Ateik o dieve is dangaus gyvybes duona reiksme
Šventoji Eucharistija - tai krikščioniškojo įkrikščioninimo užbaigimas. Tai sakramentas, kuris yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Eucharistija tinkamai išreiškia ir nuostabiai ugdo dieviškojo gyvenimo bendrystę bei Dievo tautos vienybę, ant kurių laikosi Bažnyčia. Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu aspektu.
Eucharistijos įsteigimas
Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą. Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ Nuėję jie parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas.
Eucharistija - Dėkojimas Dievui
Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Duonos laužymas, nes šiuo žydų valgymo papročiu Jėzus pasinaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš to laužymo mokiniai pažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus. Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų slėpinių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai - sakramentų sakramentas. Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną; Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) - tai pirmoji „šventųjų bendrystės“, apie kurią kalbama Apaštalų tikėjimo simbolyje, prasmė.
Duona ir Vynas Eucharistijoje
Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną…“, „Jis, paėmęs taurę vyno…“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklais. ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios - eucharistinės Duonos gausą.
Eucharistija kaip Auka
Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20). [Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena - kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius.
Taip pat skaitykite: Duona ir dieviška auka lietuvių kultūroje
Kristaus Buvimas Eucharistijoje
Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, - sako Jis. Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu ir Krauju. Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsek.
Eucharistijos Šventimas
Švenčiant Eucharistiją, visuomet skelbiamas Dievo žodis; dėkojama Dievui Tėvui už visas Jo geradarybes, ypač už tai, kad mums dovanojo savo Sūnų; konsekruojami duona ir vynas; dalyvaujama liturginiame pokylyje priimant Viešpaties Kūną ir Kraują. Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Esminiai Eucharistijos sakramento ženklai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas, kuriems šaukiamasi Šventosios Dvasios palaiminimo, o kunigas taria konsekracijos žodžius, Jėzaus pasakytus Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios - Jo Kūno - liturgijoje. Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje.
Taip pat skaitykite: „Trys metrai virš dangaus“: fenomenas ir įtaka
Taip pat skaitykite: Skirtingų pasaulių susidūrimas šiame filme
tags: #ateik #o #dieve #is #dangaus #gyvybes