Justai dienos pietūs: kulinarinės patirtys ir tradicijų atspindžiai Lietuvoje
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vis labiau domimės kitomis kultūromis ir pradedame gaminti ne tik nuo seno įprastus lietuviškus patiekalus, bet ir japoniškus, kiniškus, susidomėjome greitu maistu. Valgymo kultūra Lietuvos miestuose įgavo europietišką pavidalą: restoranuose ir kavinėse galime iš karto paragauti kelių skirtingų regionų patiekalų ir tai tapo populiaru. Šiandien lieka vis mažiau restoranų bei kavinių, kurių specializacija - tradiciniai lietuviški patiekalai. Iš Vakarų atkeliavusi ,,take-away“ (liet. Išsineštinis maistas) tradicija tapo neįtikėtinai populiari Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Išsinešti maistą galime tiek iš greito maisto restoranų, tiek iš kitų kavinių ar užkandinių. Užsisakyti ,,take-away“ galime ne tik picų, mėsainių, makaronų bet ir cepelinų, salotų, sušio, kiniškos Guo Bao vištienos ar įvairių rūšių kavos.
Kultūrų įtaka ir patiekalų kelionės
Vis dažniau Lietuvos didžiuosiuose miestuose matome įvairių kultūrų restoranų ekspresyvias iškabas ar reklamas. ,,Kinų rožė“ , ,,Tokyo China“, ,,Gan Bey City“, - tokie ir panašūs pavadinimai patraukia mūsų žvilgsnį. Restoranai ištaigingi, o ir maistą žada tokį, kuris atitiks kiekvieno išlavintą skonį. Ir še tau, kad nori, rodos, mūsų cepelinai, vėdarai, mediniai stalai ir moliniai indai nebetelpa į tokius prabangius vakarietiškos restoranų kultūros rėmus.
Įdomu, kaip kito lietuvių virtuvė. Žinoma, galime pradėti nuo istorijos raidos ypatumų arba ,,patiekalų kelionių“. Pavyzdžiui, miltiniai ir augalų lapų patiekalai: balandėliai, virtiniai, kibinai ar karštesniam klimatui skirta sriuba - šaltibarščiai, atkeliavo iš Viduržemio jūros regiono. Vis dėlto didžiausią įtaką lietuvių mitybai padarė urbanizacija. Miestietiško gyvenimo būdo plitimas ir kultūrų maišymasis praplėtė ir virtuvių šefų akiračius. Vis daugiau kulinarų susidomėjo ir pamėgo kitų valstybių tautinius patiekalus.
Maisto fotografavimo bumas
Į Lietuvą atkeliavusi pasaulinė virtuvė atsinešė ne tik patiekalų įvairovę. Pasikeitė viešųjų maitinimo įstaigų atmosfera, dizainas ir aptarnavimas. Dabar bene kiekvienas restoranas susikuria savo tam tikrą įvaizdį, kuriuo stengiasi pritraukti kuo daugiau klientų. Žinoma, iš vakarietiškos kultūros perėmėme ir maisto fotografavimo madą. Ne, nepagalvokite apie specialią fotografijos sritį. Maisto fotografavimo bumas apėmė nemažą dalį publikos, ypač tos, kuri nuolatos lankosi socialiniuose tinkluose. Tai tarsi žaidimas: žmonės gamina, valgo, fotografuoja ir visa tai talpina socialiniuose tinkluose. Kodėl? Fotografuoti maistą pradėjo bei pamėgo ne viena pasaulinio lygio įžymybė tokia kaip Beyonce, Kim Kardashian, Heidi Klum, Justinas Bieberis, Rihanna ar pan. Po kurio laiko socialinių tinklų lankytojų smalsumą sužadino ne tik garsenybių, bet ir jų draugų kasdienis maisto meniu.
