JAV Šiaurės ir Pietų Valstijų Skirtumai: Istorinis Politinis Portretas
Kiekvienoje demokratinėje valstybėje partijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos vienu pagrindinių demokratijos ramsčių. Jos organizuoja rinkimus, suteikdamos rinkėjams galimybę balsuoti už idėjas ir asmenybes. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) partijos turi didelę reikšmę, nors jų veikimo principai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama JAV partinė sistema šiandien, esminiai partijų skirtumai, nesutarimai, trečiųjų partijų poveikis dvipartinei sistemai ir kiti svarbūs aspektai, lemiantys JAV partinės sistemos išskirtinumą pasauliniame politiniame kontekste.
JAV Dvipartinė Sistema: Istorinis Kontekstas ir Dabartinė Padėtis
Amerika yra šalis, pasižyminti didele įvairove - etniniais, socialiniais ir regioniniais skirtumais, kuriuos gali atstovauti įvairios partijos, turinčios specifinių interesų. JAV partinė sistema dažnai apibūdinama kaip dvipartinė. Tai reiškia, kad dominuoja dvi pagrindinės, tarpusavyje konkuruojančios partijos, kurios laimi daugumą rinkimų ir dalijasi valdžios postus. Šiuo metu JAV tokios partijos yra Demokratų ir Respublikonų partijos.
Nors dvipartinė sistema dominuoja, trečiosios ir smulkiosios partijos taip pat veikia JAV, kaip ir daugelyje kitų Vakarų demokratijų. Tačiau tik pagrindinės partijos, demokratai ir respublikonai, turi realius šansus užimti aukščiausias pozicijas arba įgyti daugumą šalies Kongrese. Dvipartinėje sistemoje partijos gali keistis arba prisitaikyti. Pavyzdžiui, Amerikos Respublikonų partija pakeitė jau nusistovėjusią partiją, panašiai kaip Didžiosios Britanijos Darbininkų partija. Nors pereinamieji laikotarpiai, kai vienos partijos užleidžia vietą kitoms, įvyksta maždaug kas kartą per kartą, partijos galiausiai grįžta į savo įprastą būseną.
Terminas „dvipartinė sistema“ gali būti klaidinantis. Į partijų aktyvumą Amerikoje galima žiūrėti kaip į daugybės partijų susitelkimą aplink penkiasdešimties valstijų valdžias ir jų žemesnius padalinius. Taip pat galima teigti, kad tai yra keturių partijų sistema, pagrįsta Kongresu ir prezidentūra. Rašytojai, tokie kaip Vile, pažymėjo, kad nominaliai sistema veikia įtraukdama dvi partijas, nes daugiapartinė sistema Amerikoje veikia apsiribodama dviem didelėmis koalicijomis.
Istorinis Dvipartiškumo Pagrindas
Keletas faktorių, institucijų, kultūra ir istorija paaiškina, kodėl Amerikoje susiformavo būtent dvipartinė sistema. Teigiama, kad vienas pagrindinis dvipartiškumo skirtumų atsirado maždaug Respublikos formavimosi metu, kuomet tai visuomet buvo panašu, kad tai numatomas „užsitęsusios pradinės formos žmonių institucijose tendencijos“ nepasiskyrstymas. Konstitucijos formos diskusija virto į mūšį tarp dviejų priešiškų požiūrių ir nuo to laiko - įvykių Amerikos istorijoje, tokių kaip vergija ir Pilietinis karas - įamžinusių šį modelį.
Taip pat skaitykite: Geografiniai, ekonominiai ir kultūriniai skirtumai
Kai dvipartinė sistema buvo nustatyta, partijos darė viską, kad išsaugotų tą kelią ir apsaugotų partijas nuo nepatenkintų grupių, galinčių sužlugdyti sistemą. Kai kas sureikšmina natūralią nuomonių ginčo susiskaldymo tarp „už“ ir „prieš“ tendenciją, iš kurios dažniausiai išplaukia pagrindiniai skirtumai tarp žmonių, kurie bendrai pritaria status quo (konservatyvieji) ir tų, kurie nori matyti inovacijas ir greitesnį kaitos tempą (pažangieji).
