Šiaurės ir Pietų valstybių skirtumai: Geografija, Ekonomika, Kultūra
Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjami esminiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų valstybių, apimantys geografinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus. Siekiama atskleisti pasaulio gamtos ir visuomenės vientisumą, erdvines struktūras ir mąstymą, gamtos ir visuomenės savitarpio priklausomybę, jų raidos bei išlikimo klausimus.
Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių - jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtingą išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį, atsirado būtinumas šalių grupavimui.
Geografiniai skirtumai
Geografija, kaip mokslas, ugdo mokinių nuostatas, nukreiptas į žmonių tarpusavio solidarumą ir atjautą, pasaulio kultūrų dialogą ir tarptautinį bendradarbiavimą, toleranciją ir draugystę, norą konstruktyviai spręsti kylančias vietos bendruomenių, šalių, pasaulio problemas. Atsižvelgiant į mokinio patirtį, žinias ir gebėjimus, geografijos supratimo augimą, turinys nagrinėjamas lokalioje, regiono ir globalioje geografinėje erdvėje.
Geografijos mokymo svarba
Pradinėje mokykloje geografijos dalykas integruotas į Visuomeninio ugdymo bendrąją programą. Penktoje klasėje geografija yra integruota į istorijos ir gamtos mokslų dalykų turinį. Šeštoje klasėje siekiama mokinius supažindinti su bendriausiais geografinio pažinimo bruožais, geografine erdve, jos sudedamosiomis dalimis, bendriausiomis geografijos sąvokomis ir terminais. Daugiausia dėmesio skiriama artimai aplinkai (kaimo, miesto, apskrities, etninės srities, Lietuvos) nagrinėti, kartu parodomas globalus pasaulio vaizdas. 7-8 klasėse tematika nagrinėjama lokaliu ir globaliu geografinės erdvės lygiu. Mokiniai supažindinami su pagrindiniais Žemės geografijos pažinimo etapais, bendriausiais mūsų planetos gamtos reiškiniais ir dėsningumais, žemynų, regionų ir šalių gamtos įvairove, ten gyvenančių žmonių gyvensenos ir ūkinės veiklos ypatumais. 9-10 (I-II gimnazijos) klasėse tematika daugiausia siejama su regioniniu geografinės erdvės lygmeniu, kaip pavyzdį imant Lietuvos, Europos ir kitus pasaulio regionus. Geografinio pažinimo ir gamtinės geografijos srities turinį sudaro Lietuvos ir Europos temos, o visuomeninės geografijos - Lietuvos, Europos ir pasaulio temos. III-IV gimnazijos klasių mokymo(si) turinyje plėtojama ir gilinama pagrindinio ugdymo programoje nagrinėta mokymo(si) turinio medžiaga.
Orientavimasis erdvėje
Dalykas, grįstas tiksliųjų, gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų jungtimi, pasitelkęs kiekybinius ir kokybinius metodus, nagrinėja gamtos ir visuomenės erdvines struktūras bei ryšius, siejančius žmones su pasauliu, vieta ir aplinka. Programoje išskirtos keturios pasiekimų sritys: Geografijos mokslo pažinimas ir orientavimasis erdvėje bei žemėlapyje; Geografinių reiškinių, procesų ir sistemų pažinimas; Pasaulio geografinis pažinimas ir globalių iššūkių žmonijai analizė; Geografinių tyrimų gebėjimas. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms. Kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Viena iš pasiekimų sričių apima gebėjimą orientuotis geografinėje (gamtinėje ir antropogeninėje) erdvėje, įvairiose jos perspektyvose (lokalioje, regioninėje, globalioje), kartografiniuose kūriniuose (planuose, žemėlapiuose). Gebama įvardyti, apibūdinti ir interpretuoti juose pavaizduotus gamtinius ir visuomeninius objektus, procesus bei reiškinius. Apima gebėjimą tiksliai nustatyti vietos (objekto) geografines koordinates žemėlapyje ir gaublyje, apibūdinti objekto ar teritorijos geografinę padėtį.
