Sriuba iš kirvio: sena animacija ir šiuolaikinės realijos
"Sriuba iš kirvio" - tai sena animacija, kurios siužetas primena, kaip išradingumas ir komunikacija gali padėti pasiekti tikslą net ir be didelių išteklių. Šiandien, XXI amžiuje, planuojama komunikacija išlieka aktuali, tačiau įgauna naujas formas, o žinios tampa pagrindine valiuta. Tačiau ar Lietuvoje, kur susiduriama su įvairiomis problemomis, įskaitant žmogiškųjų išteklių praradimą ir visuotinę trinkelizaciją, įmanoma sukurti žinių ekonomiką?
Planuojama komunikacija: nuo lankstinuko iki žinių sistemų
Dar 1960 metais Willardas V. teigė, kad planuojama komunikacija nėra kažkas labai sudėtingo. Vis dėlto, organizacijose dažnai tai apsiriboja lėšų likučio įvertinimu metų pabaigoje ir sprendimu skirti jas "reklamai". Dažnai tai baigiasi lankstinuko išleidimu, kuris pasensta dar jį maketuojant. XXI amžiuje planuojama komunikacija įgauna kitas formas. Paradoksalu, bet dar 2005 metais teko susidurti su verslo planus vertinančia specialiste, kuri nežinojo, kas yra komunikacija organizacijoje. Ji nesugebėjo atskirti komunikacijos ir komunalinių paslaugų. Tačiau komunikacija ir sukuria žinias, o žinių pagrindu vienijamos organizacijos. Naujieji vadybininkai tampa intelektualaus kapitalo navigatoriais.
Žinios - pagrindinė XXI amžiaus valiuta
Žymus sociologas W.C. Millsas 1959 metais rašė, kad kūrybingas žmogaus protas - didžiausia vertybė, pabrėžė gebėjimą numatyti įvykius. Žinios (angl. knowledge) apibrėžiamos labai įvairiai. Kompiuterių moksle pripažįstama hierarchija: duomenys, derinami su turiniu, lemia informacijos atsiradimą. Informacijos derinimas, analizė ir sintezė sudaro pagrindą žinių atsiradimui. Dirbtiniame intelekte žinios yra vienas iš lygmenų daugelio atstovavimo schemų hierarchijoje. Organizacijos ir vadybos teorijoje žinios apibrėžiamos su nuoroda į sistemas, šiuo atveju sąsajos yra tarp individų, grupių ir organizacijų. Žinios iš esmės būdingos individualiam žmogaus protui ir informacija virsta jomis tik tuomet, kai asmuo ją perima taip, kad gali naudoti tiesiogiai (angl. immediate use). Pati aukščiausia pakopa yra išmintis, o ji būdinga vyresnio amžiaus asmenims, kai žinios, patirtis, įgūdžiai įgauna brandos statusą. Būtent todėl palanku kolektyve telkti ne vien jaunus specialistus, reikšmingi yra patyrę specialistai, kurie praktiškai ir informacines technologijas valdo virtuoziškai.
Žmogiškojo veiksnio svarba ir Lietuvos realijos
Kai ateina didesnė ar mažesnė ekonominė perturbacija, puolame kaltinti išorinius veiksnius, tačiau nutylimi pagrindiniai, o jie susiję pirmiausia su žmogiškuoju veiksniu. Visi atkurtieji, sukurtieji mūsų verslai yra “jauni”, mūsų prekių ženklai privalo konkuruoti su prancūzų ar vokiečių kelių šimtmečių senumo prekių ženklais, mūsų naujai parengti “specialistai” nors yra ambicingi ir save puikiai vertinantys, realybėje dažnas yra tiesiog beraščiai, kažkokiu “stebuklingu” būdu įsigiję magistro diplomus. Todėl tampa suprantamas kinų ekonominės sėkmės modelis: kuriamos ekonominės zonos, kur gyvena labai perspektyvūs ir gabūs specialistai, jie konkuruoja, dirba efektyviai ir sukuria didžiulę pridedamąją vertę. Deja, jokių labdaros programų ir išlaikytinių tose ekonominėse zonose nėra - jose vien perspektyvūs ir gabūs žmonės.
