Miesto N. nusikaltėlių kronikos: nuo lokiavyrių iki snaiperių
Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Šis faktas, įaugęs į miesto folklorą, atsispindi ne tik dabarties kronikose, bet ir gilioje praeityje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip nusikalstamumas formavosi ir keitėsi per šimtmečius, palikdamas neišdildomą pėdsaką miesto istorijoje.
Uostas - nusikaltėlių gyvybės šaltinis
Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas - vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį jie čiulpė ir saugojo taip godžiai ir įnirtingai, kad saldus, šiltas pienas nusidažė kraujo spalva.
Gaujų ištakos XIV amžiuje
Seniausios žinios apie uostamiesčio gaujas siekia XIV a. kronikas. Vienos jų metraštininkas, smalsus vokiečių vienuolis, pasakoja apie tvirtus, gauruotus vyrus, kuriuos, tarsi prijaukintus lokius, su savimi vedžiodavosi vadinamieji miesto N. uosto sargai - vienuolis tikina savo akimis matęs, kad atsisakančius mokėti uosto mokestį lokiavyriai suluošindavo vienu raumeningos letenos smūgiu. Šis pasakojimas atskleidžia ankstyvąją nusikalstamų grupuočių formavimosi stadiją, kur smurtas buvo naudojamas kaip priemonė kontroliuoti svarbiausią miesto resursą - uostą.
Vieši ir teatrališkų gaujų santykių aiškinimasis
Visais laikais uostamiesčio gaujos santykius su konkurentais ir tais, kurie dėl kokių nors priežasčių atsisakydavo paklusti, aiškindavosi viešai, triukšmingai, kartais net teatrališkai, lyg tyčia norėdamos sukelti kuo didesnį rezonansą. Arba - surengti kuo efektingesnį spektaklį. Jei susišaudymas - tai būtinai madingame naktiniame klube šeštadienio vakarą, kad atsitiktinių aukų ir sužeistųjų skaičius būtų didesnis, o chaosas įspūdingesnis. Jei kerštas ar bausmė, tai tokia, kad aukos kūnas ištikštų kuo platesniu spinduliu. Prabangių automobilių sprogimai centre, po savęs paliekantys dūmų kamuolius, sirenų kauksmą, sužeistųjų aimanas ir kruviną košelieną. Viešuose parkuose ant suoliukų pamėkliškos išdavikų ir dvigubą žaidimą žaisti nusprendusių policininkų galvos stiklinėmis akimis, nukreiptomis į begalybę. Begalviai kūnai paplūdimyje, tarsi vaikišku kastuvėliu vos vos užberti smėliu. Toks elgesys rodo ne tik brutalumą, bet ir norą įbauginti, pademonstruoti savo galią visai bendruomenei.
Naujosios kartos brutalumas
Jauniausioji antžmogių karta beatodairiškai laužė net nusikaltėlių pasaulyje nejudinamais laikytus priesakus. Pavyzdžiui, kankino ir brutaliai žudė nemokių verslininkų žmonas, tėvus bei vaikus. Net gavę išpirką tarsi gyvulius skersdavo įkaitus. Šis posūkis į dar didesnį žiaurumą liudija apie nusikalstamų grupuočių moralinio kodekso degradaciją ir naujų, dar žiauresnių lyderių atsiradimą.
