Jėzus – gyvenimo duona Biblijoje
Skaityti Bibliją gali būti sudėtinga, ypač jei tai darome ne tik iš pareigos ar malonumo. Norint, kad skaitymas būtų veiksmingas, reikia įveikti nemažai kliūčių: kūną, nuovargį, išsiblaškymą, laiko trūkumą, šaltą širdį, užsikimšusias ausis ir kt.
Jėzaus požiūris į Raštus
Evangelijoje pagal Matą, Jėzus atsako į sadukiejų klausimą apie prisikėlimą, nurodydamas, kad jie klysta nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos. Jis paaiškina, kad prisikėlime žmonės neves ir netekės, bet bus kaip angelai danguje. Jėzus taip pat moko, kaip reikia skaityti Bibliją, pabrėždamas, kad turėtume ją skaityti esamuoju laiku, kaip asmeninį kreipimąsi į mus.
Biblijos skaitymas kaip asmeninis kreipimasis
Jėzus siūlo skaityti Bibliją kaip asmeninį kreipimąsi į mus. Jis cituoja Išėjimo knygos 3 sk. 6 eil., kurioje Dievas kalba Mozei iš degančio krūmo, ir teigia, kad sadukiejai tai turėjo suprasti kaip asmeninę žinią jiems, nors nuo to jau buvo praėję amžiai. Taigi, jei tik tinkamai interpretuojame, visa Biblija yra skirta mums asmeniškai, nors ir nėra pirmiausia apie mus. Jei turėtume galvoje, jog tai, ką skaitome, yra parašyta asmeniškai mums, turbūt pradėtume skaityti Šventąjį Raštą su asmeniniu susidomėjimu ir suvokimu, kad Biblija svarbi ir aktuali visais amžiais.
Biblijos skaitymas kaip pokalbis su gyvuoju Dievu
Jėzus siūlo žiūrėti į Bibliją kaip į pokalbį su gyvuoju Dievu. Paklausęs: „Ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta?“, Jėzus pacituoja eilutę iš Išėjimo knygos, kad įrodytų, jog Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Dievas yra gyvas, ir Jis kalba. Esminis Biblijos požymis yra tas, kad jos autorius nėra žmogus. Į mus kreipiasi gyvasis Dievas. Išėjimo knyga tampa rašytiniu Dievo žodžiu sadukiejams ir vėlesnių laikų krikščionims. Jėzus duoda suprasti, kad skaitydami Bibliją mes turėtume girdėti Dievo balsą ir suprasti Jo mintį. Mums skaitant, Dievas kalba.
Kaip Jėzus skaitė Raštus
Evangelijos pagal Luką pabaigoje aprašoma, kaip Jėzus skaitė Raštus. Jis skaitė juos kaip autobiografiją, teleologiškai ir sutelkdamas dėmesį į Evangeliją.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kokia duona jums tinkamiausia?
Raštų skaitymas kaip autobiografija
Praėjus 400 metų po to, kai buvo parašyta paskutinė Senojo Testamento knyga, Jėzus pareiškia, kad Raštuose „buvo rašoma apie Jį“. Cituodamas Mozės Įstatymą, Pranašus ir Psalmes, Jėzus tvirtina, kad apie Jį buvo kalbama visame Senajame Testamente. Taigi visoje Biblijoje nėra vietos, iš kurios, ją tinkamai perskaičius, neišplauktų Jėzaus paveikslas.
Raštų skaitymas teleologiškai
Tai reiškia, kad Jėzus skaitė Bibliją, turėdamas galvoje, jog visa turi išsipildyti. Jis mokė apaštalus prisiminti, kad „turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta“. Pranašystės, pavyzdžiai, modeliai, istorija - visa susiveda į vieną galutinį tašką - Jėzų. Visa veda į Jį ir Jis visa išpildo. Išskirtinis šios „autobiografijos“ bruožas yra tas, kad Dievas ją parašė gerokai iš anksto. Paprastai autobiografijos rašomos nugyvenus bent dalį gyvenimo, bet Dievas parašė pasakojimą apie savo Sūnų šimtmečius prieš Jam įsikūnijant ir tarnaujant žemėje. Visa istorija vedė prie kulminacijos - Jėzaus, kuris visa išpildė. Tad skaitydami Biblijos turime suvokti, kad viskas yra susiję su Jėzumi ir tuo, kaip Jis įvykdys Dievo pažadus ir planus.
