Lanua XV a. pr. yra nurodęs, jog ši katedra buvusi pastatyta pagal Varmės Fromborko gotikinės katedros pavyzdį. Remiantis architektūrinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad Vytauto statyta katedra buvo stačiakampio plano, trinavė, su navas baigiančia lygia rytine siena, vidus apytiksliai 23 m aukščio. Iš išorės sienas rėmė aukšti, masyvūs kontraforsai. Stogas buvo aukštas, dengtas čerpėmis, kai kurių koplyčių stogai, manoma, dengti švinu, kai kurie paauksuoti. Išliko šios katedros sienų, kai kurių XV a. koplyčių sienų apatinės dalys ir masyvūs keturkampiai pilioriai. Kontraforsų pėdsakų rasta po tinku dabartinių šiaurinės ir pietinės sienų viršuje ir kampe ties sandūra su šv. Kazimiero koplyčia.
Taip pat skaitykite: Kur pavalgyti prie Katedros?
Pasak rašytinių šaltinių, katedroje XV a. pr. buvo du dideli altoriai: Šventojo Kryžiaus (Vytauto), kuris stovėjęs iki XVII a. vid. tarp ketvirtos ir penktos piliorių poros, ir šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas (1430 m.) ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona (1418 m.).
Katedros požemiuose taip pat buvo palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392 m.) ir Karigaila (žuvęs 1390 m. kovoje su kryžiuočiais), kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (nužudytas Trakuose 1440 m. ir, anot Strijkovskio, palaidotas šalia brolio Vytauto), Jogailos brolis kunigaikštis Švitrigaila (mirė Lucke 1452 m.), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (mirė 1452 m. Maskvoje), Kazimiero IV Jogailos sūnus šv. Kazimieras (miręs 1484 m., kanonizuotas 1602 m.; jo karstas 1953 m. perkeltas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (miręs 1506 m.), didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta (mirusi 1545 m.) ir Barbora (mirusi 1551 m. Krokuvoje). Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, katedros požemiuose buvo palaidota nemaža žymių didikų, vyskupų. Katedroje buvo iškilmingai vainikuoti ir paskelbti Lietuvos Didžiaisiais kunigaikščiais Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos Didieji kunigaikščiai, tarp jų devynerių metų Žygimantas Augustas.
Nuo 1498 m. katedrą remontavo architektas Jonas Skydelis. 1522 m. vyskupas Jono Žygimantaičio rūpesčiu kartu su katedra remontuotas ir gretimas bokštas. 1530 m. katedra degė. Anot Žygimanto Senojo 1534 m. gegužės 19 d. privilegijos, jau 1534 m. buvo pastatyta nauja Karališkoji koplyčia.
Renesansinė katedra
XVI a. viduryje katedra perstatyta renesanso stiliumi. Darbus 1534 m. pradėjo architektas Bernardas da Džanotis. Po jo mirties (1541 m.) darbams vadovavo Džovanis Činis. Praėjus keletui metų, darbus vėl sutrukdė gaisras; remontas baigtas tik 1557 m. Buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą puošė frontonas ir raiškus portalas. Interjere atsirado naujų freskų, altorių, antkapių.
Iš renesansinės katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, vidurinės navos vidurinių travėjų skliautai, be to, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai konditerijos patalpoms
1596-98 m. mūrininkai Petras Pelgžimavičius ir Jonas Petravičius remontavo keliose vietose įskilusį pagrindinį fasadą.
Barokinė katedra
1610 m. katedra vėl degė. Remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. Interjerą meniškai išdažė meistras Ferdinandas.
1624 m. katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti barokinė šv. Kazimiero koplyčia (seniau šioje vietoje buvo mažesnė, Sapiegoms, vėliau vyskupui Eustachijui Valavičiui priklausiusi koplyčia). Statybos ir apdailos darbuose, be kitų, dalyvavo Tenkala. Prie koplyčios vidinės sienos buvo pristatyta zakristija (nugriauta XVIII a. pab.). Šv. Zigmantas Vaza perleido vyskupui Eustachijui Valavičiui Karališkąją koplyčią (nuo tada ji vadinama Valavičių koplyčia). Ji buvo subarokinta, išpuošta stiuko ornamentais, freskomis, įrengtas barokinis altorius. Šv. Kazimiero ir naujoji Valavičių koplyčios virš kupolų turėjo aštuoniasienius žibintus, abiejose buvo vargonai.