Žemėlapiai ir orientavimasis
5-6 klasių koncentre susipažįstama su įvairiais orientavimosi būdais, mokomasi orientuotis pagal vietinius aplinkos požymius. Apibūdinamos gaublio, pusiaujo, Žemės ašies, horizonto, kompaso, pasaulio krypčių, Šiaurės ašigalio, Pietų ašigalio, globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) sąvokos. Naudojamas kompasas, globalinė padėties nustatymo sistema (GPS), mokomasi nustatyti pasaulio kryptis (horizonto kryptis). Susipažįstama su pagrindiniais žemėlapio elementais, mokomasi skirti vietovės planą nuo žemėlapio, sudaryti artimiausios aplinkos kartoschemą. Orientuojamasi konkrečios vietovės, miesto plane arba žemėlapyje, mokoma(si) sudaryti ir naudotis žemėlapio legenda. Susipažįsta su masteliu ir jo rūšimis. Mokoma(si) įvairiais būdais išmatuoti atstumus žemėlapiuose ir gaublyje. Reikalingos informacijos paieškai mokykliniame atlase taikoma atlaso turinio ir dalykinė rodyklė. Mokomasi naudotis gamtiniu ir teminiais žemėlapiais. Aiškinamasi, kas yra reljefas, kaip jis vaizduojamas žemėlapiuose, mokomasi apibūdinti skirtingai pavaizduotą reljefą. Mokoma(si) nusakyti, apskaičiuoti santykinį ir absoliutųjį vietovės aukštį. Susipažįstama su skaitmeniniais žemėlapiais. Susipažįstama su pasaulio politiniu žemėlapiu ir jo elementais. Pasaulio politiniame žemėlapyje rodomos skirtingą geografinę padėtį turinčios valstybės. Mokomasi apibūdinti objektų geografinę padėtį. Susipažįstama su didžiausiomis pagal plotą ir gyventojų skaičių valstybėmis.
7-8 klasių koncentre naudojami ir praktiškai taikomi skaitmeniniai žemėlapiai. Nustatomos objektų geografinės koordinatės, pagal jas objektai randami žemėlapiuose. Naudojamasi bendraisiais ir teminiais geografiniais žemėlapiais. Nagrinėjami klimato žemėlapiai (izoterma), klimatogramos, aiškinamasi klimatą lemiančių veiksnių įtaka klimato juostų, klimato tipų susidarymui.
Azijos geografinė įvairovė
Azija - didžiausias ir labiausiai apgyvendintas žemynas, kuriame telpa milžiniški kontrastai, sena civilizacija bei sparčiai besivystančios technologijos. Azijos valstybės apima platų regioną nuo Šiaurės Ledynų vandenyno iki Indonezijos salyno, nuo Artimųjų Rytų iki Tolimųjų Rytų. Šios šalys išsiskiria ne tik geografine įvairove, bet ir gyventojų skaičiumi, ekonomika, kultūra, religijomis, politinėmis santvarkomis. Azija užima apie 44,6 mln. kvadratinių kilometrų, kas sudaro maždaug 30 % viso Žemės sauso žemyno ploto. Ji ribojasi su Europa, Afrika (per Sueco kanalą ir Raudonąją jūrą), didžiaisiais vandenynais - Ramiojo, Arkties ir Indijos. Be to, Azija jungiasi su Europa taip vadinamose „Eurazijos“ žemyne.
Klimato įtaka
Klimatas ir žmogus. Nagrinėjami klimato žemėlapiai (izoterma), klimatogramos, aiškinamasi klimatą lemiančių veiksnių įtaka klimato juostų, klimato tipų susidarymui.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Ekonominiai skirtumai
Ekonominiai skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų valstybių yra akivaizdūs. Šiaurės valstybės dažnai pasižymi aukštesniu pramonės išsivystymo lygiu, didesniu BVP vienam gyventojui ir aukštesniu gyvenimo lygiu. Tuo tarpu Pietų valstybėse dažnai vyrauja žemės ūkis, žemesnis pramonės išsivystymo lygis ir didesnis skurdas.