Justo patirtys Vilniuje
Justai, gyveni Vilniuje. Į Vilnių atsikrausčiau, kai man buvo 9 metai. Ką manai apie maisto kultūrą mieste? Maisto kultūra mieste yra labai svarbi, juk daugelis ne kartą per savaitę apsilankome viešojo maitinimo įstaigose. Restoranai puošia Vilniaus architektūrą, traukia turistus, iš dalies kuria miesto atmosferą. Nesunku pastebėti, jog restoranų lygis ir įvairovė, ypač pastaruoju metu, yra pakilime. Kadangi maisto kultūra Vilniuje yra labai jauna, neapsieiname ir be trūkumų. Kaip pagrindinį gero aptarnavimo trūkumą įvardinčiau pagarbaus elgesio su klientu stoką. Džiugu, kad į šią problemą atsižvelgia mažųjų restoranų savininkai. Tiesą pasakius, laikausi nuomonės, kad kuo restoranas mažesnis, tuo didesnė tikimybė, jog gausiu vertę, kurios tikiuosi išleisdamas pinigus. Apskritai stengiuosi vengti dideliems tinklams priklausančių restoranų. Antra, mieste pasigendu daugiau sveiko maisto restoranų, tačiau tai paprasčiausi verslo dėsniai. Panašu, kad tiesiog nėra paklausos.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
Vakarėlių organizatorius Justas Pikelis. Vilniuje gausu įvairių kavinių ir restoranų, rodos, atitinkančių kiekvieno skonį. Ar turi savo mėgstamiausią vietą pavalgyti? Pastebėjau, kad einu į tą patį restoraną kokius tris mėnesius iš eilės ir tada vykdau rotaciją. ,,Vapiano“. Pasakiškos Cezario salotos, greitas aptarnavimas, kiekvienas patiekalas gaminamas pagal tavo pageidavimus. ,,Meat Lover’s pub“. Praleidau laiko JAV ir pamėgau tikrus mėsainius. ,,The Room“. Ši vieta tapo mano ,,draugu“ dėl dienos pietų. Greiti, skanūs, sotūs. Mieste paplitusi išsineštinio maisto mada. Tenka! Ypač kai spaudžia darbai, nėra laiko nueiti į parduotuvę ir pasigaminti sotų, energijos suteikiantį patiekalą. Tokiu atveju tenka prigriebti salotų, makaronų ar sušių komplektą.
Justai, dirbi šokių muzikos vakarų vedėju naktiniuose klubuose. Įdomu tai, kad dažniausiai pačiam užkandžiauti netenka. Paskutinė dienos vakarienė būna apie 22 valandą, todėl vėliau galiu užkąsti nebent šokoladinį batonėlį. Ką manai apie paplitusį įprotį fotografuoti maistą ar gėrimus ir nuotraukas patalpinti socialiniuose tinkluose? Dabar viską populiaru fotografuoti. Tiesą pasakius, nematau nieko bloga, kai žmonės pagamina išskirtinį, sudėtingos ruošos ir gražios išvaizdos patiekalą bei jo nuotrauka pasidalina su draugais. Tai tarsi saviraiška. Pats to nesu daręs. Kažin, ar labai estetiškai atrodytų garuose pagaminta vištienos krūtinėlė be jokio garnyro.
Savanoriškos tarnybos iššūkiai ir atradimai
Vos paskelbus 2024 m. karo prievolininkų sąrašus bičiuliai nuvyko į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą užsirašyti savanoriškai. „Kai įžengėm pro duris, darbuotojai pasimetė. Sakė, kad dar niekada kartu tiek nebuvo atėję ir net raktų pakabukus mums padovanojo“, - juokiasi vaikinai ir pasakoja, kad iki atveriant karo prievolės duris buvo šventai įsitikinę, kad karinę tarnybą atliks Rukloje. „Apie Inžinerijos batalioną žinojom. Buvom matę „YuoTube“ „Inžinieriaus taką“, pora pažįstamų yra čia tarnavę, taip pat Audriaus tėtis. Iš pradžių net nepatikėjom, kad Inžineriniam yra vietų, nes žinojom, kad čia jos labai greitai užsipildo. Tad ilgai nesvarstę pirminį planą pakeitėm ir užsirašėm tarnauti Kaune“, - prisipažino, jog sprendimui įtakos turėjo ne vien tarnybos Inžinerijos batalione specifika, bet ir šioks toks savanaudiškas išskaičiavimas, kad iš čia jiems, kauniečiams, bus greičiau ir patogiau savaitgaliais grįžti namo.