Diuverže senais laikais įrodinėjo, kad dvipartinė sistema prisitaikė prie pagrindinio visuomenės pasidalijimo tarp tų, kurie nori išlaikyti visuomenę apskritai nepasikeitusią ir tų, kurie nori matyti pasikeitimus ir pagerėjimą. Vis dėlto, liberalus - konservatyvus, progresuojantis - padėties skirtingumas ne visada buvo būdingas Amerikos politikai ir dviejose partijose visuomet būdavo labiau žvelgiančių į ateitį ir besipriešinančių visuomeniniam žengimui į priekį. Niekas tiksliai nepriartėjo prie socialinių klasių pagrindo, „paveikslo“ pritaikymo - idėja, kad viena partija atstovauja darbininkų klasę, o kita viduriniąją ir aukštuomenės (kaip kad tradicinėse leiboristų ir konservatorių pažiūrose į klases Britanijoje) niekada neturėjo aktualumo, kaip kad paaiškinimas šalyje, kurioje klasių reikšmė mažesnė politiniame procese.
Keliose valstybėse yra aiškesnis konfliktas tarp socialistinių ir antisocialistinių partijų, bet Jungtinėse Valstijose nėra didelių partijų įsipareigojimų transformuojant socialinę ir ekonominę tvarką. Jungtinėse Valstijose veikianti dviejų partijų sistema yra išsilaikiusi nuo pat šalies istorijos pradžios, nors politinėje arenoje atsirasdavo ir išnykdavo konkuruojančios partijos. Pavyzdžiui, federalistų partija, rėmusi prezidentą George'ą Washingtoną, po 1800 metų pamažu išsisklaidė, o vigų partija, įsikūrusi 1834 metais kaip opozicija demokratų iškeltam prezidentui Andrew Jacksonui, po dviejų dešimtmečių iširo. Respublikonų ir demokratų partijų ilgaamžiškumą galima aiškinti tuo, kad jos nėra monolitinės ideologinės organizacijos, o tik netvirtos valstijų ir vietinių partijų sąjungos, sudaromos kas ketverius metus prezidento rinkimams. Vis dėlto veikia ir kitos partijos, ir kartais joms pasiseka išrinkti savo kandidatus į valstijų ir vietinius valdžios organus ir daryti jiems tam tikrą įtaką. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje socialistų partijos nariai buvo išrinkti į Atstovų rūmus ir daugiau nei 50 miestų ir miestelių merais.
Respublikonų ir demokratų partijos varžosi dėl valstybinių postų kiekviename politinės struktūros lygmenyje - miestų tarėjų, merų, valstijų gubernatorių, Kongreso narių ir prezidento. Šie pareigūnai atrenkami dviejų dalių proceso metu: pirma juos turi pasiūlyti jų partijos, o paskui jie turi įveikti kitos partijos kandidatus visuotiniuose rinkimuose.
Skirtumai Tarp Demokratų ir Respublikonų Partijų
Nors teigiama, kad esminių skirtumų tarp dviejų dominuojančių JAV partijų nėra, jos visgi skiriasi. Pagrindinių JAV partijų pragmatiškumo pobūdis paremtas tradicija. Pagrindinė to priežastis yra tai, kad partijos yra „atviros“ įvairių požiūrių žmonėms tam, kad jie nenusisuktų į mažąsias, atitinkamos ideologijos partijas. Europos partijos, priešingai nei Jungtinių Valstijų, reikalauja lojalumo iš savo atstovų parlamente.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Visgi keletu neaštrių aspektų demokratai skiriasi nuo respublikonų. Iš jų minėtinos dvi: socialiniai partiją remiančių piliečių skirtumai bei kai kurios skirtingos sritys, į kurias koncentruojasi partijos. Amerikiečių parama šioms partijoms pasiskirsčiusi beveik apylygiai, t.y. demokratus nuolatos remia 34 proc., respublikonus 32 proc., o neapsisprendę būna apie 34 procentų rinkėjų. Demokratai paprastai turi didesnę paramą iš moterų, juodaodžių, gaunančių mažas pajamas bei žemesnio išsilavinimo žmonių. Nepaisant to, abi partijos susilaukia panašaus palaikymo iš visų demografinių grupių, neskaitant didžiulio afroamerikiečių pasipriešinimo respublikonams. Nė viena partija (kaip kitose šalyse) neatstovauja vien tik valstiečių, darbininkų, ar kokios nors etninės ar kalbinės grupės interesų.