Kita grėsmė - mažinant darbuotojų skaičių valstybės tarnybos institucijose galioja nerašyta taisyklė - atsisakoma kvalifikuočiausių ir brangiausiai kainuojančiųjų. Faktas, jog jie yra ir bus samdomi užsienio firmų. Verslas Lietuvos masteliais vargu ar įstengtų apmokėti už jų aukštą kvalifikaciją. Taip jau atsitiko su medicinos darbuotojais, mat mūsų gydytojai ir slaugės gauna ne šiaip darbo pasiūlymus, o kontraktus, kur sudarytos sąlygos, pavyzdžiui, Norvegijoje per atostogų mėnesį vasarą padirbėti jų ligoninėse ir užsidirbti tiek, kiek Lietuvoje neužsidirbtų ir per metus, mat ten atlyginimai gerokai didesni, o mūsų specialistai yra puikiai parengti ir vertinami. Nekalbu jau apie jaunimą, jie greitai susiorientavo, kad Vokietijos ar Danijos universitete įgytas išsilavinimas yra žymiai kokybiškesnis, kad galima gauti stipendiją, mokslas gali būti nemokamas, gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, nereikia kabėti ant tėvų kaklo ir pan. Taigi žmogiškieji ištekliai prarandami. Lengva tuo buvo įsitikinti per 2009-ųjų Dainų šventę - būriavosi senjorai ir mokyklinio amžiaus vaikai, dainavo, šoko, bet kur vidurinioji karta? Ji praktiškai prarasta, todėl nenuostabu, kodėl “Sodra” jau su milijardine skolos skyle, juk nėra kas tuos mokesčius moka.
Taip pat skaitykite: Trys gardūs lydyto sūrio sriubos receptai
Žinių ekonomika Lietuvoje: lozungai ar realybė?
Esamu metu galime konstatuoti, kad lozungai apie žinių ekonomiką taip ir liko lozungais. Dar 1995 metais vienas danų ekspertas - Ryanas Holmas, užsiimantis jauniausiųjų ir gabiausiųjų moksliukų nuo 15 iki 21 metų atranka ES, atvykęs į Vilnių ir aplankęs kai kurias jaunuolių ugdymo įstaigas, pasakojo, esą mes, lietuviai, kaip ir danai, neturime didesnių gamtos išteklių, galime konkuruoti tik žmogiškaisiais ištekliais, investuodami į gabių žmonių ugdymą, talentų puoselėjimą. Tam reikia ištisų programų, atrankos sistemų, rėmimo programų. LR tai daro, bet daro “valdiškai”. Kita reikalo pusė - komercializuota pompastiška gabių vaikų paieška, kada viskas užsibaigia naujų daininkų atsiradimu TV ekranuose. Mes jau ėmėme transliuoti berniuką, kuris pristatomas kaip gabus ir traukia dainelę “bla bla bla”… Tikriausiai tokių “specialitų” laukia mūsų verslininkai. Tokius ir gaus, nes investuojama į balabaikas dainuojančius vaikučius vietoje to, kad būtų suteikiamos jiems reabilitacinės programos pirmiausia geram fiziniam stoviui pasiekti, nes mūsų pasiligoję vaikai tikrai nesugebės konkuruoti su švedais ar danais, kurių jaunuoliai, išeidami iš vidurinės mokyklos turi praktiškai visiškai sveikus dantis ir tik kas antras - vos po vieną plombą.