Taip pat skaitykite: Kasdienybės grožis pagal Joną Meką
Kalugino nužudymas: naujas nusikaltimų stilius
Todėl kai dalį uosto infrastruktūrų kontroliuojančios „Komersantų“ gaujos vadeivą Kaluginą pakirto viena vienintelė tiesiai į širdį paleista kulka - jis mirė ant asmens sargybinio ir meilužės, primabalerinos rankų, - buvo tvirtai tikima, kad nusikaltimą įvykdęs snaiperis tikrai ne vietinis. Greičiausiai iš Maskvos ar Piterio. Saviškiai taip nesielgia, vietiniai tokios sterilios, bejausmės mirties nesupranta. Vienas begarsis šūvis į širdį - kas per juokai? Toks žmogus kaip Kaluginas buvo vertas gal ir ne didingos, bet bent jau padorios mirties. Mirties su trenksmu. Prie brangiausio senamiesčio viešbučio, kurio restorane ką tik pietavo su Prima, durų Kaluginas susmuko taip netikėtai, jog kelias akimirkas nei jis, nei jo asmens sargybinis, geraširdiškos išvaizdos dvimetrinis raumenų kalnas, nesuprato, kas nutiko. „Mira, man taip širdį suspaudė…“ - bąlančiomis lūpomis sušnibždėjo Kaluginas, rankos mostu liepdamas Primai pasilenkti arčiau. Balerinai nespėjus paimti gęstančio tiek pat mylėto, kiek ir nekęsto vyro rankos, Kaluginas prarado sąmonę. Liauną vyro riešą apglėbusi platininė „Rolexo“ apyrankė tarkštelėjo į gruodu aptrauktą šaligatvio plytelę. Kelios minutės vangaus švokštimo, tuomet kūnu tarsi lengvos bangelės nuvilnijo traukuliai, ir stojo mirtis. Sargybinis ir Prima buvo tokie pritrenkti, jog net nebandė palikti įvykio vietos. Pirmieji patruliai juos rado suklupusius tarsi Pietos skulptūroje - Kalugino kūną apglėbęs klūpintis apsauginis ir Mira, spaudžianti stingstančią meilužio plaštaką. Greitoji atvyko dar po dvidešimties minučių vien tam, kad konstatuotų, jog to, kas įvyko, atšaukti negalima. Mirties sceną apspito tokia tiršta žmonių minia - restorano lankytojai ir darbuotojai, smalsūs praeiviai, iš greta esančios mokyklos namo traukiantys vaikai, - kad kriminalistai vos galėjo prasibrauti. Niekas neabejojo, jog Kalugino širdį viena vienintele kulka šaltai ir tiksliai pervėręs snaiperis buvo nevietinis. Svetimas. Šis įvykis žymi naują etapą miesto nusikalstamumo istorijoje - profesionalų įvykdytus užsakomuosius nužudymus, kurie skiriasi nuo tradicinių gaujų karų su jų viešu brutalumu.
Mariaus istorija: atskirtis ir smurtas mokykloje
Kaluginui gyventi buvo likę kiek daugiau nei dvidešimt metų, kai Marius nenoromis uždarė langą, bet nepasitraukė nuo jo nė per žingsnį. Sugrubusiais pirštais įsikibo į palangę ir toliau tarsi užhipnotizuotas stebėjo vaikus, mokyklos kieme trypiančius tęžtantį sniegą. Vaizdas priminė paveikslą, nors mokiniai be paliovos judėjo - vaikėsi vienas kitą, šūkavo, mojavo rankomis. Mirgėjo įvairiaspalviai drabužiai, įraudę veidai. Mažiai pliekėsi gniūžtėmis, subyrančiomis dar nepasiekus taikinio, nuo stogelio virš durų nukarę varvekliai spindėjo ir tirpo, netoli vartų kažką apspitusi gestikuliavo grupelė vyresnių mokinių. Be striukių, vienplaukiai vasario pabaigos atlydyje, tik keli su šalikais ir pirštinėmis - visi džiaugėsi, kaip manė, paskutiniu šiais metais sniegu. Dar prieš kelias minutes Marius jautė gižų apmaudą, kad vienas stovi ilgosios pertraukos tyloje skendinčiame koridoriuje - kiekvieną pertrauką taip, - tačiau dabar tai nesvarbu. Kiemas ir jame zujantys vaikai Mariui dabar atrodė tiek pat realūs, kiek filmo ar paveiksliuko personažai. Pirmą kartą greičiau intuityviai pajuto, o ne sąmoningai suvokė, kad net tyloje triukšmas išlieka - buvusių žmonių ir įvykių triukšmas. Niekas niekur nedingsta. Valios jėgomis prisivertė nusigręžti nuo lango. Priešais rikiavosi eilė šviesiai pilka spalva dažytų durų. Pertraukų metu draudžiama likti klasėse, todėl visos durys užvertos. Ant kiekvienų juoduoja lentelė su kabineto pavadinimu arba skaitmenimis. „Gamtos kab.