Nors abi partijos susilaukia tiek iš liberaliųjų, tiek iš konservatyviųjų grupės, pastebima tendencija, kad demokratų partijos gretose daugiau liberalų (trečdalis demokratų save laiko liberalais, tuo tarpu respublikonų tik 1 proc.), o respublikonų gretose - konservatorių (tik 4 proc. liberalų, ir netgi daugiau nei pusė respublikonų vadina save konservatoriais). Beje, kalbant apie demokratus, yra žinomas faktas, kad ši partija ilgai stengėsi tiesti tiltą, kad apjungtų pietų konservatorius ir šiaurės liberalus. Šitaip partijos labui yra derinami įvairūs skirtingi interesai ir netgi ypač „besikertantys“ valdžios elementai. Sociologinė - ekonominė bei demografinė partijų narių charakteristika iš esmės yra formuojama tiek pačios partijos, tiek pačių delegatų nuožiūros. Daugiau nei ketvirtadalis respublikonų yra krikščionys, ir dvigubai daugiau jų yra tarp demokratų. Žydų yra 2 proc. respublikonų ir 8 proc. demokratų tarpe.
Ekonominiai ir Socialiniai Skirtumai
Būtina paminėti ir dar keletą skirtumų. Demokratų mokesčių mažinimas buvo orientuotas pagelbėti viduriniosios klasės šeimoms; o Respublikonai pažadėjo mažinti mokesčius visiems piliečiams tam, kad skatinti ekonomiką. Demokratai planavo padidinti finansavimą švietimui, ypač viešosioms vidurinėms mokykloms, o tuo metu respublikonai manė paskirti paramą tėvams, leidžiantiems vaikus į privačias mokyklas. Kalbant apie socialines garantijas, demokratai planavo palikti gerai veikiančią dabartinę sistemą, o respublikonai laukė mokesčių mokėtojų paramos įvedant privačius garantijų fondus. Demokratai pažadėjo įtraukti daugiau darbuotojų į medicininės priežiūros sferą. Respublikonai pažadėjo mažinti mokesčius medicininiam aptarnavimui, kad padidinti „priėjimą“ prie sveikatingumo institucijų. Demokratai planavo kovoti už gėjų teises, kai tuo tarpu konservatyvesni respublikonai pasisakė prieš netradicinių seksualinių orientacijų žmonių teisių išplėtimą.
Partijos paprastai remiasi arba deklaruoja, kad remiasi kokia nors ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra pakankamai žemas. Lyginant Europos ir JAV partijas atrodo, kad JAV partijos neturi ideologijos, o paprasčiausiai remiasi pragmatizmu. Demokratai, lyginant su respublikonais, atrodo didesniais visuotinės lygybės šalininkais. Tuo metu, kai respublikonai remia lygių galimybių idėją (suteikiant kiekvienam teisėtam JAV piliečiui galimybę pačiam kovoti už savo gerovę), demokratai suteikia „lygias sąlygas“, tai reiškia vienodos minimalios pradinės gerovės suteikimą netgi ir tiems, kurie nesugeba jos išsikovoti.
Be abejo, tarp demokratų ir respublikonų partijų yra ir kitų skirtumų, kaip, pavyzdžiui, pakankamai nevienodi sprendžiamų klausimų prioritetai, skirtingi partijų lyderiai ir panašiai, taigi šios partijos visgi suteikia prasmingą pasirinkimą elektoratui daugumoje rinkimų. Tuo JAV partijos iš esmės panašios į kitus politinius atitikmenis pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Partijų Santykių Aštrėjimas ir Ideologiniai Skirtumai
Apkartę ir priešiški pagrindinių dviejų partijų santykiai ėmė ryškėti dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Toks kontrastas pokariniu laikotarpiu buvo normalus, partijų ginčai bei kompromisai buvo įprastas reiškinys valstybės valdyme. Antagonizmas tarp partijų turi gilias šaknis ideologijų skirtume, konkurencingos moralės, valdančiosios frakcijos Kongrese dominavimo metoduose. Dabartinės partijos ideologiškai yra skirtingos labiau nei bet kada. Respublikonai, kaip matome, labiau susikoncentravo ties konservatoriškuoju nuomonių spektru, tuo tarpu demokratai - ties liberališkuoju. Šie skirtumai pasireiškia sprendžiant tokias politines problemas, kaip ekonomika, aplinkos apsauga, socialinė rūpyba bei sveikatos apsauga, įstatymų leidyba, teisė bei užsienio politika. Taip pat pozicijos išsiskiria personalo ir procedūrų klausimais.