Po 1654-67 m. karo katedra liko be stogo, su vietomis įgriuvusiais skliautais, sužalotu interjeru. Nuo 1666 m. remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pab. vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVII a. pab. šv. Kazimiero koplyčia iš naujo dekoruota lipdiniais. XVIII a. pr. nukentėjusi nuo Švedijos kariuomenės katedra vėl remontuojama. XVIII a. pirmoje pusėje vidurinėje ir šoninėse navose buvo 11 altorių. Jie buvo barokiniai, juodai dryžuoti, su paauksuotais ir spalvotais drožiniais, daugeliu skulptūrų.
1769 m. nugriuvo pagrindinio fasado pietinis bokštas.
Klasicistinė katedra
Katedra 1777 m. pradėta remontuoti pagal architekto Džiuzepės de Sako projektą. Visą katedros rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Darbai pradėti 1783 m. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Pastatas buvo paplatintas ir pailgintas į vidų, pastatyta zakristija, simetriška šv. Kazimiero koplyčiai, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras.
1782 m. šv. Kazimiero koplyčią remontavo architektas Karlas Spampanis ir skulptorius Kristupas Šneideris. 1786-92 m. ant katedros stogo virš fronto (vieta buvo numatyta Stuokos-Gucevičiaus projekte) buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros (pietinėje pusėje šv. Kazimieras, šiaurinėje pusėje šv. Stanislovas, viduryje šv. Elena), padarytos iš suklijuotų medžio trinkų, apkaltos vario skarda ir nudažytos aliejiniais dažais. 1950 m. nuimtos (neišliko).
XIX-XX a. Katedros istorija
1810-11 m. ir 1824-29 m. buvo remontuojama ir keičiama stogų danga. 1836-38 m. restauracijai vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. Dailininkai Kanutas Ruseckas, Mykolas Jenuškevičius, Pranciškus Andriolis restauravo Valavičių koplyčios skulptūras ir lipdinius. 1876 m. pagal architekto Jono Levickio projektą šoninių koplyčių sienos metalinėmis konstrukcijomis buvo pritvirtintos prie pastato pagrindo dalies sienų. 1889 m. Juozapas Radavičius įrengė naujus vargonus, iš dalies išlikusius iki šių dienų. 1897 m. katedra buvo uždengta vario skarda; 1915 m. ją nuėmė vokiečių okupantų valdžia. Dėl sienose ir skliautuose atsiradusių įtrūkimų 1931 m. buvo uždaryta. 1931-32 m. ją tyrė Julijus Klosas.
1932-39 m. katedra restauruota; mediniai XVIII a. pab. pastatytų sienų poliai pagal architekto Henriko Vonsovičiaus projektą 1932-35 m. pakeisti 279 gelžbetoniniais poliais; pastogėje pastato sienos skersai surištos metalinėmis konstrukcijomis; po šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai Klosas, Vonsovičius, St. Bukovskis); į mauzoliejų atkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo Vazos širdimi, atrasti katedros rūsiuose; dailininkas Jurgis Hopenas išdekoravo keletą koplyčių.
1956 m. katedroje įrengta paveikslų galerija (pritaikė architektai Justinas Šeibotas, Bronislovas Krūminis, Vytautas Gabriūnas, Sigitas Lasavickas). 1974 m. įrengtas oro kondicionavimas. Nuo 1968 m. tiriama pastato konstrukcijų būklė, toliau daromi architektūriniai tyrimai, visas pastatas remontuojamas ir konservuojamas. Darbams vadovavo inžinierius Napoleonas Kitkauskas. 1980 m. stogas uždengtas vario skarda, perdažytas fasadas, restauruotos fasado skulptūros, nuo šv. Kazimiero koplyčios sienų nuvalyti dažai ir išryškinta jų pirminė smiltainio plokščių faktūra. 1982-84 m. restauruoti Valavičių koplyčios lipdiniai, skulptūros (restauratoriai Stasė Butikytė-Jonaitienė, Bronė Žemaitytė ir kiti), kupolo burių freskos (dailininkai Povilas Kuodis, Juozas Pilipavičius).