“ - lėtai perskaito Marius. Skaisčiai baltos raidės juodame fone rėžia akis. O delnai, atrodo, vis dar spaudžia glotniai nusvidintą gniūžtę, kurią prieš kelias akimirkas iš visų jėgų užsimojęs sviedė pro langą. Ir jei ne vangiai sublerbęs skambutis, tuščią koridorių akimirksniu pripildęs į klases skubančių mokinių ir mokytojų, tikriausiai vėl būtų pravėręs tą prakeiktą langą ir pabandęs kieme rasti dar vieną taikinį. Skambutis sublerbė antrąkart. Mariui skubėti nereikėjo - vietoje kitos pamokos buvo „langas“, - bet ir jis, lyg pastūmėtas nematomos rankos, įsiliejo į tarsi potvynis plūstančią minią. Galutinai tikrovėn grąžino skaudus kumštelėjimas, kuriuo ant laiptų palydėjo ilgšis plačiais madingais džinsais. „Nesismaukyk ne savo aukšte“, - mutuojančiu balsu klyktelėjo lyg užspringęs gaidys. Nors Marius jau septintokas, dėl žemo ūgio jį dažnai palaikydavo pradinuku, kurių klasės buvo pirmame aukšte. Nedidelė mokyklos biblioteka pustuštė, tik keli vyresnieji mokiniai - moksliukai, apsėdę tą patį stalą pasienyje, įnirtingai kažką pašnibždomis aiškinosi palinkę prie atverstų pratybų sąsiuvinių. Marių abejingai nužvelgusi bibliotekininkė vėl paniro į spalvotą žurnalą blizgiu viršeliu. Manekenė ant viršelio šviesiaplaukė, vilki nubrizgusius džinsinius šortus ir blizgučiais išsiuvinėtą žalią liemenėlę. Žurnalas vadinasi „JI“. Mariaus mama šį žurnalą taip pat perka, nors po to dažnai gailisi išlaidavusi, ypač kai pritrūksta pinigų cigaretėms. Kai mamos nebūna namie, Marius kartais įsitaiso ant sofos ir karštligiškai sklaido žurnalus, sumestus į netvarkingą kaugę. Specialiai neieško sekso temų ar apatiniais vilkinčių modelių - tie puslapiai atsiverčia savaime. Smalsumą greitai keičia gėda, kad ir jo mama žiūri į tai, apie tai skaito. Ir tai daro. Rėksmingos antraštės, į stulpelius surikiuoti sakiniai pasakoja apie dalykus, kurie Marių tiek pat masina, kiek baugina, ir jo vaizduotėje pinasi grėsli nežinia kaip vienas su kitu susijusių kūnų, žodžių ir gestų raizgalynė. Vonioje atsitūpusi mama, jos stuburo slanksteliai išsišovę, oda pašiurpusi. Pilkšvas muilinas vanduo srūva į nuotekų skylę. Roberto, mamos vaikino, baltas užpakalis - kartą Marius jį užklupo nuogą besišlapinantį tualete. Nors iš tiesų pats pasijuto užkluptas, kai Robertas atsisuko į betrypčiojantį tarpduryje ir nerūpestingai šypsodamas pasisveikino, tebelaikydamas penį, kurio Marius nematė, tik įsivaizdavo. Robertas buvo ką tik išsimaudęs, jo aptakūs raumenys, plati nugara blizgėjo mažučiais lašeliais. Būtent tada Marius pirmą kartą pajuto tą grėslų tvinkčiojimą, prasidedantį giliai papilvėje ir pamažu išplintantį po visą kūną. Vėliau kvapą gniaužiantis tvinkčiojimas kaskart grįždavo naktimis prabudus nuo iš motinos kambario pusės sklindančių duslių dejonių ir sofos girgždėjimo. Kitą dieną Marius vos galėdavo pažvelgti mamai į veidą. Ypač rytais, kai jos žvilgsnis būdavo apsiblausęs, o judesiai lėti ir minkšti. Niekaip nesupranta, kaip kažkada mama jam atrodė gražiausia pasaulyje. Dabar ji šleikšti, tokia šleikšti kaip salsvai karčios