Skirtingos vertybės sąlygoja skirtumus tarp partijų. Socialiniais - kultūriniais klausimais, kaip abortai, maldininkai mokyklose, mirties bausmė, respublikonai vertina pagal tradicines šeimos vertybių skalę. Teigiama, kad, bendruomenės moralė svarbi išlaikant stabilumą visuomenėje. Demokratai tokią moralę vertina kaip individualaus apsisprendimo reikalą. Demokratų koncepcijoje laisva valia, saviraiška bei tolerancija kuria harmoningą visuomenę. Tokia vertybių sistema, dažnai vadinama “moraliniais absoliutais”, dažnai užkerta kelią kompromisams.
Partijų Kongrese procedūros pastaruoju metu labai apsunko. Valdančioji frakcija siekia visiško dominavimo, o mažuma - trikdyti poziciją. Per ilgą demokratų valdymą rūmuose, jie sugebėjo pakreipti situaciją rūmuose savo naudai ir beveik visiškai perėmė procedūrų kontrolę. Valdančioji partija rūmuose keitėsi vietomis 1995 metais, ir partijos taip pat pasikeitė vietomis. Savo ruožtu respublikonai pertvarkė keletą komitetų, kurie įstatymų pataisas planuotų pagal jų partijos pažiūras. Tuomet demokratai perėmė anksčiau respublikonų naudotą daugumos nneigimo principą. Tokie procesai vyko tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate .
Partinė Struktūra JAV
Dauguma politinių partijų demokratinėse valstybėse yra organizuotos hierarchiniu principu su nacionaliniu lyderiu ir nacionalinio lygio organizuotumu, kurių pagalba laikomas visos partijos vairas, vadovaujama veiklai tiek regioniniu, tiek ir nacionaliniu mastu. JAV atvejis labai ryškiai skiriasi nuo pastarojo. JAV vidinė partijų sandara yra vadinama „sluoksniuota“ (stratarchies).
Kalbant apie nacionalinį lygį, pavyzdžiui, tiek demokratai, tiek respublikonai turi vadinamą prezidentinę ir Kongreso komandą. Dažniausiai valdančiosios partijos prazidentinei komandai priklauso prezidentas, nacionalinis komitetas, ministras pirmininkas bei nacionalinis susirinkimas, kuriame keliami kandidatai į renkamąsias tarnybas (National nominating conventions). Kiekviena partija abiejuose Kongreso rūmuose paprastai rengia frakcijos pasitarimus, kuriuose dalyvauja visi tos partijos rūmų nariai. Yra išrenkamas lyderis, koordinuojantis frakcijos įstatymų leidžiamosios veiklos strategiją ir taktiką. tiek lyderiui, tiek frakcijos susirinkimui nepriklausomos politikos bei įstatymų leidybos klausimais. Susirinkime taip pat yra renkamas vadinamasis partinės drausmės prižiūrėtojas (party whip), tarnaujantis ryšininku tarp lyderio ir eilinių partijos narių. Kampanijos komitetas susirinkime renkamas tam, kad kauptų lėšas bei paskirstytų jas partijos kandidatams į Kongresą.