Būtent todėl nenuostabu, kai vieno LR universiteto diplomą turinti teisininkė atsiduria kursuose, kur mokoma pedikiūrininkės amato, mat darbo kaip teisininkė ji negauna, o nagus karpyti, lakuoti - prašom, darbo yra. Ar kas skaičiavo, kiek tokių “diplomuotų” jau parengta ir kiek tai kainavo mokesčių mokėtojams? Ne, vietoje to buvo skubama susišluoti ES lėšas, skiriamas prioritetinei sričiai - žinių ekonomikai. Štai jau beveik ir “turime” tokią… Palyginkite, kaip ji atrodo ta ekonomika kitose šalyse, kas tai yra apskritai ir kodėl tai yra labai svarbu. Mes gi išlikome toje pačioje stadijoje, kai dar neužmiršome, kad šaltkalvis gaudavo tiek, kiek ir profesorius ar generolas. Dabar mūsų profesoriai gauna tiek, kiek kolegijas baigę mitrūs ir suktis sugebantys vadybininkai. Ką tokiomis sąlygomis gali privilioti kurti žinių ekonomiką?
Sunkmetis - galimybė atsipūsti ir gilinti žinias
Paradoksalu, bet sunkmečio sąlygomis žmonės, dar likę Lietuvoje, greitai susiorientavo: atėjo laikas atsipūsti. Taip, būtent atsipūsti, nes kai tokia nežinia, įstatymai keičiami naktimis ir tu su savo verslais nežinai, ką rasi atsibudęs ir kokių dydžio mokesčių iš tavęs pareikalaus, ne, geriau jau ramiai pabūti, pakeliauti, o ypač naudinga - gilinti žinias. Krito nekilnojamojo turto kainos, pinigai nuvertėjo, verslai sužlugo, bet žinios išliko vertingos, su jomis gali rasti išeitį ir sunkmečiu, nes samdytis gali dabar ir norvegui, ir britui, be to, juk nėra skirtumo, kurioje vietoje gyveni - su žiniomis esi reikalingas, gali atiduoti darbo rezultatus ryšio priemonėmis ir būti solidžios tarptautinės komandos narys tupėdamas tykiai kokiame darniame gamtos prieglobstyje. Taip jau yra, kad bet kuri krizė turi ir teigiamų pusių, tai yra metas, kai vertybės perkainojamos, pasimokoma iš klaidų, pasveriama, kas daryta ne taip ir ką dabar darysime jau visai kitaip.
Visuotinė trinkelizacija ir dainuojantys vaikai
Vienas nori būti niekada nesenstančiu politiku net tuomet, kai jo kūnelis suriestas į didelę kuprą ir proto defektyvumas toks, jog nebesugeba trijų žodžių perskaityti nė iš lapelio, o kas per ausines jam diktuojama, nieko negirdi, todėl nuolatos nusikalba viešai ir visaip kaip reklamuoja nė 10 bendrojo lavinimo mokyklos klasių nesugebėjusiojo baigti anūko, kuris retsykiais ištraukiamas iš ligoninės, skirtos nusilpusio protelio individams, ir demonstruojamas it gebantis pabūti ministru, nors niekam taip neatrodo ir visi iš to anūko juokiasi. Kita nori būti amžina scenos artiste, nežiūrint į tai, kad išoriškai primena susiraukšlėjusią šimpanzę su plaukų kaltūnu ant galvos ir apaugo ūsais, barzda ir jokia depiliacija jau nebepadeda.
Vaikai vis dar dainuoja „bla bla bla“, ne, nesakau, kad dainavimas yra blogai, atvirkščiai, bet daugelis vaikų Lietuvoje mokytis tiesiog ne tik nebenori, bet ir nebegali, nepajėgia, užtat COVID-19 karantino sąlygomis nuotoliniu būdu intensyviai mokėsi vaikučių tėveliai vietoje savo vaikų, nenorinčių nuobodžiai sėdėti prie kompiuterių ekranų ir įsisavinti žinias ar tiesiog nebepajėgiančių sutelkti dėmesį bent pusvalandžiui. Kai kurie tėveliai net įveikė pradinės mokyklos mokymo programas mokydamiesi už savo vaikučius ir dabar turi bent 4 klasių „išsilavinimą“, nes daugelio aukštojo mokslo diplomai, įsigyti po 1990 m., yra paprasčiausiai nusipirkti, taigi, ir negaliojantys, fiktyvūs, neturintys jokios vertės. Su kuo ta žinių ekonomika gali būti sukuriama?
