„Skrydis virš gegutės lizdo“ Jaunimo teatre: tarp adaptacijos ir originalumo paieškų
Valstybinis jaunimo teatras jau kuris laikas yra tapęs antrinių premjerų lyderiu tarp Lietuvos teatrų. Artėjant teatro 47-ajam sezonui, žiūrovams pristatytas didelio formato spektaklis „Skrydis virš gegutės lizdo“, sukurtas pagal Deilo Vasermano pjesę, Keno Kezio to paties pavadinimo romano pagrindu. Šis pavadinimas daugeliui asocijuojasi su garsiuoju Milošo Formano filmu, apdovanotu ne vienu "Oskaru". Spektaklį režisavo Valerijus Griško, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų teatruose kuriantis režisierius, Valstybiniame jaunimo teatre kuriantis pirmąjį spektaklį.
Spektaklio vizualinis sprendimas: tarp įspūdingumo ir antriniškumo
Užsiplieskus scenos šviesoms, galima išvysti eile išdėstytas viengules lovas, dominuojančias pilkšvą bei baltą spalvas. Taip iš Rusijos į Jaunimo teatrą atvykęs režisierius Valerijus Griško, statydamas spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“, interpretuoja beprotnamį, o šviečiančios grotos (scenografas Artūras Šimonis), matyt, simbolizuoja jame įsivyravusią nelaisvę. Grotos buvo įspūdingos ir prieš keletą metų šiame teatre Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, o peršviečiama uždanga, ant kurios matyti vaizdai, galėjo žavėti to paties režisieriaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“.
Režisūriniai sprendimai: lengviausio kelio pasirinkimas?
Visgi atrodo, kad šia teise labiausiai naudojasi režisierius, nes, kad ir kaip bežiūrėtum, pamatyti čia bent kokį režisūrinio piršto pakrutėjimą beveik nepavyksta. Kai spektaklis statomas nepamirštant ta pačia literatūra paremto filmo, atrodo logiška būtų pasinaudoti tam tikromis, vien tik teatrui būdingomis priemonėmis. Tačiau scenoje tenka išvysti vien tik iš gūdžių laikų atkeliavusį literatūrinį teatrą. Nežinau, kaip smarkiai reikia pasitikėti savimi, aktoriais ir publika, kad nutartum, jog virš dviejų valandų trunkantis pokalbis ant lovų su keliais pasišokinėjimais galėtų išlaikyti žiūrovų dėmesį. Geriausiu atveju galima orientuotis tik į tą publikos dalį, kuri šios pjesės siužeto dar nežino, nes išgirsti Dale´o Wassermano pjesės tekstą jo dar negirdėjusiems verta.
Aktorių darbas: deklaratyvumas ir jautrumo blyksniai
Nieko keisto, kad dėmesio centre visuomet buvo aktoriai. Tačiau sunku išskirti kurį vieną dėl iš visų pusių sklindančio vaidybos deklaratyvumo. Visi čia rodo kurią nors vieną vaidinamo bepročio paciento (ar gydytojo) spalvą. Kadangi aktoriai parinkti pagal jų išorinius duomenis, stengtis per daug ir nereikėjo, beliko tik sakyti tekstą pagal sau priimtiną šabloną. Vėlgi negalima pykti, nes nuolat plepant sunku būtų išplėtoti kiek gilesnį psichologinį portretą ar aiškesnį tarpusavio santykį. Visoje šioje košėje negalima buvo nepastebėti vieno, - paciento Bilio Bibito (Simonas Storpirštis) jautrumo ir tuo pačiu aktoriaus jautrumo savo kuriamam personažui. Tad jeigu šioje ligoninėje ir išryškėjo kokia nors tragedija, tai buvo asmeninė Bilio Bibito. Nes tik pjesės paviršiumi kuo patogiausiai, lakstinėdamas pirmyn atgal ir pakiliai maldamas liežuviu nardo aktorius Andrius Bialobžeskis, vaidindamas šios vietos naujoką Rendlą P. Makmerfį, aplink kurį sukasi visas veiksmas. Liūdno komiškumo bei logikos stokos suteikia Seselės Retčed, vadinamos Didžiąja seserimi vaidmens paskyrimas aktorei Aušrai Pukelytei (šį vaidmenį atliks ir aktorė Aldona Bendoriūtė). Aktorei nieko negalima prikišti, o ir trumpam atvykęs režisierius per tokį trumpą laiką gal negalėjo pastebėti, kad kažin ar įmanoma užgožti joje glūdintį švelnumą.
Taip pat skaitykite: Kur pirkti tortą Marijampolėje?
Taip pat skaitykite: Dramos teatro įvykiai
Taip pat skaitykite: Patirtys "Sriubos Teatre": skaitykite apžvalgą
tags: #jaunimo #teatras #skrydis #virš #gegutės #lizdo