Gyvybės medis kiaušinyje: Atskleisk Velykų tradicijų ir simbolikos paslaptis!

Šv. Velykos - tai pavasario šventė, neatsiejama nuo gyvybės, spalvų ir geros nuotaikos. Krikščionybėje Velykos siejamos su Kristaus prisikėlimu, tačiau šios šventės ištakos slypi giliau - senosiose pagoniškose tradicijose, kurios garbino gamtos atgimimą ir gyvybės atsinaujinimą. Velykos neįsivaizduojamos be margučių, kurie simbolizuoja gyvybę ir atsinaujinimą. Margučiai - tai ne tik gražus šventės atributas, bet ir gilių prasmių bei simbolių rinkinys, atspindintis senovės baltų pasaulėžiūrą ir mitologiją.

Velykų tradicijų ciklas

Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba - tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba - apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti - tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą.

Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų - vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės - šalta, iš pietų - maloni ir derlinga. Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens.

Velykų stalo apeigos ir žaidimai

Namuose laukdavo vaišių stalas. Senovėje iš rugių varpų surišdavo šluotelę ir visus patiekalus apšlakstydavo švęstu vandeniu, pasimelsdavo ir kiaušinio dalybomis pradėdavo apeiginius pusryčius. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną - buku galu. Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią.

Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese - kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Trečioji Velykų diena - Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos.

Taip pat skaitykite: Ar žinote, kokia duona jums tinkamiausia?

Kiaušinio simbolika ir reikšmė

Kiaušinių marginimas mus pasiekė iš senesnių laikų nei krikščioniškos tradicijos pradžia. Pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje.

Kiaušinio dalių simbolika

Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas - žemę. Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis - nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, - dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą.

Raštų ir simbolių reikšmės

Saulė - judėjimas ir gyvybė.
Paukštelių pėdutės, paukštelis - gyvybės ir laimės simbolis.
Apskritimas, ratas - Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis.
Spinduliai - Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai - judėjimas.
Kryžius - visos pagrindinės kryptys, susijungusios visa ko pradžios taške.
Svastika - energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas.
Spiralės - žalčiai, simbolizuojantys gyvybingumą.
Kvadratas - žemės stabilumo ženklas, kurį sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų - tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn - tai žemė, moteriškasis pradas.

Lietuvos Liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pasakojo „Kodėl per Velykas kiaušiniai mušami? Jeigu iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Anuomet susirinkę berneliai vaišes susirinkdavo „lalaudami“ - giedodami apeigines dainas šeimininkams ir, svarbiausia, netekėjusioms mergelėms, į kurias dairėsi. „Dovanok margučių porą, gausi vyrą gražų, dorą, jei neduosi mums margučių, neturėsi nė vaikučių“, - dainuojama vienoje lalautojų dainų. Jei į jūsų duris antrąją Velykų dieną paskambintų mažas vaikas ir, nieko nesakydamas, stovėtų, laikydamas pirštą įsikišęs burnoje, ką jūs darytumėte? O senovėje jie vaikščiodavo po namus - kiaušiniaudavo.

Margučių marginimo technikos

Kiekvienais metais prieš Velykas Birutės parke esančiame Sodininko namelyje duris atveria Velykų Bobutės trobelė. Čia ir maži, ir dideli gali pasimokyti kiaušinių marginimo subtilybių. Palangos kultūros centro režisierė bei Velykų Bobutės trobelės sumanytoja Aušra Latonienė, kalbėdama apie Velykų Bobutės trobelės lankytojus, sakė, jog į Velykų Bobutės trobelę ateina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Velykų Bobutės trobelėje margučių marginimo paslapčių lankytojus mokė ir etnologė Zita Baniulaitytė. „Taigi viskas - iš kiaušinio. Kiaušinis - tai pradžių pradžia. Tai pirmiausia gyvybės pradžia: pavasaris, prisikėlimas. Per Velykas labai svarbu pramušti kiaušinio lukštą. „Kaip išsiperės paukštelis, jei jis nepraskels kevalo? Kaip kiaušinį suvalgysi nepradaužęs? Kieno stipresnis kiaušinis, kas stipresnis, kieno paskutinis žodis šiemet bus šeimoje?“ - šypsojosi Z. Baniulaitytė.