Raštų skaitymas sutelkiant dėmesį į Evangeliją
Jėzus matė Evangeliją skaitydamas Senojo Testamento Raštus! Skaitant Bibliją svarbu ne tik ieškoti tekste Jėzaus, bet ir matyti Jo išganantį tikslą ir darbą. Jau Senajame Testamente randame pranašysčių apie Kristaus kančią ir prisikėlimą, taip pat matome ir viltį, kad per atgailą ir nuodėmių atleidimą būsime atpirkti. Visa Biblija kalba apie dievišką išgelbėjimo planą - atpirkimą. Atkreipkite dėmesį, kad šis atpirkimas yra skelbiamas visoms tautoms Jo vardu, pradedant nuo Jeruzalės. Skaitydami Bibliją turime matyti Dievo išgelbėjimą per Kristų, atpirkimą, pergalę prieš mirtį ir nuodėmę, kvietimą į misijas ir skelbti Evangelijos, bei privilegiją dalyvauti Dievo sukurtoje išgelbėjimo istorijoje.
Kaip turėtume skaityti Bibliją
Jei Jėzus skaitė Bibliją kaip autobiografiją, mes turime ją skaityti kaip biografiją. Kitaip tariant, Biblija nėra parašyta apie mus. Bent jau ne tiesiogine ir svarbiausia prasme. Biblija yra parašyta apie Jėzų, tad skaitant Bibliją gerai yra atidėti klausimus: „Ką tai turi bendro su manimi?“ ar „Kaip galiu tai pritaikyti savo gyvenimui?“ bent jau, kol nuodugniai ištirsime, ką Biblija turi bendro su Jėzumi ir kaip ją galima pritaikyti Jam. Jei skaitysime Bibliją kaip istoriją apie mus, mes pašalinsime Jėzų iš istorijos arba priskirsime Jam menkesnį vaidmenį, o tai būtų tragedija!
Jei Jėzus skaitė Bibliją teleologiškai, mes turime ją skaityti, matydami plačiau nei mūsų gyvenimas. Pritaikyti Raštus savo gyvenimui yra svarbus Biblijos skaitymo aspektas - turime gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Visgi mūsų mažesnės istorijos įsilieja į didžiąją visa apimančią istoriją. Didžioji istorija sutelkia dėmesį į Dievo šlovę Jėzuje Kristuje per nusidėjėlių pasmerkimą ir atpirkimą. Didžioji istorija kviečia mus išeiti iš savo mažo pasaulėlio, gyventi ne sau ir taip atrasti tikrąjį „aš“. Ji kviečia mus prarasti savo gyvybę tam, kad ją atrastume. Tad neteisinga skaitant Bibliją susikoncentruoti į save, susigūžti ir laikytis įsikibus savo gyvybės. Jei taip skaitome, vadinasi, skaitome Bibliją, galvodami apie savo, o ne apie Dievo tikslus.
Taip pat skaitykite: Kiaušinis – gyvybės medis
Jei Jėzus skaitė Bibliją sutelkdamas dėmesį į Evangeliją, taip ją skaityti turime ir mes. Viešpats mokė apaštalus skaityti Raštus taip, kad jie atskleistų Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą dėl nuodėmių atleidimo. Jie turėjo skaityti Bibliją atgailaudami ir nuolatos grįždami prie Gerosios Žinios - kad Kristus mus atpirko. Šią žinią kiekviename Biblijos puslapyje turime rasti ir mes, kad kiekvieną gyvenimo dieną šią žinią brangintume. Skaitykime Bibliją taip, kad galėtume būti liudininkais, kuriais buvome pašaukti būti, ir skelbti mums patikėtą žinią. Kaip būtų nuostabu gebėti dalytis Evangelijos žinia su šeima, draugais ir tautomis, skaitant įvairių rūšių biblinę literatūrą ir išliekant ištikimiems Biblijos tekstui!