Pabrėžtina yra tai, kad prezidentinė komanda yra mažai susijusi su parlamentine komanda ir kad bet kokios prezidento pastangos kaip nors paveikti frakcijos lyderio rinkimus arba strategijos sprendimus, vadinamos išorine įtaka. Kitavertus, 1998 -1999 metų prezidento demokrato Bilo Klintono(Bill Clinton) apkaltos ir teismo metu demokratų partija demonstravo visapusišką paramą jam. Valstijos lygiu partijos paprastai turi gubernatoriaus ir įstatymų leidybos…
JAV Šiaurės ir Pietų Skirtumai: Istorinis Kontekstas
Kaip apie daugelį Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos dalykų, taip ir apie 1861-1865 m. pilietinį karą daugelis žinome iš populiariosios kultūros. Karo išvakarėse JAV buvo įkaitusios ir draskomos gilių prieštaravimų. Industrializuota Šiaurė ir žemės ūkiu su vergų darbu platancijose gyvi Pietūs. Pietų noras atsiskirti ir Šiaurės siekis išlaikyti JAV vientisumą bei panaikinti vergovę. O kur dar visi religiniai, švietimo, kultūriniai, politiniai skirtumai, dešimtmečiais tik didinę prarają tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau labiausiai skaldė požiūris į vergovę, kurią Šiaurė norėjo panaikinti visiems laikams.
Karo veiksmus 1861 m. balandį pradėjo konfederatai ir kurį laiką kovėsi sėkmingiau. Tik 1862 m. rudenį Sąjunga perėjo į kontrpuolimą. 1863 m. liepą, laimėjusi didžiausią JAV pilietinio karo mūšį Gettysburge, Sąjunga palaipsniui užvaldė Misisipės pakrantę, užėmė pietinę Džordžijos valstiją ir toliau spaudė konfederatus. Prasidėjusioms deryboms neduodant rezultatų, Sąjunga dar užėmė Šiaurės ir Pietų Karolinos valstijas, o 1865 m. Konfederatams nebeliko kur trauktis ir balandžio 9 d. generolas Robert E. Lee (1807-1870), Šiaurės Virdžinijos Armijos vadas, Virdžinijoje pasirašė kapituliacijos aktą ir pilietinis karas baigėsi. Vietomis kareiviai dar susiremdavo, bet tai jau buvo pabaiga. Paskutinis iš aukščiausių Konfederacijos generolų - o jų karo pabaigoje tebuvo septyni - pasidavė generolas Edmund Kirby Smith (1824-1893). Ir tai nutiko prieš 160 metų, 1865 m. Sąjungos pusėje kariavo apie 2 milijonus kareivių (žuvo per 3500000), Konfederacijos pusėje - apie 1,5 milijono kareivių (žuvo per 320000). Karas ne tik panaikino vergiją, bet ir leido atkurti Valstijų vienybę ir daugiau valstijų bandymų atsiskirti ar ginčytis dėl suverenumo nebebuvo.
Lietuvių Dalyvavimas JAV Pilietiniame Kare
O ar žinojote, kad JAV pilietiniame kare taip pat kovėsi ir lietuviai, ir lenkai? Daugelis jų buvo 1830-1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimo prieš Rusijos imperijos priespaudą dalyviai, išvykę į JAV. Išeivijos istorikas Kostas Jurgėla (1904-1988) pateikia tokias amerikanizuotas karių pavardes: Francesco Borovas iš Drusėnų, Utenos apskr., Joseph Bullat (Bulota) iš Prienų, Adam Jaseydis iš Marijampolės, Adam Madiosaidis (Matijošaitis), Anton Ronatis iš Marijampolės, Frederic Adomeith (Adomaitis), George S. Balthis, George Balthus, John C. K. Jurgėlos straipsnį „Lietuviai Amerikoje prieš masinę imigraciją ir tautinį atgimimą“ su išsamesniu karių pavardžių sąrašu rasite čia. O taip pat K. Jurgėla yra parašęs straipsnį apie JAV pilietiniame kare kariavusį kapitoną Aleksandą Bielasi-Beleckį. Tai buvo 1830-1831 m. sukilėlis, kovojęs Vilniaus-Panevėžio-Šiaulių bare, pačioje Lenkijoje.
JAV Gyventojų Įvairovė
Jungtinės Amerikos Valstijos - įvairiatautė valstybė. Dauguma gyventojų priklauso amerikiečių nacijai. Kolonijiniais laikais daugiausia žmonių atvykdavo iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Skandinavijos pusiasalio valstybių, 19 a. pabaigoje - ir iš Pietų bei Rytų Europos, 19 a. viduryje - iš Azijos valstybių (daugiausia japonai ir kinai). 17-18 a. iš Afrikos buvo atvežta daug vergų juodaodžių (1750-1800 apie 1 mln. žmonių). Imigracija labai padidėjo 1850-1910, į šalį kasmet atvykdavo nuo kelių šimtų tūkstančių iki 1 mln. žm.; 1850 buvo 2,2 mln., 1910 - 13,5 mln. imigrantų. 1850 imigrantai sudarė 9,7 %, 1880 - 13,3 %, 1910 - 14,7 % šalies gyventojų (1820-1990 į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko apie 55 mln. žmonių).