seilės, besikaupiančios galugerklyje, kai skauda gerklę. Arba ant vėstančio virinto pieno užsitraukusi plėvė. Kartais Marius pasvajodavo, kad Robertas dingtų, kad susipyktų su mama ir išeitų, paliktų juos abu. Tai buvo tikėtina - ankstesni mamos vaikinai paprastai išsinešdindavo po kelių mėnesių. Nors iš tiesų Robertą mėgo, net labai: kai jis užkalbindavo, Marius pasijusdavo tarsi dangun kylantis helio balionėlis - lengvas, blizgus ir laimingas. Robertas jį vadino bičeliu, dažnai prisėsdavo šalia pažiūrėti televizoriaus, net žadėjo nusivesti į laivų kapines. Prieš kelias savaites ten buvo atvilkti keli torpediniai kateriai, ir visi uostamiesčio paaugliai svajojo bent iš tolo juos pamatyti. O Robertas buvo skersai išilgai išlandžiojęs kapinėse yrančius laivus, nes dirbo statykloje mechaniko padėjėju ir su savo leidimu galėjo kiek tik nori šmirinėti po draudžiamas uosto teritorijas. - Labas, Mariau. Ko nors nerandi? - nors moters balsas buvo malonus, o veido išraiška draugiška, Marius vis tiek krūptelėjo. Bibliotekininkė vilkėjo storu raštuotu megztiniu, ant pečių buvo užsimetusi verstos odos liemenę. - Ne, nieko, aš tik pasėdėti, - murmteli Marius. - Laba diena, - atsikrenkštęs sušnabžda dar tyliau, vien lūpomis, ir smunka tarp lentynų. Knygos ir vadovėliai - dauguma nutrintomis nugarėlėmis, vos vienas kitas naujas - išdėlioti pagal klases, tik kelios lentynos pačiame gale suskirstytos temomis. Astronomija, dailė, pasakos, poezija… Ant palangės bibliotekininkės prižiūrimi augalai: iš žiemos miego pamažu bundančios pelargonijos, vatą primenančiame pūke įsisukęs kaktusas, dar vienas kaktusas plokščiais lapais, iš kurių styro reti stori spygliai, milžiniškas žalią fontaną primenantis alijošius. Šalia raudonas plastikinis laistytuvas ir trilitrinis stiklainis, iki pusės pripildytas gelsvo vandens. Marius prisėda ant kampe pūpsančio pufo ir atsiverčia iš lentynos pačiuptą knygą. Istorijos vadovėlis dešimtai klasei - vienas iš tų naujų, blizgiais viršeliais. Karvedžių, prezidentų veidai dar be tušinuku pripieštų akinių ir ūsų, su klaidomis užrašytų keiksmažodžių ir pramanytų telefono numerių. Išsirenka skyrelį, kaip Italijoje valdžią užėmė fašistai, bet vos pradėjęs skaityti liaujasi ir vėl mintimis grįžta į tuščią ilgosios pertraukos tyloje skendintį koridorių, prie praviro trečio aukšto lango. Dabar viskas dar labiau primena kino filmą. Apačioje kieme nieko neįtardami zuja vaikai. Už mokyklos kampo cigarete dalinasi vyresni mokiniai. Kažkoks dičkis prie vartų niurko spiegiančią klasiokę ryškiai rožine striuke. Marius stebi juos visus pats likdamas nematomas. Pro centrines duris išnyra naujoji biologijos mokytoja. Kaip visuomet, vilki pilku paltu, per petį persimetusi išsipūtusią rudą rankinę. Rausvos trumpai pakirptos mokytojos garbanos sniego fone primena papurusių karčiai kvepiančių gėlių, kurias žiemą su mama neša ant senelių kapų, žiedus. Marius nusitaiko. Jo gniūžtę laikanti ranka išpampsta lyg emocijų sprogdinamo animacinio filmuko personažo. Mokytoja stabteli - ji jau visai netoli vartų. Kresteli galvą atmesdama nuo veido plaukų sruogą ir jų - jos ir Mariaus - žvilgsniai susitinka. Biologės šypsena akimirksniu išblėsta. Ir taip didelės jaunos moters akys dar labiau išsiplečia, burna prasižioja, tarsi norėtų sušukti. Marius iš visų jėgų užsimoja ir paleidžia gniūžtę į taikinį. Iki pertraukos pradžios likus penkioms minutėms smulkutis šviesiaplaukis