Vaikinai neslepia, kad jų pasirinkimas atlikti karinę tarnybą susilaukė ne vien palaikymo, nes ne visi iš aplinkinių tokį jų žingsnį suprato. Kai kuriems dėl to teko net ir su tėvais apsipykti, nes pastariesiems norėjosi, kad jų vaikai pirma studijuotų. O šiaip aplinkoje būta ir atkalbinėjimų, ir kvailinimo, ir kalbų apie laiko švaistymą, gyvenimo gadinimą ir, žinoma, gąsdinimų. „Labiausiai visi gąsdino, kad bus labai sunku. Tačiau kol kas sporto stovyklose fiziškai būdavo nepalyginamai sunkiau nei kariuomenėje. Čia proporcingai padalintas laikas mokslui ir sportui, todėl gaunasi puikus balansas. Gąsdino dėl maisto kokybės, sakė, kad maistas prastas, neskanus, todėl maitinimas labai nustebino. Gal tik patiekalai šiek tiek kartojasi, bet skanu. Taip pat gąsdino, kad reikia nereikia už kiekvieną smulkmeną baus. Na, šiek tiek bausmių gaunam, bet tos bausmės labiau papildomas sportas, o sportas fainai“, - draugiškai papildydami vienas kitą vardija vaikinai ir lyg susitarę tvirtina, kad prieš kažką vertinant, pirmiausia tai reikia patirti ant savo sprando. „Patinka-nepatinka, sunku-lengva. Kol pats neišbandei, nieko negali sakyti. Esam skirtingi, todėl vienam sunku, kitam lengva, vienam įdomu, kitą užknisa… Nereikia klausyti gandų, reikia patiems ateiti ir įvertinti. Mums kol kas kariuomenėje patinka ir net penki iš mūsų svarsto galimybę po tarnybos pasilikti“, - sako jie, bet pripažįsta, kad tarnybos pradžia buvo iš tiesų nelengva. Prisimindami ją vyrukai juokiasi, jog pirmomis savaitėmis klausimas „Koks velnias mus čia nešė?“ kirbėjo ne vieno galvoje. Jaunieji kariai pasakoja, kad iš pradžių buvo sunku priprasti prie griežtos dienotvarkės, itin ankstyvo kėlimosi, valgymo pagal nustatytą grafiką, bendros tvarkos spintelėse ir kambariuose reikalavimų, asmeninės erdvės nebuvimo. Stresą varė ir nuolatinis skubėjimas, o vilties, kad kada nors bus lengviau, neįkvėpė ir rasti ankstesnių šauktinių laidų linkėjimai, patarimai ir net paslėpta šventojo statulėlė. Tačiau, vaikinų teigimu, jau po 2-3 savaičių stresas atslūgo, atsirado daugiau žinojimo, kas po ko laukia, įpratimas prie drausmės, rutinos ir pasidarė įdomu.
Šiuo metu draugai skaičiuoja dar tik trečią tarnybos mėnesį. Kartu keliasi, prausiasi, valgo, sportuoja, leidžia laisvalaikį… Kiekvieną dieną 24 valandas per parą būna kartu. O dalintis bendra erdve, išmokti priimti kitus su visais jų skirtumais, asmeninėmis savybėmis, charakteriais bei išvengti tarpusavio trinties ir konfliktų nėra lengva net ir patiems artimiausiems žmonėms. Tad ir tarp devynetuko visko būna - ir apsižodžiuoti tenka, ir pasipykti, ir draugiškai vienas kitam per pakaušį užvažiuoti. O priežastys tam, kaip patys sako, visiškai absurdiškos: tai kažkas lovą negražiai paklojo, tai spinteles sustūmė neatsiklausus, tai kambario nešluoja… Tokie šeimyniški buitiniai pasipykimai kaipmat išnyksta ir virsta broliška vienybe, vos susidūrus su netikėtais iššūkiais ar pakliuvus į stresines situacijas. „Visi vienas kitą stengiamės įkvėpti ir pamotyvuoti. Kas arčiausiai būna to, kuriam tuo metu sunku, tas ir motyvuoja. Kartais gražiai, kartais negražiai tenka pasakyti, kad nepasiduotų, bet kol kas vieni kitais galime didžiuotis - niekas iš mūsų kompanijos dar nėra palūžęs, o būryje tokių jau pirmame miške buvo“, - džiaugiasi vaikinai, kalbėdami apie daugiau ištvermės ar fizinių jėgų reikalaujančias užduotis bei vienas kito palaikymą. Paklausti, ar paragavus kariško gyvenimo ir atsukus laiką atgal jų pasirinkimas iškart po gimnazijos atlikti karinę tarnybą vis dar išliktų toks pats, vaikinai susimąsto vos akimirką ir kone vienu balsu atsako: „Ar kartotume pradžią? Ne. Bet išbraukus pirmas tris savaites, kol įpranti prie kasdienės rutinos, perpranti pagrindines taisykles ir pasidaro įdomu - taip. Ypač kartu su draugais.“ Tad šiandien jie jau ne vien geri draugai, bet ir ginklo broliai, drąsiai teigiantys, kad kariuomenėje praleisti mėnesiai jų tarpusavio ryšį pakėlė į naują lygį ir dar labiau sustiprino. „Klasėje buvo keturiolika vaikinų, į kariuomenę išėjo dešimt. Mes devyni į Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną, o vienas pasirinko tarnybą Rukloje“, - šypsodamiesi pasakoja vaikinai ir prisimena, kad mintis iškart po gimnazijos visiems kartu eiti tarnauti kilo dar besimokant dešimtoje klasėje. Tiesa, tąsyk ji nuskambėjo tik „ant juoko“, tačiau užkabino ir nepaleido. Praktiškai visi buvo sportuojantys, besidomintys sveika gyvensena, tad mintis patirti kariškus iššūkius ir dar su pačiais artimiausiais draugais itin viliojo. Ilgainiui ji virto planu, o pabaigus gimnaziją ir realybe.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Kunigo Justo Jasėno gyvenimo kelias: tarp tarnystės ir kūrybos
Šių metų birželis pažymėjo 40 metų gyvenimo kelią kunigui, poetui, visuomenininkui Justui Jasėnui. Pažįstame jį kaip raiškią, laisvai ir originaliai mąstančią asmenybę. Jo įžvalgų, nestandartinių pasisakymų galima rasti įvairiose medijose. Mes džiaugiamės dar viena sukaktimi - dešimt metų Justo rašiniai ir „Kupiškėnų mintyse“. Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, yra Lietuvos maironiečių draugijos tarybos narys ir Lietuvos Biblijos draugijos narys, Latvijos lietuvių laikraščio „Lietuvių balsas“ redkolegijos narys.