Taip pat skaitykite: Kiaulienos sriubos receptas
Alzheimerio liga ir demografinė situacija
Remiantis oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje Alzheimerio liga oficialiai serga daugiau nei 42 tūkst. žmonių. Visgi realus sergančiųjų skaičius, manoma, siekia 56 tūkst. Demencija nustatoma maždaug 2 proc. šešiasdešimtmečių, o kas penkerius metus šis rodiklis beveik padvigubėja - 65-erių ji jau diagnozuojama apie 3-4 proc. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, Alzheimeris - dažniausia demencijos forma, sudaranti 60-70 proc. visų atvejų. Nors dažnai teigiama, kad demencija yra natūrali senėjimo dalis, ja gali susirgti ir jaunesni asmenys. Galvos smegenų pokyčiai, kurie vėliau išryškėja kaip ligos simptomai, gali prasidėti dar prieš 10-15 metų iki jų pasireiškimo. Apie 2-3 proc. Amžius pats savaime nėra ligos priežastis - tai veikiau rizikos veiksnys, darantis žmogų labiau pažeidžiamą. Naujausiomis mokslo tyrimų žiniomis, net 45 proc. demencijos atvejų nulemia gyvenimo būdas.
"Supergalios" ir priklausomybė nuo interneto
Teko stebėti vieno Lietuvos miesto vaikus, žaidžiančius netoli aukštos elektros įtampos įrenginio ir “matuojančius” vienas kito supergalias. Tas vaikas, kuris, neva, matavo kitų vaikų supergalias išdidžiai pareikšdavo tai vienam, tai kitam maždaug 11-12 metų berniukui: “Tu neturi jokių supergalių, kas kitas? Tu irgi neturi supergalių”. Jis taip įvertino visus berniukus apsimestinai matuodamas jų supergalias. Ką jau bekalbėti apie tai, jog vos ne kiekvienas pabudęs ryte pirmiausia ne prausiasi ir mankštinasi, o kuo skubiau jungiasi prie interneto platformų. Po to peržvelgia naujienas sriūbčiodamas kavą. Nepaisant bandymų pažaboti ekrano laiką ir taikyti programų apribojimus, dažnai jų nepaisome ir telieka kaltinti save dėl prarasto laiko, pavyzdžiui, noro patirti malonumą, ieškoti ir rasti geros savijautos kupinų gausaus turinio dopamino hitų, kurių neprisiminsite vėliau iš viso. Eidamas į darbą ar važiuodamas traukiniu pastebite, kad daug kitų žmonių žiūri žemyn ir žiūri į savo telefonus. Vidutinis fokusavimo laikas asmenims, žiūrintiems į vieną ekraną, sumažėjo nuo 2,5 minutės 2004 m. iki vidutiniškai 47 sekundžių 2021 m. Dr. Rinka įkainojo mūsų dėmesį konkurencingoje „dėmesio ekonomikoje“.
Kaimo kasdienybė ir vienatvė
Nesakau, kad tie kraštai - Antariškiai, Pučionys, Lokėnai, Liepeliai, - linksmi ir patrauklūs kiekvieno ten užsukusio žmogaus širdžiai. Kad ten niekas negirtuokliauja ir nekelia barnių, kad ten nėra vienatvės ir skurdo. Gerai, jei esi vienas iš tų, kurį supa gausi šeima, kurioje kiekviena vakarienė tampa bendravimo džiaugsmu, ir jaukiai dega gryčioje geltonas žiburys… Tačiau šiuos kraštuos kaip tik daugiau gyvena vienišių. Ypač moteriškių. Skuba apeiti gyvulius su šviesa ir sėdi prie žioruojančios žarijomis krosnies, net žiburio nedega. Ir vakarieniauja spengiančioj gryčios tyloj. Kartais ir kasdienės duonos kąsnis su vakarykščia burokėlių sriuba, ir virta bulvė, kad ir su skaniu smetonos ir spirgučių padažėliu, nelenda burnon.