Šalių klasifikavimas pagal ekonominį išsivystymą
Nepriklausomai nuo tikslaus ekonomikos apibrėžimo, šis bendras šalių klasifikavimas kartais keičiasi priklausomai nuo lanksčios analizės pateikiant pakankamai prasmingos informacijos. Tačiau kai kurios neteikia informacijos Pasauliniam Pinigų Fondui (PPF), nes jos nėra to Pasaulinio Fondo narys, bet vis dėl to jų veiklą bandoma kontroliuoti. Tokios šalys yra Kuba ir Demokratinė Korėjos Respublika, šios dvi šalys nėra PPF narys, tačiau San Marino - pakankamai išsivysčiusios ekonomikos šalis, bet jos duomenų bazė nėra suformuota iki galo. Kiekviena iš tų didelių šalių skirstymo grupių dar dalinama į mažesnius pogrupius. Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas.
Didžiausios šalys, turinčios aukščiausią BVP lygį yra - JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Kanada - sudaro didžiausių išsivysčiusių šalių pasaulio šalių grupę, dažniausiai vadinamos “Didysis septintukas” (D-7, angliškai G-7). Į besivystančių šalių grupę įeina 1125 šalys, kurios negali būti apibūdintos kaip išsivysčiusios šalys arba kaip pereinamosios ekonomikos šalys. Kadangi visos ne išsivysčiusios šalys Europoje išskyrus Malta ir Turkija įeina į pereinamosios ekonomikos šalių grupę, dažniausiai šios šalys priskiriamos prie Pietų vidurio ir Turkijos regiono. Taip pat čia priskiriami Egiptas ir Libanas, o ne prie Afrikos valstybių. Trys papildomi grupavimai pagal regionus - Sacharos regionas (išskyrus Nigerija ir Pietų Afrika) bei Azijos regionas (išskyrus Kinija ir Indija), kadangi šios šalys išsiskiria iš kitų tam regionui būdingų bruožų ir gali turėti nemažai įtakos rodikliams. Taip pat besivystančios šalys klasifikuojamos pagal analitines grupes, kurioms priklauso ir kitas grupes. Prie analitinės šalių grupės priskiriamos šalys, kurios pagrindines pajamas gauna iš eksporto arba iš užsienio. Pirmas iš pajamų šaltinių yra kuro eksportavimas į kitas šalis - galima sakyti, kad šalis gyvena tik eksportuojamo kuro dėka. Ir kitų šalių pagrindinių šaltinių yra ne eksportuojamas kuras, o kiti šalyje gaminami produktai.
Bendrasis bruožas būdingas pereinamosios ekonomikos šalims yra ekonomikos kontrolė iš administracinio centro ir besiremiantis rinkos ekonomikos principais. Kitas bruožas - lėšų pertransformavimas iš bankrotojančių arba nuostolingų stambių pramonės objektų. Taip pat keletas šalių gali būti priskirtas prie pereinamosios ekonomikos šalių tokios kaip: Kinija, Kambodžis, Lao Demokratinė Respublika, Vietnamas ir kelios Afrikos šalys. Dauguma iš jų yra žemės ūkio, mažų pajamų turinčios valstybės, kurioms išgyvenimo tikslas - yra ekonomikos keitimas ir vystymas.
Šalių tipai pagal išsivystymą
- Industriškai išsivysčiusios šalys: JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir dauguma Vakarų Europos šalių. Šios šalys turi susiformavusią rinkos ekonomiką, pagrįstą dideliais pagrindinio kapitalo, kvalifikuoto darbo ištekliais, pažangiausiomis gamybos technologijomis.
- Besivystančios šalys: Esančios Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jos dar nepraėjo industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausiai dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šalys augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokią nors iškasamą žaliavą.
- Buvusios socialistinės šalys: Valstybės, pereinančios nuo centralizuotos ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Dar kol kas neaišku, kokiu keliu pasuks buvusios Sovietų Sąjungos ir kitos buvusios komunistinės Rytų Europos valstybės, nes daugelyje jų gamybos apimtis vienam gyventojui gerokai krito.