20 a. 2-3 dešimtmetyje imigracijos tempai sumažėjo dėl I pasaulinio karo ir dėl 1921 ir 1924 priimtų imigraciją ribojančių įstatymų; 20 a. Po 1965 imigracijos įstatymų pataisymo, 1986 imigracijos reformos ir 1990 imigracijos akto imigrantų skaičius pradėjo vėl didėti. 2004 į šalį atvyko 946 140 žm., daugiausia iš Meksikos (18,5 %), Indijos (7,4 %), Filipinų (6,1 %), Kinijos (5,4 %). Imigracija turėjo įtakos gyventojų skaičiaus didėjimui; nuo 1790 (pirmasis gyventojų surašymas) iki 2000 šalyje gyventojų padaugėjo daugiau kaip 70 kartų. Imigracija t. p. turėjo įtakos gyventojų įvairiatautiškumui ir rasių įvairovei.
Amerikiečiai, kilę iš Europos, daugiausia gyvena prie Atlanto vandenyno, Didžiųjų ežerų ir pagrindinės dalies vakaruose, iš Lotynų Amerikos - pagrindinės dalies pietvakariuose (Naujosios Meksikos, Arizonos, Teksaso, Kalifornijos, Floridos valstijose), iš Azijos - prie Ramiojo vandenyno (daugiausia Kalifornijos valstijoje) ir Havajuose. Juodaodžiai tradiciškai gyvena pietuose ir pietvakariuose (daugiausia Misisipės, Pietų ir Šiaurės Karolinos, Džordžijos ir Alabamos valstijose), t. p. Didžiųjų ežerų regiono pramoniniuose miestuose (Detroite, Čikagoje), Atlanto vandenyno pakrantėje (Filadelfijoje, Niujorke, Vašingtone), Kalifornijoje. Indėnai (irokėzai, navachai, čaipevai, sijai ir kiti) daugiausia gyvena 19 a. pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų vakarinėje dalyje įkurtose rezervacijose (Arizonos, Naujosios Meksikos, Kalifornijos, Montanos valstijose); didžiausios rezervazijos - Houmos indėnų (Luizianoje), Navachų (Arizonos ir Jutos pasienyje), lambių (Šiaurės Karolinoje), krikų, čerokių (Oklahomoje). Po 1950 dalis indėnų paliko rezervacijas ir apsigyveno miestuose (daugiausia Niujorko valstijoje).
Apie 46,5 % gyventojų yra protestantai (baptistai, liuteronai, metodistai ir kiti), apie 21 % - katalikai, apie 1,6 % - mormonai, apie 1,3 % - judėjai, apie 1 % - musulmonai. Nuo 20 a. vidurio šaliai būdinga gyventojų senėjimas ir moterų skaičiaus didėjimas. 1900 šimtui moterų teko 104,4, 1930 - 102,5, 1950 - 98,6, 1970 - 94,8, 2000 - 96,3 vyro. Gyventojai senėja dėl mažėjančio natūraliojo gyventojų prieaugio ir didėjančios gyvenimo trukmės; 1970 gyvenimo vidutinė trukmė buvo 70,8 m. (vyrų - 67,1 m., moterų - 74,7 m.), 2000 - 77,0 m. (vyrų - 74,3 m., moterų 79,8 metų), 2022 - 80,6 m (vyrų - 78,3 m., moterų 82,7 metai). Šie skirtumai būdingi tam tikriems regionams ir etninėms grupėms; pvz., juodaodžių gyvenimo trukmė trumpiausia (vyrų 68,6 m., moterų - 75,5 m.), Floridoje vyresni kaip 65 m. gyventojai sudaro 17,6 %, Aliaskoje - 5,7 %.
tags: #jav #šiaurės #ir #pietų #valstijų #skirtumai