Katedros eksterjeras
Katedros eksterjerą puošia aštuoniolika apvaliųjų skulptūrų ir šeši reljefai; yra šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lenta. Paminklai baroko ir rokoko stiliaus.
Pagrindinio fasado skulptūros
Vėlyvojo baroko stiliaus šešios apvalios skulptūros, penki stačiakampio formato horeljefai ir horeljefinė timpano kompozicija. Visi kūriniai iš stiuko. Pastato pagrindo dalies nišose, už portiko kolonų ant postamentų (h 0,45 m) stovi apvaliosios evangelistų šv. Mato ir šv. Morkaus, šv. Luko ir šv. Jono, o vakarinėse koplyčių nišose - Biblijos personažų Abraomo ir Mozės statulos (h 3,9 m). Skulptūros skirtos apžiūrėjimui iš priekio; proporcingos nišų dydžiams. Visos sudaro vientisą kompoziciją. Evangelistai vaizduojami su mažesnėmis simbolinėmis angelo, liūto, jaučio ir erelio figūromis ir kitais tradiciniais atributais. Evangelistų kūnai stambūs. Figūras vienija panašios pozos, draperijos. Sienoje virš nišų yra šv. Petro ir Pauliaus gyvenimo tematikos penkios herojinės kompozicijos; vidurinė pailgo stačiakampio formato, kitos kvadratinės. Kompozicijos su daug figūrų, kelių planų. Jų ritmas koncentruotesnis negu kito pagrindinio fasado dekoro. Fronto timpane yra horeljefas „Nojaus auka“ (aukštinė 4 m, pagrindo ilgis 27 m). Daugelio figūrų kompozicija vaizduoja Biblijos personažo Nojaus šeimos auką dievui po tvano. Kompozicijos ašis - aukuras su kylančiais dūmais. Abipus jos pagal timpano formą simetriškai sukomponuotos žmonių, tarpuose ir timpano šoniniuose kampuose - gyvulių figūros. Kompozicija dinamiška, atvira. Stuokos-Gucevičiaus 1778 m. parengtame katedros rekonstrukcijos projekte.
Šoninių fasadų skulptūros
Rokoko stiliaus dvylika apvaliųjų skulptūrų. Stovi koplyčių sienų išorinėse nišose, už kolonadų. Iš stiuko. Dydžiu, formų traktavimu ir psichologijos charakteristika nepritaikytos prie klasicizmo architektūros. Pietinį fasadą puošia Lietuvos kunigaikščių septynios statulos ant postamentų (h 0,3 m). Figūrų pozos manieringos; aštrių bruožų vienodo tipažo veiduose perteikta egzaltuota išraiška. Šiaurinį fasadą puošia jėzuitų šventųjų penkios statulos ant postamentų (h 0,7 m). Palyginti su pietinio fasado skulptūromis, jos yra mažesnės (todėl pastatytos ant aukštesnių postamentų), kameriškesnės, labiau individualizuotos. Šiaurinio fasado skulptūros sukurtos 1754-68 m., pietinio fasado - 1754 m. Stovėjo šv. Kazimiero bažnyčioje: kunigaikščių - didžiajame altoriuje, o šventųjų - šoniniuose altoriuose. Po 1831 m. sukilimo uždarius šv.
Šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lenta
Pritvirtinta prie katedros pietinio fasado šv. Kazimiero koplyčios išorinės sienos. Įrašo plokštė - iš marmuro, rėmai - iš smiltainio. Lenta barokinė. Dekoratyvūs rėmai teikia lentai karpytą siluetą ir vertikaliai ištęstą formą.
Šv. Kazimiero bažnyčia ir jos peripetijos
Šv. Kazimiero bažnyčia, pirmoji Vilniaus barokinė bažnyčia, taip pat patyrė ne vieną permainą. Keletą kartų nukentėjusi nuo gaisrų, apgriauta 1655 kazokų, nuniokota Napoleono kariuomenės, po 1831 m. sukilimo uždaryta ir pertvarkyta į cerkvę, vėliau tapusi šv. Nikolajaus stačiatikių soboru, Pirmojo pasaulinio karo metu pabuvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, o sovietmečiu - Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi, ji tik 1990 m. grąžinta jėzuitams. Lietuvos valdovų ir šventųjų statulas šv.Kazimiero bažnyčiai teko „paskolinti“ Katedros šoniniams fasadams.