Ekonomikos raida ir BVP
Vakarų šalių statistika ekonominę raidą, valstybių išsivystymo lygį nustato pagal žmonių perkamąją galią. Perkamoji galia matuojama, tiriant jų nustatytą prekių ir paslaugų krepšelį. Jame analizuojama 840 įvairiausių prekių ir paslaugų, 300 įrengimų ir mašinų, 7 statybos objektai. Per 1950-1996 metų laikotarpį pasireiškė laipsniško pajamų diferenciacijos švelnėjimo ir šalių, turinčių aukštus ir žemus BVP vienam gyventojui rodiklius, ekonominio vystymosi tam tikro suartėjimo tendencija. Pasaulio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. neturtingiausių žmonių, lyginamasis svoris padidėjo nuo 1.2 iki 1.5 proc., tuo tarpu pasaulinio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. turtingiausių žmonių, dalis sumažėjo nuo 44.1 iki 40.4 procento. Analogiškos tendencijos buvo būdingos ir kvintiliniam pajamų paskirstymui. Per šį laikotarpį sumažėjo ir skirtumas tarp maksimalių ir minimalių BVP vienam gyventojui lygių - nuo 128 iki 108 kartų.
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Besivystančios šalys skiriasi sugebėjimais pagerinti savo ekonominę padėtį per tam tikrą laiką. Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis - tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis. Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių šalių yra priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir ne tik artėja prie JAV bei Vakarų Europos šalių, bet kai kuriais atvejais jas pralenkia. Iš svarbesnių rodiklių galima paminėti BVP apimtį vienam žmogui, vidutinis BVP padidėjimo tempas, apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių investicijų užsienyje apimtis.
BVP absoliutus dydis neturi pastovios reikšmės ir priklauso nuo daugelių ekonomikos faktorių, kiek būtent bus sukurta šalyje bendraus produkto. Pagrindinis dėmesys analizuojant tam tikros šalies būklę turi būti suteiktas ne tik realaus BVP dydžiui, kuris kartais gali būti nepakankamai adekvatus, bet reikia atkreipti dėmesį ir į vartojimo kainų indeksą bei šalyje esantį nedarbo lygį.
Socialinė raida ir regioninė politika
Ekonominis augimas - tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, atsižvelgiant perkamąją galią, apskaičiuota USD. Tarp žmogaus socialinės raidos ir šalies ekonominės plėtros nėra savaiminio, automatinio ryšio. Tai, kad 97 valstybėse žmogaus socialinės raidos indekso eiliškumas yra aukštesnis nei BVP (apskaičiuotas JAV doleriais pagal perkamosios galios paritetą), rodo, kad šios šalys efektyviai panaudoja pajamas žmogaus socialinės gerovės plėtrai. Žemesnis nei BVP socialinės raidos indekso eiliškumas yra 69 valstybė. Šios valstybės ne taip sėkmingai suderino ekonominį augimą su savo šalies gerove. Išsivysčiusios šalys (Europos Sąjungos “stipriosios” bei JAV, Japonija pasižymi aukštais raštingumo rodikliais, BVP tenkančio vienam gyventojui lygiu) turi aukštą žmogaus socialinės raidos indeksą. Tuo tarpu Vidurio Europos šalys bei buvusios Sovietinės šalys turi žemesnį, tačiau pakankamai gerą raštingumo lygį savo šalyse, BVP dalį tenkančią vienam gyventojui bei vidutinį žmogaus socialinės raidos indeksą.
Lietuva, siekdama svarbiausio nacionalinės strategijos tikslo prisijungti prie išsivysčiusių ir demokratinių šalių, aukštai vertinančių kiekvieną savo šalies pilietį ir jo gyvenimo kokybę, susiduria su viena didžiausių problemų - užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kokioje vietovėje jie gyvena - yra pagrindinis tikslas. Šio tikslo neįmanoma pasiekti, nesutelkus pastangų įvertinant teritorinių socialinės raidos skirtumų mastą bei priežastis. Ne mažiau svarbu pripažinti, kad šie skirtumai yra šalies problema ir kad būtina parengti strategiją jiems mažinti. Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė yra ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis. Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga yra ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių.
Azijos ekonomikos bruožai
Azijoje yra šalių, kurios susiduria su daliniu tarptautiniu pripažinimu - pvz., Taivanas arba Palestina. Regionui būdingi ir teritoriniai ginčai, ypač Pietų Kinijos jūroje (Kinija, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Brunei), Kašmyro regione (Indija, Pakistanas, Kinija). Azijos žemyne esti didžiausių pasaulio ekonomikų (Kinija, Japonija, Indija, Pietų Korėja) ir mažai išsivysčiusių šalių (Afganistanas, Nepalas, Kambodža). Didelę ekonominę įtaką turi energijos ištekliais turtingos šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Iranas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Daugelis Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių nuo XX a. Pramonės pranašumas: Kinija bei Pietų Korėja pirmauja elektronikos, automobilių, plieno, tekstilės gamyboje. Energetikos svarba: Dideli naftos ir dujų telkiniai Vakaruose (Persijos įlankos šalys).