Justas Jasėnas. Kunigas teologas, visuomenininkas, literatas poetas, publicistas. Gimė Katinų kaime, Panevėžio rajone, 1982 m. 2001 m. baigė Panevėžio Vytauto Žemkalnio humanitarinę gimnaziją. Miežiškių (Panevėžio r.) klebono Kosto Balsio paskatintas, J. Jasėnas pasirinko kunigystę, 2001-2007 m. studijavo Vilniaus šv. 2007 m. liepos 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupas Jonas Kauneckas įšventino J. Jasėną kunigu. 2007-2008 m. jis buvo Anykščių šv. 2008-2011 m. J. Jasėnas tarnavo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaru. 2011-2012 m. J. 2012-2017 m. Alizavos (Kupiškio r.) šv. Jono Krikštytojo parapijos administratorius, kartu administravo ir Palėvenėlės (Kupiškio r.) Švč. Mergelės Marijos parapiją. 2012-2014 m. jis buvo ir Salamiesčio (Kupiškio r.) šv. 2014-2017 m. J. Jasėnas Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras, nuo 2017 m. liepos iki lapkričio - ir Alizavos šv. Jono Krikštytojo, Palėvenėlės Švč.
2012-2014 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete pastoracinės teologijos magistrantūroje, parengė ir apsigynė mokslinį darbą „Marijinio pamaldumo vaidmuo naujojoje evangelizacijoje: Švč. Nuo 2017 m. lapkričio 6 d. J. Jasėnas yra Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas. J. J. Jasėnas sudarė ir išleido jubiliejinį leidinį „Stasė: kūrybinio pasaulio dvelksmas“ (su dailininke Stase Medyte, 2008 m.) ir albumėlį „Stasė. Kelias su paukštuku“ (su S. Medyte, 2013 m.), yra vienas iš kraštotyros monografijos „Miežiškiai“ (2003 m.) autorių ir rengėjų, Miežiškių parapijos istorijos tyrinėtojas ir skleidėjas. J. Jasėno eilėraščiai spausdinami periodikoje, publikuoti rinkiniuose „Žodžių žydėjimas“ (2001 m.), „Šauksmas tyloje…“ (2002 m.), „Kaip upių tekėjimas“ (2010 m.). Jis yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ narys (nuo 2007 m.) ir Kupiš…
Justo Kučinsko kelias: nuo šokių parketo iki filosofijos aukštumų
Tituluotas šokėjas Justas Kučinskas laimingas, kad turtų ir elito pasaulį pamatė dar jaunystėje ir turėjo galimybę savęs paklausti, kas išties gyvenime svarbiausia. J. Kučinskas sako, kad pandemija - pertrauka skubančiame gyvenime; laikas, kai kiekvienas turi galimybę atsitraukti nuo skubos, judesio ir pabūti su savimi. Pats šokėjas su šeima iš sostinės pasitraukė į kaimą ir saviizoliavosi gamtos prieglobstyje, kurioje galima ramiai patylėti. Dabar toks laikas, kai vertiname ir pervertiname visas savo patirtis.