Jėzus atremia pagundas dykumoje
Evangelijos pagal Matą 4 sk. 1-11 eilutės, kuriose pasakojama, kaip Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą, kad Jis būtų velnio gundomas, turbūt viena žinomiausių Biblijos ištraukų. Šiame pasakojime yra visko: dramos, intrigos ir konflikto kosminiu mastu.
Jėzus klausėsi kiekvieno Dievo žodžio
Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Dievo lūpų žodžiai yra Jėzaus gyvenimo duona. Kiekvienas žodis. Ne keli žodžiai. Ne tie žodžiai, kuriuos lengva priimti. Ne žodžiai, darantys Jėzų populiariu. Mūsų Viešpats Jėzus skaitė Bibliją tam, kad gyventų pagal kiekvieną Tėvo nutarimą. Jis suprato, kad Raštas yra - Dievo įkvėptas. Suprato, kad žodžiai šiame ritinyje yra atėję „iš Dievo lūpų“.
Jėzus skaitė Žodį tam, kad pasitikėtų Dievu, o ne tam, kad Jį išbandytų
Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mt 4, 7). Raštuose Viešpats rado priežastį tikėti Dievu ir Juo pasitikėti. Susidūręs su šėtono gundymu, Jis žinojo, kad tarp pasitikėjimo Dievu ir noro išbandyti Dievą yra didelis skirtumas. Pasitikėti Dievu reiškia nusižeminti prieš Dievo žodį, o norą išbandyti Dievą sukelia noras pažeminti Dievo žodį, iškeliant aukščiau savo troškimus. Jėzus niekada nesiekė pakilti virš Dievo žodžio - Jis visada buvo žemiau jo, džiaugsmingai paklusdamas. Jis pasitikėjo Tėvu, kaip Dievo žodis ir kvietė daryti.
Jėzus studijavo Raštus, kad galėtų tinkamai pagarbinti Dievą, nes Jis yra vienintelis Dievas
Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Įmanoma girdėti Dievo žodį, bet tuo pat metu tarnauti savo stabams. Argi ne tai darė šėtonas, cituodamas Raštą ir prašydamas Jėzaus jį pagarbinti? Tačiau Jėzus taip nedarė. Jis skaitė Bibliją ir taip garbino Dievą. Biblijoje Jis rado priežastį garbinti vieną Dievą. Jokių konkurentų. Jokių apsimetėlių. Jokių stabų. Jokių išimčių. Jis buvo pasirengęs tarnauti tik Tėvui. Jis skaitė Žodį, kad nusilenktų Dievui. Štai kodėl velnias nuo Jo atsitraukė (žr. Mt 4, 11). Kristuje nebuvo nieko, ką šėtonas galėjo panaudoti, siekdamas, kad Jis pašlovintų ką nors kitą ar pasitikėtų kuo nors kitu.
Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai
Jėzaus ausys buvo tarsi prilipusios prie Dievo lūpų (4 eil.), Jis vylėsi tik Dievu (7 eil.) ir buvo apsisprendęs tarnauti tik Dievui (10 eil.). Kiekvieną kartą pritaikydamas, cituodamas Raštą, Jėzus iš tiesų vėl pasišvęsdavo Dievui.
Ko galime pasimokyti iš Jėzaus
Matydamas, kaip Jėzus panaudojo Raštą, supratau kelis dalykus, į kuriuos turiu atkreipti dėmesį, kai pats skaitau Bibliją.