Antroji jėzuitų įsteigta bažnyčia Vilniuje, buvo pastatyta Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. Pradėta po Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių 1604-ais, buvo sumanyta kaip svarbiausioji jėzuitų bažnyčia Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Jos statyba sutapo su Lietuvos jėzuitų provincijos steigimu: 1601 m. ir 1603 m. prie Rotušės aikštės nupirkti gyventojų namai būsimam vienuolynui. 1604-ų gegužės 12-ą vyko iškilmės, skirtos bažnyčios kertinio akmens pašventinimui, o lėšų statybai skyrė pats Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila-Našlaitėlis, kancleris Leonas Sapiega bei kiti didikai. Bažnyčios fasado sienoje iki šiol matomas didžiulis akmuo, iškilmių dieną daugybės žmonių atvilktas iš priemiesčio.
Bažnyčios bei profesų namų statyba baigta 1615-1616 m., tačiau konsekruota tik po dvidešimties metų. Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal jėzuitų mėgiamą Romos Jėzaus bažnyčios pavyzdį. Šventovė priklauso modernioms ankstyvojo baroko lotyniško kryžiaus plano su kupolu bažnyčioms. Bažnyčia pasižymi dvibokščiu fasadu bei kontraforsais susitiprintomis šoninėmis sienomis. Bažnyčios erdvėje vyrauja aukšta ir plati centrinė nava su kupolu. Už presbiterijos yra erdvios zakristijos patalpos, jose išlikę XVII amžiaus pradžios freskų fragmentai bei skliautai. Vietoj šoninių navų bažnyčioje yra šešios atskiros koplyčios.
Bažnyčia degė keletą kartų - 1655, 1706 ir 1749 metais. Po pastarojo gaisro ją rekonstruoti ėmėsi architektas Tomas Žebrauskas: jam vadovaujant, pastatytas keliapakopis kupolas su aukštu žibintu, vainikuotu karūna. Bažnyčiai skulptūras sukūrė Jonas Kyrneris, kupolo ir fasado sienų tapybą - Juozapas Frydrichas Obstas.
Smarkus išbandymas šventovės laukė Napoleono kariuomenės antplūdžio metu: ją pavertė javų sandėliu, sunaikino altorius, išvogė arba sudarkė paveikslus bei skulptūras, suniokojo klausyklas ir suolus. 1815 metais šventovė atiteko misionieriams, o po 1832 metų sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, ir 1836-1840 metais, vadovaujant architektui Tomui Tišeckiui, buvo pertvarkyta į cerkvę.
1864-1868 metais pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą, šventovė dar kartą rekonstruota, įkuriant joje Šv. Nikolajaus stačiatikių soborą. Šį kartą architektūrinės permainos buvo drastiškos ir ypač žalingos: pažeminti bokštai, užvožti „svogūniniai“ šalmai, sunaikinta dešimtis altorių, prabangus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmono Vincento Gonsievskio antkapis.
1917 metais vokiečių kariuomenės katalikų kapeliono - jėzuito Mukermano - pastangomis bažnyčia grąžinta katalikams, tuomet ir nugriautas svetimkūnis ikonostasas, imtasi atstatyti autentiškus interjero elementus. 1922 metais bažnyčia perduota jėzuitams ir 1925 m.
1944 metų liepą vykusių smarkių mūšių metu apdegė ne tik daugelis Vilniaus senamiesčio pastatų, bet ir šv.Kazimiero bažnyčios pagrindinis fasadas ir bokštai, nukentėjo stogas. Po karo bažnyčią perėmė lietuviai jėzuitai, tačiau 1949 metais šventovė iš jų atimta ir uždaryta. Bažnyčia 1955-1957 metais restauruota pagal architekto Sigito Lasavicko, o 1965-1966 metais interjeras restauruotas vadovaujantis architektės-restauratorės Aldonos Švabauskienės projektu. 1990 metais bažnyčia perduota jėzuitams, ir 1991 metų kovo pradžioje pašventinta.
Šiandien šv.Kazimiero bažnyčia telkia ne tik tikinčiuosius, bet ir muzikos gerbėjus: čia vyksta puikūs vargonų muzikos koncertai ir kiti dvasią praturtinantys renginiai.
tags: #katedros #patalpa #su #kupolu #virš #zakristijos