Spalvų simbolika

Etnologė sakė, jog dažant margučius labai svarbios yra žemės spalvos: raudona, ruda, juoda. „Kai dažė su cibullaiškiais, jie suteikia spalvas kiaušiniams. Tai - raudona, ruda, apskritai cibullaiškių spalvos buvo mėgstamos žemaičių. Raudona simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą, gyvybę. Anksčiau žmonėms atrodė, kad jei raudonas - tai sveikas, jei jau išbalęs - tai tada paliegęs“, - kalbėjo pašnekovė. Tarp kitų margučiams būdingų spalvų papročių žinovė paminėjo juodą, kuri susieta su žeme. „Prasideda žemės darbai, kad žemė duotų gerą derlių, reikėjo gražiai su ja sugyventi“, - pasakojo Z. Baniulaitytė. Margučiai marginti ir žalia spalva, kuri sietina su atgimstančia žaluma, geltona - pavasario spalva.

Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai

Ornamentų elementai

Kalbėdama apie margučių lukštus puošiančius raštus, etnologė paminėjo, jog jie paprastai būna sudaryti iš keleto pagrindinių elementų. „Raštai - iš taškelių ir brūkšnelio. Pagrindinis - saulė ir iš jos išplaukiantys motyvai. Taip pat paukščio pėdelė - lyg paukštelis per kiaušinį perbėgo. Puošta ir žalčiukais, bet mažiau. Pasmalsavus, kokia technika palangiškiai dažniausiai margindavo kiaušinius, Z. Baniulaitytė pasakojo, jog vyravę margučiai be jokio rašto. „Su vašku palangiškiai dažė mažai.

Skutinėti margučiai

Skutinėti margučius Velykų Bobutės trobelėje susirinkusius palangiškius mokė Palangos botanikos parko darbuotoja Ingrida Paulauskienė. Palangos gyventojos margučius puošė gėlėmis, gyvūnais - įvairiais pačios kūrėjos sumanytais piešiniais, visai neprimenančiais tradicinių vašku pieštų ornamentų. Pasakodama apie savo pomėgį pašnekovė prisiminė, jog margučių skutinėjimimu galėjo užsiimti tik paaugus vaikams. „Kol vaikai buvo maži, margučių skutinėjimui nebuvo laiko. Mano teta, gyvenanti Vokietijoje, skutinėja, rengia parodas. Ji atsiųsdavo darbelių, parodų nuotraukų, ir pačiai kilo pagunda pabandyti. Kasmet prieš Velykas organizuojamos parodėlės, tai jau yra tapę tradicija. Kasmet norisi parodyti kažką nauja, taip ir kilo mintis apie skutinėtus margučius“, - prisipažino I. Paulauskienė. Margučių skutinėjimo technikos I. Paulauskienės niekas nemokė - jos teko mokytis pačiai. „Po truputį bandai, žiūri, kas išeina, perpranti technologiją, kasmet sugalvoji kažką naujo. Margučių skutinėtoja sakė, jog parodoms skirti margučiai marginami tušti - kiaušinio turinys, pradūrus lukšte skylutę, išpučiamas. Tai daroma tam, kad kiaušinis ilgai nesugestų. Velykų stalui skirti kiaušiniai dedami į dažus neišpūsti. „Marginti pradedame kelias dienas iki Velykų. Dažyti juos galima kaip kam patinka: tinka ir valgomi dažai, ir svogūnų lukštai - medžiagų pasirinkimas priklauso nuo to, kokias spalvas norime išgauti. Dažyti galima ir žalius, ir išvirtus kiaušinius, - pasakojo I. Paulauskienė ir pridūrė, jog nudažyti kiaušiniai skutinėjami labai aštriu peiliuku - taip išgaunami norimi raštai. I. Paulauskienė teigė, jog visgi labiausiai jai patinka būtent šis marginimo būdas. „Pamačiau, patiko, pabandžiau ir pavyko. Žinau, kad su šilku kiti žmonės dažo, bet man labiau patinka skutinėti, nes čia pats gali išgauti kokį nori paveiksliuką.