Rytų ir Pietryčių Azijos ekonominė raida
Šio darbo tyrinėjimo objektas Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių ekonominė raida, nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio iki dabar. Šis regionas buvo pasirinktas dėl tos priežasties, kad paskutinius XX amžiaus dešimtmečius, jis pasižymėjo sparčiausiais ekonominio augimo tempais pasaulyje. Darbe detaliai nagrinėjama devynių valstybių ekonominė raida: Japonijos, Kinijos, Honkongo, Pietų Korėjos, Singapūro, Taivano, Indonezijos, Malaizijos ir Tailando. Jų indėlis į regiono ekonominį augimą buvo didžiausias. Aptariamos ekonominio augimo priežastys, tarpusavio ekonominiai santykiai, bei eksporto ir importo partneriai. Tiriant Rytų ir Pietryčių Azijos regioną yra įdomus dar vienas aspektas: neseniai patirta gili finansų krizė, kuri daugelyje šalių sukėlė recesiją. Siekiant nustatyti ekonominės raidos dėsningumus, bei priežastis, darbe buvo apibendrinami faktiniai duomenys, bei daromos išvados naudojant loginį metodą, taip pat pasitelkiant lyginamąjį metodą atskleisti pasirinktų valstybių ekonominės raidos panašumai ir skirtumai.
Nagrinėjant ir lyginant valstybės ekonomikos būklę, vienas iš svarbiausių makroekonominių rodiklių yra bendrasis vidaus produktas (BVP). Todėl darbe pateikiama BVP sąvoka, apskaičiavimo būdai, bei jo privalumai ir trūkumai. Žmonių ūkinė veikla yra nenutrūkstama. Produktų ir paslaugų gamybą lydi jų vartojimas, kuris yra naujų gamybos procesų priežastis ir sąlyga. Kada išsivysčiusioje rinkos ekonomikoje iškyla būtinumas reguliuoti ją pagal visuomenės interesus, pirmiausia susiduriama su gamybos apimties matavimo problema.
BVP ir ekonominis potencialas
Bendrasis vidaus produktas yra baigtinių prekių ir paslaugų sukurtų tam tikroje šalyje per laiko vienetą srautas, išreikštas pinigine forma. BVP gali būti apskaičiuojamas trimis būdais: kaip pridėtosios vertės suma, kaip visuminių išlaidų suma ir sumuojant visuminių pajamų elementus. Skaičiuojant realujį BVP imamos bazinių metų kainos, taip eliminuojamas infliacijos lygis. BVP mastai ir jo kitimas puikiai charakterizuoja šalies bendrą ekonominį potencialą. BVP dydis vienam gyventojui vienas svarbiausių rodiklių nustatant šalies ekonominį išsivystymo lygį, ir gyventojų materialinės gerovės sąlygas. Tačiau BVP kaip ir bet kuris kitas rodiklis nėra tobulas. BVP neapima tų ūkinių veiksmų, kuriems netarpininkauja rinka, neįtraukiama šešėlinės ekonomikos apyvarta. Tai pat BVP visiškai ignoruoja laisvalaikio dydį. Bet nepaisant to BVP yra vienas pagrindinių makroekonominių rodiklių, kuriuo remiasi valstybės ekonominės būklės analizė.
Daugumos rytų ir pietryčių Azijos valstybių ekonomikos per paskutinius XXa. dešimtmečius augo vienais iš sparčiausių tempų pasaulyje. Pasaulio banko paskelbtais duomenimis, nuo 1965 iki 1990, dvidešimt trijų Rytų Azijos valstybių ekonomikos augo sparčiau lyginant su bet kuriuo kitu pasaulio regionu. Didžiausia įtaką šiam regionui turėjo tik aštuonios valstybės: Japonija, „„Keturi tigrai“ - Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanas, Kinija; ir naujos industrinės Pietryčių Azijos valstybės - Indonezija, Malaizija ir Tailandas. Tiesa, šių valstybių ekonominį augimą pristabdė 1998 metų finansų krizė kilusi Japonijoje ir persimetusi į kitas to regiono valstybes, bei turėjusi neigiamą įtaką viso pasaulio ekonomikai. Tačiau per paskutinius keletą metų daugumos rytų ir pietryčių Azijos valstybių ekonominė padėtis stabilizavosi ir bendrasis vidaus produktas auga 3-5% per metus. Šių valstybių spartaus ekonominio augimo priežastys buvo: didelių investicijų palaikymas, didelės investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir progresyvi ekonominė politika. Makroekonominės politikos įgyvendinimas buvo neįprastai nuoseklus ir jis sukūrė būtiną schemą privačioms investicijoms.