Birželio viduryje, prieš šventą Joną, kai prasideda šienapjūtė ir ima žydėti Liepelių kaimo liepos, senas sodžius tarsi pavirsta bičių aviliu ir pakvimpa medumi. Šviesūs, skubūs darbai užverda žemėje ir ore: valstiečiai tvarko šieną, o bitės liepose dūzgendamos renka medų. Darbymetis visai Dievo kūrinijai! Liepeliečiai gi - vieni aukštumėlėse aria dirvas, kiti doroja burokus, kamaroje perrenka jau nukastas, pradžiūvusias bulves, prižiūri dar dieną laukan išvedamus gyvulius, o treti, kurie jau nebeturi sveikatos užsiimti žemės darbais, sėdi prikūrentose gryčiose ir žiūri pro nedidelius trobų langučius: kas dedasi lauke, kas praeina ar pravažiuoja pažliugusiu keliu. Gliaudo pupeles, šiuose kraštuose vadinamas fasuoliais. Ateina šeštadienis, ir ryto aušroj žmogus nusitraukia nuo laktos pavasarinį gaidį, ką tik sugiedojusį paskutinę savo giesmę, ištempia jo kaklą ant kaladės skiedryne, ir blausiai sužvilga pakelto kirvio ašmenys. Ir visa tai atrodo kaip atnašos išeinančiai saulei… O sekmą dieną po Šventų vidudienio mišių, kurias kaimietis dažnai atkalba ne bažnyčioje, o gryčios kertėje, po šventaisiais paveikslais, žiūrėk, pajuodusiame puode jau linksmai kunkuliuoja gaidiena su fasuoliais ir bulvėmis.
Veronika Apalinskienė darže rauna burokus. Deda į krūvas - kur gumbai, ten gumbai, kur lapai, ten lapai. Užtat nebereikės tų lapų plauti ir bus vakare ko pamesti žalajai - prie sauso šieno gabanos skanus žalumynas. Veronika jau kadai kadės karvę nakčiai veda punėn. Tvarto šilumoj atsigulęs ant šiaudų gyvulys visai kitaip pailsi ir pieno duoda daugiau. Pamėgink dabar išstovėt visą naktį tokioj drėgmėj ir pavietrėj. O Veronikos karvė gera, pieninga. Vienintelė jos maitintoja, priedas prie menkos pensijos. Tokios daug pieno duodančios žalosios visados būna opesnės darganai ir šalčiui. Palik nakčiai ant šlapios, jau atšalusios žemės - atsiguls, dar gaus tešmens uždegimą. Argi šiais laikais išsimokėsi daktarui? Moters guminiai batai aplipę moliu, rankos žemėtos. - Vaikai šeštadienį suvažiuos, tada pabaigsim. Sudorosim viską. Ale va - radau laisvą valandėlę, sakau, pradėsiu raut pati. Bus greičiau. Ir karvei buroklapių reikia, nebereikės skinti atskirai, - sako Veronika Apalinskienė, trindama į šlapią žolę kojas. Šalia daržo pririšta sumūkia plačiasnukė, tamsiai žala karvė, liūdnom vandeningom akim palydėdama trobon nueinančią savo šeimininkę. Gryčioje neseniai pakūrenta, jauku. Iš senoviškos duonkepės krosnies sklinda gera namų šiluma. Krosnis tamsiame gryčios kampe boluoja lyg sniego pusnis. Savos rugienės duonos Veronika nebekepa, bet ajerų prisidžiovina, labai pataiso gryčios kvapą. O šiaip kiek čia reikia vienai, dar dviem jos šuneliams - dzvaneliams. Be to, duonos ir vaikai atveža, ir pati kartais nusiperka autoparduotuvėje, kuri atvažiuoja į kaimą, kol neprilyta be saiko. - Prapultis būtų, jeigu neatvažiuotų ta autolavkė - nubrisk tu į Jakutiškius kone tris kilometrus, ypač žiemą. Pas mus vietos slėsnos, tai kaip užpusto, kaip užvaro - sniego būna iki juosmens, - sako aštuntą dešimtį įpusėjusi Veronika. Bet taip būdavo seniau. Besikalbant prisimena tuos laikus, savo gyvenimo kelius ir vargus. Džiaugsmingų dienų buvo mažiau negu to vargo. Per visą gyvenimą nešė savo kryželį. Ir kitam nešančiam dar padėjo.