Pagoniškos Velykų ištakos

Nors šiandien Velykos daugeliui siejasi su Kristaus prisikėlimu, visgi, pasak Žemaičių alkos projekto vadovo, senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovo Augusto Narmonto, ši šventė turi gilesnes šaknis. A. Narmonto teigimu, pagonims Velykos buvo pavasario darbų pradžia. „Žmonės baigia gavėnią, kuri būna iki Velykų. Išsibadavę, nuo Velykų pradeda riebiai valgyti ir stipriai dirbti: reikia ruošti padargus, iš lomų nuleisti vandenį, kur yra aukštesnės vietos, jau galima pradėti arti žemę, kai kuriuos grūdus jau galima sėti - kol jie išmirksta, išdygsta, ateina tikroji šiluma. Ta diena pažymima vaišėmis. Pagrindinis šventės atributas - virtas kiaušinis, nes pagal senąją mūsų sampratą jis yra pasaulio pradžia - pasaulis išsirito iš kiaušinio. Žmogus žiūrėjo į vištą, į kiaušinį ir matė, kad iš jo atsiranda gyvybė“, - kiaušinio svarbą per Velykas pakomentavo senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovas.

Dažymo tradicijos

Kalbėdamas apie kiaušinių marginimą A. Narmontas sakė, jog baltai tam naudoję natūralius dažus, todėl ir spalvos vyravusios tokios, kurias suteikdavo gamtinės medžiagos. „Ąžuolo, alksnio žievė, svogūnų laiškai. Spalvos nebuvo svarbios - kadangi pasirinkimas nebuvo didelis, dažė kas kuo turėjo. Pasiteiravus, kodėl būtina sudaužyti margučio lukštą, A. Narmontas sakė: „Kiaušinį reikia suvalgyti, taip pat žmonės žiūrėdavo, kieno kiaušinis stipresnis“.

Verbos reikšmė

Prisimindamas savo vaikystės Velykas, senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovas pasakojo, jog verbą tuomet atstodavusi šventinta beržo su lapeliais šakelė. „Antrą Velykų dieną eidavome po namus su verbomis ir, radę dar miegančių, jiems verba sudroždavome. To prasmė - kad ilgai neužsimiegotų, kad reikia ruoštis darbams. Verba - kaip pavasario darbų rodiklis: skleidžiasi lapeliai, vadinasi, jau reikia eiti į laukus, neužmiršti žemės darbų. O tų verbos simbolių yra visokių visokiausių: ir pasaulio medis, ir gyvybės medis. Krikščionys jau turi savo simboliką“, - kalbėjo A. Narmontas.

Taip pat skaitykite: Ateik o dieve: gyvybės duonos reikšmė

Vandens kultas

Kalbėdamas apie senąsias pagonių velykines tradicijas, kurios yra išlikusios iki šių dienų, A. Narmontas paminėjo ir vandens kultą. „Dabar per Velykas bažnyčioje šventina vandenį. Kalbėdamas apie Velykas, senųjų baltų tikėjimo apeigų puoselėtojas pabrėžė, jog senovės pagonims tai buvo atgimimo, prisikėlimo šventė, tik ne Kristaus, kaip krikščionims, bet gamtos. „Galima išvesti paralelę tarp Kristaus prisikėlimo iš mirties ir pagonių gamtos prisikėlimo iš žiemos sąstingio. Su gamtos atgimimu susijusi ir kasmet vis kita Velykų diena. „Velykas labiau perėmė krikščionys, o senųjų papročių daugiau išliko kitose šventėse. Tik pagalvokite, kaip Kristus galėjo mirti vis kitu laiku. Velykų dienos kilnojimas - pagoniškos šventės reliktas. Pagal mėnulio fazes žemdirbiai orientuodavosi, planuodavo darbus. Pirmykščių žmonių kalendorius buvo ne pagal saulę, o pagal mėnulį, nes saulę labai sunku pagauti, o mėnulio fazes lengva pastebėti. Todėl pagal jo kalendorių žemdirbiai ir gyvendavo, - pasakojo A. Narmontas. - Dabar jau senųjų Velykų nešvenčiame - tos apeigos jau krikščioniškos. Mes dažome kiaušinius. Prisikapojau alksnio, ąžuolo žievės, turiu dilgėlių. Dar galima lapelių pridėti. Naudojame bičių vašką: jei nori, kad tam tikros margučio vietos neužsidažytų, uždedi augalo lapelį, užlieji vašku ir merki į dažus. Kai vaškas nutirpsta, lieka baltos dėmės. Raštai ypatingos reikšmės neturi: visi jie liudija gyvybę.