Iš Marijampolės kilęs J. Kučinskas buvo priverstas kelti sparnus ir treniruotis užsienyje. „Prasidėjo tikrosios žiurkių lenktynės, kai ieškojome geriausio klubo, geriausio trenerio. Lietuvos nepakako, reikėjo treniruotis užsienyje, norėjosi laimėti visus įmanomus čempionatus. Mūsų pagrindinė bazė buvo Olandijoje, ten turėjome trenerių komandą, praleisdavome nemažai laiko. Kai aš šokau, vienas iš didelių pramoginių šokių centrų buvo ir Londonas. Ten suvažiuodavo visas pasaulis, norėdamas pasižiūrėti į pačius geriausius, su jais praktikuotis. Turėjai važiuoti į Londoną ir nueiti į vieną studiją labai keistoje vietoje - ne turtingoje, o apšiurusioje vietoje, kvepiančioje pokario nuorūkomis, beveik įgriuvusiu stogu, bet tame senoviniame bokso klube susirinkdavo visos žvaigždės. Norėdami išlikti čempionų elite, J. Kučinskas su partnere neskaičiavo valandų liedami prakaitą ant parketo, bet, anot laidos herojaus, čempionatuose sunkiausia ne konkurencija, o psichologinis ir emocinis krūvis.
Taip pat skaitykite: Valentino dienos želė tortas: gaminimo instrukcijos
J. Kučinskas atviras - su buvusia partnere bendraudavo tarsi sutuoktiniai, o kalbėjimas ir išsikalbėjimas buvo vienas iš šokėjų poros sėkmės pagrindų. Po vidurinės mokyklos baigimo jis padarė karjeros pertrauką ir išvyko į Londoną, kur mokėsi šiuolaikinėje šokio mokykloje. Studijų metais vaikinas suvokė, kad sportiniai šokiai - ne tik sportas, bet ir meno rūšis. Tad baigęs studijas ir parkeliavęs į Lietuvą, į sportinių šokių areną, J. Kučinskas grįžo neįprastu duetu - pradėjo šokti su balerina Jekaterina Romankova. Tai buvo rizikingas, tačiau pasiteisinęs žingsnis - pora tapo triskart Europos Lotynų Amerikos šokių vicečempionais. Supratome, jog norime gyventi kartu ir kad mūsų gyvenimas, kurį gyvensime kartu, būtų niekados neatsietas nuo judėjimo, kūrybos, džiaugsmo būti kūniškai ir fiziškai kartu. Prieš septynerius metus įvykusios vestuvės buvo atskaitos taškas, kai sutuoktiniai pasitraukė iš profesionalių šokių pasaulio. Tą kartą Kučinskai norėjo stabilesnio gyvenimo ir sukurti gausią šeimą. Šokis, judesys lydi ir dabartinę Kučinskų šeimos kasdienybę. Daugiau nei vienuolika metų kartu esanti pora šiuo metu vadovauja judėjimo mokyklai. J. Kučinskas tikina, kad jo ir žmonos judesio formos keičiasi, kinta kūryba, tačiau abu eina bendru keliu.
Kitas neįkainojamas atradimų kelias - prieš dvylika metų pradėtas gilinimasis į filosofijos mokslus. J. Kučinskas sako, kad filosofiniai klausimai jam kildavo nuo pat mažens. Jam rūpėjo klausimas, kaip nugyventi gerai. Prisimenu, dešimto gimtadienio proga pūčiau žvakutes ir sugalvojau norą: norėčiau sutikti žmogų, kuris atsakytų į visus mano klausimus. Atsakymai ateina su gyvenimo patirtimi. Dėl to J. Kučinskas esantis dėkingas tėvams, kad galėjo save išbandyti skirtingose disciplinose ir negalvoti apie pinigus.
Pasitraukus iš verslo atsitiktinė pažintis su filosofu Arvydu Šliogeriu J. Kučinskui leido jam suprasti, kad gyvenime nori dalytis savo žiniomis su kitais. Filosofija J. Kučinskui padėjo atskirti tikrovę nuo miražų, o įkvėptas A. Šliogerio tituluotas šokėjas pasirinko filosofijos doktorantūros studijas. Iš savo mokytojo J. Kučinskas išmoko ne vieną esminę pamoką, kurią pritaiko ir asmeniniame gyvenime. „Iš Arvydo aš perėmiau keletą principų, leidžiančių man įsivertinti situaciją ir nepasimesti. Vienas iš jų yra kuklumo ir saiko principas, tam tikra nežinojimo prezumpcija, galbūt net supratimas, kad galutinio atsakymo nėra ir negali būti. Jeigu kažkoks atsakymas atėjo kaip galutinis, tai žinok, jog tai yra paklydimo kelias. Žmogui lemta būti labiau klausime nei atsakyme.