Taip pat skaitykite: Sveika sriuba: brokoliai ir salierai
Sakalauskų sodyba: praeitis ir dabartis
Sakalauskų troba su patrešusia tvora ir šimtamete liepa palangėj - pirmutinė nuo vieškelio, einančio Lokėnų pusėn. Čia ir prasideda senasis Liepelių kaimas. Kadaise jį vadino Stimburiais. Melioracijai nugriovus namus, Sakalauskai pirkosi iš Liepelių senolio Juozo Žižio sodybą, kuri graži pažiūrėti ir patogi gyventi: didžiulis klojimas, dvejų durų klėtis, geras, erdvus tvartas gyvuliams, didelis žolėtas atšlaimas. Už klojimo - senas bent šimto obelų sodas. Tvarkingas ūkininkas buvo Juozas Žižys, bet atėjo senatvės negalia ir išsikėlė pas vaikus į miestą. Nebeilgai ten pagyveno ir numirė, o sodybą ir nusipirko Sakalauskai, čia atsikraustę su gausia savo šeimyna.
Iš didžiulės šeimynos paliko tik dviese - Damutė, motina, ir sūnus Antanas, aukštas, gražiai nuaugęs, gražios eigasties vyras. Tik jau girtuoklis. Jis dar tėvui gyvam esant vedė Deltuvos eigulio Tereko dukterį Genovaitę, susilaukė ketverto vaikų, tačiau nežiūrėjo šeimos, nesidžiaugė tuo, ką turi, pykosi su uošviais, ir žmona ilgai neištvėrė kartu ir išsiskyrė - jis parėjo gyventi pas motiną. O motina argi nepriims savo vaiko atgal namo, juolab kad viena gyveno didžiulėje gryčioje, be to, ir senatvė artėjo. Žinoma, skauda širdį dėl nenusisekusio sūnaus gyvenimo, dėl paliktų anūkų ir marčios. Kažin ar kada nors jie aplankys savo bobutę. O kad ir atvažiuos kada, tai trumpam.
Mus pasitinka senatviškai išblukusių ir liūdnų, pavargusių akių moteris. Domicelė Sakalauskienė, buvusi Domicelė Rimšaitė. O šiaip jau vadinama Damute. Eidama per nelygią aslą, ji remiasi lazda, nes smarkiai šlubuoja. Tamsioje netvarkingos virtuvės palangėje stovi cerata dengtas stalas, pasienyje aukštas ir platus uslanas. Ant jo atsisėdus, kojomis nepasieksi įdubusios aslos.
Atšlaime, po langais, stovi surūdijęs, nevažiuojantis sunkvežimis. Tarsi koks paminklas šiandienos kaimo skurdui ir tamsybei. Gautas iš sugriuvusio kolūkio už pajus. Už kelių žmonių viso gyvenimo vargą. Prie šulinio ganosi pernykštė juodmargė telyčia, patvartėj užkudakuoja kiaušinį padėjusi višta. Tokia keista vienkiemio tyla - deginanti gyvenimo aitrumu. Gaila, kad nebėra sodybos šeimininko Edvardo Sakalausko. Edvardas mėgdavo ir mokėdavo pajuokauti. Buvo geras pasakorius, linksmaveidis, juodbruvas, geraširdis žmogus. Savo krašte visų šaukiamas Erdvardziuku arba Sakaliuku. Dar sveikas būdamas, šiek tiek išgėręs, anot jo paties, „palyginęs pilvelį“, pokštaudamas sakydavo apie savo pačiutę ir jos seserį: „Onelė - mokytoja, Damutei - visa žemė.“ Pasakydavo tai, tarytum kažką nukirsdamas linksmu rankos mostu, paryškindamas paskutinius žodžius.
tags: #sriuba #is #kirvio #sena #animacija #kas