Baltų mitologija ir pasaulio samprata

Baltų mitologija - tai pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija - pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių.

Senieji gyventojai ir baltų formavimasis

Neolito laikais, III tūkst. pr. Kr. viduryje, _2400-2300 m. pr. Kr., iš Vidurio Europos atsikėlė lietuvių protėviai indoeuropiečiai (ide). Atsikraustę ide rado vietinius gyventojus, su jais susilieję sudarė baltų tautų grupę (II tūkst. pr. Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. KKr. IV-III a. pr. Kr. VI-VIII a. po Kr.

Baltų religijos bruožai

Gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu - totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą - protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu - atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi. Totemizmas ir animizmas susiję su magija - tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais.
Dievybių kultas. Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Tai - Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė - Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūn.ija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas - džiaugsmas. Didžiąją Deivę supantieji simboliai - vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, - t.y. gyvybės ženklai.
Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha. Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj - moters, motinos kultas, moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti).

Šaltiniai apie baltų mitologiją

Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. I a. IX a. (_890 m.) anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o įžymesnius žmones - net pusmetį laiko užšaldytus (net vasarą), kol pasiruošia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir linksminasi. Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą dalių ir išneša toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus žirgus lenktyniauja, kad įgytų teisę į mirusiojo turtą.

Žinių apie baltų mitologiją randame rusų metraščiuose. Iš lenkų minėtinas J.Dlugošas (XV a.). Jis rašė apie lietuvių garbintą amžinąją ugnį, apie Vilniaus centrinio židinio žynį, medžių kultą, šventus miškus, kuriuose neliečiami nei žvėrys, nei medžiai. Jei kas į tokį mišką įžengdavo, jį imdavo smaugti dvasios ar jis išsisukdavo ranką, koją, netekdavo akies. Tik paaukojęs aviną ir jautį galėdavo susigrąžinti sveikatą. J.Dlugošas pirmasis pateikia žinių apie rudens šventes, švenčiamas alkuose spalio pradžioje, nusiėmus derlių. Ten aukodavę jaučius ir avinus, 3 dienas puotaudavę, gerdavę, šokdavę, žaisdavę.

XVI a. Žinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviškose knygose. M.Mažvydas “Katekizmo” (1547 m.) lotyniškoje prakalboje rašo, kad yra daug tokių, kurie išpažįsta stabmedyst.ę: garbina medžius, upes, žalčius, aukoja perkūnui: prašydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su gyvuliais prašo Žemėpačio. Šiek tiek mitologijos žinių pateikia J.Bretkūnas, M.Daukša, M.Pretorijus. XIX a. Visi šie žmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai. Deja, lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo užrašyta. Galime remtis tik negausiais kitataučių užrašais, tautosaka (ypač mitologinėmis kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radiniais.

Baltų pasaulio samprata

Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą - subręstą, rudenį ima nykti, o šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Žmogus nebuvo pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti toje kaitoje, t.y. Senasis žmogus nepripažino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė krikščionybė. Krikščionių laikas linijinis, tęstinis. Krikščionys tiki, kad aukso amžius, buvęs žmonijos pradžioje, gali būti sugrąžintas tik vieną vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą “švarųjį” laiką galima sugrįžti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrąžinti per Naujuosius metus, apsivalius, t.y. ištaisius klaidas, įveikus nuodėmes, piktąsias dvasias, ligas.