Atidžiai klausytis kiekvieno Dievo žodžio
Kaip dažnai pagauname save svarstančius, kurios Rašto eilutės tinka mums? Bet juk Jėzus moko ne klausti, ar jos mums tinka, bet kaip galėtume jas pritaikyti. Ar jos mums tinka, jau nulemta: Dievas kalba, mes paklūstame. Iš tiesų turime kabintis į kiekvieną Dievo ištartą žodį, nes Dievo žodžiai teikia gyvenimą. Dažnai skaitydamas Bibliją pagalvoju: „Ai, šitą istoriją jau skaičiau“ arba „Šitą pasakojimą jau žinau.“ Man būna sunku „išgirsti tai naujai“ ir per daug lengva labai paviršutiniškai perbėgti tekstą akimis. Taigi dažniau, nei dabar tai darau, turėčiau melstis: „Šventoji Dvasia, padėk man, noriu, kad Dievo žodžiai, kuriuos aš skaitysiu, atneštų man gyvenimą! Tebūna jie man kaip duona!
Suvokti, koks svarbus Dievo žodžio pažinimas šventėjimui
Jėzus gyvena kiekvienu Dievo žodžiu. Tai, ką Jis skaitė, virto gyvenimu. Ir Dievo žodžiai padėjo mūsų Gelbėtojui, kai Jis buvo gundomas.
Sutelkti dėmesį į teisingą interpretavimą
Ar pastebėjote, kad Evangelijos pagal Matą 4 skyriuje aprašytame Jėzaus susitikime su šėtonu Jėzus pirmasis pacitavo Raštą (žr. 4 eil.)? Tik tuomet šėtonas taip pat pacituoja Raštą, subtiliai iškreipdamas Dievo žodžius. Jei Viešpats nebūtų to padaręs pirmas, galbūt priešas mielai būtų nelietęs Dievo žodžio. Tačiau kai Jėzus pacituoja Raštą, priešininkas jaučiasi galįs nugalėti mūsų Viešpatį net ir bibliniame kontekste! Taigi jis įsitikinęs, kad gali tai padaryti ir gundydamas mus. Siekdami gyventi pagal Dievo žodį, mes susiduriame su iškreiptomis, šališkomis ar klaidingomis interpretacijomis. Tai nebuvo pagunda Jėzui, tačiau tai yra pagunda mums.
Jėzus - gyvenimo duona
Vieno iš fariziejų, šnipinėjusių Jėzų, klausimas, mėginant priekabiauti: “Tu mums sakai, jog esi toji gyvenimo duona. Kaip gi tu mums gali duoti savo materialų kūną, kad jį valgytume, arba savo kraują, kad jį gertume? Kokia gi nauda iš tavojo mokymo, jeigu jo negalima įgyvendinti?” Ir Jėzus atsakė į šitą klausimą, pasakydamas: “Aš gi nemokiau jūsų, kad šitoji gyvenimo duona yra mano materialus kūnas, o taip pat, kad šitas gyvenimo vanduo yra mano kraujas. Bet aš tikrai sakiau, jog manasis gyvenimas materialaus kūno pavidalu yra dangiškosios duonos padovanojimas. Dievo Žodžio faktas, padovanotas materialaus kūno pavidalu, ir Žmogaus Sūnaus, pavaldaus Dievo valiai, reiškinys sudaro patyrimo tokią tikrovę, kuri prilygsta dieviškajam maistui. Jūs negalite valgyti mano materialaus kūno, taip pat jūs negalite gerti ir mano kraujo, bet dvasioje jūs galite su manimi tapti vienove, net ir taip, kaip dvasioje aš esu vienovė su Tėvu. Jūs galite būti maitinami amžinuoju Dievo žodžiu, kuris iš tiesų ir yra toji gyvenimo duona, ir kuri buvo padovanota mirtingojo materialaus kūno pavidalu; ir jūs galite būti sieloje pagirdyti dieviškąja dvasia, kuri iš tiesų ir yra tas gyvenimo vanduo. Į šį pasaulį Tėvas mane atsiuntė tam, jog parodytų, kaip jis nori apsigyventi visų žmonių viduje ir vadovauti jiems; ir aš šitą gyvenimą materialaus kūno pavidalu gyvenau taip, jog įkvėpčiau visus žmones, kad ir jie lygiai taip visą laiką stengtųsi pažinti ir vykdyti jų viduje gyvenančio dangiškojo Tėvo valią.
tags: #Jėzus #gyvenimo #duona #Biblija