apipešiotą žvirblį primenantis pilku per dideliu megztiniu vilkintis berniukas grąžina istorijos vadovėlį į bibliotekos lentyną - padeda tiksliai ton pačion vieton, iš kurios paėmė. Linkteli bibliotekininkei atsisveikindamas, net šypteli vildamasis, kad ji vėl užkalbins, tačiau moteris visiškai panirusi į savo žurnalą. Fizinio persirengimo kambaryje Marius pasirodo vienas pirmųjų. Jį aplenkė tik storasis Romas, visų vadinamas Bekonu. Įsitaisęs ant kampinės kėdės, iš kuprinės Romas traukia brangius juodus treningus. Marius puikiai žino, kodėl jis skuba persirengti vienumoje: kojų prakaitu ir pigiais vyriškais dezodorantais pradvisusioje prietemoje sprausdamasis į metų pradžioje pirktą, bet jau per ankštą sportinę aprangą, tikisi išvengti patyčių dėl liulančio riebaus kūno. Dėl tos pačios priežasties - apgailėtino kūno - į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Neretai kas nors mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą, kol mama prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms, ją ir Marių apspito būrelis devintokų iš Mariaus mokyklos. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, t. y. Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis ir mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso, kai kalba telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų - tiek trūko cigaretėms. Ir nusijuokė, tarsi tai nieko nereikštų. Iš gėdos Marius susigūžė dar labiau. Vaikinai iš pradžių taip pat sutriko, bet greitai vėl pradėjo krizenti naršydami kišenėse monetų. Kai vienas nedrąsiai ištiesė Mariaus mamai penkiasdešimt centų, Marius norėjo pranykti, prasmegti, mirti čia pat nuo kokio staigaus priepuolio. Bet nemirė. Nusipirkusi ko reikia, mama pavaišino devintokus rūkalais, o tada paėmė Marių už rankos tarsi mažių ir jie nuėjo, lydimi švilpimo ir ūbavimų. „Gerą mamulę turi“, - kitą dieną vienas iš švilpikų mestelėjo mokyklos koridoriuje. Marius nudelbė akis į murziną žaliai dažytą sieną. Atsakymo nesulaukęs devintokas dar kažką vyptelėjo, pakrizeno ir paliko jį ramybėje. Stebėdamas, kaip vaikinas tolsta koridoriumi, Marius įsivaizdavo, jog pasiveja jį, vienu smūgiu parbloškia ant grindų ir spardo galvą tol, kol lieka vien kruvinas gniužulas. Fantazija buvo tokia tikroviška, kad net kraujas, regis, ėmė kunkuliuoti, užliejo anksčiau nepatirtas saldus, svaiginantis visagalybės jausmas. Paskui dar gerą pusdienį Marius vaikščiojo lyg apspangęs. Vos spėjus Romui užsitraukti kelnes, į persirengimo kambarį įvirto Vytelis, Arčis ir Snarglys. Snarglys kaskart įėjęs spiria į duris taip, kad jos kuo garsiau trinkteltų į sieną. - Ką, žydrukai? Matuojatės sosiskas? - sukrizena Vytelis, ant suolo švystelėjęs aptrintą sportinį krepšį nuplyšusia rankena, kuriame nešiojasi ir sportinę aprangą, ir vadovėlius. - „Nors man tik šešiolika, bet aš tavęs nooriūū…“ - užtraukia Arčis merginų popgrupės hitą. - Ach, ach, ach, bet aš tavęs noooriūūū… - užšokęs ant suolo Vytelis pradeda siūbuoti klubais. Marius stebi, kaip putni apatinė Romo lūpa dar labiau atvimpa. Pamažu pe…
Ši istorija apie Marių atskleidžia tamsiąją miesto pusę, kurioje atskirtis, patyčios ir smurtas klesti mokyklose. Mariaus patirtis rodo, kaip jauni žmonės gali būti paveikti nusikalstamo pasaulio, net jei tiesiogiai su juo nesusiję.
Taip pat skaitykite: Apie Dominyką Joną Blyną
Taip pat skaitykite: Kinas ir kasdienybė Meko filme
tags: #jonas #mekas #valgė #dešrą