Iš pradžių nebuvo nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei šviesos, nei tamsos. Ugnis, vanduo, žemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaišyti) yra tie elementai, iš kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas - tai jau sukurta Visata, organizuota realybė. Kuriant kosmosą, t.y. Mitai sako, kad iš pradžių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės sėkla. Iš dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo gyvybės jėgos - vanduo ir ugnis. Iš jų sukurtas dangus ir žemė. Kalnai - kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas, t.y. Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, šventovės (net krikščionių bažnyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiškusioje pasaulio ašį, centrą. Miesto centras - aikštė, kurioje vyksta švenčių ceremonijos. Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko žyniams, kriviams, vaidiloms, nes jie žino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti iš žemės į dangų ar požemį.

Pasaulio medis

Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis iš trijų aukštų (dangaus, žemės, požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Ašis eina per angą. Per šią angą dievai nusileidžia į žemę, o mirusieji - į požeminį pasaulį. Pasaulio ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis, aukštyn kylantys dūmai, kolona.

Pasaulio medis kartais suvokiamas kaip pasaulio atrama, bet dažniausiai - kaip pasaulio ašies įsikūnijimas, reiškiantis pasaulio harmoniją, tvarką. Visame pasaulyje ir visais laikai egzistavo medžio kultas. Lapuočiai simbolizuoja vis iš naujo mirtį nugalinčią gyvybę, spygliuočiai - nemirtingumą. Pasaulio medis įsivaizduojamas stovintis pasaulio centre. Jo trys dalys - šaknys, kamienas, .šakos - atitinka tris pasaulio sferas: žemutinioji - požemio, vidurinioji - žemės, viršutinioji - dangaus.

Pasaulio medžio įvaizdis žymi ir visatos turinį. Jis padėjo senovės žmonėms atskirti kosminį pasaulį nuo chaoso, suteikti jam sistemą, suvokti žmogaus ir jį supančių daiktų vietą šioje sistemoje. Pažindamas pasaulio medį, žmogus mokėsi abstrakčiai mąstyti, suvokti tridales sąvokas: laiko (praeitis, dabartis, ateitis), geneologijos (protėviai, dabartinė karta, ainiai), anatomijos (galva, liemuo, kojos), stichijos elementų (ugnis, žemė, vanduo) ir t.t. Horizontaliąją pasaulio struktūrą sudarė medžio dalys su simetriškais šalia jų išsidėsčiusiais objektais: šakose - dangaus šviesuliai, paukščiai (dažniausiai vaizduoti ereliai, sakalai, vanagai), prie kamieno - gyvuliai (dažniausiai ožiai, arkliai), žvėrys (elniai, briedžiai), žmonės, prie šakų - gyvatės, ropliai, žuvys, pelės, bebrai. Horizontalioji pasaulio medžio struktūra - kvadratas ar apskritimas. Kvadrato kraštinės simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 krypčių vėjus, 4 metų laikus, 4 paros laikus.

Taigi pasaulio medis - kosmosą vienijanti ašis, centras, kuriame telkiasi gyvybė, koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties, nemirtingumo galios. Gyvybės medžio šerdyje slypi gyvybė ir jos aukščiausias tikslas - nemirtingumas. stadijas: gimimas, augimas, degradacija ir mirtis (po jos - atgimimas), todėl tas pats gyvybės medis gali būti mirties medis. Gyvybės šaltinis yra pats medis, jo vaisiai (amžinas gyvenimas pasiekiamas mirtimi) arba gyvybės vanduo po medžiu. Kai kurios tautos gyvybės medį įsivaizdavo kaip kryžių, ant kurio auga lapai, žiedai (tai mirties nugalėjimas). Pažinimo medis augęs rojuje.

tags: #gyvybes #medis #kiausinis #reikšmė

Gyvybės medis kiaušinyje: Velykų tradicijų ir simbolikos atspindžiai