Užsienio prekyba ir ekonomikos pagrindai
Šiandien dauguma Rytų šalių, netgi tos, kurios ilgai puoselėjo uždarumo tradicijas, suprato, kad prekyba su užsieniu yra ekonomikos pagrindas. Kinija, Indija prekiauja su pasauliu, bet jos taip ir neatsikratė nepilnavertiškumo komplekso, nors turi milžinišką potencialą, galimybės neišnaudojamos, ekonominės problemos akivaizdžios. Ekonomiškai stipriausia azijos valstybė Japonija tai pat yra viena ekonomiškai stipriausių valstybių pasaulyje. Šalies valdžios ir verslininkų bendradarbiavimas, aukšta darbo etika, profesionalus naujausių technologijų įvaldymas bei palyginus nedideli mokesčiai gynybai (1% BVP) leido Japonijai per trumpą laiką tapti antra pagal svarbą pasaulio pramonės šalimi. Japonijai būdingas gamybos įmonių ir distributorių bendradarbiavimas stipriai organizuotose grupėse, vadinamose „keiretsu“, bei darbo iki gyvos galvos užtikrinimas didesniam darbuotojų procentui. Pramonė - svarbiausia šalies ekonomikos sritis - yra daugiausia priklausoma nuo žaliavos ir kuro tiekimo. Turėdamas mažesnę reikšmę, žemės ūkis gauna aukštas subsidijas, o derlius yra vienas didžiausių pasaulyje. Ryžių atsargos iš esmės patenkina šalies poreikius, tačiau apie 50% kitų maisto produktų gaunama iš importo. Japonų žvejybos flota yra viena didžiausių pasaulyje (15% pasaulio połowów ).
Ankstesnėmis dekadomis Japonijos ekonomikos vystymo tempas buvo įspūdingas: šeštame dešimtmetyje metinis BVP augimas vidutiniškai sudarė 5%, septintame - 10%, aštuntame - 5%, devintame - 4%. Ekonominis augimas sumažėjo 1992-95 metais dėl šalutinio tuometinės šalies politikos, siekiančios sumažinti spekuliacijas biržose, poveikio. 1996 m. BVP išaugo 3,9%, daugiausia dėl stimuliacinės biudžeto ir iždo politikos bei žemos infliacijos. 1997-98 Japonija išgyveno sunkų laikotarpį, kurį sukėlė bankinio sektoriaus ir nekilnojamojo turto sektoriaus finansinės problemos. 1999 m. pradžioje išlaisvinus valstybės rezervus situacija pagerėjo, stabilizavosi. Pagrindiniai Japonijos eksporto partneriai yra JAV 28,5% eksporto, Kinija 9,6%, Pietų Korėja 6,9%, Taivanas 6,3% ir Honkongas 6,1%. Pagrindinės eksporto prekės yra automobiliai, puslaidininkiai, buitinė technika, chemijos pramonės gaminiai. Japonai daugiausia importuoja iš JAV 18,3%, Kinijos 17,1%, Pietų Korėjos 4,6%. Tačiau pagrindinės importo prekės yra kuras, maisto gaminiai, tekstilė ir žaliavos. Kadangi šiuo metu JAV ekonomika išgyvena ne pačias geriausias dienas, o JAV yra pagrindinis Japonijos užsienio prekybos partneris, tai kelia nerimą japonams. Pagrindinėmis problemomis lieka gyventojų senėjimas bei didelis gyventojų tankumas urbanizuotuose plotuose.
#
tags: #šiaurės #ir #pietų #valstybių #skirtumai #geografija